Kriminalinis filmas

Kadras iš filmo „Didysis traukinio apiplėšimas“ (1903 m.)

Kriminalinis filmas, nusikaltimų filmas (angl. crime film) – filmo žanras, kurio dėmesio centre – nusikaltėlio(-ių), gaujos, banko plėšikų, žudikų ir visų kitų įstatymo pažeidėjų gyvenimas, jų pakilimai ir nuosmukiai, kovos ar konfliktai, dažniausiai su protagonistais, įstatymus ginančiais personažais, pavyzdžiui, policininkais, dorais piliečiais, nuo antagonistų nusikaltimo nukentėjusiais žmonėmis. Šio filmo žanro antagonistų pateikimas varijuoja nuo realistinių nusikaltėlių personažų iki perdėtų, dirbtinų blogiukų, gaujos, banko plėšikų, žudikų ir visų kitų įstatymo pažeidėjų. Tačiau priklausomai nuo subžanro, protagonisto ir antagonisto vaidmenys gali susikeisti tarpusavyje. Kartais blogiuko vaidmuo yra pateikiamas labai patraukliai, tad jis žiūrovų akyse tampa protagonistu. Kai kuriuose kriminaliniuose filmuose pasakojama istorija sukasi apie nusikaltėlio auką, kuri stengiasi išsiaiškinti nusikaltėlio planus ar nuo jo pabėgti, pasislėpti. Šio žanro filmai dažniausiai greitai vystosi, personažai yra paslaptingi, veiksmas vyksta dideliuose, perpildytuose, judriuose miestuose, kad būtų sudarytas paslaptingas nusikaltėlio gyvenimo vaizdas. Nusikaltėlio irštva ar vietos, kuriose jis lankosi, dažniausiai būna: tamsūs, keisti naktiniai klubai, gatvės su neoniniais barų ženklais, apleisti barai, nutriušę, blogos būklės kambariai ir t. t. Nusikaltėliai šiuose filmuose dažniausiai yra šlovinami. Žiūrovai, pasirinkę šio žanro filmą tikisi paslaptingo nusikaltimo išnarpliojimo, veiksmo, įdomių, išvystytų charakterių, įdomaus paties nusikaltimo įvykdymo, netikėtos pabaigos. Kriminalinio žanro filmai yra vieni seniausių kino istorijoje. Pirmasis kriminalinis filmas buvo Edvino S. Porterio režisuotas „Didysis traukinio apiplėšimas“ (The Great Train Robbery), sukurtas 1903 metais.^{[reikalingas šaltinis]}

Istorija. Klasifikacija

Kriminaliniai filmai tikriausiai yra pati sudėtingiausia filmų klasifikacija, atspindinti žmonių moralinės tvarkos ir teisingumo ideologiją, tai, kas teisėta ir neteisėta bei pageidaujama ar nepriderama. Kriminaliniai filmai atspindi visuomenę dėl jos sąveikos su realaus gyvenimo įvykių painumu, kuris patenkina auditorijos chaoso, nelaimingų veikėjų bei klystančios teisingumo sistemos poreikį. Tai kritinė alternatyvi tradicija, pagrindinį dėmesį dažniausiai skirianti šiems filmo aspektams, kol tuo tarpu tradiciniai filmai labiau linkę pabrėžti didvyriškumą bei moralinės tvarkos atkūrimą.

Anksčiausias kriminalinis filmas gali būti siejamas su nebyliąja 1897–1927 metų kino epocha, progresyvizmo laikotarpiu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Socialinės sąlygos egzistavusios šiuo laikotarpiu, tokios kaip emigracija ir urbanizacija, lėmė organizuoto nusikalstamumo, socialinės anarchijos bei nepasitikėjimo vyriausybe plitimą. Nerimą keliantis nusikalstamumas bei socialinė netvarka sudarė veikimo laisvės sąlygas, leidusias atsirasti kriminaliniams filmams, tokiems kaip „Didysis traukinio apiplėšimas“ (1903 m.), kuris pasak Nikolės Rafter, galėjo būti pirmasis kriminalinis filmas. Draudimo kodas, turėjęs apriboti alkoholio vartojimą ir kitas neteisėtas veiklas, padarė atvirkštinį poveikį visuomenei. Jis sukėlė papildomą maištą prieš įstatymus ir padidino susižavėjimą gangsterių filmais (angl. gangster films), tokiais kaip „Žmogus su randu“ (Scarface, 1983 m.) ar „Mažasis Cezaris“ (Little Caesar, 1931 m.), kurie vaizduoja nusikaltėlius kaip herojiškas figūras, neteisėtais veiksmais bandančias praturtėti. Kadangi miesto rajonai ir nusikalstamumas gangsterių filmuose buvo vaizduojami realistiškai, žiūrovai geriau galėjo suprasti gangsterių motyvaciją bei susitapatinti su jų gyvenimo stiliumi. Tai savaime prisidėjo prie gangsterių filmų egzistavimo iki pat XXI a. amžiaus.

