Ivanas Rūstusis

Ivanas Rūstusis
Rusijos caras
Riurikaičiai
Gimė	1530 m. rugpjūčio 25 d. Kolomenskojė
Mirė	1584 m. kovo 18 d. (53 metai) Maskva
Palaidotas (-a)	Archangelsko soboras Maskvoje
Tėvas	Vasilijus III
Motina	Elena Glinskaja
Sutuoktinis (-ė)	1) Anastasija Romanova 2) Marija Temriukovna 3) Marfa Sobakina 4) Ana Koltovskaja 5) Ana Vasilčikova 6) Vasilisa Melenteva 7) Marija Nagaja
Vaikai	Dmitrijus Ivanas Fiodoras I Vasilijus Dmitrijus Uglickis Ana Marija
Pirmasis Rusijos caras Maskvos didysis kunigaikštis
Valdė	1533 m. - 1584 m. (~51 metai)
Pirmtakas	Vasilijus III
Įpėdinis	Fiodoras I
Vikiteka	Ivanas Rūstusis

Ivanas Vasiljevičius (rus. Иоа́нн Васи́льевич; pramintas Ivanu Rūsčiuoju (Žiauriuoju), vėliau Ivanu: Ioanu IV; 1530 m. rugpjūčio 25 d. Kolomenskojės k. – 1584 m. kovo 18 d. Maskvoje) – Maskvos didysis kunigaikštis ir pirmasis Rusijos caras (nuo 1547 m.) valdęs 1533 m. – 1584 m. (išskyrus 1575–1576 m., kai nominaliai caru buvo Simeonas Bekbulatovičius).

Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III ir Elenos Glinskajos sūnus. Tėvo linija buvo kilęs iš Ivano Kalitos dinastijos, motinos linija – iš Mamajaus, kuris buvo laikomas Lietuvos kunigaikščių Glinskių giminės pradininku. Pramotė Sofija Paleolog buvo kilusi iš Bizantijos imperatorių dinastijos. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto proproanūkis.

Biografija

Ivano karūnavimas, Iliustruotasis metraščių sąvadas

Gimė 1530 m. rugpjūčio 25 d. Kolomenskoje kaimelyje. Jis buvo pagrindinis paveldėtojas, nors į sostą dar kandidatavo ir jo tėvo broliai: kunigaikščiai Andrejus ir Jurijus. 1533 m. sunkiai susirgęs Vasilijus III, numatė sau greitą mirtį ir sudarė septynerių bajorų komisiją, kuri privalėjo auklėti bei saugoti sūnų Ivaną iki 15 metų amžiaus. Ivanui buvo vos treji metai, kai jo tėvas didysis kunigaikštis mirė 1533 m. gruodžio 3 d.

Komisija veikė apie metus, tačiau greitai pradėjo irti. Keli Ivano globėjai buvo suimti, kiti išvyko tarnauti LDK kunigaikščiams, bet vistiek Maskvos bajorai aktyviai bandė sulaikyti kitų šalininkų veržimąsi į valdžią. Po gausos konfliktų ir „netikėtų“ mirčių 1545 m. penkiolikmetis Ivanas paveldėjo visavertį Maskvos didžiojo kunigaikščio sostą.

1547 m. sausio 16 d. Maskvos kremliuje Ivanas IV buvo karūnuotas Rusijos caru, taip pat pateptas ir palaimintas Maskvos metropolito Makarijaus. Europoje caro titulas buvo lyginamas su karaliaus vardu. Ivanui IV buvo svarbus pripažinimas kitose valstybėse, taigi 1554 m. Anglijos valdovai oficialiai priėmė jo vardą. 1574 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius Maksimilijonas II pasiūlė Ivanui IV rytų cezario pareigas, tačiau tas atsisakė ir pareikalavo pripažinti savąjį titulą, caro vardą. Imperatorius sutiko, daugelis kitų valstybių valdovų irgi, teigiamo atsakymo Ivanas IV nesulaukė tik iš Abiejų Tautų Respublikos.

Ivano IV karūnavimas įtvirtino jo padėtį visuomenėje, tačiau sužlugdė glinskių giminę. 1547 m. įvykusio sukilimo Maskvoje prieš bajorus metu buvo išvaryta dauguma Glinskių kilmės senjorų.

Reformos

Nuo 1549 m. caras Ivanas pradėjo vykdyti svarbias reformas Rusijos valdyme, jis siekė centralizuoti valstybę, tobulinti karines pajėgas ir įvesti naująjį teisių statutą. Ivano IV įsakymu 1549 m. buvo įsteigtas Zemskio soboras – pirmasis Rusijos parlamentas. 1550 m. įvestas naujasis |caro įstatymų rinkinys, leidžiantis krikščionims oficialiai švęsti jų šventes, o 1555–1556 m. visiškai uždrausta duoklė ir pertvarkyta rusų armija.

1560 m. pradžioje Ioano Vasiljevičiaus sfragistikos reforma pakeitė valstybės herbo ir antspaudo struktūras, ant senojo dvigalvio erelio atsiradęs raitelis simbolizavo Riurikaičių dinastijos giminę.

Karai

V. Vasnecovo „Ivanas Žiaurusis“ (1897 m.)

Ivano Rūsčiojo kariai įsiveržia į Lietuvą, Iliustruotasis metraščių sąvadas

Caras Ivanas IV negailestingai dorojosi su priešininkais, nuolatos kovojo dėl įtakos ir žemių, valdė galingą kariuomenę, pasižymėjusia savo sunkiosios artilerijos galia. Gerai ekipiruoti rusų šauliai – artilerininkai ir pėstininkai buvo pranašesni netgi už Europos valstybių batalionus.

Žygiai į Kazanę

Siekdamas užmegzti draugiškus santykius, Ivanas IV buvo lojalus Kazanės chanui Šach-Ali ir sudarė taikos uniją su jo chanatu, tačiau neilgam. 1546 m. naujuoju chanu tapęs Safa-Girejas pareiškė nenorįs taikiai bendrauti su Rusija. Caras Ivanas nutarė surengti 3 ekspedicijas prieš Kazanės chanatą:

• Pirmasis žygis (1547–1548 m.). Gruodžio 20 d. iš Maskvos išvykusi Ivano IV kariuomenė dėl blogų orų sąlygų prarado dalį pėstininkų bei artilerijos karių, todėl Kazanės chanato kariuomenę puolė vėliau negu planavo. Rusai, sutriuškinę Kazanės karius prie medinio jų kremliaus, atsisakė be pilnos artilerijos pulti pilį ir pasišalino.

• Antrasis žygis (1549–1550 m.). Netikėtai mirus Safa-Girejui, pas Ivaną IV su taikos pasiūlymu atvyko pasiuntinys iš Kazanės, caras atsisakė ir pradėjo rengtis naujam žygiui. 1549 m. lapkričio 24 d. Ivanas Rūstusis su savo kariuomene išvyko į žygį. Vasario 14 d. kariuomenė puolė Kazanės sienas, kremliaus vėl neužėmė, tačiau prie Volgos upės įtvirtino karinį punktą, Svijažską.

• Trečiasis žygis (1552 m.). 150 tūkstančių rusų karių su 150 patrankų galutinai įtikino naująjį Kazanės chaną Edigerį-Magmetą pasiduoti ir nurašyti chanato žemes Rusijai. Ivanas IV naujas teritorijas valdyti priskyrė bajorui Aleksandrui Šuiskiui ir kunigaikščiui Vasilijui Serebrianui.

Žygiai į Astrachanę

1554–1556 m. Ivanas IV surengė du žygius į Astrachanės chanatą:

• Pirmasis žygis (1554 m.). Rusijos vaivados J. Pronskio-Šemiakino kariuomenė puolė Astrachanės chanato karių būrį ir nugalėjo. Lengvai užgrobtą Astrachanę valdyti pradėjo chanas Derviš-Ali, Rusijos sąjungininkas.

• Antrasis žygis (1556 m.). Dervišui-Ali pakeitus sąjungininkus, rusų būriai vėl puolė Volgos deltos chanatą. Naujojo vaivados N. Čeremisinovo kariai atsikariavo Astrachanę, tačiau šįkart chanato žemes aneksavo.

Caro įtaka pradėjo plisti į pietus Kaukazo link.

Karai su Krymu

„Rusų šauliai“
(XIX a. graviūra)

Nuo 1541 m. Krymo chanatas pradėjo aktyviai puldinėti Rusijos teritoriją:

• 1552 m. chano Devleto I Girėjaus kariai užgrobė Tulos miestą.

• 1571 m. gegužės mėnesį Krymo chanato kariuomenė, norėdama išsikovoti Kazanės bei Astrachanės chanatus, puolė Maskvą. Chano Devleto kariuomenė mūšį nugalėjo, sudegino Maskvos miestą, Ivaną IV privertė nurašyti reikiamas žemes chanatui taip pat ir caro titulą chanui, tačiau Rusijos valdovas atsisakė atidavęs tik Astrachanę.

• 1572 m. naujai surengta Krymo chanato ir Osmanų imperijos kariuomenė vėl pradėjo keliauti Maskvos link, bet šįkart prie pat sostinės, Devleto pajėgas pasitiko rusų artilerijos būriai ir visiškai sutriuškino.

Karas su Švedija

Nesusitarus su Rusiją dėl valstybės ribų, švedai surinko flotilija puolimui:

• 1555 m. Švedijos laivai įplaukė į Nevos upę, Šliselburgo mieste puolė Orešeko tvirtovę ir nieko neužgrobę išvyko.

• 1556 m. Ivano IV kariai nužygiavo į Kivinebą, ten nugalėję švedų būrius, okupavo Vyborgo miesto tvirtovę.

• 1557 m. Naugarde Rusijos – Švedijos valdovai pasirašė taikos sutarį 40 metų laikotarpiui.

Livonijos karas

I. Repino paveikslas „Ivanas Žiaurusis ir jo sūnus Ivanas"

Marko Antokolskio skulptūra Ivanas IV

Ivanas Vasiljevičius planavo užsikovoti Baltijos žemes, taigi jam buvo svarbu susikurti galingą flotilę, rasti tiesioginį išėjimą į Baltijos jūrą, nepriklausant nuo Lietuvos ar Švedijos. Livonijos regionas labiausiai tiko tam:

• 1558 m. sausį Ivano IV kariuomenė įsiveržė į Livoniją, buvo užimti Narvos ir Tartu miestai. Caras įsakė Narvoje įkurti uostą, sukviesti darbininkų, tačiau Hanzos sąjunga ir Livonijos ordinas buvo prieš, prasidėjo karas. Rusijos armija aktyviai naikino visus ordino miestus, 1559 m. žlugus Livonijai, buvo sudarytos paliaubos.

• 1560 m. kariniai veiksmai atsinaujino, rusų kariai užgrobė Alūksnę, Viljandį. 1563 m. užėmė Polocką, bet 1564 m. patyrė ir keletą pralaimėjimų. Karo eigą 1569 m. labai pakeitė ATR susikūrimas.

1575 m. kandidatavo į Abiejų Tautų Respublikos karalius, tačiau išrinktas nebuvo. 1576 m. surinkta naujoji Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro kariuomenė sėkmingai kariavo su rusais Livonijoje, atsikovojo Polocką ir apgulė Pskovą. 1582 m. buvo pasirašyta 10 metų trukmės Jam Zapolės taikos sutartis su Abiejų Tautų Respublika. Rusija prarado visas Livonijos žemes ir Polocką, karas buvo pralaimėtas.

Kultūrinė veikla

Ivanas IV buvo ne tik visą griaunantis tironas, tačiau ir gabus mokslams asmuo, eruditas, turintis fenomenalią atmintį. Jis buvo vienas iš svarbiausių Rusijos istorinių laiškų autorius, caras buvo rašęs Elžbietai I, Steponui Batorui bei Jonui Chodkevičiui. Taip pat Ivanas Vasiljevičius buvo puikus oratorius ir kūrė smulkius grožinės literatūros kūrinius.

Caro Ivano įsaku buvo surinktas Rusijos istorinių dokumentų sąvadas (rus. Лицевой летописный свод), įrengtas knygų spausdinimo cechas bei pradėtas statyti Palaimintojo Vasilijaus soboras Raudonojoje aikštėje.

Caras turėjo gausią asmeninę biblioteką kremliuje, tačiau vienų Maskvos gaisrų metu jos sankaupos buvo prarastos.

Nuorodos

• 8 ir 9 tomai iš N. Karamzino knygos „Rusijos valstybės istorija“ (Rus.)
• Ištraukos iš R. Skrinikovo knygos „Ivanas Rūstusis“ (Rus.)