Erich von Manstein
Erichas fon Manšteinas vok. Erich von Manstein | |
---|---|
Erichas fon Manšteinas | |
Gimė | 1887 m. lapkričio 24 d. Berlynas, Vokietijos imperija |
Mirė | 1973 m. birželio 10 d. (85 metai) Ikingas, Vokietija |
Tėvas | Eduard von Lewinski |
Motina | Helene von Sperling |
Veikla | vokiečių karinis veikėjas |
Vikiteka | Erich von Manstein |
Erichas fon Manšteinas (vok. Erich von Manstein, 1887 m. lapkričio 24 d. Berlyne – 1973 m. birželio 10 d. Ikinge) – vokiečių karinis veikėjas, Vermachto feldmaršalas (1942 m.).[1] Laikomas vienu geriausių Vermachto strategų.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jaunystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Berlyne vokiečių artilerijos generolo Eduardo von Lewinski šeimoje. Gimimo metu gavo Fritz Erich Georg Eduard von Lewinski pavardę. Iškart po gimimo buvo įsūnytas motinos jaunesniosios sesers ir jos sutuoktinio, generolo leitenanto Georgo fon Manšteino šeimos, negalėjusios turėti palikuonių. Jo dėde iš motinos pusės buvo būsimasis Vokietijos prezidentas (1925-1934 m.) P. fon Hindenburgas. 1899 m. E. fon Manšteinas baigė Strasbūro katalikų gimnaziją. 1906 m. baigė Plėno ir Lichterfeldo (Berlynas) kadetų mokyklas ir pradėjo tarnybą Vokietijos imperijos kariuomenės 3-iajame Prūsijos gvardijos pėstininkų pulke. 1907 m. pakeltas į leitenantus. 1913 m. pradėjo mokytis Prūsijos karo akademijoje, kurioje baigė vienerių mokslo metų kursą. Vėliau mokslų karo akademijoje nebaigė.
Pirmasis pasaulinis karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo perkeltas į aktyviąją karo tarnybą ir tarnavo 2-ajame gvardijos pėstininkų pulke bataliono adjutanto pareigose. Dalyvavo įsiveržime į Belgiją. 1914 m. rugsėjį E. fon Manšteino dalinys buvo perkeltas į Rytų frontą. Dalyvavo Mozūrų mūšyje su Rusijos kariuomene, vėliau mūšiuose Aukštutinėje Silezijoje. 1914 m. lapkritį buvo sunkiai sužeistas. 1915 m. birželį paskirtas tarnauti 10-osios armijos štabe, netrukus pakeltas į kapitonus, dalyvavo Rytų fronto kautynėse. 1914 m. spalį apdovanotas Geležinio kryžiaus 2-osios klasės, o 1915 m. lapkritį – 1-osios klasės ordinais. 1916 m. kovą vėl perkeltas į Vakarų frontą. 1917 m. spalį grąžintas į Rytų fronte veikusią 4-ąją kavalerijos diviziją. Po 1918 m. kovą Centrinių valstybių ir Rusijos pasirašytos Brest-Litovsko taikos sutarties buvo vėl perkeltas į Vakarų frontą, tarnavo 213-osios pėstininkų divizijos, veikusios prie Reimso, štabe.
Tarpukaris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po karo tęsė tarnybą Reichsvere. Nuo 1921 m. iki 1923 m. tarnavo 5-ojo Prūsijos pėstininkų pulko kuopos vadu. Vėliau tęsė tarnybą įvairiose štabo karininko pareigose. 1927 m. pakeltas į majorus. Nuo 1929 m. rugsėjo tarnavo Karo ministerijoje. 1932 m. pakeltas į pulkininkus leitenantus ir paskirtas vadovauti 4-ojo pėstininkų pulko batalionui. 1934 m. vasario 1 d. pakeltas į pulkininkus ir paskirtas 3-osios karo apygardos štabo viršininku. Nuo 1935 m. liepos tarnavo Generaliniame štabe. Pasiūlė Vermachte sukurti šturmo artilerijos dalinius, skirtus paremti puolančius pėstininkus. Šie savaeigės artilerijos daliniai buvo plačiai panaudoti Antrojo pasaulinio karo metu. 1936 m. spalį pakeltas į generolus majorus. 1938 m. vasarį paskirtas 18-osios pėstininkų divizijos vadu. 1938 m. kovą rengė Austrijos užėmimo planus.
