Senovės Egipto hieroglifai (sen. gr. ιερός, hieros: „šventas“; γλύφω, glyphō: „graviruoti/raižyti“; egiptietiškaisš n mdw nṯr „Dievo žodžio raštas“) – viena iš trijų rašto sistemų, naudota užrašyti Senovės egiptiečių kalbai, sudėtingiausia ir seniausia iš jų.
Hieroglifai Egipte buvo naudojami nuo IV tūkst. pr. m. e. pabaigos iki maždaug IV a. Jie atsirado IV tūkst. pr. m. e. pabaigoje iš egiptiečių piktografinių piešinių, kurie leido įvairiais sutartiniais simboliais užšifruoti istorijas ir pasakojimus. Vienas žymiausių to pavyzdžių Narmero plokštė iš I dinastijos. Iš šių piešinių išsivystė pirmieji hieroglifai, naudojami grynai logografiniu principu, ir vaizduojantys atskirus daiktus, leidžiantys pavaizduoti vardus, totemus. Šiek tiek vėliau kai kurios logogramos pradėtos naudoti fonografiniu principu, ir leido parašyti garsus. Pirmasis rišlus sakinys hieroglifais priklauso II dinastijai ir randamas karaliaus Peribseno kapavietėje.
Hieroglifai buvo rašomi ant šventyklų, sienų, baldų, statulų, papiruso, sarkofagų, karstų, laidojimo vietose, piramidėse ir kitur. Galėjo būti išraižomi kietame paviršiuje, ar parašyti rašalu. Paraleliai, nuo pat I dinastijos atsirado egiptietiškas greitraštis, pritaikytas rašyti specialiai ant papiruso, teptuku, kuris turėjo švelnesnes linijas ir buvo vadinamas hieratiniu raštu. Nepaisant to, kad hieratiniu (o vėliau demotiniu) raštu buvo galima rašyti greičiau, hieroglifai nenunyko, tačiau daugiausia apsiribojo kieta rašymo terpe (t. y. ant akmens). Jie labai mažai kisdami išsilaikė tūkstančius metų.
Iš egipto hieroglifų apie II a. pr. m. e. išsivystė Kušo karalystėje naudoto merojės rašto hieroglifinė atmaina. Tik Merojės hieroglifinis raštas buvo išimtinai fonografinis, ir naudojo tik ribotą skaičių (23) hieroglifus, išreikšti atskiroms fonemoms.
Paskutinis įrašas hieroglifų raštu buvo užfiksuotas Filėje Izidės šventykloje IV a. (396 m.), kai krikščionių imperatorius Teodosijus I įsakė uždaryti visas pagoniškas imperijos šventyklas. Nuo to laiko šiuo raštu nebuvo niekas rašoma ir skaitoma.
Šiuo metu mokslininkams yra žinoma maždaug 800 skirtingų ženklų, kurie sudarė hieroglifų aibę iki Ptolemėjų laikotarpio. Vėliau jų skaičius labai išaugo ir siekė net 6000. Kadangi hieroglifų struktūra yra labai sudėtinga, ir jie primena piešinėlius, jų klasifikacija ir išdėstymas žodynuose sudaro tam tikrų problemų. Nėra žinoma, kaip patys egiptiečiai klasifikavo savo rašto ženklus, bet dabartinėje egiptologijoje dažniausiai remiamasi Gardinerio klasifikacija, pasiūlyta 1927 m. Jis siūlo visus ženklus sugrupuoti į 26 skirtingas grupes, pagal tematiką – t. y. pagal tai, ką jie vaizduoja. Nors vėliau buvo pasiūlytos naujos, tobulesnės klasifikacijos, Gardinerio sąrašas išlieka įtakingiausias egiptologijoje. Jame kiekviena kategorija žymima lotynų abėcėlės raide, prie kurios arabiškais skaitmenimis prirašomas hieroglifo eilės numeris atitinkamoje grupėje (didžiausia grupė turi 77 hieroglifus). Kadangi po Gardinerio sąrašo sudarymo buvo atrasti ir nauji ženklai, jie koduojami prirašant papildomas raideles po skaitmenų.
Egiptiečių hieroglifai galėjo būti išdėstomi trimis kryptimis: iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę, arba iš viršaus į apačią (pastaruoju atveju eilutės galėjo rikiuotis iš kairės arba iš dešinės). Skaitymo tvarka (iš kairės ar iš dešinės) yra nustatoma pagal žmones ir gyvūnus vaizduojančių ženklų kryptį. Jų galvos visada yra atgręžtos į teksto priekį. Taigi, jeigu jie yra atgręžti į kairę, tai reiškia, kad tekstas turi būti skaitomas iš kairės į dešinę.