Kalėjimo subžanras (angl. prison films) taip pat padarė įtaką 4-ajame dešimtmetyje su tokių filmų, kaip „The Big House“ (1930 m.), „I am a Fugitive from a Chain Gang“ (1932 m.) pasirodymu. Kalėjimo filmai dažniausiai koncentruojasi į nuteistuosius, griežtus prižiūrėtojus, maištingumą bei jauną herojų, kuris bando pabėgti. Taip pat dažniausiai numanoma vilties prieš neviltį tematika. Šie filmai didžiąja dalimi yra optimistiniai, nes apeliuoja į žiūrovų kantrybę, kuri jiems leidžia kartu išgyventi nuteistųjų sunkumus bei kančias ir tuo pat metu palaiko viltį, kad laisvė netrukus bus pasiekta. Tačiau alternatyvi kalėjimo filmų tradicija labiausiai linkusi pabrėžti gyvenimo kalėjime žiaurumą. Šis subžanras pasotina žiūrovų troškimą filmams, kurie nepateisina kalėjimo sistemos, bet demonstruoja moralės ir nekaltumo miglotumą. Kaip pavyzdys galėtų būti „American Me“ (1992 m.), kuris vaizduoja aiškią sodomiją, su gauja susijusią veiklą bei prekiavimą narkotikais. Filme aiškus ir etninės grupių įvairovės padidėjimas filmo veikėjų tarpe. Tokias grupes sudaro ispaniškoji bendruomenė, arijų broliai bei juodųjų partizanų šeima. Ši įvairovė leidžia skirtingų etninių grupių auditorijai Jungtinėse Amerikos Valstijose susitapatinti su veikėjų patirtimi. Skirtingai nuo tradicinių kalėjimo filmų alternatyvi tradicija pripažįsta bei priima neviltį, tačiau nesiima jokių reformų.

Scena iš filmo „Maltos sakalas“, dažnai laikomo pirmuoju juoduoju filmu (film noir)

