Garo katilas
Garo katilas – įrenginys, gaminantis garą, kurio slėgis didesnis už atmosferinį.
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dažniausiai garas gaminamas iš vandens naudojant kūrykloje deginamo kuro šilumą, kartais – elektros energiją (elektriniai garo katilai). Kuru kūrenami garo katilai skirstomi:
- dūmų vamzdžių garo katilas
- vandens vamzdžių garo katilas.
Dūmų vamzdžių katilas turi cilindrinį būgną, kurio viduje yra daug vandens apsemtų mažo skersmens vamzdžių; jais leidžiami kūrykloje deginamo kuro deginiai. Vandens vamzdžių katiluose dūmai šildo vamzdžių sistemą, kuria teka vanduo ar vandens ir garo mišinys. Cirkuliacija būna:
- natūralioji – dėl vandens bei garo ir vandens mišinio nevienodo tankio įvairiose katilo dalyse
- priverstinė – kai naudojami siurbliai
- daugkartinė – daugkartinės cirkuliacijos garo katiluose
- vienkartinė – tiesiasroviuose garo katiluose.
Natūraliosios ir priverstinės daugkartinės cirkuliacijos garo katilas gali būti būgninis, kai garas išsiskiria iš vandens ir garo mišinio būgne. Tiesiasroviai garo katilai būgnų neturi; juose vanduo ir garas juda vamzdžiais tol, kol išgaruoja visas vanduo ir kol perkaitinamas garas.
Pagal paskirtį garo katilai skirstomi į stacionariuosius ir transportinius. Stacionarieji, dažniausiai vandens vamzdžių, garo katilai skirstomi:
- energetinis garo katilas, gaminantis daugiau kaip 4 MPa slėgio perkaitintąjį garą, naudojamą garo turbinoms elektrinėse sukti
- pramoninis garo katilas, gaminantis iki 2,3 MPa sotųjį arba šiek tiek perkaitintą garą, naudojamą technologiniams tikslams, pav., garo mašinai sukti
- šildymo garo katilas, gaminantis sotųjį garą šildymo tikslams.
Svarbiausi parametrai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Katilo našumas – pagamintas per laiko vienetą garo kiekis
- garo slėgis
- temperatūra
- naudingumo koeficientas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Garo katilą 1680 m. išrado D. Papinas (Prancūzija).[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Garo katilas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 434 psl.