Hamletas

Kitos reikšmės – Hamletas (reikšmės).

1605 m. „Hamleto“ leidimas

Hamletas – Viljamo Šekspyro tragedija, viena žymiausių jo pjesių, parašyta 1600–1601 m. Tai yra ir ilgiausia Šekspyro pjesė – joje yra 4 042 eilutės ir 29 551 žodis. Pjesėje vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Hamletas – filosofinio pobūdžio drama, kadangi joje keliami būties (egzistenciniai) klausimai.

Ši drama yra pirmasis ir daugiausia kartų į lietuvių kalbą verstas Šekspyro kūrinys.

Drama vyksta Danijoje, Kronborgo pilyje (dabar Helsingioras).

Veikėjai

• Klaudijus – Danijos Karalius, Hamleto dėdė,
• Hamletas – mirusiojo karaliaus sūnus ir dabartinio karaliaus sūnėnas,
• Polonijus – kancleris,
• Horacijus – Hamleto draugas,
• Laertas – Polonijaus sūnus,
• Reinaldas – Polonijaus tarnas,
• Fortinbrasas – Norvegijos princas,
• Gertrūda – Danijos karalienė ir Hamleto motina,
• Ofelija – Polonijaus duktė, Hamleto mylimoji.
• Voltimandas, Kornelijus, Rozenkrancas, Gildensternas, Ozrikas – dvariškiai,
• Marcelas ir Bernardas – karininkai,
• Franciskas – kareivis,

kiti veikėjai: didikas, dvasininkas, artistai, du duobkasiai, kapitonas, anglų pasiuntiniai, didikai ir damos, žygūnai ir tarnai, Hamleto tėvo šmėkla.

Siužetas

Pagrindiniam herojui Hamletui, Danijos karalystės princui, apsireiškusi jo neseniai mirusio tėvo šmėkla paveda atkeršyti jo žudikui – dabartiniam karaliui Klaudijui. Hamletas apsimeta pamišusiu, idant išprovokuotų Klaudijų išsiduoti. Vengdamas atskleisti savo siekius, jis atstumia Ofeliją. Galų gale jam pavyksta išprovokuoti Klaudijų per Hamleto surengtą vaidinimą, kuriame vaidinama kaip Klaudijus nužudo jo tėvą ir suvilioja motiną. Klaudijus išsiduoda. Šnekėdamasis su motina Hamletas išgirsta už kilimo besislepiantį Polonijų, mano, kad ten karalius, bet sako – žiurkė, todėl nuduria. Herojų įsimylėjusi mergina išprotėja, o vėliau paskęsta. Klaudijus išsiunčia Hamletą į kaimyninę šalį su laišku, pavedančiu įteikėją nužudyti, tačiau herojus atskleidžia klastą ir netikėtai pasirodo dvare per Ofelijos laidotuves. Įvyksta konfliktas tarp jo ir Laerto – mirusiosios brolio ir Polonijaus sūnaus. Pasinaudodamas situacija, Klaudijus inspiruoja fechtavimo rungtynes tarp Hamleto ir Laerto – pastarajam patikėta nuodais sutepta špaga. Herojai fechtuojasi, po pirmų smūgių susikeičia ginklais ir abu lieka sužeisti. Laertas miršta pirmasis. Perpratęs sąmokslą, Hamletas be dvejonių nužudo karalių. Taip pat miršta ir Hamleto motina – Danijos karalienė, išgėrusi taurę užnuodyto vyno, skirto Hamletui. Kūrinio pabaigoje miršta ir pats Hamletas išgėręs taurę nuodų.

Kilmė

Saxo Grammaticus veikalo Gesta Danorum, kuriame aprašyta Amleto legenda, faksimilė

Hamleto tipo legendos yra taip dažnai aptinkamos (pavyzdžiui: Italijoje, Ispanijoje, Skandinavijoje, Bizantijoje ir Arabijoje), kad centrinė „herojaus-bepročio“ tema turbūt yra indoeuropiečių kilmės. Galima įvardinti kelis senovinius Hamleto pirmtakus. Vienas jų yra nežinomos autorystės skandinavų Hrolf Kraki Saga. Šioje sagoje nužudytas karalius turi du sūnus – Hroar ir Helgi – kurie, skirtingai nei Šekspyro Hamlete, didžiąją istorijos dalį praleidžia ne vaizduodami pamišimą, o persirengę ir slapstydamiesi už išgalvotų vardų. Antrasis Hamleto prototipas sutinkamas romėnų legendoje apie Brutą, kuri buvo įamžinta dviejuose skirtinguose veikaluose lotynų kalba. Pagrindinis legendos veikėjas Liucijus (vardo reikšmė: „spindesys, šviesa“) persivadina Brutu („bukas, kvailas“) ir apsimeta kvaileliu, kad išvengtų savo tėvo ir brolių likimo. Galiausiai jis užmuša karalių Tarkvinijų, savo šeimos žudiką. XVII a. akademikas Torfaeus lygino islandų herojų Amlodi ir ispanų herojų princą Ambales (iš Ambales sagos) su Šekspyro Hamletu. Jis įvardijo keletą panašumų: princas apsimetė bepročiu, atsitiktinai nužudė karaliaus patarėją jo motinos miegamajame ir galiausiai užmušė savo dėdę.

