Montanjai

Montanjai
Montanjai iš Mingano (1927 m.)
Gyventojų skaičius	~27 700
Populiacija šalyse	Kanada ( Kvebekas, Niufaundlandas ir Labradoras)
Kalba (-os)	montanjų, prancūzų, anglų
Religijos	krikščionybė, prigimtinė tikyba
Giminingos etninės grupės	naskapiai, atikamekai, kri, kiti algonkinai

Vikiteka:	Montanjai

Montanjai (pranc. Montagnais – 'kalniečiai', sav.Innu) – indėnų tauta, gyvenanti šiaurės rytų Kanadoje, šiaurėje Kvebeko dalyje ir vietomis Labradore, priklauso algonkinams. Apgyvendinę beveik visą Labradoro pusiasalį, išskyrus jo šiaurines dalis. Populiacija – apie 27,7 tūkst. gyventojų (su naskapiais – 28,8 tūkst.). Tikintieji daugiausia katalikai, yra tradicinės tikybos puoselėtojų.

Siaurąja prasme montanjai yra tauta, gyvenanti šiaurinėje Šv. Lauryno upės ir įlankos baseino dalyje ir Labradoro pusiasalio rytuose; gimtoji kalba – montanjų (algonkinų šeima), taip pat vartoja prancūzų, anglų kalbas. Tačiau prie montanjų dažnai priskiriami ir jiems labai giminingi naskapiai, gyvenantys vidurio–šiaurės Labradoro pusiasalyje iki Fort Šimo ir Ungavos įlankos (kalba kiek skirtinga naskapių kalba) bei rytiniai kri-mistasiniai (gyvena rytinėje Džeimso ir Hadsono įlankų baseinų pusėje) ir prie jų prisijungę kri indėnai atikamekai (Sen Moriso aukštupio baseinas).

Montanjų ir naskapių gyvenvietės Kvebeke bei Labradore

Su europiečiais montanjai susidūrė XVI a. Nuo XVII a. tarp montanjų ėmė veikti prancūzų misionieriai, o nuo XIX a. vid. tarp rytinių kri – anglų misionieriai. XVII–XIX a. vertėsi prekyba žvėrelių kailiais – toks verslas gerokai pakeitė montanjų visuomeninę sanklodą. Priešingai nei kri, montanjai neturėjo savo nuolatinių medžioklės plotų, pastovios gentinės sudėties ir vadų. Nuo XX a. vid. montanjai pradėjo gyventi sėsliai ir kurti kaimus iš didelių rąstinių namų. Dar maždaug iki XX a. 8-ojo dešimtmečio keliaudavo šunų kinkiniais, vėliau paplito sniego rogės.

Montanjų tradicinė kultūra panaši į kitų poarkčio (subarktikos) indėnų. Versdavosi daugiausiai medžiokle, žvejyba ir rankiojimu (pietuose rinkdavo laukines vynuoges, obuolius, uogas, riešutus, klevų sulą). Keliaudavo kanojomis, toboganais, sniegpadžiais, rogėmis-kanojomis (per drėgną sniegą).

Pagrindinis visuomeninis vienetas – daugiašeimė grupė (gyvena bendrame name, 15–20 žmonių). Žiemomis tokios grupės jungdavosi į būrius po 50–70 žmonių, o šie sudarydavo dar didesnes sandraugas (iki 300 žmonių). Pradžioje, kaip spėjama, santuoka buvusi matrilokalinė, bet ją pakeitė patrilokalinė. Buvo paplitusios santuokos tarp pusbrolių ir pusseserių, daugpatystė, pasitaikydavo sororato ir levirato atvejų.

Tradicinei tikybai būdingas šamanizmas, mitai apie triksterį Džokabišę ir kt. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio ėmė steigtis regioninė savivalda, pradėtas gimtosios kalbos mokymas pradinėse mokyklose.^[1]

Pagrindinės montanjų gyvenvietės: