Christian Schweigaard Stang
| Christian Schweigaard Stang | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1900 m. kovo 15 d. Kristianija, Švedijos–Norvegijos unija |
| Mirė | 1977 m. liepos 2 d. (77 metai) Kirkenesas,  Norvegija
|
| Veikla | kalbininkas |
| Pareigos | profesorius |
| Alma mater | Oslo universitetas |
Kristianas Šveigoras Stangas (norv. Christian Schweigaard Stang, 1900 m. kovo 15 d. Kristianija, Švedijos–Norvegijos unija –1977 m. liepos 2 d. Kirkenesas, Norvegija) – norvegų kalbininkas, baltistas ir slavistas, Oslo universitete nuo 1938 m. beveik iki pat mirties ėjęs baltų-slavų kalbų profesoriaus pareigas. K. Stangas specializavosi tirti lietuvių kalbą, buvo labai gerbiamas Lietuvoje.[1]
Ankstyvieji metai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Kristianijoje (dab. Osle), jis buvo politiko bei akademiko Fredriko Stango (1867–1941) ir jo žmonos Karolinės Šveigor (Caroline Schweigaard, 1871–1900) sūnus. K. Stangas buvo politikų Emilio Stango ir Kristiano Homano Šveigoro vaikaitis ir politiko Emilio Stango sūnėnas. K. Stangas užaugo Kristianijoje ir 1918 m. Frognerio mokykloje išlaikė leidžiančius stoti į universitetą egzaminus (examen artium).
Karjera
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1927 m. lyginamosios indoeuropeistikos srityje apgynė magistro laipsnį, 1929 m. – daktaro, disertacijos tema – „Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas“ („Mažvydo lietuviško katekizmo kalba“).[2] Vėliau, 1928–1933 m., jis buvo lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros mokslo darbuotojas. 1938–1970 m. Oslo universitete ėjo slavų kalbų profesoriaus pareigas. 1958–1960 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas.[1]
K. Stangas palaikė ryšius su K. Būga, J. Jablonskiu, A. Vireliūnu, A. Saliu. 1924–1938 m. penkis kartus buvo atvykęs į Lietuvą, mokėsi lietuvių kalbos, nagrinėjo žemaičių patarmes, tirdamas lietuviškas šnektas lankėsi Zietelos apylinkės Zasečių kaime. Tyrinėjo Martyno Mažvydo raštų kalbą, išnykusias lietuvių šnektas.[2]
Dėl savo tyrimų K. Stangas buvo pripažintas tarptautiniu slavų kalbų, baltų-slavų lyginamosios kalbotyros bei lietuvių kalbos ekspertu. Vienas žymiausių K. Stango darbų – 1966 m. išleista „Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen“ („Lyginamoji baltų kalbų gramatika“). Be šios 1966 m. parašytos monumentalios lyginamosios gramatikos, K. Stango darbai apie baltų ir slavų kalbų veiksmažodį įtikinamai atskleidė glaudžius istorinius baltų, slavų ir germanų kalbų ryšius bei tarpusavio sąveiką. 1952 m. darbe apie slavų kalbų kirčiavimą jis teigė, jog baltų ir slavų kirčiavimo sistemos pradžioje buvusios vienodos, o antrinių skirtumų atsiradę vėliau.[1] Jo baltų ir slavų lyginamosios akcentologijos tyrimai buvo vainikuoti darbu „Slavonic Accentuation“ („Slavų kirčiavimas“; Oslas, 1957), K. Stango veikalas, pasak F. Kortlandto, „…žymėjo šios temos tyrimų epochą. Knygos svarbą vargu ar galima pervertinti“.[3] K. Stangas šiame darbe įrodė, kad:
- Sosiūro-Fortunatovo dėsnis slavų prokalbėje negaliojo;
- naujasis akūtas atsirado atitraukus metrinį kirtį iš kirčiuoto jerio arba iš nepradinio balsio, turinčio krentančią priegaidę;
- naujasis cirkumfleksas nebuvo slavų prokalbės raidos rezultatas.
