Location via proxy:   [ UP ]  
[Report a bug]   [Manage cookies]                
Pereiti prie turinio

Pilvakojai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pilvakojai
Pilvakojai
Pilvakojų kriauklės
Mokslinė klasifikacija[ r ]
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Moliuskai
( Mollusca)
Klasė: Pilvakojai
( Gastropoda)
Mokslinis pavadinimas
Gastropoda
Cuvier, 1795

Pilvakojai (Gastropoda) – rūšimis gausiausia moliuskų klasė. Juos nesunku atpažinti iš susisukusios kriauklės, kurioje yra vidaus organai. Šiuo metu žinoma daugiau kaip 100 000 rūšių, t. y. 78 % visų moliuskų yra pilvakojai. Pilvakojai moliuskai gyvena sausumoje, jūrose, vandenynuose ir gėlame vandenyje. Jūrinių pilvakojų daugiausia. Atskirų rūšių dydis skiriasi nuo mažiau nei 1 mm iki 1 metro. Kūną sudaro galva su čiuopikliais ir akimis, liemuo ir koja. Galvoje yra burna, lytinė anga, dvi poros čiuopiklių ir akys, kurios būna viršutinių čiuopiklių viršutinėje ar apatinėje dalyje (priklausomai nuo būrio). Liemuo spirališkai susuktas kriauklėje, kai kurių moliuskų ji redukuota (t. y. sumažėjusi arba visai išnykusi) (pvz., šliužų). Koja turi platų, pado formos, pagrindą, kurio pagalba šliaužia.

Virškinimo sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moliuskų mityba įvairi: augalai ir gyvūnai, kuriuos gaudo burna, esančia galvos priekinėje dalyje pilvinėje pusėje. Į ryklę atsiveria seilių liaukos. Maistas per ryklėje esančią radulę su chitininiais ar raginiais dantukais patenka į ploną stemplę, kuri praplatėja į moliuskų gurklį. Radulės dantukai nuolat atsinaujina, nes greitai nudyla. Vidurinės žarnos priekinė dalis praplatėjusi ir sudaro skrandį. Moliuskai turi kepenis, kurios yra viduriniosios žarnos šoninės išaugos. Kepenų fermentai skaido angliavandenius. Užpakalinė žarna atsiveria į mantijos ertmę.

Sraigės akis

Kvėpavimo sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kvėpuoja žiaunomis ar mantija. Pagal kvėpavimo būdą pilvakojus galima suskirstyti į tris poklasius: priekiažiauniai (žiaunos yra mantijos ertmėje, priešais vidurius), galažiauniai (turi vieną žiauną dešiniame šone, nes mantija nukrypusi į užpakalį) ir plautiniai (neturi žiaunų). Kai kurios rūšys kvėpuoja tikrosiomis ktenidinėmis žiaunomis bei netikrosiomis - išaugomis su kraujo sinusų kapiliarais. Sausumoje gyvenančios rūšių kvėpavimo funkciją atlieka mantija, kuri sudaro plaučius. Deguonis į kūną patenka ir tiesiogiai per drėgną odą. Pastarasis kvėpavimo būdas reikšmingesnis smulkioms rūšims, kurios turi menkesnius plaučius.

Kraujotakos sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Širdis yra visai arti kvėpavimo organų. Ji sudaryta iš 1-2 prieširdžių ir skilvelio. Tikro kraujo neturi. Jį atstoja hemolimfa – dažniausiai bespalvis skystis. Hemolimfa į įvairius organus atneša deguonies ir maisto medžiagų. Hemolimfa iš skilvelio išstumiama į aortą, kuri šakojasi į dvi arterijas, o šios suskyla į daugybę kapiliarų. Per kapiliarus hemolimfa patenka į lakūnų sistemą.

Jutimo organai ir nervų sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jutimo organai: dvi poros čiuopiklių, akys, jutimo ląstelės. Galvos priekinėje dalyje išsidėsčiusios dvi poros čiuopiklių: lietimo organai - ilgi akių čiuopikliai; šalia burnos skonio ir uoslės organai - trumpesni čiuopikliai. Kiti jutimo organai - tai cheminio (osfradijos) ir mechaninio (lytėjimo) jutimo ląstelės. Dėl susukto kūno, nervų sistema panaši į susikryžiavusią kilpą, primenančią aštuoniukę. Šis reiškinys vadinamas kjastoneurija. Nervų sistema ganglijinė (sudaryta iš mazgų), linkusi koncentruotis į aplinkryklinį nervinį žiedą, nuo kurio atsišakoja pagrindiniai nervai. Išskiriamos 5 poros ganglijų: galvos, mantijos, kojos, kvėpavimo, vidurių. Jungtys tarp kairės ir dešinės pusės ganglijų vadinamos konektyvomis, o tarp skirtingų - komisūromis.

Lytinė sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atskirų pilvakojų lytinės sistemos gali skirtis, bet visiems jiems būdingos neporinės gonados. Gali būti skirtalyčiai ir hermafroditai. Hermafroditų lytinę sistemą sudaro šie pagrindiniai organai: hermafroditinė liauka, hermafroditinis latakas, baltyminė liauka, kiaušintakis, sėklatakis, kopuliacijos organas (penis), botagėlis, makštis, pirštiškos liaukos, "meilės strėlių maišelis". Kiekvienas šių organų atlieka savo funkcijas, kurių galutinis produktas yra apvaisinti kiaušinėliai, kurie virsta lervomis arba lervos stadija pereinama dar kiaušinėlyje. Vandenyje gyvenantiems (ypač jūriniams) moliuskams būdinga planktoninė lerva - trochofora, kuri vėliau virsta Veligerio lerva, kuri tik po tam tikro laiko virsta suaugusiu moliusku. Vystymasis gali būti ir tiesioginis - be lervos, tuomet jaunikliai atrodo lyg sumažintos suaugėlių kopijos.

Lietuvos pilvakojų moliuskų šeimos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje šiuo metu priskaičiuojamos 169 rūšių moliuskų, iš jų 78 sausumos moliuskų rūšys (Gurskas, 2016). Tikslus rūšių skaičius ir sąrašas yra vis dar tikslinamas ir kartas nuo karto atnaujinamas naujomis Lietuvai rūšimis.[1]

ir kt.

Sąrašas tik susipažinimui. Pasaulyje priskaičiuojama iki 80 000 pilvakojų moliuskų rūšių.

Sausumos

  • Raiboji sraigenė (Cornu aspersum).
  • Vynuoginė sraigė (Helix pomatia).
  • Šviesialūpė dryžė (Cepaea hortensis) - įprasta Europoje sausumos sraigė; būna įvairaus spalvinio rašto.
  • Didysis arionas (Arion ater) – šliužas, neturintis kriauklės, užaugantis iki 15 cm ilgio. Paplitęs Europoje. Lėtai judėdamas, po savęs palieka gličių gleivių žymę. Minta pūvančiais augalais, kritusių šliužų liekanomis. Maistą randa čiuptuvais.
  • Agriolimax columbianusAmerikos šiaurės vakarinėje dalyje apie 5 metus gyvenantis ir siekiantis 20 cm ilgio gyvūnas. Tai didžiausias Šiaurės Amerikos sausumos moliuskas. Būna geltonos arba žalios spalvos, mėgsta tamsias, drėgnas vietas, sutinkamas spygliuočių miškuose. Išsivysto iš kiaušinių, kurių apie 100 patelė padeda kiekvienais metais. Minta grybais ir pūvančiomis organinėmis medžiagomis.
  • Didžioji achatina (Achatina fulica). Kilusi iš Afrikos ir paplitusi daugelyje tropinio klimato juostos šalių. Didžiausia sausumos sraigė, užauga iki 20 cm skersmens, gali sverti net 800 g.
    Achatinos yra valgomos. Tai Pietryčių Azijoje labiausiai nuostolių pasėliams pridarantis bestuburis.

Gėlavandeniai

Jūrų ir vandenynų

  • Karūnsraigė (Mitra papalis) - gyvenanti Indijos ir Ramiajame vandenynuose, užauganti iki 12,5 cm ilgio.
  • Kirmėliškoji sraigė (Vermetus forgoi) - gyvenanti tropikuose turi vieną neįprasčiausių kriauklių.
  • Agatinė sraigė (Achatinella). Daugelis agatinių sraigių rūšių gyvena Havajų salyno Oahu saloje, mažose arealuose, gretimuose slėniuose. Uolėtos sienų briaunos yra rimta kliūtis šiems nejudriems gyvūnams. Per tūkstančius geografinės izoliacijos metų susidarė visiškai atskiros šių sraigių rūšys.
  • Bokštenė (Turritella communis). Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros moliuskas, galintis gyventi net labai šaltuose vandenyse. Labai susukta kriauklė užauga iki 6 cm aukščio. Bokštenė gyvena jūros grunte, minta iš vandens išfiltruotomis organinėmis medžiagomis. Žuvus moliuskams, tuščios kriauklės išplaunamos į krantą.
  • Dėmėtoji aplyzija (Aplysia punctata). Gyvena Atlanto vandenyne. Užauga iki 14 cm ilgio. Minta raudonaisiais dumbliais, kitais smulkiais jūrų gyviais. Iriasi raumeninga koja arba judindama siauras išaugas esančias ant nugaros. Išsirita iš kiaušinėlių, kurių vėriniai sudėti ant dugno gali siekti net 20 metrų. Kūnas kuprotas. Kriauklė plonytė ir trapi.
  • Didysis strombas (Strombus gigas). Gyvena Karibų jūroje. Užauga iki 23 cm ilgio ir 2 kg svorio. Minta negiliai jūros dugne esančiais dumbliais ir kitais jūrų gyviais. kriauklė susukta spirale, o jos anga uždaroma dangteliu. Dėl gražios ir ypač didelės kriauklės žmonės baigia išnaikinti šiuos moliuskus.
  • Jūrinė ausinukė (Haliotis rufescens). Šiaurės Amerikos vakarinės pakrantės moliuskas, užaugantis iki 25 cm ilgio. Seniau buvęs pagrindinis Amerikos indėnų maistas. Ausinukė turi neįprastos formos spiralinę kriauklę, kuri, moliuskui augant, smarkiai sukasi. Kriauklėje yra kelios kvėpavimo angos, o visas vidus padengtas perlamutru.
  • Jūrų angelas, sparnakojė sraigė (Clione limacina). Gyvena Arkties vandenyne, Ramiojo ir Atlanto vandenynų šiaurinėje dalyje dideliais (iki kelių kilometrų ilgio) būriais. Užauga iki 2 cm ilgio. Kūnas beveik peršviečiamas, su geltona juosta per nugarą. Minta jūrų augalais ir nedideliais gyvūnais. Ant plačios raumeningos kojos yra dvi į sparnus panašios išaugos, reikalingos yrimuisi į priekį. Didžioji šių moliuskų dalis neturi kriauklių.
  • Kūgenis (Conus textile). Gyvena Ramiajame vandenyne ir Indijos vandenyne, koraliniuose rifuose ar smėlėtuose krantuose. Užauga iki 9 cm ilgio. Žinoma apie 500 kūgenių rūšių. Minta žuvimis ir kitais gyvūnais, kuriuos užmuša burnos ertmėje esančiomis nuodų liaukomis. Nuodai pavojingi net ir žmogui.
  • Moliuskas klounas (Chromodoris quadricolor). Gyvena Indijos vandenyne, Raudonojoje jūroje koraliniuose rifuose. Užauga iki 15 cm ilgio. Kvėpuoja nugaroje esančiomis ryškiaspalvėmis žiaunomis. Neturi kriauklės, tačiau nežiūrint to, yra vienas spalvingiausių jūrinių gyvūnų. Ryški spalva įspėja priešus apie pavojų. Užpulti suleidžia į užpuoliką nuodingas adatėles.
  • Paprastoji bukcina (Buccinum undatum). Atlanto vandenyno dugne (iki 100 m gylyje) su kriaukle 12 cm ilgio siekiantis moliuskas. Pro ilgą vamzdelį (sifoną) traukiamas maitinimuisi reikalingas vanduo. Bukcinų patelės deda dideles (daugiau negu milijoną) kiaušinių kolonijas, iš kurių subręsta tik keletas. Daugelį kiaušinių išplauna į krantą, likusiais minta besivystantys jaunikliai.
  • Paprastoji lėkštelė/dubenukė (Patella vulgata). Ant Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros pakrančių uolų gyvenantis moliuskas. Kriauklė gali siekti 6 cm skersmens. Atoslūgio metu jos būna prisitvirtinusios prie akmenų, o prasidėjus potvyniui, šliaužioja akmenimis, ieškodamos maisto. Dėl kūgio formos kriauklių, nebijo bangų mūšos. Ypač gera dubenukių radulė.
  • Paprastoji litorina (Littorina littorea). Gyvena ant Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros pakrančių uolų. Atoslūgio metu litorina slepiasi uolų plyšiuose. Kojos užpakalinėje dalyje turi dangtelį (lot. Operculum), kurio gleivėmis užlipdoma kriauklės anga kai litorina bando slėptis.
  • Purpurinis mureksas (Murex brandaris). Gyvena Viduržemio jūroje. Pasiekia 7 cm ilgį. Aptinkami koraliniuose rifuose ir netoli jūros pakrančių. Minta mažesniais moliuskais ir kitais gyviais. Mureksų kriauklės gali būti įvairių formų: išsišakojusios, spiralinės. Iš šio moliusko gaunami purpuro spalvos dažai, iš ko ir kilęs jų pavadinimas.
  • Murex pecten.Ramiojo vandenyno sraigė yra tropikų pilvakojų, iš kurių gaminamas purpurinis dažas, giminaitis.
  • Tigrinė kaurė (Cypraea tigris).
  • Ianthina ianthina. Tropinio klimato juostos gyventojas. Kriauklė užauga iki 2 cm aukščio. Ianthina keliauja jūromis apsivertusi žemyn galva ir apsigaubusi gleivių burbuliukais, kurie sukietėję išlaiko sraigę vandens paviršiuje. Minta įvairiais kelyje pasitaikančiais nedideliais gyvūnais, pvz., vevelijomis. Įvairiaspalvės moliuskų kriauklės išplaunamos į krantą, tačiau dėl trapumo tuoj pat subyra į smulkias daleles.
  • Ocenebra erinacea. Atlanto vandenyne ir Viduržemio jūroje su kriaukle iki 6 cm ilgio užaugantis plėšrusis moliuskas. Minta austrėmis, savo aštriais mikroskopiniais dantukais per kelias savaites pragręžus austrių kiautus.
  • Sraigė kaliptrėja (Crepidula sp). Sraigė kaliptrėja panaši į apvirtusią šlepetę. Tai nejudrus moliuskas, gyvenantis grandinėje iš devynių ar dešimties individų. Jaunos sraigės apsigyvena ant senųjų nugarų. Individo lytį lemia jo padėtis grandinėje: apačioje - patelės, viršuje - patinai. Todėl šios sraigės lytis kinta su amžiumi.
  • Bouchet P., Rocroi J.-P., Frýda J., Hausdorf B., Ponder W., Valdés Á. & Warén A. (2005). „Classification and nomenclator of gastropod families“. Malacologia: International Journal of Malacology. Hackenheim, Germany: ConchBooks. 47 (1–2): 1–397. ISBN 3925919724. ISSN 0076-2997.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  1. [1] Archyvuota kopija 2014-12-07 iš Wayback Machine projekto..