Antrasis pasaulinis karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo pakeltas į generolus leitenantus ir paskirtas į Lenkiją įsiveržusios armijų grupės Pietūs štabo viršininku. Nuo 1940 m. vasario vadovavo 38-ajam pėstininkų korpusui. Prieš pat Prancūzijos puolimą Vermachto sausumos pajėgų vadovybė faktiškai nesvarstė keisti Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijos bandyto realizuoti A. fon Šlyfeno plano apsupti Prancūzijos pajėgas Belgijoje ir Nyderlanduose bei tokiu būdu priversti greitai kapituliuoti Prancūziją bei, tokiu būdu, išvengti karo vienu metu dviem frontais Vakaruose ir Rytuose. Sąjungininkai taip pat tikėjosi, kad Trečiasis Reichas bandys pakartoti Šlyfeno planą ir antrą kartą. Tačiau E. fon Manšteinas pasiūlė pagrindinį smūgį Sąjungininkų pajėgoms dislokuotoms Belgijoje smogti Vermachto armijų grupės A tankų daliniais piečiau, per Ardėnų kalnus iki Prancūzijos Kalė uosto ir Lamanšo sąsiaurio. Nepaisant galimos rizikos, šį planą parėmė A. Hitleris. Operacijos metu E. Manšteino vadovaujamos pajėgos veikė Vermachto 4-osios armijos sudėtyje. Panaudojus blickrygo taktiką Sąjungininkų pajėgos regione buvo žaibiškai sutriuškintos. Po to, kai 1940 m. gegužės 20 d. puolantys Vermachto daliniai pasiekė Amjeną ir Abilį, V. Čerčilis įsakė evakuoti Britų ekspedicines pajėgas, blokuotas ties Diunkerku. Birželio 22 d. Prancūzija pasirašė paliaubas. Faktiškai didžioji Prancūzijos dalis buvo Vermachto okupuota. 1940 m. liepos 19 d. E. Manšteinas buvo pakeltas į generolus ir apdovanotas Geležinio kryžiaus Riterio kryžiumi. Palaikė rizikingą Vermachto įsiveržimo į Angliją planą. Vėliau šis planas nebuvo vykdomas, po to, kai Liuftvafė pralaimėjo Britanijos mūšį.
1941 m. vasarą, Barbarosos operacijos metu, vadovavo armijų grupės Šiaurė 56-ajam tankų korpusui, kuris puldamas per Lietuvą siekė užimti Leningradą. 1941 m. rugsėjo pradžioje 56-asis korpusas ties Demiansku dalyvavo mūšiuose prieš Sovietų Sąjungos 34-ąją armiją. Nuo 1941 m. rugsėjo E. fon Manšteinas buvo paskirtas vadovauti 11-ajai armijai, sėkmingai puolusiai SSRS pietuose. Tuo metu Vermachtas užėmė didžiąją dalį Ukrainos ir priartėjo prie strateginę reikšmę turėjusio Krymo. E. fon Manšteino vadovautoms pajėgoms buvo pavesta užimti Krymą. Iki 1941 m. lapkričio vidurio Vermachtas užėmė visą pusiasalį, išskyrus įtvirtintą Sevastopolio rajoną. Šį miestą pavyko užimti tik po trečio šturmo 1942 m. liepos pradžioje. 11-ajai armijai Sevastopolį užėmus E. fon Manšteinas buvo pakeltas į feldmaršalus. Po šios operacijos, 11-oji armija buvo nukreipta šturmuoti Leningradą, tačiau dėl Raudonosio armijos pradėto puolimo šiame fronte buvo priversta gintis. Nuo 1942 m. lapkričio – armijų grupės Donas vadas. 1942 m. pabaigoje – 1943 m. pradžioje vadovavo bandymams išlaisvinti prie Stalingrado apsuptą generolo F. Pauliaus vadovaujamą 6-ąją armiją. Šios pastangos baigėsi nesėkme, nes E. Manšteinas baiminosi, kad tai galėjo grėsti viso Vermachto tuometinio Rytų fronto pietinio sparno pralaimėjimu. Nuo 1943 m. vasario jo vadovaujamos pajėgos – armijų grupė Pietūs – dalyvavo Charkovo gynyboje ir jį Trečiojo Charkovo mūšio metu 1943 m. kovą apgynė. 