Penktajame dešimtmetyje dėl europietiškų tradicijų bei išraiškos stiliaus infiltracijos bei integracijos Amerikos kine sumažėjo gangsterių ir kalėjimo filmų reikšmingumas. Britanijoje gimęs režisierius Alfredas Hičkokas migravo į Jungtines Valstijas, o kartu su savimi atsinešė ir labai impresionistinį stilių, kuris buvo tamsesnis, turėjo daug prieblandos ir kintančius filmavimo rakursus. Šis naujo tipo filmas tapo žinomas kaip juodasis filmas (film noir). Holivudas pradėjo skolintis juodojo filmo tradicijas ir įtraukti jas į Amerikos kiną. Tema, charakteristika, linijinis pasakojimas, kurie kažkada buvo Amerikos kino emblemos, pradėjo sparčiai nykti. Filmai pradėjo turėti pesimistinę atomazgą, sudėtingus siužetus, psichologinius motyvus, kilusius iš Zigmundo Froido psichoanalizės, kuri buvo žinoma Europoje. Juodojo filmo atsiradimas paskatino fatališkos moters kategorijos, kuri vaizdavo moteris negailestingas, raidą. Nors moterys vis dar liko seksualumo simboliais, tačiau ši kategorija leido joms gauti pastebimesnius vaidmenis filmuose. Šis pokytis apeliavo į auditoriją, nes jis sukūrė ne tik naujus vaidmenis lytims, bet taip pat atspindėjo ir socialinius pokyčius, vykstančius platesnėje visuomenėje. Pavyzdžiui, JAV dalyvavimas Antrajame pasauliniame kare lėmė vyrų, kaip darbo jėgos, mažėjimą. To rezultatas buvo tai, kad moterys tapo atsakingos už rūpinimąsi namų ūkiu ir užsiėmė tradiciškai vyriškais darbais. Šis laikotarpis inicijavo moterų nepriklausomybės pradžią ir tokie filmai, kaip „Maltos sakalas“ (The Maltese Falcon, 1941 m.) ir „Langas į kiemą“ (Rear Window, 1954 m.) jau vaizdavo moteris kaip šmaikščias, apgaulingas ir net klastingas, kas yra atsidavusios ir nuolankios namų šeimininkės priešingybė. Tačiau juodojo filmo tradicijos neklestėjo amžinai – per laikotarpį nuo 6-ojo iki 8-ojo dešimtmečio iškilo keli nauji subžanrai: teismo salės drama (angl. the courtroom drama), policijos (angl. police films), skerdiko (angl. slasher), serijinio žudiko (angl. serial killer) bei psichopato (angl. psycho) subžanrai. Šis pokytis įvyko dėl namų televizijos atsiradimo, kuri sumažino Holivudo pelną ir taip pastūmėjo reaguoti bei nusitaikyti į jaunimo populiariąją kultūrą su naujais ir ryškesniais trileriais, geresne spalvota bei plačiųjų ekranų televizija. Serijinių žudikų, skerdikų, psichopatų filmai tapo būdų, kuriuo Holivudas siekė pritraukti skirtingas ir didesnes žiūrovų grupes. Skerdiko subžanras atsirado 8-ajame dešimtmetyje su filmų „Kruvinosios skerdynės Teksase“ (Texas Chain Saw Massacre, 1974 m.) ir „Helovinas“ (Halloween, 1978 m.) pasirodymu. Nuo pat pradžių šie filmai buvo skirti jaunesniajai auditorijai ir turėjo turėti paauglį veikėją, pageidautina merginą, persekiojamą tamsaus, sadistiško veikėjo vyro. Pasak Rafter, skerdikų filmai nėra tikri kriminaliniai filmai, nes nesikoncentruoja į nusikaltimą bei teisingumą, bet yra suformuoti iš folkloro figūrų bei mitų. Vaizdai filme klaidina žiūrovą, tuo pačiu metu intriguoja nežinomybe. Kiti svarbūs skerdikų filmų bruožai – kraujo perteklius, užbadymas ir faktas, kad žudikas žudo pakartotinai ir daro tai žiauriai. Skerdikų filmai yra skirti konkrečiai paauglių auditorijai ir byloja apie didėjančio nusikalstamumo ir dislokacijos baimę.

Serijinio žudiko subžanro filmai turi kur kas daugiau loginio mąstymo elementų nei skerdikų filmai. Serijiniai žudikai turi specializuotas aukas ir pastovų nusikaltimo darymo būdą. Šie filmai pasirodė tais laikais, kai vyravo konservatyvi baudžiamojo teisingumo politika ir visuomenė įsivaizdavo nusikaltėlius esant iš prigimties blogus. Tuo metu buvo didelis serijinių žudikų tyrimų bei tyrimų finansavimo poreikis. Tačiau dėl įvairių priežasčių kriminologai ir psichologai mažai dėmesio skyrė šiam elgesio modeliui. Filmų apie serijinius žudikus populiarumas augo dėl serijinių žmogžudysčių atvejų padidėjimo šalies mastu ir iškreipto žmonių susidomėjimo filmais. Nors ir nebuvo naujas subžanras psichopatų filmai 8-ajame dešimtmetyje įgijo labiau patologinių ir tamsesnių veikėjų.

