Karl Popper
Karlas Raimundas Poperis (angl. Karl Raimund Popper; 1902 m. liepos 28 d. Vienoje – 1994 m. rugsėjo 17 d.) – austrų ir anglų filosofas, logikas, sociologas. Neopozityvistas. Artimas Vienos būreliui.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]K. Poperis gimė tuometinėje Austrijoje-Vengrijoje vidurinės klasės žydų, priėmusių krikščionybę, šeimoje. Tėvas (teisės daktaras) buvo bibliofilas, turėjęs 12–14 tūkst. knygų asmeninę biblioteką. K. Poperis augo liuteroniškoje aplinkoje. Baigė Vienos universitetą.
1919 m. K. Poperis susidomėjo marksizmu, įstojo į Austrijos socialdemokratų partiją. Vis dėlto jį netrukus atšaldė K. Markso istorinio materializmo apribojimai ir likusį gyvenimą buvo tik pasyvus socialinio liberalizmo šalininkas.
Vadovaujant Karl Bühler, 1928 m. apsigynė psichologijos daktaro vardą. Jo disertacija vadinosi „Die Methodenfrage der Denkpsychologie“ (Metodo klausimas kognityvinėje psichologijoje).[1]
1930–1936 m. dirbo mokytoju vidurinėje mokykloje. 1934 m. buvo išleista pirmoji K. Poperio knyga „Mokslinio atradimo logika“, kurioje kritikuojamas psichologizmas, natūralizmas, indukcionizmas ir loginis pozityvizmas, įtrauktas galimos falsifikacijos kriterijus atskiriant mokslą nuo ne mokslo.
1937 m., iškilus nacizmui, buvo priverstas emigruoti į Naująją Zelandiją, kur Kraistčerče tapo filosofijos dėstytoju. 1946 m. persikėlė į Angliją, kur Londono ekonomikos mokykloje dėstė logiką ir mokslo metodą. 1949 m. tapo profesoriumi. 1958-1959 m. pirmininkavo Aristotelio draugijai. 1965 m. karalienės Elžbietos II buvo įšventintas riteriu. 1969 m. pasitraukė iš akademinės veiklos, bet intelektualiai aktyvus liko iki pat mirties. Buvo Humanizmo akademijos narys, save apibūdindavo kaip agnostiką, tokiu būdu išreikšdamas pagarbą moraliniams judaizmo ir krikščionybės mokymams. 1976 m. K. Poperis išrinktas Karališkosios draugijos nariu.
Mirė 1994 m. rugsėjo 17 d. Pelenai palaidoti Vienos Lainco kapinėse šalia žmonos.
Filosofija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]K. Poperis savo filosofiją vadino kritiniu racionalizmu, pabrėždamas, kad atsisako empirizmo ir iš jo kilusio observistinio-indukcinio mokslo supratimo. Jo teigimu, mokslinės teorijos savo prigimtimi yra abstrakčios, gali būti patikrintos tik netiesiogiai per jų panaudojimą. Joks patvirtinančių eksperimentų skaičius nesąs pakankamas, nes užtenka vieno atvejo paneigti visai teorijai. Mokslo žinios gausėjančios, kai iškeliamos hipotezės, ieškoma joms prieštaraujančių faktų. Pasak K. Poperio, teorijų moksliškumo kriterijus esąs principinė galimybė, remiantis faktais, jas paneigti. Šio kriterijaus filosofinės teorijos nepatenkinančios, tačiau jos esančios prasmingos ir turinčios įtakos mokslo raidai, kurią K. Poperis traktuoja tik kaip loginį procesą. Pažinimas esąs objektyvus, tiek tuo, kad jis objektyviai teisingas (ar panašus į tiesą), tiek jo ontologiniu statusu, kai jis nepriklauso nuo tiriančiojo.
K. Poperis pasiūlė trijų pasaulių struktūrą. Pirmasis esąs fizikinis; antrasis – psichikos, proto, mąstymo, suvokimų; trečiasis esąs žmogaus pažinimas daugeliu pasireiškimų arba antrojo pasaulio produktų per pirmojo pasaulio priemones, tokias kaip knygos, straipsniai, paveikslai, muzika ir t. t. K. Poperio manymu, konkretaus žmogaus sąmonei (antrasis pasaulis) trečiojo pasaulio poveikis esąs toks pat stiprus, kaip ir pirmojo pasaulio. Pažinimo plėtra esanti trečiojo pasaulio nepriklausomos evoliucijos funkcija.
K. Poperis pasisakė prieš Kopenhagos kvantinės mechanikos interpretaciją. Jis griežtai nesutiko su N. Boro instrumentalizmu, palaikė A. Einšteino realistinę visatos sampratą.
Kaip sociologas K. Poperis kritikavo determinizmą bei istorizmą, ypač marksistinį, ir gynė „Atviros visuomenės“ koncepciją. Pagal istorizmą, visuomenė vystosi pagal žinomus bendruosius dėsnius determinuotos pabaigos link. K. Poperis teigė, kad tai esanti teorinė prielaida daugumai autoritarizmo ir totalitarizmo formų. Kadangi žinių kiekio didėjimas esąs priežastinis veiksnys istorijai, o jokia visuomenė, moksliškai, savo būsimo žinių kiekio nuspėti negali, todėl negali būti prognozuojamo istorijos mokslo. K. Poperiui metafizinis ir istorinis indeterminizmas buvo greta. Jis buvo socialinės inžinerijos šalininkas.[2],[3]
Svarbiausi veikalai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Tyrimo logika, 1935 m.
- Atviroji visuomenė ir jos priešai, 2 tomai 1945–1957 m.
- Istorizmo skurdas, 1956 m.
- Spėjimai ir paneigimai, 1962 m.
- Objektyvios žinios, 1972 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://www.univie.ac.at/ubwdb/data/ska/m001/z017/h065/a0166412.gif
- ↑ Karl Popper. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 106 psl.
- ↑ http://www.spauda.lt/plato/popper.htm Archyvuota kopija 2009-10-01 iš Wayback Machine projekto.
