George Cukor
George Cukor | |
---|---|
Dž. Kjukoras 1946 m. | |
Gimė | 1899 m. liepos 7 d. Niujorkas, JAV |
Mirė | 1983 m. sausio 24 d. (83 metai) Los Andželas, JAV |
Veikla | režisierius, prodiuseris |
Džordžas Djujis Kjukoras (angl. George Dewey Cukor, 1899 m. liepos 7 d. Niujorkas, JAV – 1983 m. sausio 24 d. Los Andželas, JAV) – amerikiečių kino režisierius ir prodiuseris, žinomas dėl komedijų ir literatūros kūrinių ekranizacijų. Kaip geriausias režisierius, keturis kartus nominuotas „Oskarui“ ir kartą jį laimėjęs.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė 1899 m. Niujorke Vengrijos žydų šeimoje. Jo tėvas buvo apygardos prokuroro padėjėjas Viktoras Kjukoras (Viktor Cukor), motina – Helena Ilona Gros (Helén Ilona Gross). Antrasis vardas Djujis (Dewey) buvo duotas karo didvyrio admirolo Džordžo Djujo, 1898 m. Manilos įlankos mūšio nugalėtojo, garbei. Dž. Kjukoras vaikystėje lankė šokių pamokas, pamėgo teatrą. 1906 m. dalyvavo rečitalyje su būsimu prodiuseriu Deividu O. Selzniku ir vėliau juodu tapo artimais draugais. Paauglystėje dažnai lankydavosi „Niujorko hipodrome“, įžymiame Manhatano teatre ir neretai bėgdavo iš pamokų į dieninius seansus. Vėliau, kaip statistas, pasirodydavo teatro rūmuose „Metropolitan Opera“ ir kartais, nusidažęs veidą juodai, vaidindavo juodaodžių parodijose.[1]
1917 m. baigė Devito Klintono (DeWitt Clinton) vidurinę mokyklą. Jo tėvas norėjo, kad Dž. Kjukoras taptų teisininku ir jis pradėjo mokytis Niujorko Miesto koledže (City College of New York). Kitais metais Dž. Kjukoro susidomėjimas mokslais išblėso. Jis įsidarbino scenos vadovo padėjėju ir, kaip antraeilis artistas, dalyvavo britų miuziklo „Mažesnioji blogybė“ („The Better 'Ole“) gastroliniame pastatyme.[1]
1920 m. Dž. Kjukoras tapo teatro trupės „Knickerbocker Players“ scenos vadovu, 1921 m. – vasarą statančios spektaklius akcinės bendrovės „Lyceum Players“ generaliniu direktoriumi. 1925 m. kartu su kitais įkūrė bendrovę „C. F. and Z. Production Company“. Šioje teatro bendrovėje Dž. Kjukoras pradėjo dirbti teatro režisieriumi. Kaip Brodvėjaus režisierius, debiutavo Melchioro Lengjelio pjesėje „Antonija“ („Antonia“).[1]
„C. F. and Z. Production Company“ galiausiai buvo pervadinta į „Cukor-Kondolf Stock Company“ ir pradėta samdyti daug žadančių teatro talentų. Dž. Kjukoro teatro trupėje įvairiu laiku buvo dirbę Luisas Kalhernas, Ilka Čeis, Betė Deivis, Daglasas Montgomeris, Frenkas Morganas, Redžinaldas Ovenas, Elizabeta Paterson ir Filisė Pova. Dž. Kjukoras pelnė pripažinimą 1926 m. režisavęs filmą „Didysis Getsbis“. Iki 1929 m. jis režisavo dar šešis Brodvėjaus kūrinius. Vėliau dirbo kino kompanijose „Paramount Pictures“ ir „Universal Pictures“. 1930 m. išgarsėjo režisavęs dialogus filme „Vakarų fronte nieko naujo“.[1]
Grįžo dirbti į „Paramount Pictures“, buvo vienintelis filmo „Nublankusi dama“ („Tarnished Lady“, 1931) režisierius, per savaitę uždirbdavo po 1500 dolerių. 1932 m. su Ernstu Lubitšu statė filmą „Viena valanda su tavimi“ („One Hour with You“), tačiau E. Lubitšas reikalavo titruose, kaip režisierių, nurodyti tik jį vieną, Dž. Kjukoras galiausiai buvo įvardytas kaip režisieriaus padėjėjas. Protestuodamas Dž. Kjukoras paliko „Paramount“ ir perėjo dirbti į kino kompaniją „RKO Studios“. 4-ajame dešimtmetyje jam buvo patikėta statyti filmus su garsiausiomis RKO aktorėmis. Jis dažnai dirbdavo su Katarina Hebern, nors ne visada sėkmingai. Sukūrė tokius komercinės sėkmės sulaukusius filmus, kaip „Mažosios moterys“ („Little Women“, 1933) ir „Atostogos“ („Holiday“, 1938), bet taip pat ir nenusisekusius niekalus, pavyzdžiui, „Silvija Skarlet“ („Sylvia Scarlett“, 1935).[1]
