Ganymas

Laisvai ganomos avys. Ukraina

Besiganantys galvijai

Gaučas, prižiūrintis avių kaimenę. Čilė

Ganymas – naminių žolėdžių gyvulių, rečiau paukščių laikymas ganykloje.

Ganomi įvairūs gyvuliai – avys, ožkos, galvijai, arkliai, kupranugariai, elniai.

Pagal gyvulių laikymo būdą skiriami šitokie ganymai:

• Aptvarinis – ganykla padalijama į sklypus, kurie aptveriami nuolatinėmis ar kilnojamomis tvoromis. Kartais aptvarai dalijami kilnojama elektrine tvora. Aptvaruose galvijai gali būti ganomi grupėmis (pirmiausia ganomos melžiamosios karvės, tada užtrūkusios ir telyčios).
• Laisvasis – gyvuliai ganosi laisvai, dideliuose, dažnai skurdžiuose plotuose (stepėse, pusdykumėse, dykumose, tundroje) prižiūrimi piemenų. Šitoks ganymo būdas glaudžiai susijęs su klajokliais gyvulių augintojais.
• Rištinis – gyvulys rišamas prie pasaito. Taip ganomi pavieniai gyvuliai – arkliai, karvės, jaučiai, ožkos.

Lietuvoje ganiava tradiciškai prasideda balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, kai sužydi kiaulpienės, o žolė pasiekia 8–10 cm aukštį. Baigiama ganyti trečią–ketvirtą savaitę iki žolių vegetacijos pabaigos (ganiavos pabaiga siejama su Šv. Martyno diena). Kartu ganyta karvės ir avys, naktimis arkliai ir ariamieji jaučiai, atskirai – kiaulės, žąsys. Gyvulius gindavo į ganyklas anksti ryte ir ganydavo iki pat saulės laidos. Vasarą per pačią kaitrą (gyliavą) bandą pargindavo namo.

Gatviniuose kaimuose gyventojai bendrai ganydavo gyvulius kaimo žemėse (ganyklose). Pagal gyvulių skaičių iš kiekvieno ūkio paeiliui buvo išskiriama po keletą piemenų. Jiems prižiūrėti kaimo bendruomenė vieneriems metams samdė kerdžių. Arklius ir ariamuosius jaučius paaugliai (pusberniai), jaunuoliai (bernai), rečiau merginos (mergos), ganydavo naktimis (naktigonė).

XIX a. pab. – XX a. pr. kaimams skirstantis į vienkiemius, ūkiai gyvulius ganydavo atskirai (nors Dzūkijoje bendruomeninis ganymas tebepraktikuotas iki XXI a. pr.). Iki XX a. vid. gyvulius ganydavo miškuose, pelkėse (parišant po kaklu skambalus, tarškalus, juosteles).

Dabar taikomas ir aplinkosauginis nuganymas, kai gyvuliai ganomi pirmiausia ne ūkiniais sumetimais, o siekiant išsaugoti tam tikras buveines, kurios susidaro ganomose vietose.