Location via proxy:   [ UP ]  
[Report a bug]   [Manage cookies]                
Pereiti prie turinio

Lorenzo Lotto

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Numanomas Lorenco Loto autoportretas (apie 1540, Tiseno-Bornemiso muziejus, Madridas)

Lorencas Lotas (it. Lorenzo Lotto, 1480 m. Venecijoje1556 m. Lorete) – italų renesanso dailininkas, priskiriamas Venecijos dailės mokyklai.

Lorencas Lotas gimė 1480 m. Venecijoje. Pirmuosius dailės mokslus jis išėjo pas Alvise Vivarini. Pirmuosius savarankiškus darbus Lorencas atliko Trevize 1503–1506 m. laikotarpyje. Tai buvo altorinė tapyba vietos bažnyčiose. 1505 m. jis jau minimas kaip žymus Trevizo dailininkas. Tačiau šis žinomumas negarantavo Lorencui materialinio turto. Išsikeldamas iš Trevizo jis turėjo išparduoti buities daiktus, kad galėtų apmokėti būsto nuomą. Tai bus būdinga kone visam vėlesniam Lorenco Loto gyvenimui – kelionės po įvairius Italijos miestus ieškant užsakymų. 1506 m. Lorencas dirbo Rekanačio miestelyje prie Ankonos, kur iki 1508 m. sukūrė altorinę tapybą vietos Šv. Dominyko bažnyčioje. 1508 m. Lorencas persikėlė į Romą. Buvo pasamdytas darbams Vatikano Apaštališkuosiuose rūmuose. Minimas užmokestis už čia atliktas freskas (neišlikusios). Romoje Lorencas susipažino su Rafaelio ir Mikelandželo darbais. 1512 m. Lotas trumpam buvo grįžęs į Rekanatį. 1513 m. Lorencas dirbo Bergame, kur atliko altorinę tapybą Šv. Baltramiejaus bažnyčioje. Bergame Lotas praleido apie 14 metų, čia išvystė nuosavą stilių, kuriame derino Romos ir Venecijos mokyklų įtakas.

„Poilsis pakeliui į Egiptą“ (apie 1530, Ermitažas, Sankt Peterburgas)

1523-24 sukūrė svarbiausius monumentaliuosius savo darbus – freskas Treskorės miestelio oratorijoje Šv. Barboros ir Šv. Brigitos gyvenimų temomis. 1525 m. Lorencas Lotas grįžo į Veneciją, daugiausia gyveno ir buvo susijęs su dominikonų San Giovanni e Paolo vienuolynu, kurio bažnyčiai iki 1542 m. sukūrė altorinę tapybą ir vėliau paskyrė palikimą. Venecijoje Lorencas vargiai galėjo konkuruoti su pripažintais to meto meistrais, tačiau tapo jų, Ticiano ir Palma Vecchio, draugu. Buvo pažįstamas su Pietro Aretino ir Jacopo Sansovino. Šiuo periodu Lorencas dažnai lankėsi aplinkiniuose Veneto ir Markės regionų miestuose ieškodamas užsakymų, pakol 1549 m. apsistojo Ankonoje. Šiuo laikotarpiu Lorencas jau gyveno skurde. 1552 m. jis įstojo į Loreto dominikonų broliją. Čia ir mirė 1556 m.

Lorencas Lotas gyvenimo metu buvo giliai religingas žmogus, jo tapybos darbai artimi ekspresyvesniems vėlesnės kartos manieristiniams ir baroko darbams. Tarp ankstyvųjų Loto įkvėpėjų, be Alvise Vivarini − Giovanni Bellini, Carlo Crivelli, Cima da Conegliano, Giorgione.

Brandžiausi Loto darbai propagavo dinamiškumą, kuris buvo būdingas kitiems to meto Šiaurės Italijos dailininkams, kaip Antonio da Correggio ir Gaudenzio Ferrari. Lorencas Lotas nepaliko pasekėjų ar žymesnių mokinių.

Tai, kad Lorenco Loto pagrindinė kūryba buvo išsklaidyta po mažus Italijos miestelius, daug prisidėjo, kad dailininkas daugelį amžių buvo užmirštas. Dėmesys Lorenco Loto kūrybai padidėjo XIX a. pabaigoje, tuomet didieji muziejai paskubėjo įsigyti jo darbų. 1895 m. pasirodė pirmas kapitalinis veikalas apie dailininką „Lorencas Lotas: esė apie konstruktyviąją meno kritiką“, parašytas Bernard Berenson.

Darbų galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]