Nemažai senesių Hamleto legendos elementų galima rasti Saxo Grammaticus veikalo Gesta Danorum dalyje Vita Amlethi („Amleth Gyvenimas“). Lotynų kalba parašytas veikalas buvo labai populiarus Šekspyro laikais ir atspindėjo klasikines romėnų vertybes – dorą bei heroizmą. Tam tikrais aspektais jis buvo panašus į Hamletą: princas apsimeta bepročiu, jo motina skubomis išteka už sosto užgrobėjo, princas nužudo pasislėpusį šnipą ir vietoj princo miršta du jo parankiniai. 1570-ais metais François de Belleforest išvertė gana tikslią Saxo istorijos versiją į prancūzų kalbą ir patalpino ją į savo Histoires tragiques. Belleforest Saxo tekstą išdailino, išplėtė (beveik padvigubindamas jo ilgį) ir įvedė pagrindinio herojaus melancholijos idėją.

Thomas Kyd knygos Ispaniškoji Tragedija viršelis

Egzistuoja populiari teorija, kad Šekspyro pagrindinis šaltinis buvo dabar jau prarasta pjesė, šiais laikais vadinama Ur-Hamletu. Ją galėjo būti parašęs Thomas Kyd arba net pats Viljamas Šekspyras. Ur-Hamletas būtų buvęs suvaidintas iki 1589-ųjų metų ir tai yra pirma istorijos versija, kurioje egzistuoja vaiduoklis. Šekspyro kompanija, Karaliaus Rūmų Valdytojo Vyrai (angl. the Chamberlain's Men) galėjo nusipirkti pjesę ir pagal ją pastatyti spektaklį, o vėliau Šekspyras būtų tą pjesę perrašęs. Kadangi neišliko nei viena Ur-Hamleto kopija, mes negalime palyginti jo kalbos ir stiliaus su jo galimų autorių darbais. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad Kyd parašė Ur-Hamletą, ir kad tai nebuvo viena iš ankstyvųjų Šekspyro Hamleto versijų. Ši paskutinė idėja – kuri Hamletui priskiria gerokai ankstesnę datą ir ilgesnį vystymo etapą – sulaukė dėmesio, tačiau nemažai žmonių atmeta ją dėl jos nepagrįstumo.

Specialistai iki šiol negali užtikrintai pasakyti, kiek medžiagos Šekspyras pasiskolino iš Ur-Hamleto (jei Ur-Hamletas iš vis egzistavo), kiek iš Belleforest ar Saxo, ir kiek iš kitų tuometinių šaltinių (kaip kad Kyd Ispaniškoji Tragedija). Nėra jokių tiesioginio sąryšio su Saxo versija įrodymų. Tačiau Belleforest versijos elementai (kurie neegzistavo Saxo istorijoje) yra sutinkami Šekspyro pjesėje. Neaišku, ar Šekspyras pasiskolino šias detales tiesiogiai iš Belleforest, ar iš Ur-Hamleto.

Dauguma specialistų atmeta teoriją, kad Hamletas turi kažkokį ryšį su Šekspyro vieninteliu sūnumi, Hamnetu Šekspyru, kuris mirė 1596-ais, tesulaukęs vienuolikos metų. Manoma, kad Hamletas pernelyg akivaizdžiai susijęs su legenda, ir vardas „Hamnetas“ buvo gana populiarus tais laikais. Iš kitos pusės, Stephem Greenblatt teigė, kad vardų sutapimas ir Šekspyro liūdesys praradus sūnų gali būti svarbūs rodikliai sprendžiant apie pjesės kilmę. Jis pastebėjo, kad Hamneto Sadlerio (kaimyno iš Stratfordo, pagal kurį Hamnetui buvo duotas jo vardas) vardas dažnai buvo rašomas „Hamletas Sadleris“ ir kad, turint omeny negriežtas tuometinės ortografijos taisykles, šie vardai praktiškai buvo dvi vieno vardo versijos. Šekspyro testamente Sadlerio vardas buvo rašomas kaip „Hamlettas“

Akademikai svarstė, ar Hamleto Polonijus nebuvo įkvėptas Viljamo Cecil (Lordo Burghley) – pagrindinio karalienės Elizabeth I patarėjo ir aukščiausiojo iždininko. E.K. Chambers pasiūlė įdėją, kad Polonijaus sūnui Laertui duotas patarimas atkartojo patarimą, kurį savo sūnui Robertui Cecil davė Burghley. John Dover Wilson manymu, Polonijus buvo Burleigh karikatūra, o A. L. Rowse galvojo, kad Polonijaus erzinantis daugžodžiavimas galėjo būti panašus į Burghley. Lilijana Winstanley teigė, kad vardas „Corambis“ (pirmoje Šekspyro pjesės versijoje) gali būti nuoroda į Cecil ir Burghley. Haroldas Jenkins kritikavo idėją, kad Hamletas buvo paremtas asmeniniu pasišaipymu, teigdamas, kad tai „Šekspyrui nebūdinga“. G.R. Hibbard spėjo, kad vardų skirtumai pirmoje ir antroje pjesės versijose (Corambis/Polonijus:Montano/Reynaldo) gali atspindėti norą neįžeisti Oxfordo universiteto akademikų.

Nuorodos

• E.Nekrošiaus spektaklis „Hamletas“ Archyvuota kopija 2016-02-02 iš Wayback Machine projekto.