Filmo „Amerikos psichopatas“ plakatas

Pavyzdžiui, „Amerikos psichopatas“ (2000 m.) vaizduoja Volstryte dirbantį tarnautoją Patriką, kuris žudo dėl pasibjaurėjimo, pavydo ir pykčio. Patriko veiksmai yra ekscentriški ir absurdiški, pilni tamsių psichologinių motyvų. Jis, kaip ir kiti psichopatai žudikai, gyvena įprastą gyvenimą, turi įprastines veiklas, kuriomis ypatingai rūpinasi. Be to, jis yra bejausmis savo aukų atžvilgiu, egoistiškas, labai geras manipuliuotojas, kas yra vieni standartinių serijinių žudikų bruožų.

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje, tuo metu, kai visuomenė susirūpino padidėjusiu nusikalstamumu ir išaugusiu smurto atvejų skaičiumi, atsirado policijos filmų subžanras. Filmai apie policiją nėra originalus žanras – jis įsišaknijęs į detektyvinius filmus, mėgėjų seklių filmus ir filmus apie privačius detektyvus. Nepaisant to, dauguma tų filmų buvo susiję su nusikalstamumu bei teisingumo vykdymu. Ankstyviausi filmai apie policiją neišliko, nes publikos nuomone, jie yra nuobodūs ir nuspėjami. Be to, policija turėjo prastą įvaizdį Amerikos visuomenės akyse, buvo brutali ir korumpuota. Tokie renginiai, kaip, pavyzdžiui, Martino Liuterio Kingo jaunesniojo (Martin Luther King, Jr) ir Malkolmo X (Malcolm X) nužudymas, bei pilietinio karo riaušės visoje šalyje ir socialinė suirutė 7-ajame dešimtmetyje lėmė padidėjusį policijos brutalumą. Todėl nenuostabu, kad plačiai paplitęs nepasitikėjimas teisėsaugos pareigūnais padarė įtaką visuomenės požiūriui į filmus apie policiją.

Tokie filmai kaip „Purvinasis Haris“ (Dirty Harry, 1971 m.) ir „Coogan‘s Bluff“ (1968 m.) pakeitė policijos filmų veidą; tuo metu visuomenei buvo labiau priimtini policijos pareigūnų vaidmenys. Abu filmai pabrėžia idealaus vyro, kuris turi baimės jausmą, yra heteroseksualus, nepriklausomas, nepasiduodantis emocijoms, ir antžmogiškai galingas, įvaizdį. Šie filmai sutelkia dėmesį į moralinės tvarkos ir teisingumo atkūrimą, kuris pasiekiamas galingo, ryžtingo ir budraus policininko veiksmais. Filmuose „Purvinasis Haris“ ir „Coogan‘s Bluff“ žiūrovams kartojama, kad įstatymas ir tvarka yra svarbūs visuomenei ir kad jie yra tam, jog apsaugotų civilius. Policijos subžanras neišnyko, atvirkščiai – jis buvo išplėstas įtraukiant postmodernizmo tradiciją, kuri policininkus vaizduoja kaip bejėgius ir nebegalinčius atkurti viešosios tvarkos, bei kritišką alternatyvią tradiciją, kuri pagrindinį dėmesį skiria policijos pareigūnų žiaurumui ir korupcijai, ir kuriuose neegzistuoja joks didvyris. Vėliau, XX ir XXI a. amžiuose, į filmus apie policiją buvo įtraukta ir įvairių etninių grupių veikėjai bei didvyriškų moterų personažai.

Kitas nusikaltimų filmų subžanras – teisiniai filmai. Teisinių filmų plėtra gali būti siejama su 4-uojo dešimtmečiu, kuomet tradicinės teismo salėje vykstančios dramos buvo labai populiarios Jungtinėse Valstijose. Šie filmai pabrėžė teisinės valstybės ir teisingumo svarbiausias savybes ir fokusavosi į teismo salėse įsivyravusias taisykles ir teisminės sistemos procedūras. Tradicinės teismo salės dramos vis dėlto nyko dėl sumažėjusio publikos susidomėjimo teismo salės diskusijomis bei figūromis. Juodosios teisės tradicija 5-ajame dešimtmetyje vaizduoja teisingumo ieškotojus, kurie bando kovoti su silpna ir neklystančia teisingumo sistemą; ta, kurioje nekalti asmenys gali būti klaidingai patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o nusikaltėlis gali pabėgti. Pavyzdžiui, „And Justice For All“ (1979 m.) išreiškia mintį, kad teisinė sistema gali netekti galios ir teisingumo ieškantys asmenys iš tiesų gali tapti išorinėmis jėgomis, kurios meta iššūkį sistemai. Artūras, pagrindinis filmo veikėjas, atpažįsta korupciją ir baudžiamojo teismo ir bando kovoti su jo filosofija. Tačiau tai darydamas jis tampa atstumtasis savo aplinkoje.

