Bromės kultūra
| Bromės kultūra | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
| Dab. valstybės | Šiaurės Vokietija, Lenkija, Danija, Pietų Švedija, Lietuva, Gudija | |||||
| Ist. regionas | šiaurės Europa | |||||
| Amžius | Vėlyvasis paleolitas | |||||
 | ||||||
Bromės kultūra arba Bromės-Liungbiu kultūra – finalinio paleolito archeologinė kultūra. Pavadinta pagal Bromės ir Nore Liungbiu gyvenvietes (Danija).
Arealas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bromės kultūra datuojama aleriodo viduriu – vėlyvojo driaso pradžios laikotarpiu (11500–10500 m. pr. m. e.), plito Šiaurės Europoje – nuo Pietų Skandinavijos ir Šiaurės Vokietijos vakaruose iki Volgos bei Dniepro aukštupių rytuose. Lietuvoje žinoma daugiau kaip 30 Bromės kultūros gyvenviečių – Margių Sala (Margių stovyklavietės ir gyvenvietės), Derežnyčios stovyklavietės, 8 Mergežerio stovyklavietės ir gyvenvietės, Vilniaus stovyklavietė ir kitos bei titnago gavybos ir apdirbimo vietų (Ežeryno titnago kasyklos, Titno ežero titnago kasimo ir apdirbimo vieta; Varėnos rajono savivaldybės teritorija).[1]
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bromės kultūros genezė siejama su Federmeserio kultūra ir vėlyvąja Hamburgo kultūra. Skiriami du Bromės kultūros etapai: klasikinis ir vėlyvasis. Jai būdingas Liungbiu tipo kaplys (kirvis), gamintas iš šiaurinio elnio rago. Gyventojai vertėsi medžiokle ir žvejyba, rinko augalinį maistą. Naudojo titnaginius dirbinius – ruošiniai jų gamybai kieto skėlimo technika buvo nuskeliami nuo vienagalių skaldytinių – masyvius plačia ir stora įkote antgalius, galinius gremžtukus, įstrižai retušuotus ir dviem kryptimis nuskeltus rėžtukus, retušuotas skeltes bei nuoskalas. Bromės kultūrą pakeitė Arensburgo kultūra.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Egidijus Šatavičius. Bromės kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 353 psl.
- ↑ Egidijus Šatavičius. Bromės (Liungbiu) kultūra Lietuvoje // Lietuvos archeologija. T. 25. Vilnius, 2004, p. 17-44.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lars Larsson: Neue Fundplätze der Späteiszeit im südlichen Schweden. Arch. Korrbl. 23/3, 1993.