Ženklų išsidėstymas viename žodyje nebuvo labai griežtai reglamentuotas, ir buvo daugiau estetizuotas – pirmiausia žiūrėta, kad ženklų grupė gražiai atrodytų. Paprastai buvo stengiamasi rašyti bendrąja rašto kryptimi, tačiau egzistavo ir išimčių. Pvz., faraonų varduose skiemuo ra/re, reiškiantis saulės dievą Ra tariamas žodžio pabaigoje (pvz., Menchepere ir pan.), bet pats ženklas rašomas žodžio pradžioje.
Kadangi egiptiečių rašto sistema yra mišri, hieroglifai gali atlikti iš esmės tris funkcijas:
Logografinę – šiuo atveju yra svarbi ženklo reikšmė, ir ženklas turi konkretų tarimą.
Determinatyvinę – šiuo atveju yra svarbi tik ženklo reikšmė, o tarimas nėra fiksuojamas. Šie ženklai leido patikslinti prieš jį einančio žodžio reikšmę, ypač tada, kuomet galėdavo kilti neaiškumų dėl panašiai tariamų ar homofoniškų žodžių.
Fonografinę – šiuo atveju yra svarbus tik ženklo tarimas, ir ženklas konkrečios reikšmės neturi. Fonogramos dar skirstomos į vienskiemenes, dviskiemenes ir triskiemenes.
Dauguma hieroglifų galėjo atlikti bent kelias, jeigu ne visas tris funkcijas kartu, priklausomai nuo konteksto. T. y. vienas ir tas pats ženklas galėjo būti naudojamas ir kaip fonetinis ženklas, ir kaip logograma, ir kaip determinatyvas.
Fonografinę funkciją galėjo atlikti apie 200 ženklų. Iš jų apie 30 buvo vienskiemeniai, apie 80 – dviskiemeniai, ir apie 60 – triskiemeniai. Jais buvo galima fiksuoti apie 24 skirtingus garsus. Vienskiemeniai ženklai sudarė savotišką rinkinį, egiptiečių abėcėlę.
Nors vienskiemeniai fonografiniai ženklai pilnai leido užrašyti egiptiečių kalbą su minimaliu ženklų skaičiumi, per istoriją niekada nebuvo atsisakyta nei dviskiemenių, nei triskiemenių ženklų, nei logogramų. Logografiniu pagrindu ženklai buvo naudojamos gana dažnai, tačiau, kad atkirti nuo fonografiniu pagrindu vartojamų, prie jų dažnai būdavo rašomas specialus simbolis – vertikalus brūkšnelis (ženklo apačioje arba dešinėje).
Rašant ir skaitant logogramas didelių problemų kėlė ženklų daugiareikšmiškumas (polisemija). Neretai vienas hieroglifas, kaip logograma, turėjo keletą skirtingų ir su tuo susijusių skirtingų tarimų. Pvz., „žmogaus su ranka prie burnos“ hieroglifas (A2) galėjo reikšti sąvokas „valgyti“ (wnm), „alkti“ (ḥqr), „gerti“ (swr), „kalbėti“ (ḏd), „tylėti“ (gr), „vadinti“ (njs), „manyti“ (k3j), „mylėti“ (mrj), „gyventi“ (anx). Dėl tos priežasties dauguma logogramų neapsieidavo be papildomų ženklų – taip vadinamųjų fonetinių papildų, kurie tik duodavo užuominą, kokie garsai yra tame žodyje, bet nebūdavo papildomai tariami. Pvz., ženklo U23 skirtingo tarimo ir fonetinių papildų pavyzdys:
Determinatyvinę funkcija atliekantys ženklai sprendė kitą problemą – žodžių homofoniją. Jie buvo reikalingi, kad atskirti kai kuriuos panašiai tariamus ir užrašomus žodžius. Pvz., žodis wn galėjo reikšti „atidaryti“, „skubėti“, „klaida“, „trūkumas“, „plikas“ ir pan. Kad išspręsti šį homofoniškumą, parašius sąvoką buvo prirašomas determinatyvas, kuris duodavo užuominą, kuriai reikšmių grupei atitinkamas žodis priskirtinas. Pvz., minėtojo žodžio wn atveju, buvo naudojami šie determinatyvai:
