Karapaksas

Karapaksas (lot. carapax; angl. carapace) – vientisa nugarinė gyvūno šarvo dalis, dengianti kūną iš viršaus. Būdingas daugeliui vėžiagyvių, kai kuriems voragyviams ir vėžliams. Karapaksas yra nugarinis vėžlio šarvas, o pilvinis – plastronas.

Nariuotakojų karapaksai

Bestuburių karapaksas atlieka tiek atraminę, tiek apsauginę (šarvinę) funkcijas.

Vėžiagyvių karapaksai

Vėžiagyvių karapaksas yra galvos užpakalinio segmento egzoskeleto darinys – į šonus išsiplėtusios egzoskeleto klostės, sudarančios smarkiai išsikišusias nugarines ir šonines skiautes, kurios sudaro galvinį skydą. Vėžiagyvių karapaksas chitinizuotas ir persunktas kalkėmis, paprastai iš viršaus ir iš šonų dengia galvos, o dalies rūšių – dalinai ar visiškai ir krūtinės skyrių. Karapakso forma gali priminti puscilindrį ar skydą. Kai kurių (pvz., kiautavėžių) karapaksą sudaro dvi nugaros pusėje sujungtos sąvaros, todėl jis primena dvigeldžių moliuską kriauklę.^[1]

Dalies vėžiagyvių karapaksas eina tarp akių ir smaigaliu išsikiša pirmyn. Šis kyšulys vadinasi rostras (lot. rostrum).

Aukštesniųjų vėžiagyvių karapaksas suauga su krūtinės segmentais.

Vėžiagyvių karapaksas nesusijęs su pirmine kūno segmentacija, nes tik dengia segmentuotą kūną.

Voragyvių karapaksai

Voragyvių karapaksas dengia galvakrūtinę ir yra jos egzoskeleto nugarinė dalis. Tokį karapaksą sudaro susilieję galvakrūtinės tergitai. Karapakse yra akys ir kai kurie kiti organai.^[2]

Kartais karapaksu vadina ir kai kurių erkių sklerotizuotą užpakalinį skydelį.

Vėžlių karapaksai

Vėžlių karapaksas yra viršutinė išgaubta šarvo dalis, sudaryta iš kaulinio pagrindo ir raginės dangos.^[3]^[4]

Kaulinis šarvas

Vėžlių karapakso kaulinį pagrindą sudaro dalis ašinio skeleto: aštuonis ikikryžkauliniai slanksteliai ir šonkaulių nugarinės dalys.

Tipiškų vėžlių karapaksą sudaro maždaug 50 kaulų – mišrios kilmės kaulinių plokštelių.

Viršutinį (epitekinį) sluoksnį sudaro sukaulėję odos dariniai (osteodermai).
Vidurinį (tekinį) sluoksnį sudaro mezoderminiai dariniai.
Prie tekinio sluoksnio iš apačios tvirtinasi endoskeleto dariniai – slankstelių keterinės ataugos ir viršutiniai lankai bei šonkauliai.

Karapaksą dengia trys eilės kaulinių plokštelių.

Šarvo kraštus sudaro:
- šonuose kraštinės (marginalia) arba periferinės (peripherale) plokštelės;
- priekyje centre – nuchalinės (nuchale) plokštelės;
- užpakalyje – pigalinės (pygale arba postneuralia) plokštelės.

Visas šias plokšteles sudarė osteodermai, susidarę odoje be vidinio skeleto indėlio. Tai išimtinai odos kilmės naujadarai.

Išilgai priekinės linijos iš priekio atgal eina neporinė eilė daugiau ar mažiau kvadratinių neuralinių (neurale) plokštelių. Jos susidaro apie neuralinius slankstelių lankus ir atrodo kaip jų išaugos. Susidarė suaugus odos kaulams su suplokštėjusiomis ir paplatėjusiomis keterinėmis ir skersinėmis liemens slankstelių ataugomis.
Šonuose tarp neuralinių ir kraštinių plokštelių išsidėsčiusios aštuonios poros skersai ištemptų šonkaulinių (costale) arba pleurinių plokštelių, kurios suauga su su po jais esančiais paplatėjusiais šonkauliais.

Įvairių rūšių vėžliai gali turėti skirtingą neuralinių plokštelių skaičių. Karapakso dalys būna tvirtai suaugusios, jų siūlės silpnai pastebimos.

Šonuose karapakso kaulinis pagrindas kauliniais tilteliais (kai kurių rūšių – jungiamojo audinio raiščiais) suaugęs su plastrono kauline dalimi.

Raginis šarvas

Daugelio vėžlių kaulinis šarvas iš viršaus padengtas raginiais skydeliais.

Kraštus sudaro:
- Priekyje – kaklinis. kitaip sprandinis skydelis;
- Šonuose – kraštiniai skydeliai;
- Užpakalyje – antuodeginiai skydeliai.
Centre išilgai stuburo išsidėstę slanksteliniai skydeliai.
Tarp slankstelinių ir kraštinių skydelių išsidėstę šonkauliniai (šoniniai) skydeliai.
Kai kurios rūšys (grifinis vėžlys) tarp kraštinių ir šonkaulinių skydelių turi papildomą eilę priekraštinių skydelių.
Pokraštiniai skydeliai išsidėstę ant kaulinių tiltelių tarp karapakso ir plastrono.

Raginių skydelių pavadinimai kartais sutampa su panašiai išsidėsčiusių kaulinių plokštelių pavadinimais. Atskirų rūšių vėžlių karapaksuose gali nebūti kai kurių skydelių arba jie gali būti kitokios formos. Pagal skydelių skaičių ir formą nustatoma vėžlių rūšis. Daugelio vėžlių karapakse yra 38 raginiai skydeliai.

Raginių skydelių siūlės paprastai palieka žymes kaulinės karapakso pagrindo plokštelėse. Karapakso tvirtumą užtikrina tai, kad kaulinės ir raginės dalių siūlės paprastai nesutampa.

Rūšiniai ypatumai

Įvairių vėžlių rūšių karapaksų forma ir sandara skiriasi, tai priklauso nuo jų gyvenimo būdo.

Sausumos vėžlių karapaksas paprastai aukštas, iškilas ir labai storas. Šarvo aukštis susijęs su žarnyno tūriu – po kupolišku karapaksu telpa ilgesnis žarnynas, o ilgas žarnynas svarbus sausumos vėžliams, virškinantiems grubų augalinį maistą. Rausiančių rūšių karapaksai būna plokštesni ir pailgi, kad būtų patogiau judėti urvuose.

Įvairūs gėlavandeniai ir jūriniai vėžliai dėl pusiau vandeninio ir vandeninio gyvenimo būdo dažniausiai turi plokštesnius, lygius ir aptakius karapaksus, kurių forma žiūrint iš viršaus yra ovali, kiaušiniška ar lašiška. Jų kaulinis pagrindas gali būti daugiau ar mažiau redukuotas.

Minkštašarvių vėžlių karapaksas labai plokščias, jo kaulinis pagrindas smarkiai redukuotas, o raginių skydelių nebėra. Šarvą dengia oda.

Kietaodžio vėžlio karapaksas nesuaugęs su ašiniu skeletu, jį sudaro lyg mozaika tarpusavyje sujungti smulkūs kauliukai, padengti oda (raginių skydelių nėra).

Kai kurių vėžlių karapakse susidaro pusjudrė sinartrozės tipo jungtis su plokščių susijungimo vietoje susidarančia kremzle. Taip kiniksų karapakso užpakalinė dalis sugeba užsiverti ir taip pridengti užpakalines kojas ir uodegą.

Raginiai skydeliai		Kaulinės plokštelės
1	kakliniai (cervicale)	I	nuchalinės (nuchale)
2	kraštiniai (marginale)	II	periferinės (peripherale)
3	antuodeginiai (supracaudale)	III	pigalinės (pygale)
4	pleuriniai (pleurale)	IV	šonkaulinės (costale)
5	slanksteliniai (vertebrale)	V	neuralinės (neurale)
*	pokraštiniai (supramarginale)	VI	suprapygale

Šaltiniai

↑ Pentcheff, Dean (red.). „Carapace“. Crustacea Glossary. Natural History Museum of Los Angeles County. Suarchyvuotas originalas 2013-09-23. Nuoroda tikrinta 2012-06-17.
↑ Beccaloni, Jan (2009). Arachnids. University of California Press. ISBN 978-0-520-26140-2.
↑ Romer, A. S. (1956). Osteology of the Reptiles. University of Chicago Press.
↑ Zangerl, R. (1969). „The turtle shell“. In Gans, C.; Bellairs, D. d'A.; Parsons, T. A. (eds.). Biology of the Reptilia. 1. London: Academic Press. pp. 311–340.

[1] Pentcheff, Dean (red.). „Carapace“. Crustacea Glossary. Natural History Museum of Los Angeles County. Suarchyvuotas originalas 2013-09-23. Nuoroda tikrinta 2012-06-17.

[2] Beccaloni, Jan (2009). Arachnids. University of California Press. ISBN 978-0-520-26140-2.

[rom56-3] Romer, A. S. (1956). Osteology of the Reptiles. University of Chicago Press.

[zang69-4] Zangerl, R. (1969). „The turtle shell“. In Gans, C.; Bellairs, D. d'A.; Parsons, T. A. (eds.). Biology of the Reptilia. 1. London: Academic Press. pp. 311–340.

[1]

[2]

[3]

[4]