Ijo (palydovas)
 Galileo daryta nuotrauka | |
| Atradimas | |
|---|---|
| Atradėjas | Galilėjas Galilėjus |
| Atrastas | 1610 m. sausio 7 d. |
| Orbitos charakteristikos | |
| Vidutinis spindulys | 421 700 km (0,002819 AU) |
| Orbitos ilgis | 2 649 600 km (0,018 AU) |
| Ekscentricitetas | 0,0041 |
| Periapsis | 420 000 km (0,002807 AU) |
| Apoapsis | 423 400 km (0,002830 AU) |
| Apskriejimo periodas | 1,769137786 d. (152 853,5047 s) |
| Vidutinis greitis orbitoje | max: 17,406 km/s vid: 17,334 km/s min: 17,263 km/s |
| Posvyris | 0.05° (į Jupiterio ekvat.) 2.21° (į ekliptiką) |
| Planetos palydovas | Jupiterio |
| Fizinės charakteristikos | |
| Vidutinis skersmuo | 3642,6 km (3660×3637,4×3630,6 km) |
| Paviršiaus plotas | 41 910 000 km² |
| Tūris | 2,53×1010 km³ |
| Masė | 8,9319×1022 kg |
| Vidutinis tankis | 3,528 g/cm³ |
| Laisvojo kritimo pagreitis | 1,796 m/s² |
| Pabėgimo greitis | 2,558 km/s |
| Sukimosi apie ašį greitis | 271 km/h |
| Paviršiaus temperatūra | min: 90 K vid: 130 K max: 200 K |
Ijo – vienas iš keturių didžiųjų Jupiterio palydovų (trečias pagal dydį). Ijo šiek tiek didesnis nei Žemės mėnulis. Kai 1610 m. sausio 7 d. Galilėjus atrado Ijo, kartu su kitais trim Galilėjaus palydovais, tai buvo pirmieji žinomi apie kitą planetą nei Žemė besisukantys mėnuliai. Nuolatinis vulkanizmas ir intensyvi radiacija nedaro jo labai tinkamu gyvybei.[1]
Vulkaninis aktyvumas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ijo labiausiai žinomas dėl savo vulkanų aktyvumo. Šiuo metu yra laikomas vulkaniškai aktyviausiu kūnu Saulės sistemoje.[1] 2001 m. vasario mėnesį buvo užfiksuotas didžiausias visoje Saulės sistemoje ugnikalnio išsiveržimas. Ijo turi panašius į Žemės ugnikalnius, kurie išmeta sierą ir sieros dioksidą. Iš pradžių manyta, kad Ijo paviršiumi teka lavos upės, kurias sudaro sieros medžiagos. Tačiau dabar yra manoma, kad didžioji dalis lavos upių yra sustingusios į silikatines uolienas panašiai kaip Žemėje.
Kai kurie Ijo ugnikalnių išsiveržimai pasieka 300 km aukštį nuo paviršiaus, ugnikalniai išmeta medžiagas kilometro per sekundę greičiu. Aktyvumas greitai kinta, per keturis mėnesius tarp Voyager 1 ir Voyager 2 kelionių vieni išsiveržimai baigėsi, kiti prasidėjo.
Ijo aktyvumą sukelia Jupiterio ir dviejų jo palydovų: Europos ir Ganimedo gravitacijos įtaka. Jų gravitacijos jėgos įtaka tokia stipri, kad Ijo kūnas yra stumiamas ir tempiamas su tokia jėga, kuri sukelia vidinę trintį, to rezultatas labai didelis ugnikalnių aktyvumas. Šių jėgų tampomas, Ijo paviršius išsigaubia aukštyn ar žemyn iki šimto metrų. Aukščiausi Žemės potvyniai siekia tik apie 18 m., ir tiek pakyla vanduo, ne kietas paviršius.[1]
Elektrinis aktyvumas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kitas Ijo aktyvumo šaltinis yra Jupiterio magnetiniai laukai, kuriuos Ijo kerta savo orbita. Sukuriama skersai mėnulį elektros įtampa siekia 400,000 voltų, srovės stiprumas gali būti iki 3 milijonų amperų. Per atmosferą tekanti srovės dalis sukelia masinius žaibus.[1]
Pavadinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Galilėjus iš pradžių pavadino naujai atrastus palydovus „Medičių planetomis“ (pagal įtakingą tų laikų Italijos šeimą), priskirdamas patiems palydovams romėniškus numerius (I, II, III, ir IV). Ijo pavaidnimas galutinai prigijo tik apie 1800 m. Jis taip pavadintas graikų mitologijos personažės Ijo vardu, kuri per dievų tarpusavio nesutarimus paversta karve.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||||||||