Indo-graikų karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Indo-graikų karalystė
Gandharos dinastija
← 180 m. pr. m. e. – 10 m. →
Location of
Sostinė	Kapisa, Taksila, Puškalavati
Valdymo forma	konfederacija
Era	Senovė
- Indijos nukariavimas	180 m. pr. m. e. m.
- Indo-skitai užima Maturą	10 m. m.

Indo-graikų karalystė – valstybių konfederacija Šiaurės Indijoje, gyvavusi 180 m. pr. m. e. – 10 m., kurią valdė graikų valdovai, Eutidemo dinastijos tęsėjai. Pagrindinė konfederacijos dalis buvo Indijos subkontinento šiaurės vakaruose (ypač dab. Pakistane), tačiau jos teritorija apėmė ir dalį dabartinio Afganistano.

Susidarė plečiantis Graikų-baktrų karalystei. Karalystę įkūrė Demetrijus I, graikų-baktrų valdovo Eutidemo I sūnus. Demetrijus įsiveržė į Šungų Magadhą ir atplėšė iš jos vakarines teritorijas. Ilgainiui šios teritorijos de facto atsiskyrė nuo karalystės kaip atskira valstybė, o galutinai de jure ėmė egzistuoti visiškai nepriklausoma nuo 130 m. pr. m. e. Žlugo nuo indo skitų antpuolių.

Konfederacijos politinis ir kultūrinis centras 160–70 m. pr. m. e. buvo Gandharos regionas. Sostinės buvo Taksila (vadinama Sirkapu), Puškalavati. Kušanų imperijos bendralaikės buvo Šungų dinastija, valdžiusiai rytuose, ir Satavahanų imperija pietuose.

Istorija

Šiaurės Indijos užkariavimas

Indo-graikų karalystės įkūrėjas Demetrijus su karūna iš dramblio galvos – Indijos užkariavimo simboliu.

Savo įsiveržimą į Šiaurės Indiją Demetrijus pradėjo 180 m. pr. m. e., po to, kai Maurjų imperijos dinastiją nuvertė Pušjamitra Šunga, pradėjęs savo Šungų dinastiją (185–78 m. pr. m. e.). Graikai įsiveržė iki pat sostinės Pataliputros (dab. Patna) Rytų Indijoje. Strabonas (15.698) rašė: „Tie, kurie atėjo su Aleksandru, priėjo iki Gango ir Pataliputros“.

Indų metraščiai taip pat rašo apie graikų užpultus Mathuros, Pančalos, Saketos ir Pataliputros miestus. Pietuose graikai užėmė Sindo ir Gudžarato regionus, o po to strateginį Barigazos uostą (Bharučas), apie ką rašo Strabonas ir kiti autoriai bei yra atvaizduota Apolodoto I monetose. Labiau tikėtina, kad sritys į rytus nuo Pendžabo buvo užimtos vėliau, antroje amžiaus pusėje karaliaus Menandro. Sirkapo miestas šiuolaikinio Pakistano šiaurės vakaruose greičiausiai buvo pastatytas Demetrijaus. Pagal savo struktūrą miestas atitinkam graikų miestų statybos standartus. Ten taip pat atrasta nemažai helenistinės kultūros daiktų, tarp jų graikų-baktrų karalių monetos ir ant akmens atvaizduotos graikų mitologijos scenos.

Valstybės sustiprėjimas valdant Menandrui

Pirmasis žygis buvo baigtas 175 m. pr. m. e. ir Šungų valstybė buvo pastumta į rytus, tačiau tuo metu Baktrijoje uzurpatorius Eukratidas įvykdė perversmą, pašalino nuo valdžios Eutidemo dinastiją ir užėmė teritorijas iki Indo upės. Tai įvyko tarp 170 ir 150 m. pr. m. e. Indų metraščiai praneša apie nesantaiką tarp graikų ir tikisi žiaurios tarpusavio kovos.