Kriminaliniai filmai orientuoti į Amerikos masinę kultūrą. Šie filmai – priemonė patenkinti beskonius ir atvirus visuomenės troškimus – ar tai yra filmai apie gangsterius, kurie šlovina triukšmadarius nusikaltėlius ar policijos ir teisės subžanrai, kuriais siekiama atkurti moralinę tvarką. Esminis dalykas yra tai, kad šie filmai yra visuomenės atspindys, kuris įsiskverbia giliai į žmogaus sąžinę. Šiuose filmuose kalbama teoriškai, filosofiškai, politiškai ir istoriškai apie tiek visoje šalyje, tiek ir visame pasaulyje vykstančius įvykius, tokius kaip Vietnamo karas ar Didžioji depresija, ir taip kuriama visuomenės viešoji nuomonė. Nusikalstamumo žanrų filmai galima sakyti, žavėjo literatūrine vaizduote; kai socialinė santvarka kito, ši idėja buvo išreikšta gana puikiai devynioliktajame ir dvidešimt pirmajame amžiuje įvairių nusikaltimų filmuose.

Subžanrai

Kiekvienas subžanras turi savo naratyvą.

• Kriminalinė komedija (angl. crime comedy) – tai komedijos ir kriminalinio filmų derinys. Šiuose filmuose į mafiją ir vykdomus nusikaltimus žiūrima iš komiškosios pusės, parodomos nesėkmės, pašiepiami filmo herojai. Komiškumas filmuose dažnai atsiskleidžia iš nusikaltėlių neišmanymo arba juodojo humoro. Tokių filmų pavyzdžiai: „Analyze This“ (1999 m.), „Lock, Stock and Two Smoking Barrels“ (1998 m.) , „In Bruges“ (2008 m.), „Mafia!“ (1998 m.) ir „Tower Heist“ (2011 m.).
• Kriminaliniai trileriai (angl. crime thrillers) – tai trileriai, kuriuose nusikaltimo motyvas užima labai svarbią vietą. Tokių filmų pavyzdžiai: „Untraceable“ (2008 m.), „Silence of the Lambs“ (1991 m.), „Heat“ (1995 m.), „Seven“ (1995 m.), „Witness“ (1985 m.), „Memories of Murder“ (2003 m.) ir „Running Scared“ (2006 m.).
• Juodasis filmas (angl. noir crime). Šis žanras buvo populiarus 1940–1950 metais, jam būdingas nusikaltimo ir mistikos derinys. Šiuose filmuose paprastai žiūrovas išvysta samdomus detektyvus, kurie bando išsiaiškinti žmogžudystes. Tai tokie filmai, kaip: „The Maltese Falcon“ (1941 m.), „The Big Sleep“ (1946 m.), „Kiss Me Deadly“ (1955 m.), „The Long Goodbye“ (1973 m.) ir „Chinatown“ (1974 m.).
• Apiplėšimų filmai (angl. robbery films). Tokiuose filmuose veikia grupelė nusikaltėlių, kurie planuoja įvykdyti apiplėšimą. Dažnai prie nusikaltėlių veikia ir moteris, kurios vaidmuo tokiam filme paprastai būna būti žavinga, sukelti intrigą ir atkreipti dėmesį. Šiose filmuose dažni įvykių pasikeitimai ir netikėtumai, o visas veiksmas sukasi apie nusikaltėlius bandančius įgyvendinti apiplėšimą ir jų kuriamą planą, kaip įgyvendinti nusikaltimą ir saugiai išsigabenti savo „grobį“.
• Detektyvai (angl. detective) – tai filmai, kuriuose pagrindinis veikėjas – samdomas detektyvas, privatus tyrėjas ar mėgėjas seklys, stengiasi išspręsti kokiomis aplinkybėmis buvo įvykdytas nusikaltimas ir kas jo kaltininkas. Detektyvas nuolat ieško įkalčių, paslėptų užuominų, atlieka tyrimą ir pateikia išvadas. Šių filmų pavyzdžiai: „The Maltese Falcon“ (1941 m.), „Murder, My Sweet“ (1944 m.), „The Falcon Takes Over“ (1942 m.), „Meet Boston Blackie“ (1941 m.), „Whistling in the Dark“ (1941 m.), „Whistling in Dixie“ (1942 m.), „Whistling in Brooklyn“ (1943 m.), „I, the Jury“ (1953 m.), „My Gun is Quick“ (1957 m.), „Murder on the Orient Express“ (1974 m.), „Death on the Nile“ (1978 m.), „Dirty Harry“ (1971 m.), „The French Connection“ (1971 m.), „Sherlock Holmes“ ir „The Voice of Terror“ (1942 m.).
