Dvasia
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Dvasia (lot. spiritus 'dvelksmas, alsavimas') – įvairialypė sąvoka, plačiai naudojama kasdienėje buityje, religijoje, filosofijoje, mitologijoje ir kitose srityse. Daugelyje kalbų žodis etimologiškai siejasi su kvėpavimu, kurį pelnytai galima laikyti gyvybės pamatu. Dvasia yra tai, kas skiria gyvą kūną nuo negyvo.
Dvasia filosofijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip filosofinė kategorija dvasia tapatinama su sąmone, aukščiausia psichinės veikos forma, būdingai ne vien žmogui. Šiuo požiūriu dvasia naudojama plačiausia prasme ir prilygsta idealybei, kuri priešinama materialybei.
Siauresne prasme dvasia yra subjektyvioji ar objektyvioji kurianti jėga. Pagal tai filosofijoje skiriamas subjektyvusis ir objektyvusis idealizmas. Pirmajame išskiriama subjektyvi dvasia, kaip subjektas, asmenybė ar individas, o antrajame – objektyvi dvasia, kaip sąmonė egzistuojanti atskirai nuo žmogaus, arba sąmonė kaip savarankiška jėga (Dievas).
Dvasia mitologijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mitologijoje gausu dvasinių – neapčiuopiamų – būtybių, kurios turi pačias fantastiškiausias paskirtis.
Dvasia religijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dvasia religijoje tapatinama su Dievu, antgamtine esybe, į kurią galima tik tikėti. Dažnai suprantama kaip amžinas, nekintantis sąmoningumas, nors kai kuriose religijose iškeliamas dvasios laikinumas ir nesubstancionalumas (pvz., budizme).
Dvasia krikščionybėje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Katalikų Bažnyčios katekizme yra parašyta kad „kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais“, o kartais nelaikomos. Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama kad „siela yra žmogaus gyvybė“, „siela yra žmogaus asmuo“, „siela yra dvasinis lygmuo“, „siela yra kūno forma“ ir taip toliau.
|
363: Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia ir vertingiausia, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo.
365: Sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno „forma“; vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį. 366: Bažnyčia moko, kad kiekvieną dvasinę sielą tiesiogiai kuria pats Dievas – ji nėra tėvų „padarinys“; Bažnyčia taip pat nurodo, kad siela yra nemirtinga; ji nepražūva mirštant atskirta nuo kūno, bet vėl susijungs su juo galutinio prisikėlimo metu. 367: Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo. 367: „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu. Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą prasme.Katalikų Bažnyčios katekizmas[1] |
|
