Pakrantė
Pakrantė – teritorija, kurioje sausuma susilieja su vandenynu/jūra. Taip pat gali būti apibrėžiama kaip linija, skirianti sausumą nuo kranto.[1] Pakrantes veikia aplinkinio kraštovaizdžio topografija ir vandens sukelta erozija, pavyzdžiui, per bangas. Geologinė uolienų ir dirvožemio sudėtis lemia pakrantės tipą. Žemėje iš viso yra apie 620 000 km pakrantės juosta. Baltijos jūros pakrantės ilgis Lietuvoje – 90,66 km.[2] Pakrantės yra svarbios natūralių ekosistemų zonos, dažniausiai pasižyminčios gausia biologine įvairove. Sausumoje jos yra gėlųjų vandenų ar estuarinių pelkių ekosistemų, kurios yra svarbios paukščių ir sausumos gyvūnų populiacijų, prieglobstis, nuo bangų apsaugotose teritorijose jose veši druskingosios pelkės, mangrovės arba jūržolės, kurios gali būti žuvų, vėžiagyvių ir kitų vandens rūšių augavietės.[3][4] Uolėtos pakrantės paprastai būna atvirose pakrantėse ir jose gyvena įvairūs sėslūs gyvūnai (pvz., midijos, jūrų žvaigždės, ūsakojai) ir įvairių rūšių jūržolės. Fizinėje okeanografijoje pakrantė yra platesnės juostos pakraštys, geologiškai pakitęs dėl vandens telkinio poveikio praeityje ir dabartyje, o paplūdimys yra pakrantės pakraštyje, nuolat veikiamas potvynių ir atoslūgių, tokiems esant.[5] Atogrąžų pakrantėse, kuriose vyrauja skaidrus, maisto medžiagų stokojantis vanduo, koralinius rifus dažnai galima rasti 1–50 m gylyje.
Remiantis Jungtinių Tautų parengtu atlasu, 44 % visų žmonių gyvena mažesniu nei 150 km (93 mylių) atstumu nuo jūros.[6] Dėl savo svarbos visuomenei ir didelės gyventojų koncentracijos pakrantė teikia daug ekosisteminių paslaugų žmonijai, yra itin reikšminga maisto pramonei. Svarbi ekonominė veikla vykdoma uostuose. Žvejyba pakrantėse (komercininiais, pramoginiais ir pragyvenimo tikslais) ir akvakultūra yra pagrindinės ekonominės veiklos, kuriančios darbo vietas, suteikiančios pragyvenimo šaltinius ir aprūpinančios baltymais daugumą pakrantėse gyvenančių žmonių. Kitos pakrantės erdvės, pvz., paplūdimiai ir pajūrio kurortai pritraukia turistų ir taip generuoja dideles pajamas. Jūrų pakrančių ekosistemos, ypač mangrovių, taip pat gali sušvelninti jūros lygio kilimo ir cunamių poveikį. Daugelyje šalių mangrovės yra pagrindinis medienos kuro (pvz., medžio anglies) ir statybinių medžiagų šaltinis. Pakrantės ekosistemos, sudarytos iš mangrovių ir jūržolių, turi daug didesnį anglies sekvestravimo pajėgumą nei daugelis sausumos ekosistemų, todėl artimiausioje ateityje gali atlikti lemiamą vaidmenį padedant sušvelninti klimato kaitos poveikį, įsisavindamos antropogeninį anglies dvideginį atmosferoje.
Tačiau dėl ekonominės pakrančių svarbos daugelis pakrančių bendruomenių yra pažeidžiamos klimato kaitos, nes dėl jos didėja ekstremalių orų pasireiškimų ir kyla jūros lygis.[7] Taip pat randasi kitų problemų – pakrančių erozija, sūraus vandens skverbimasis ir pakrančių potvyniai. Kitos pakrančių problemos, tokios kaip jūros tarša, jūros atliekos, pakrančių plėtra ir jūrinių ekosistemų naikinimas, dar labiau apsunkina žmogaus naudojimąsi pakrante ir kelia grėsmę pakrančių ekosistemoms.[7] Klimato kaitos, buveinių naikinimo, pernelyg intensyvios žvejybos ir vandens taršos (ypač eutrofikacijos) padariniai lėmė pakrančių ekosistemos nykimą visame pasaulyje. Dėl to sumažėjo žuvų išteklių populiacija, sumažėjo biologinė įvairovė, padažnėjo svetimų rūšių invazijos, buvo prarastos sveikos buveinės. Vienas iš JT paskelbtų Darnaus vystymosi tikslų skiriamas su vandens telkiniais ir pakrantėmis susijusiomis problemomis (14 tikslas – „Gyvenimas po vandeniu“), taip siekiant atkreipti tarptautinį dėmesį į šias problemas, skatinant jūrų pakrančių ekosistemų išsaugojimą ir tvaresnę ekonominę veiklą pakrančių bendruomenėms.[8] Nors Jungtinės Tautos paskelbė 2021–2030 m. JT ekosistemų atkūrimo dešimtmečiu, pakrančių ekosistemų atkūrimas nesulaukia pakankamo dėmesio.[9]
Kadangi pakrantės nuolat keičiasi, negalima nustatyti tikslaus pakrantės perimetro – šis matavimo iššūkis vadinamas pakrantės paradoksu. Terminas „pakrantės zona“ vartojamas apibūdinti regioną, kuriame vyksta jūros ir sausumos procesų sąveika.[10]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Coastline definition“. Merriam-Webster. Nuoroda tikrinta 2015-06-13.
- ↑ Lietuvos geografinė padėtis (VLE)
- ↑ Nagelkerken, Ivan, red. (2009). Ecological Connectivity among Tropical Coastal Ecosystems (anglų). Dordrecht: Springer Netherlands. doi:10.1007/978-90-481-2406-0. ISBN 978-90-481-2405-3.
- ↑ Nagelkerken, I.; Blaber, S.J.M.; Bouillon, S.; Green, P.; Haywood, M.; Kirton, L.G.; Meynecke, J.-O.; Pawlik, J.; Penrose, H.M.; Sasekumar, A.; Somerfield, P.J. (2008). „The habitat function of mangroves for terrestrial and marine fauna: A review“. Aquatic Botany (anglų). 89 (2): 155–185. doi:10.1016/j.aquabot.2007.12.007.
- ↑ Pickard, George L.; William J. Emery (1990). Descriptive Physical Oceanography (5, illustrated leid.). Elsevier. pp. 7–8. ISBN 075062759X.
- ↑ „UN Atlas“. Suarchyvuotas originalas 2013-11-02. Nuoroda tikrinta 2013-10-31.
- ↑ 7,0 7,1 „Climate change and the coasts « World Ocean Review“ (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2020-12-19.
- ↑ United Nations (2017) Resolution adopted by the General Assembly on 6 July 2017, Work of the Statistical Commission pertaining to the 2030 Agenda for Sustainable Development (A/RES/71/313)
- ↑ Waltham, Nathan J.; Elliott, Michael; Lee, Shing Yip; Lovelock, Catherine; Duarte, Carlos M.; Buelow, Christina; Simenstad, Charles; Nagelkerken, Ivan; Claassens, Louw; Wen, Colin K-C; Barletta, Mario (2020). „UN Decade on Ecosystem Restoration 2021–2030—What Chance for Success in Restoring Coastal Ecosystems?“. Frontiers in Marine Science. 7: 71. doi:10.3389/fmars.2020.00071. hdl:2440/123896. ISSN 2296-7745.
- ↑ Nelson, Stephen A. (2007). „Coastal Zones“. Suarchyvuotas originalas 2013-03-16. Nuoroda tikrinta 2008-12-11.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Mijako salos pakrantė (Japonija) -
-
Grimsio salos Islandijoje pakrantė -
Pakrantė (paplūdimys) Syl Biče, Kalifornija, JAV, kurią išgarsino amerikiečių TV serialas „Saulėta pakrantė“ -
Antarktidos pakrantė
.jpg)
.jpeg)
.jpg)