• Policijos filmai (angl. police films). Šis žanras stengiasi kuo tikroviškiau atvaizduoti, kaip policininkai tiria nusikaltimus. Detektyvai dažniausiai susikoncentruoja ties vienu nusikaltimu, o policininkų filmuose tiriami net keli nusikaltimai vienoje istorijoje. Tradiciniuose kriminaluose žudikas identifikuojamas kulminaciniame filmo taške, o policininkų filmuose nusikaltėlis dažnai žinomas nuo pat filmo pradžios. Tokiuose filmuose vyrauja net kelios su policijos darbu susijusios temos kaip teismo procesai, skrodimai, įkalčių rinkimas, tardymai. Policininkų filmų pavyzdžiai: „He Walked By Night“ (1948 m.), „In the Heat of the Night“ (1967 m.), „Madigan“ (1968 m.) ir „The French Connection“ (1971 m.)
• Teisinės dramos (angl. legal dramas) – tai filmai, kuriuose susijungia drama ir kriminalas. Šiuose filmuose gausu teismo ir bylinėjimosi scenų. Nuo kitų kriminalinių filmų šis skiriasi tuo, kad jame pagrindinis dėmesys sutelkiamas ne į patį nusikaltimą, o į teismo procesą. Tipinis scenarijus šiam filmui: advokatas, kuris bet kokiomis sąlygomis stengiasi įrodyti savo kliento nekaltumą. Filmų pavyzdžiai: „12 Angry Men„ ir „A Time To Kill„.
• Gangsterių filmai (angl. gangster films). Šie filmai yra artimi amerikiečių kriminaliniams filmams, kuriuose susiduriama su organizuotais nusikaltimais. Šiuose filmuose pagrindinis dėmesys skiriamas mafijai ir nusikaltėliams, jie ir yra pagrindiniai filmo veikėjai, o įvykiai rodomi iš jų perspektyvos. Filmų pavyzdžiai: „Goodfellas“, „The Godfather“, „Once Upon a Time in America“, „Bugsy“, „Little Caesar“, „The Untouchables“, „The Public Enemy“ ir „Scarface“.
• Klasikiniai holivudiniai „Azijos“ detektyvai (angl. classical Hollywood’s ‘Asian’ detectives). Šio žanro filmai buvo labai populiarūs 1930–1940 m. Šiuose filmuose pasižymėjęs Charlie Chan – kinų detektyvas iš Honolulu, buvo rimčiausias tuo metu labai populiaraus Šerloko Holmso konkurentas. Kitas šio žanro herojus yra ponas Vongas (Mr. Wong), priešingai, nei Charlie Chan, šis personažas buvo labai suamerikietintas, jis gyvena San Fransiske, baigė studijas Amerikos universitete ir puikiai kalba angliškai. Dar vienas šių filmų herojus – ponas Karlofas (Mr. Karloff). Nors šis personažas ir yra kinas, tačiau yra nutolęs nuo Rytų pasaulio ir vaizduojamas kaip vakarietiškas žmogus. Filmų pavyzdžiai: „The Return of Dr. Fu Manchu“ (1916 m.), „Mr. Wong, Detective“ (1938 m.), „The Mystery of Mr. Wong“ (1939 m.), „Behind That Curtain“ (1929 m.), „The Chinese Parrot“(1927 m.), „House Without a Key“ (1926 m.), „The Mysterious Wu Chung Foo” (1926 m.), „The Lightning Raider“ (1919 m.).
• Kalėjimų filmai (angl. prison films) – tai kriminaliniai filmai, kuriuose parodomas vidinis kalėjimo gyvenimas, o pagrindiniai veikėjai yra kaliniai. Filmo žiūrovams atskleidžiama, ką galvoja kaliniai, uždaryti tarp keturių sienų, kokia yra jų rutina. Filmuose labai svarbios kalinių nusikaltimų istorijos, atskleidžiama, kad ne visi kaliniai yra „bliogiukai“, kai kurie kaliniai turi protinių sutrikimų, o kai kurie tiesiog atsitiktinumo aukos.
• Serijinių žudikų filmai (angl. serial killer movies) – tai filmai tiek apie išgalvotus, tiek apie realius serijinius žudikus ir jų istorijas. Šiuose filmuose visas dėmesys sutelkiamas į žudiko asmenybę, gyvenimo istoriją ir jo aukas. Filmų pavyzdžiai: „To Catch a Killer“ (1992 m.), „Helter Skelter“ (1976 m.), „Dahmer“ (2002 m.), „Ed Gein“ (2000 m.), „The Boston Strangler“ (1968 m.), „Bonnie and Clyde“ (1967 m.).

