In pectore
In pectore (lot. In pectore 'krūtinėje') – lotyniškas posakis, kuris gali būti išverčiamas ir kaip „slapta širdyje“. Pirmą kartą pasirodė 1536 m. kaip Romos kurijos terminas apibrėžti kardinolą, kurį popiežius paskyrė savo slaptu nutarimu. Jei pontifikas iki savo mirties nespėjo apie tai pranešti konsistorijai, tai toks paskyrimas laikomas negaliojančiu.
Slaptieji kardinolai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal Kanonų teisę slaptasis kardinolas laikinai neturi jokių kardinolo teisių, tačiau jas įgyja iškart, popiežiui paviešinus jo vardą. Be to, viršenybės teisė jam priklauso nuo tos dienos, kada buvo paskirtas kardinolu, nors ir nepaskelbus jo vardo. Paprastai slaptojo kardinolo statusas dvasininkui suteikiamas tada, kai viešumas gali sukelti grėsmę jo gyvybei, ypač jeigu naujasis hierarchas gyvena šalyje, kuri priešiška Katalikų Bažnyčiai, ji yra persekiojama. Tokio kardinolo vardas neskelbiamas, kol tokioje šalyje nepagerėja politinė padėtis. Taip kartais būdavo daroma Šaltojo karo metais, siekiant apginti komunistinėje Rytų Europoje dirbusius vyskupus.
1998 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė slaptuoju kardinolu Rygos arkivyskupą Janį Pujatą, kurio vardas visuomenei tapo žinomas 2001 m.
2003 m., prieš dvejus metus iki savo mirties, Jonas Paulius II paskyrė slaptąjį kardinolą, kurio vardo taip ir neatskleidė. Be to, tai nebuvo parašyta ir kardinolams skirtame popiežiaus testamente.