Nuo 1936-ųjų keletą metų buvo įsitraukęs į Margaretos Mitčel romano „Vėjo nublokšti“ ekranizacijos paruošiamuosius darbus, atrinkinėjo aktores, Skarletės O’Haros vaidmeniui pirmenybę teikė Katarinai Hebern. Vis dėlto Dž. Kjukoras netapo filmo „Vėjo nublokšti“ režisieriumi, šis darbas buvo patikėtas Viktorui Flemingui, Dž. Kjukoro darbas apsiribojo aktorių Vivjenos Ly ir Olivijos de Heiviland apmokymu. Be to, nors tais metais jis prisidėjo prie kultinės klasikos filmo „Ozo šalies burtininkas“, bet pripažinimo už tai nesulaukė.[1]
Tuo laikotarpiu Dž. Kjukoras vadovavo filmų „Moterys“ („The Women“, 1939) ir „Dviveidė moteris“ („Two-Faced Woman“, 1941) kūrimui, pastarasis filmas Gretai Garbo buvo paskutinis. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1942 m., jis buvo pašauktas į kariuomenę, kur statė kariškiams skirtus mokomuosius filmus. Norėjo gauti karinį laipsnį, tačiau liko eiliniu. Jis spėjo, kad nebuvo paaukštintas dėl pasklidusių kalbų apie jo homoseksualumą. 5-ajame dešimtmetyje Dž. Kjukoras režisavo keletą nepaprastai sėkmingų filmų, pavyzdžiui, „Filadelfijos istorija“ („The Philadelphia Story“, 1940), „Moters veidas“ („A Woman’s Face“, 1941) ir „Dujų šviesa“ („Gaslight“, 1944). Bendradarbiavo su scenaristais Garsonu Kaninu ir Ruta Gordon, visi trys 1947–1954 m. sukūrė septynis filmus.[1] Iki 6-ojo dešimtmečio pradžios jo filmai buvo nespalvoti, pirmasis spalvotas filmas – „Gimė žvaigždė“ („A Star Is Born“, 1954) su Džude Garland. Pagrindiniam šio filmo vyriškam vaidmeniui aktorių rasti buvo sunku ir Dž. Kjukoras turėjo tenkintis Džeimsu Meisonu. Filmas buvo labai sėkmingas, buvo nominuotas šešiems „Oskarams“, bet Dž. Kjukoras, kaip režisierius, nominuotas nebuvo.[1]
Vėlesniais metais jis pastatė keletą sėkmingų filmų, pavyzdžiui, „Merginos“ („Les Girls“, 1957) ir „Laukinis vėjas“ („Wild Is the Wind“, 1957), taip pat vadovavo nebaigtam statyti filmui „Kažką reikės prarasti“ ir, kol filmas buvo nutrauktas, viršijo biudžetą mažiausiai 2 mln. dolerių. Dž. Kjukoras susigrąžino šlovę filmu „Mano puikioji dama“ („My Fair Lady“, 1964), vienu ryškiausių savo karjeros darbų, už kurį pelnė „Oskarą“, „Auksinį gaublį“ ir, kaip geriausias režisierius, Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą. Nepaisant to, Dž. Kjukoro karjera ėmė sparčiai smukti ir sendamas į projektus jis įsitraukdavo nedažnai.[1]
Įžymiausias Dž. Kjukoro 8-ojo dešimtmečio kūrinys – maginės fantastikos filmas „Mėlynasis paukštis“ („The Blue Bird“, 1976), tapęs pirmuoju JAV ir Sovietų Sąjungos bendru darbu. Filmas komerciškai buvo labai nesėkmingas, nors, kaip geriausia maginės fantastikos kino juosta, pelnė „Saturno“ apdovanojimą. Šis filmas tais laikais buvo gana naujoviškas. Dž. Kjukoro gulbės giesme tapo filmas „Turtingos ir įžymios“ („Rich and Famous“, 1981), jame Žaklina Biset ir Kandisė Bergen vaidina keletą dešimtmečių trukusius dviejų moterų santykius.[1]
Jis buvo homoseksualus.[2] Sulaukęs 82-ejų, Dž. Kjukoras išėjo į pensiją, o po metų Los Andžele mirė nuo širdies smūgio. Palaidotas Glendeile, Forest Lono kapinėse prie savo ilgametės draugės Frensisės Hovard, legendinio kino magnato Samuelio Goldvino žmonos.[3][1]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]