Imperatorius Henrikas IV

Imperatorius Henrikas IV vok. Heinrich IV
Salijų dinastija
Henriko IV antspaudas
Gimė	1050 m. lapkričio 11 d. Goslaras
Mirė	1106 m. rugpjūčio 7 d. (55 metai) Lježas
Palaidotas (-a)	Špejerio katedra
Tėvas	Henrikas III
Motina	Agnesė Puatu
Sutuoktinis (-ė)	Berta Savojietė, Eupraksija
Vaikai	Agnesė Vokietė Konradas II Adelaidė Henrikas Henrikas V
Šventosios Romos imperijos imperatorius
Valdė	1084-1105 m.
Pirmtakas	Henrikas III
Įpėdinis	Henrikas V
Vokietijos karalius
Valdė	1054-1087 m.
Pirmtakas	Henrikas III
Įpėdinis	Konradas II Italas
Italijos karalius Valdė 1080-1093 m. Pirmtakas Henrikas III Įpėdinis Konradas II Bavarijos hercogas Valdė 1053-1054 m. 1055-1061 m. 1077-1096 m. Pirmtakas Konradas I Bavaras Konradas II Bavaras Velfas I Įpėdinis Konradas II Bavaras Otonas II Bavaras Velfas I
Vikiteka	Imperatorius Henrikas IV

Henrikas IV (vok. Heinrich IV, 1050 m. lapkričio 11 d. Goslaras – 1106 m. rugpjūčio 7 d. Lježas) – 1084-1105 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius, 1054-1106 m. Vokietijos karalius, 1055-1061 m. Bavarijos hercogas Henrikas VII.

Biografija

Imperatoriaus Henriko IV pirmoji žmona Berta Savojietė

Kilęs iš Salijų dinastijos. Tėvas imperatorius Henrikas III, motina Agnesė Puatu.

Šeima

Žmona Berta Savojietė, vaikai:

• Agnesė Vokietė (1072–1143 m.), Švabijos hercogo Frydricho I Štaufeno žmona.
• Konradas II (1074–1101 m.)
• Adelaidė, mirė maža
• Henrikas, mirė mažas
• Henrikas V

1087 m. mirus žmonai, vedė Kijevo kunigaikščio Vsevolodo I dukterį, Eupraksiją. Jos brolis Kijevo Rusios valdovas Vladimiras II Monomachas.

Valdymas

Iki pilnametystės 1065 m. regente buvo motina, nuo 1062 m. Kelno ir Bremeno arkivyskupai. Motina suteikė savarankiškumą Bavarijai, Karintijai ir Švabijai, o sustiprėję kunigaikščiai pasipriešino karaliaus valdžiai. 1073-1075 m. buvo sukilusios Saksonija ir Tiuringija.

1076 m. pradėjo kovą dėl investitūros. Popiežius Grigalius VII jį ekskomunikavo. Dėl stiprios opozicijos Vokietijoje, kur jo priešininkai paskelbė antikaralių – Švabijos kunigaikštį Rudolfą, buvo priverstas nusileisti popiežiui. 1080 m. dar kartą ekskomunikuotas, bet tais pačiais metais paskelbė popiežiumi Ravenos arkivyskupą Gibertą (antipopiežius Klemensas III), 1084 m. užėmė Romą ir buvo karūnuotas imperatoriumi. Nors Grigalius VII 1085 m. tremtyje mirė, jo įpėdiniai tęsė kovą su imperatoriaus valdžia. Pasinaudojęs nesutarimais sukilo jo sūnus Henrikas V, kuris 1105 m. paėmė tėvą į nelaisvę ir privertė atsisakyti sosto. Pabėgęs į Lotaringiją 1106 m. kovo mėn. sumušė Henriko V kariuomenę prie Visė, bet netrukus netikėtai mirė.

Literatūra

• Gregorovius, Ferdinand (1988). History of Rome in the Middle Ages. Rome: Newton Compton.
• Robinson, I. S. (2000). Henry IV of Germany 1056–1106.
• Francis Rapp, Les relations entre le Saint-Empire et la papauté, d’Otton le Grand à Charles IV de Luxembourg (962–1356), clio. fr, consulté le 7 novembre 2007
• Joseph Rovan, Histoire de l’Allemagne, Seuil, 1994, p 119
• Sous la direction de J.-M. Mayeur, Charles et Luce Pietri, André Vauchez, M. Venard, Histoire du christianisme, tome 5, Desclée, 1991–2001, pp 72 et 122