1943 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais vykusiame Kursko mūšyje vadovavo Vermachto pajėgų armijų grupei Pietūs. Vermachtui mūšį pralaimėjus, strateginė iniciatyva Rytų fronte perėjo Raudonajai armijai. 1944 m. žiemą jo vadovaujama Vermachto 1-oji tankų armija vidurio Ukrainoje buvo apsupta Raudonosios armijos 1-ojo ir 2-ojo Ukrainos frontų. E. Manšteinui įsakius Vermachto pajėgoms trauktis, apie pusė jų išėjo iš apsupties, tačiau buvo prarasta didelė dalis armijos turėtos sunkiosios ginkluotės. 1944 m. kovo pabaigoje, nesutardamas karo su SSRS klausimais su A. Hitleriu, buvo atleistas iš karo tarnybos ir perkeltas į rezervą. Atmetė pasiūlymą dalyvauti 1944 m. liepos 20 d. sąmoksle prieš A. Hitlerį. Iki karo pabaigos gyveno savo dvare Rytų Pomeranijoje, vėliau, artėjant frontui, traukėsi į Vakarus.
Pokario metai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1945 m. rugpjūtį buvo suimtas Jungtinės Karalystės pajėgų. 1946 m. rugpjūtį davė parodymus Niurnbergo tribunole, kuriame teigė esą Vermachtas nebuvo atsakingas už Holokaustą Antrojo pasaulinio karo metu. 1946 m. rudenį perkeltas į specialų sulaikytiems aukštiesiems karininkams lagerį D. Britanijoje, Bridžende. 1948 m. grąžintas į Vokietiją. Nuo 1949 m. rugpjūčio iki gruodžio buvo teisiamas Britų karo tribunolo Hamburge. 1950 m. nuteistas 18 m. kalėjimo už karo nusikaltimus – nepakankamą dėmesį apsaugant civilių gyvybes karo veiksmų metu bei išdegintos žemės strategijos taikymą. Vėliau nuosprendis buvo sumažintas iki 12 metų kalėjimo, o 1953 m. dėl pablogėjusios sveikatos, E. fon Manšteinas buvo paleistas. Pakviestas pirmojo pokario Vakarų Vokietijos kanclerio K. Adenauerio, prisidėjo prie Bundesvero kūrimo. 1955 m. parašė atsiminimų knygą Verlorene Siege (liet. – Pralaimėtos pergalės), kurioje kritikavo A. Hitlerio vadovavimą, analizavo karinius Antrojo pasaulinio karo aspektus, tačiau faktiškai ignoravo karo politinį ir etinį kontekstą. 1973 m. birželio 10 d. mirė nuo insulto. Buvo palaidotas su karinėmis iškilmėmis. Britų dienraštis The Times E. fon Manšteino atminimui 1973 m. birželio 13 d. išspausdino nekrologą.[2]
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1920 m. birželio 10 d. susituokė su Jutta Sibylle von Loesc. Šeima susilaukė trijų vaikų: dukters Giselos ir sūnų Gero bei Riudigerio. Vyresnysis sūnus Gero fon Manšteinas, užimdamas leitenanto pareigas Vermachto 18-ojoje pėstininkų divizijoje, žuvo 1942 m. spalio 29 d. Rytų fronte.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ von Manstein Erich (Ėrichas fon Manšteinas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 224-225 psl.
- ↑ https://groups.google.com/forum/?fromgroups#!msg/soc.history.war.world-war-ii/AEii3yIjpYU/Wy8ixLB72f4J The obituary of von Manstein from the London Times of June 13th 1973.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Leaders Of The Reich. Erich von Manstein Archyvuota kopija 2018-01-09 iš Wayback Machine projekto.
- How Wrong Was Churchill?