Kraštovaizdis
Kraštovaizdis – bendras vietovės vaizdas, veikiamas gamtinių procesų ir žmogaus veiklos.[1][2][3]
Natūralus kraštovaizdis apima žemės paviršiaus gamtinių komponentų visumą (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų). Geografine prasme kultūrinis kraštovaizdis išreiškia tam tikrus gamtinio kraštovaizdžio sukultūrinimo lygmenis ir skirstomas į kaimiškąjį ir miestiškąjį kraštovaizdį. Sudaro antropogeninių komponentų visumą (archeologinių objektų, žemės naudmenų, statinių, inžinerinių įrenginių ir informacinio lauko). Pastarieji susiję medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais.[2][3]
Kraštovaizdis tenkina ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius. Suteikia kultūrinį identitetą, kuris atsispindi miestų ir miestelių, kaimų architektūroje. Taip pat atspindi ir dvasines vertybes, kuomet išsaugomos natūralios vietovės, gyvenamos aplinkos kultūrinis kraštovaizdis.[4]
Per pastaruosius 3–4 šimtmečius kraštovaizdžio antropogenizavimas spartėjo, nyko pirmykštė gamta. Kultūrinis kraštovaizdis užima apie 15 % žemės paviršiaus (55 % sausumos); apie 5 % sudaro mažai žmogaus paveiktas kraštovaizdis.[3]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5
- ↑ 2,0 2,1 Kraštovaizdis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Kultūrinis kraštovaizdis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ „Kraštovaizdis“. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Suarchyvuotas originalas 2021-02-28. Nuoroda tikrinta 2021-03-15.