Juo labiau, K. Stangas atskleidė, kad:
- akūtas apsiriboja fiksuoto kirčio paradigmomis;
- naujasis akūtas būdingas paradigmoms, kuriose tolesnis skiemuo kitose formose yra kirčiuotas;
- cirkumfleksas pirmame skiemenyje pasitaiko tose paradigmose, kurių kirtis kitose formose krenta į galinį skiemenį.
Tokiu būdu K. Stangas klasikinę doktriną, kuri kirčiavimo modelį vesdino iš šaknies ir galūnės priegaidžių paradigmos, pakeitė schema, kurioje kirčiuoto šaknies balsio priegaidė kildinama iš kirčiavimo modelio paradigmos.
K. Stangas taip pat paskelbė keletą svarbių lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros įžvalgų,[1] pavyzdžiui, Stango dėsnį, indoeuropiečių prokalbės fonologinę taisyklę, pavadintą jo vardu.[4][5]
Pripažinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 1932 m. jis buvo Norvegijos mokslų akademijos, taip pat Danijos mokslų akademijos ir Švedijos karališkosios mokslų akademijos narys. 1964–1971 m. buvo akademijų prezidentas, viceprezidentas (pareigos keitėsi). 1970 m. tapo Norvegijos karališkojo šv. Olavo ordino I laipsnio riteriu.[1]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Die westrussische Kanzleisprache des Grossfürstentums Litauen. I kommisjon hos Jacob Dybwad, Oslo, 1935
- Die altrussische Urkundensprache der Stadt Polozk. J. Dybwad, Oslo, 1939
- Das slavische und baltische Verbum. I kommisjon hos J. Dybwad, Oslo, 1942
- Slavonic accentuation. Universitetsforlaget, Oslo 1957
- La langue du livre „Uchenie i khitrost ratnago stroeniia piekhotnykh liudei“, 1647: une monographie linguistique. I kommisjon hos J. Dybwad, Oslo, 1952
- Forelesninger over russisk språkhistorie. Universitetsforlaget, Oslo, 1969
- Opuscula linguistica. Ausgewählte Aufsätze und Abhandlungen. Universitetsforlaget, Oslo, 1970
- Lexikalische Sonderübereinstimmungen zwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen. Universitetsforlaget, Oslo, 1972
- Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Universitetsforlaget, Oslo, 1966, 1975
- Ergänzungsband: Register, Addenda und Corrigenda zur vergleichenden Grammatik der baltischen Sprachen. Universitetsforlaget, Oslo, 1975
- Litauish kliáutis – Altnordisch hljóta
- Bendraautoris
- Stang, Christian S, Krag, Erik, Gallis, Arne: Festskrift til professor Olaf Broch på hans 80-årsdag fra venner og elever. I kommisjon hos J. Dybwad, Oslo, 1947.
- Stang, Christian S og Broch, Olaf: Russiske aktstykker fra det 17de århundrede til Finnmarks og Kolahalvøens historie. Oslo 1961.
- Stang, Christian S og Rūke-Draviņa, Velta: Donum Balticum. To professor Christian S. Stang on the occasion of his seventieth birthday, 15 March 1970. Almqvist & Wiksell, Stockholm, 1970.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Hovdhaugen, Even (2004). „Christian Schweigaard Stang“. Norsk biografisk leksikon (norvegų). 9. Nuoroda tikrinta 2023-10-27.
- ↑ 2,0 2,1 A. Sabaliauskas (2018-09-12, red. 2021-12-09). „Christian Schweigaard Stang“. VLE. Nuoroda tikrinta 2023-10-27.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ Kortlandt 1975, pp. IX.
- ↑ Benjamin W. Fortson (2004). Indo-European Language and Culture: An Introduction. Blackwell Publishing. p. 64. ISBN 1-4051-0316-7.
- ↑ A. A. Barentsen and R. Sprenger (1991). Studies in West Slavic and Baltic linguistics. Rodopi. p. 366. ISBN 978-90-5183-246-4.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Kortlandt, Frederik (1975). „Slavonic Accentuation: A Study in Relative Chronology“. Lisse, Netherlands: The Peter de Ridder Press.
{{cite journal}}: Citatai journal privalomas|journal=(pagalba)