Lietuviški kriminaliniai filmai

E. Vėlyvio filmo „Zero 2“ plakatas

Lietuviškame kine kriminalinė tematika nėra labai populiari. Galima suskaičiuoti tik apie dešimt filmų, išleistų nepriklausomos Lietuvos metais, kuriuose svarbiausius vaidmenis atlieka nusikalstama veikla užsiimantys žmonės. Didžiausios sėkmės bei taip pat prieštaringų vertinimų sulaikė Emilio Vėlyvio kurti „Zero“ (2006 m.) ir „Zero 2“ (2010 m.). Pastarasis 2010 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose buvo nominuotas net septyniose kategorijose (tarp jų kaip geriausias filmas) ir laimėjo tris padovanojimus (geriausias scenarijus, geriausias aktorius, geriausias kompozitoriaus darbas).

Kriminalinė tematika domina ir vieną žinomiausių pasaulyje lietuvių režisierių Šarūną Bartą. Iš devynių režisuotų filmų, net trijuose pagrindinį vaidmenį atlieka nusikalstamo pasaulio atstovai. Režisieriui svarbu pavaizduoti ne tik jų gyvenimą, bet ir vidinius išgyvenimus. 2000 metais sukurtas filmas „Laisvė“ pasakoja apie narkotikų prekeivių ir paklydėlės merginos kelionę dykuma ir vandenyno pakrante, kurioje atsiskleidžia sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai, laisvės siekis. Už filmą režisierius gavo Lietuvos kinematografininkų prizą. Filmo „Septyni nematomi žmonės“ (2005 m.) vieta – posovietinė Lietuva, veikėjai – socialinių paribių žmonės, kiekvienas su savo istorija, bėgantys kas nuo teisingumo, kas nuo savęs.
2010 m. sukurta kriminalinė drama „Eurazijos aborigenas“, kurioje pasakojama apie vyrą, kuris svajodamas išeiti iš nelegalaus verslo ir pradėti naują gyvenimą, išvyksta į Maskvą atgauti jam priklausančių pinigų, tačiau per susišaudimąi nužudo mafijos bosą ir yra priverstas bėgti į Vakarus. Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ 2010 metais apdovanotas kaip geriausias metų filmas, Š. Bartas pripažintas geriausiu metų režisieriumi, aktorė Klavdija Koršunova pelnė apdovanojimą už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Tarptautiniame Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ filmas pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu.^{[reikalingas šaltinis]}

Kiti lietuvių kurti kriminaliniai filmai: Artūro Ulevičiaus „Tykusis Džonas“ (1991 m.), Igno Miškinio „Lengvai ir saldžiai“ (2003 m.), Valdo Navasaičio „Perpetuum mobile“ (2008 m.), Raimundas Banionis filmas-opera „Rigoletas“ (2008 m.).