Petras Eremitas
| Petras Eremitas | |
|---|---|
| |
| Petro portretas, apie 1667 m. (aut. Kornelijus Hazartas) | |
| Gimė | 1053 m. Amjenas, Prancūzija |
| Mirė | 1115 m. (~62 metai) Hiuji, Flandrija |
| Veikla | vienuolis, eremitas |
| Sritis | katalikų bažnyčia |
| Žinomas (-a) už | Pirmojo kryžiaus žygio įkvėpimą |
 Vikiteka |
Petras Eremitas |
Petras Eremitas,[1] arba Petras Amjenietis (pranc. Pierre l'Ermite, Pierre d’Amiens, lot. Petrus Ambianensis; 1053 m. Amjene – 1115 m. Hiuji) – prancūzų vienuolis, eremitas, klajojantis pamokslininkas, kurio veiklą mini metraščiai ir legendos. Žinomas kaip Pirmojo kryžiaus žygio (1096–1099) rengėjas, vadovavęs į žygį patraukusiai religinio entuziazmo įkvėptai kariuomenei, kurią sudarė Šiaurės Prancūzijos ir Vidurio Vokietijos valstiečiai bei miestų varguomenė.[1] Petras laikomas svarbiausiu Pirmojo kryžiaus žygio pamokslininku. Jis, kaip ir riteris Valteris Beturtis, buvo vienas iš vadinamojo „Liaudies kryžiaus žygio“ lyderių, pasukusių į Rytus iki ten atvykstant pagrindinėms Pirmojo kryžiaus žygio armijoms.
Popiežiui Urbonui II paskelbus apie kryžiaus žygį Klermono bažnyčios susirinkime 1095 m. lapkričio mėn., Petras pradėjo skelbti visoje Europoje apie žygį į Šventąją Žemę. Jis rinko entuziastingus pasekėjus keliaudamas nuo Beri centrinėje Prancūzijoje, per Šampanę, žemyn Maso slėniu link Kiolno, o iš ten į Konstantinopolį.[2] Dalis šios kariuomenės žuvo pakeliui per kovas su vengrais ir bulgarais, kurie neleido plėšikaujantiems kryžiuočiams žygiuoti per savo žemes. Kai išretėjusią kariuomenę Bizantijos imperatorius Aleksijus I Komninas Konstantinopolyje perkėlė į Anatoliją, čia juos puolė ir naikino turkai seldžiukai. Konstantinopolyje Petras sulaukė, kol ten 1097 m. gegužės mėn. galutinai atvyko ir prisijungė Vakarų Europos feodalų riterių pajėgos. Lydėjo juos į pietryčius per Anatoliją. Antiochijoje jis neatlaikė žygio sunkumų, spalio mėn. patekęs į priešų apsuptį, kol 1098 m. sausio mėn. pasišalino. Tačiau jis buvo sugautas ir sugrąžintas į kryžiaus žygį, kur prašė atleisti už tikėjimo praradimą.[2] Galiausiai 1099 m. pavasarį pasiekus Jeruzalę, Petras buvo paskirtas krikščionių kariuomenės išmaldos dalytoju. Jis paskelbė pamokslą ant Alyvų kalno prieš pat Jeruzalės šturmą liepos mėn.[2] Į Europą sugrįžo 1100 m., tapdamas Flandrijoje, prie Hiuji įkurto augustinų vienuolyno prioru. Ten palaidotas.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- "Peter the Hermit", Famous Men of the Middle Ages
- Prof. J. S. C. Riley-Smith, Prof, Jonathan Phillips, Dr. Alan V. Murray, Dr. Guy Perry, Dr. Nicholas Morton, A Database of Crusaders to the Holy Land, 1099-1149 (on-line Archyvuota kopija 2017-02-02 iš Wayback Machine projekto.)
