Origenas

Origenas, arba Origenas Aleksandrietis, (maždaug 185–254 m. e. m.) – žymus graikų teologas ir filosofas. Krikščionių rašytojas, daugelio teologinių veikalų autorius.

Šiam filosofui didžiulę įtaką darė Platono, Amonijaus Sakas bei Filono darbai. Origenas derino krikščionybę su filosofinėmis neoplatonizmo mokyklos idėjomis. Remdamasis teologiniais samprotavimais, netikėtai priėjo išvadą, kad materija turi būti amžina, nes be gamtos dievui "nebūtų buvę ką veikti". Origeno nuomone, su nusidėjėliais reikia kovoti, panaudojant kankinimus ir net sudeginimą ant laužo. Jo patarimai buvo praktiškai pritaikyti Viduramžių inkvizitorių veikloje.

Biografija

Origenas gyveno gana audringu laikotarpiu, kai barbarų puolimai grėsė Romos imperijos saugumui ir vyko krikščionių persekiojimai.

Origenas kilęs iš Aleksandrijos. Jo šeima buvo labai religinga: tėvas Leonidas (nužudytas 202 m.), priklausęs aukštesniajam visuomenės sluoksniui, būdamas mokytoju, skatino sūnų studijuoti šventuosius mokslus. Origenas penkerius metus studijavo Amonijaus Sako mokykloje, būdamas maždaug 17 metų studijavo Klemenso Aleksandriečio teologinėje mokykloje. Gyveno labai asketiškai (miegojo ant plikos žemės, pasninkavo, turėjo tik vieną drabužių pamainą). Tiesmukai supratęs Jėzaus žodžius "Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės“ (Mt 19,12), išsikastravo. 206 m. atidarė savo privačią gramatikos mokyklą, kuri buvo jo pragyvenimo šaltinis. Padėjo išlaikyti 6 jaunesnius brolius ir motiną (būdamas 17 metų tapo našlaičiu).

Vėliau, 211 m., tapo vyriausiuoju Klemenso Aleksandriečio mokyklos mokytoju, mokė gramatikos, fizikos, retorikos, matematikos bei astronomijos. Origenas buvo apkaltintas erezija ir turėjo išsikelti iš Aleksandrijos bei apsigyventi Cezarėjoje. Galiausiai apie 254 m., prasidėjus krikščionių persekiojimui, mirė kankinio mirtimi nuo romėnų rankos.

Asmeninės savybės

„Origenas buvo tikras mokytojas ir kaip tokį jį nostalgiškai bei jautriai prisimindavo mokiniai – jis buvo ne tik išskirtinis teologas, bet ir pavyzdinis mokymo, kurį perduodavo, liudytojas… Užsiimti teologija jam iš esmės reiškė aiškinti ir suprasti Raštą; galima pasakyti, kad jo teologija yra tobula teologijos ir egzegezės santarvė“, – taip vienoje iš savo homilijų Origeną apibūdino Benediktas XVI.

Origenas pasižymėjo ypatingu darbštumu, nuoseklumu, tiesmukiškumu bei gebėjimu išklausyti ir patarti. Mąstytojas išsiskyrė nepaprastu smalsumu, intelektiniais sugebėjimais, erudicija ir nepalaužiamai tvirtu charakteriu. Draugų tarpe dėl šių savybių jis netgi buvo vadinamas plieniniu žmogumi.

Origeno mąstysena dar II-III a. buvo ganėtinai „šviesi“ ir sąlyginai nenutolusi nuo mūsų laikų, bet tuo pačiu priimtina ir jo gyvenamam laikotarpiui. Kaip ir jo mokytojas Klemensas Aleksandrietis, Origenas buvo įsitikinęs, kad mokslas ir tikėjimas yra suderinami ir neretai netgi papildo vienas kitą. Filosofui, mąstytojui ir teologui Origenui taip pat būdingas ir kiekvienos sielos absoliučios laisvės suvokimas, kuris jo gyvenimo laikmetyje nebuvo itin populiarus.

Savo mokyme Origenas didelį dėmesį skyrė ne tik teorinėms žinioms, bet ir etikai, neretai pabrėždamas jos svarbą. Išsilavinęs, nepaprastai išmintingas, modernaus mąstymo, tvirtas, atviras ir tolerantiškas religijai bei mokslui – toks Origeno asmenybės portretas išliko iki mūsų dienų.

Origeno filosofijos esmė

Origenas buvo pirmasis filosofas, kuris bandė sudaryti krikščioniškųjų dogmų sistemą ir jų pagrindu sukurti mokymą apie žmogų. Jo sistemoje, idealas buvo Dievo ir pasaulio vienumas, monizmas, o priemonė – gradualizmas: nustatomos tarpinės pakopos, pirmiausia – Logoso.

Origeno filosofiją galima apibūdinti šiomis nuostatomis: krikščionybė – tai pažinimas; Dievas nekintanti ir negalima pažinti būtis, Kristus – dieviškasis Logosas, pasaulio kūrėjas, tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Dievą Origenas suprato kaip esantį abstraktų, aukštesnį už visa tai, kas pažįstama. Apie Dievą žinoma tik tai, kuo jis nėra. Jis nėra materialus, baigtinis ar kintantis. Jis yra meilė ir gėris.

Origeno filosofijos sistemoje teigiama, jog pasaulis yra nuo amžių, siela jungiasi su kūnu tik dėl sielos moralinio žlugimo, blogis – nusigręžimas nuo Dievo, išganymas pasiekiamas pažinimu. Origeno filosofija buvo sukurta pagal aleksandriškąją schemą, orientuota į neoplatonizmą. Ji turėjo ir savitų krikščionybės bruožų: kitaip nei senovės universalizmui, jai būdingas individualesnis pasaulio traktavimas, kitaip nei determinizmui – įsitikinimas jog dvasios yra laisvos.

Origeno filosofijos reikšmė

Pėdsaką istorijoje paliko Origeno apokatastasio (visų dalykų atstatymas) koncepcija. Šį terminą pirmą kartą panaudojo stoikai, tapatinę Dzeusą su tyra ugnimi, persunkusia visą kosmosą. Ta ugnis cikliškai plečiasi ir traukiasi. Susitraukimą vadino naikinančiu gaisru (ekpurosis), kai, atseit, Dzeusas grįžta prie savo minčių, permąstydamas amžinąją savo mąstymo (kosmoso, nes materialus pasaulis yra jo mąstymo, arba Logoso, išraiška). Ugnis plečiasi, kai Dzeusas išreiškia savo mintis tverdamas kosmosą – tą pasaulio perkūrimą stoikai vadino apokatastasis. O kadangi Dzeuso mąstymas yra tobulas, tai kai kurie tvirtino, kad naujai sutvertas pasaulis yra visiškai tapatus ankstesniajam. Ši stoikų teorija veikė ezoterines mokyklas, ypatingai hermetizmą, gnosticizmą ir astrologiją. O su jomis Origenas daugiau mažiau buvo susipažinęs. Filosofas nemanė, jog nepaklususiems Dievui amžiams lemta kankintis pragare, nes Dievo meilė yra begalinė, o žmogaus protas prilygsta kūrėjo protui. Iš čia sekė Origeno sielų persikėlimo ir metempsichozės doktrina, teigusi, kad sielos atgimimas kartojasi cikliškai. Tik Origenas nemanė, kaip kad pitagoriečiai, kad paprasčiausios sielos inkarnuosis į gyvūnus. Pasak jo, išlieka net tęstinumas tarp dabartinio ir būsimo kūnų. Ir jis nesumenkino kūno kaip įkalinančio sielą prievarta. Kūnas yra būtinas sielos apribojimo principas, suteikiantis sielai unikalią tapatybę.

Mirus Origenui, jo idėjos nežuvo. Jomis vėliau naudojosi Jamblichas, šv. Grigalius Nysietis, Proklas. Maksimas Išpažinėjas, susipažinęs su Origeno koncepcijomis, jas savaip pritaikė Bizantijos teologinėms pažiūroms.

Nepaisant to, kad 553 m. Visuotinis Bažnyčios susirinkimas Konstantinopolyje pripažino filosofo teiginius erezija, o Nikėjos susirinkimas nepalaikė Sūnaus generacijos idėjos, Origeno mintys vėliau įkvėpė renesanso humanistus ir krikščioniškuosius egzistencialistus, ypač N. Berdiajevą.

Teologinė sistema

Origeno teologija remiasi Dievo gerumu ir kūrinio laisve. Kalbant apie sukurtą tvarką, Dievas yra tuo pačiu sąlygotas ir nesąlygotas, laisvas ir priverstas. Iš vienos pusės, kosmosas amžinai reikalingas Dievui, nes neįmanoma įsivaizduoti tokio gėrio ir galios neaktyvioje būsenoje, kita vertus, kosmosas Dievui nebūtinas, bet priklauso nuo jo valios, kurios dėka egzistuoja. Materialusis pasaulis Dievo sukurtas kaip disciplinavimo priemonė, o gamtinės nelaimės (žemės drebėjimai, ligų epidemijos) primena žmogui, kad šis pasaulis nėra jo galutinis tikslas. Atpirkimas yra didis Dievo apvaizdos auklėjimas, gražinantis sielas į jų pradines palaimos būsenas, ir niekas, net Šėtonas, nėra toks puolęs ir praradęs protą ir laisvę, kad būtų laikomas esančiu už atpirkimo ribos. Dievas niekuomet nesiima prievartos, tačiau skatindamas taisytis gali bausti. Atpirkimo kulminacija yra Dievo Sūnaus inkarnacija. Viena siela nepuolė, o išliko dievinančioje sąjungoje su Tėvu.

Dieviškasis Logosas, kuris yra antroji Šventosios Trejybės hipostazė, susijungdamas su šia siela, įsikūnijo Mergelės Marijos kūne. Logoso ir Kristaus sielos jungtis buvo tokia pat stipri kaip kūno ir sielos sąjunga. Kaip ir visos sielos, Kristaus turėjo laisvą valią, bet sąjungos intensyvumas sunaikino visus polinkius keistis, ir Logosas susijungė ne tik su siela, bet ir su kūnu, ką liudija ir Jėzaus pasikeitimas. Origenas tikėjo, kad Jėzus skirtingiems stebėtojams atrodė skirtingai, priklausomai nuo jų dvasinių gebėjimų. Kai kurie jame nematė nieko išskirtinio, tuo tarpu kiti jame atpažino savo Viešpatį ir Dievą. Origenas biblinį atpirkimą ir tikinčiojo dvasinį gyvenimą laikė progresyviais procesais. Bažnyčia yra „sielų mokykla“, kurioje paklydę mokiniai auklėjami: pradinis auklėjimas šiame gyvenime, aukštesnis auklėjimas aname pasaulyje, kur atperkamasis ir apvalantis nuo nuodėmių procesas tęsis apvalančiajame krikšte ugnimi. Pragaras negali būti absoliutus, nes Dievas neapleidžia nei vienos būtybės; dėl jo pagarbos laisvei atpirkimas gali užtrukti, tačiau galiausiai Dievo meilė triumfuos. Panašiai ir Dangus nebūtinai yra absoliutus, nes laisvė yra neatsiejama mąstančios būtybės dalis.

Stoikai tikėjo pasaulio cikliškumu, kurį lemia likimas; Origenas laikė jį įmanomu dėl priešingos priežasties, mat laisvė reiškia tai, kad nėra galutinio pabaigtumo.

Veikalai

Nedaugelis autorių buvo tokie produktyvūs kaip Origenas. Šv. Epifanijus priskaičiuoja šešis tūkstančius jo veikalų, be abejo, skaičiuojant atskirai veikalo atskiras dalis, homilijas, laiškus ir mažiausius traktatus. Šis daugelio bažnytinių autorių pakartotas skaičius atrodo smarkiai perdėtas.

Egzegetiniai raštai

Origenas tris veikalų rūšis skyrė Šventojo Rašto aiškinimui: komentarus, homilijas ir scholijas. Komentarai buvo nuosekli ir gerai išvystyta įkvėpusiojo teksto interpretacija. Homilijos buvo panašios paskaitos apie Šventojo Rašto tekstus, dažnai improvizuotos ir greičiausiai užrašytos stenografų. Iki mūsų dienų homilijų išliko palygint nedaug, ypač jei tikėsime šv. Pamfilijum, kuris savo „Apologijoje“ tvirtino, kad Origenas sakė pamokslus kone kasdien. Origenas bene daugiausiai prisidėjo prie homilijų kaip literatūros rūšies išpopuliarėjimo, tuo pačiu pateikdamas daugybę informatyvių smulkmenų apie ankstyvosios Bažnyčios papročius, institucijas, tvarką, liturgiją ir sakramentus. Scholijos buvo egzegetinio, filologinio ar istorinio pobūdžio Biblijos ištraukų komentarai, iki mūsų dienų jų išlikę nedaug.

Origeno veikalas „Apie pradus“

Garsiausias Origeno veikalas – filosofinių traktatų rinkinys (keturios knygos) "Apie pradus" (De principii). Rinkinys parašytas apie 220–230 m. Pirmoji knyga „Švenčiausioji trejybė ir angelų sukūrimas“, antroji knyga „Pasaulio ir žmogaus sukūrimas ir išgelbėjimas“, trečioji knyga „Žmogaus valios laisvė, gundymas ir nuodėmė, visų kūrinių eschatologinis atnaujinimas Dieve“, ketvirtoji knyga „Šventojo rašto įkvėpimas ir aiškinimas“. Rinkinyje bandoma sistemiškai atskleisti visas tikėjimo tiesas. Platonikai, krikščionys manė, jog yra tik vienas pradas - Dievas, tačiau Origeno veikale egzistuoja pradų daugis, todėl šis veikalas nebuvo įvertintas Bažnyčios. Iš tiesų pradų daugis tai tebuvo mokymo metodas studijuojantiems, skirti pajusti skirtumus tarp metafizinio ir teologinio pradų.

Origenas savo veikale atmetė Arijaus tezę (priimtą Tertulijono) apie metą, kai Sūnus neegzistavo. Tai jis padarė išreikšdamas amžinąją Sūnaus egzistenciją ir pastovią Šventosios Dvasios procesiją. Taip pat mąstytojas atmetė idėją, jog Dvasia ar Sūnus gali būti sukurti iš nieko, nes Sūnų jis laikė Tėvo išmintimi arba protu, taigi, jo manymu, buvo sudėtinga įsivaizduoti Dievą be išminties.

Kitas argumentas buvo Dievo nekintamumas. Tokiu atveju Dievas negalėtų tam tikru metu tapti Tėvu, nes tai sugriautų dieviškosios prigimties suvokimą. Jei Dievas yra nekintantis, jis negali vienu metu atlikti dviejų vaidmenų.

Kūrinį „Apie pradus“ Origenas užbaigia apžvelgdamas Trejybės asmenų vaidmenį išperkant žmoniją: Tėvas – universalus pradas, kuris jungia viską į visumą, Sūnus veikia juslines būtybes, o Šventoji Dvasia nukreipia žmones Dievo ir išsigelbėjimo linkme.

Origeno veikalas „Prieš Celsą“

Romėnų mokslininkas Celsas apie 178 m. pradėjo viešą ginčą (polemiką) prieš krikščionis. Šis mokslininkas siekė įrodyti, jog krikščionybė yra be istorinio pagrindo, taip pat teigė, kad Kristaus mokymas – nelogiškas, protu nesuvokimas, kenksmingas, naikinantis žmogaus asmenybę. Veikale „Tikrasis žodis“ Celsas smerkė biblijinį mokymą. Šiuo darbu mokslininkas siekė, kad žmonės atsisakytų krikščionybės ir vadino ją sekta. Celsas žmones, pasirinkusius krikščioniškąjį tikėjimą ir gyvenimą, užjautė, jų gailėjo. Būtent Origenas, paskatintas savo draugo Ambrozijaus, parašė apologiją „Prieš Celsą“ (Contra Celsum), susidedančią iš 8 knygų. Origenas argumentuotai paneigė visą Celso krikščionybei „Tikrajame žodyje“ skirtą kritiką.

Bibliografija

Vertimai į lietuvių kalbą:

„Giesmių giesmės homilijos“ (vertė Gediminas Žukas) – Vilnius, Aidai, 1996
„Giesmių giesmės homilijos“ (vertė Gediminas Žukas) – Vilnius, Aidai, 2011 (naujas, papildytas leidimas)
„Gražiausios krikščionybės maldos“ (sudarė Rita Babianskaitė) – Vilnius, Dialogo kultūros institutas, 2004

Šaltiniai

Tatarkiewicz, Władysław. „Filosofijos istorija“ (I tomas)
Čiurlionis, Jonas. „Filosofija. Antika – Naujieji laikai“ (R. Descartes)
Aleknienė, Tatjana. "Filosofiniai Senekos raštai: Humanizmo pamokos?"
Žilionis, Juozas. „Origenas ir savęs pažinimas“
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių Archyvuota kopija 2010-12-30 iš Wayback Machine projekto.
Įvadas į Tomo Akviniečio Angelologiją ketvirtoji dalis
Mokslo ir religijos ryšys Viduramžiais Archyvuota kopija 2013-09-14 iš Wayback Machine projekto.
Origenas iš Aleksandrijos Archyvuota kopija 2010-12-30 iš Wayback Machine projekto.
Žodžio „egzegezė“ reikšmė