Pranciškus Beinaris
| Pranciškus Beinaris | |
|---|---|
| Gimė | 1921 m. spalio 1 d. Serapiniškiai, Eržvilko valsčius |
| Mirė | 2007 m. kovo 10 d. (85 metai) Kaune |
| Palaidotas (-a) | Jonučių kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Danguolė Bereckaitė-Beinarienė |
| Vaikai | Robertas, Arnoldas, Areta, Danguolė, Pranciskus |
| Veikla | vargonininkas, chorvedys, kompozitorius |
Pranciškus Beinaris (1921 m. spalio 1 d. Serapiniškiuose, Eržvilko valsčius, Tauragės apskr. – 2007 m. kovo 10 d. Kaune) – Lietuvos vargonininkas, chorvedys, kompozitorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Motina buvo garsi apylinkės dainininkė, o brolis Jonas – vargonininkas ir muzikos mokytojas. 1932 m. Pranciškus baigė Pašaltuonio pradžios mokyklą, pirmasis muzikos mokytojas buvo V. Zigmantas, o iš brolio išmoko vargonuoti.
1938 m. išvyko į Žeimelį ir pradėjo dirbti brolio Jono padėjėju. Būsimo kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno paragintas, 1939 m. įstojo į Šiaulių muzikos mokyklą, kur Jonas Byra jį mokė dainuoti, Jonas Narkus – vargonuoti, kitas disciplinas dėstė Juozas Karosas, Juozas Strolia, Stasys Vainiūnas ir Julius Gaidelis. Mokydamasis vargonininkavo ir vadovavo chorams Šv. Jurgio ir Jėzuitų bažnyčiose, mergaičių chorui sukūrė savo pirmąją giesmę „Gegužio Marijai“. Trumpai vargonininkavo ir Gaurėje.
1945 m. įstojo į Kauno muzikos mokyklą, kur dainavimo studijas tęsė pas Antaną Sodeiką, fortepijono – pas Z. Naujalytę ir M. Alšlebėnaitę, solfedžio – pas Nikodemą Martinonį, muzikos literatūros – pas Antaną Budriūną, muzikos kūrinių analizės – pas Joną Nabažą ir specialiosios harmonijos – pas Antaną Račiūną. 1953 m. mokyklą baigė su pagyrimu, tačiau diplomo negavo, nes dar nebuvo baigęs vakarinės vidurinės mokyklos ir dėl kitokių neaiškių priežasčių teko perlaikyti valstybinius egzaminus – diplomą gavo tik 1956 m. kaip teorijos ir kompozicijos specialistas. Studijuodamas vargonininkavo Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčioje ir vadovavo 30 giesmininkų chorui.
1949–1950 m. Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos koncertmeisteris, 1953 m. Muzikinio dramos teatro koncertmeisteris, 1954–1955 m. Kauno rajono medicinos darbuotojų profsąjungos klubo liaudies ansamblio koncertmeisteris. Kurį laiką vadovavo Pažaislio ligoninės darbuotojų chorui. 1965–1991 m. Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vitražo ir skulptūros galerijos vargonų derintojas ir iliustratorius.
Nuo 1948 m. Kauno arkikatedros bazilikos vargonininkas ir choro vadovas. Sovietmečiu slopintą bažnytinį chorą pavyko padidinti iki 50 dalyvių ir parengti daug religinės muzikos kūrinių: motetų, giesmių, mišių, kantatų ir oratorijų. Chorui yra akompanavę ir broliai B. ir K. Dvarionai. 1953 m. Verbų sekmadienį choras ir solistai atliko Džoakino Rosini „Stabat Mater“. Kitą didelį dviejų dalių religinės muzikos koncertą choras ir solistai surengė 1954 m. Verbų sekmadienį – antrojoje koncerto dalyje nuskambėjo Liudvigo van Bethoveno oratorija „Kristus Alyvų kalne“. 1955 m. per tradicinį Verbų sekmadienį choras ir solistai atliko Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ (dirigavo Vytautas Blūšius ir Viktoras Jurgutis, vargonais akompanavo Pranciškus Beinaris).
1956 m. buvo pastatyta Jozefo Haidno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“ – tris kartus parodyta Kaune, po vieną kartą – Panevėžyje ir Birštone. Choras yra atlikęs ir ištraukų iš Georgo Frydricho Hendelio oratorijos „Mesijas“. Šv. Velykų rytais kartais chorui pritardavo nedidelis pučiamųjų instrumentų orkestras, bet dažniausias choro pagalbininkas buvo P. Beinario meistriškai valdomi vargonai. Slapta choras išvykdavo giedoti į Vilniaus, Šiaulių, Telšių, Klaipėdos, Tauragės, Rokiškio, Anykščių ir kitas Lietuvos bažnyčias.
Išaugino penkis vaikus, trys iš jų irgi tapo muzikais-profesionalais: Arnoldas – birbynininkas, Areta – pianistė, Danguolė Beinarytė – choro dirigentė. Muzikos keliais pasekė ir būrys jo vaikaičių.
Muzikas palaidotas Jonučių kapinėse (Garliava).
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]P. Beinaris žinomas ir kaip kompozitorius, sukūręs per 100 įvairiausių kūrinių: giesmių, mišių, kantatų, dainų chorams ir solistams, muzikos vargonams ir orkestrui; 1947 m. parašė „Requiem“. Išpopuliarėjo jo giesmės „Kas, kas“, „Iš sudužusio laivo“, „Tavo apgynimo“, „Ecce sacerdos“, „Tu lūpomis savo kalbėk“, „Sveikinu Tave, Marija“, „Mano maldos Tau pasakytos“ ir kt.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sukūrė „Tautos prisikėlimo“ ir „Tautos atgimimo“ mišias. Jo giesmes sąlygiškai būtų galima suskirstyti į Advento, Gavėnios, Velykų, Eucharistines, Marijos ir kitokias. Vokalinę muziką daugiausia kūrė pagal Bernardo Brazdžionio eiles.
2006 m. už nuopelnus Kaunui kultūros srityje apdovanotas trečiojo laipsnio Santakos garbės ženklu.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.