Eukratidą sustabdė Menandras, kuris įsikūrė indiškoje imperijos dalyje, Baktrijoje laimėjo keletą pergalių, kurios užfiksuotos monetose graikų-baktrų stiliuje, po to pratęsė ekspansiją į rytus. Menandrą galima laikyti didžiausią teritoriją užkariavusiu indo-graikų valdovu. Jo monetos randamos dažniausiai ir yra paplitusios didelėje teritorijoje. Menandras minimas budistinėje literatūroje kaip atsivertęs į budizmą karalius Milinda.

125 m. pr. m. e. į indo-graikų valstybės teritoriją įsiveržė Eukratido sūnaus, karaliaus Helioklo, vadovaujami graikai-baktrai, tačiau tuo pat metu tocharai puolė graikus-baktrus iš šiaurės ir užėmė Baktriją. Likusi karalystė buvo padalinta į dvi dalis – Menandro dinastija liko savo teritorijose į rytus nuo Džchelum upės iki Mathuro, o kiti valdovai valdė didesnę teritoriją (Paropamisadai, vakarų Pendžabas ir Arachozija).

Skitų antpuoliai

Nuo I a. pr. m. e. pradžios valstybė iš vakarų (Drangianos) buvo puldinėjama indo-skitų, kurie keletą kartų nusiaubė sritis. Nuo I a. pr. m. e. vidurio skitai aktyviai veržėsi į karalystės teritoriją, kol galiausiai graikai-baktrai teliko valdyti tik ryčiausiose teritorijose (Pandžabe aplink Mathurą). 10 m. vienas skitų vadų paėmė paskutinįjį graikų-baktrų avanpostą Mathuroje ir valstybė nustojo egzistuoti.

Sudėtinės dalys ir valdovai

Indo-graikų konfederacija didžiąją dalį savo istorijos buvo sudaryta iš 2–3 karalysčių, valdomų skirtingų valdovų, kurios apėmė penkis skirtingus regionus. Šie regionai buvo:

• Parapamisadai – teritorija aplink Kaukazo Aleksandriją, apėmusi taip pat Kapisą. Ją indo-graikai kontroliavo nuo 180 m. pr. m. e. ar dar anksčiau iki 70 m. pr. m. e. Vėliau teritorija atiteko Baktrijos Kušanams;
• Arachosija – teritorija piečiau, dabartiniame pietryčių Afganistane ir vakarų Pakistane, su miestais Arachotas ir Arachosijos Aleksandrija. Ją indo-graikai kontroliavo panašiu laikotarpiu kaip ir Parapamisadus. Arachosijos kontrolė priklausė Parapamisadų karaliams ir tik apie 95 m. pr. m. e. ji perėjo Gandharos valdovams. Vėliau teritorija, kaip ir Parapamisadai, atiteko Baktrijos Kušanams;
• Gandhara – teritorija aplink Pešavarą Kabulo upės slėnyje, į rytus nuo Parapamisadų, su sostine Taksiloje. Ją indo-graikai kontroliavo nuo 160 m. pr. m. e. ar dar anksčiau, ir ji tapo centriniu indo-graikų regionu. Apie 70 m. pr. m. e. teritorija atiteko indo-skitams;
• Vakarų Pandžabas – teritorija į rytus nuo Gandharos su sostine Sagaloje. Ją indo-graikai kontroliavo panašiu laikotarpiu kaip ir Gandharą. Vakarų Pandžabo kontrolė priklausė Gandharos karaliams ir tik apie 95 m. pr. m. e. čia atsirado sava valdovų linija. Apie 55 m. pr. m. e. teritorija, kaip ir Gandhara, atiteko indo-skitams;
• Rytų Pandžabas – teritorija į rytus nuo vakarų Pandžabo su sostine Mathuroje. Ją laikinai kontroliavo Menandras, tačiau regione indo-graikai įsigalėjo tik netekę Gandharos. Tai buvo paskutinė indo-graikų valdoma teritorija, kurią indo-skitai, vadovaujami Radžavulos nukariavo apie 10 m.;