Radioastronomija

64 m skersmens radijo teleskopas Australijoje.

Radioastronomija – astronomijos šaka, nagrinėjanti kosminių kūnų išspinduliuotas arba atspindėtas radijo bangas.^[1] Radioastronomijos rezultatus aiškina astrofizika. Šis mokslas yra labai svarbus, nes leidžia tyrinėti daug tolimesnius Visatos kampelius, nei naudojantis vien regimąja šviesa.

Kosminių šaltinių radijo spinduliavimas tiriamas radioteleskopais.

Istorija

1931 m. kosmines radijo bangas atsitiktinai atrado JAV radijo inžinierius Karlas Janskis. Tirdamas atmosferos trukdymus, jis pastebėjo, kad dalis radijo triukšmų sklinda iš Paukščių Tako. Prieš II pas. karą amerikietis G. Reberis pagamino pirmąjį paraboloidinį radioteleskopą ir sudarė pirmąjį Paukščių Tako radijo žemėlapį. Per II pasaulinį karą anglas Dž. S. Hėjus su savo mokslininkų grupe nustatė, kad triukšmus radijo aparatūroje sukelia ne vokiečių siųstuvai, o radijo bangas skleidžianti Saulė.

Imti konstruoti radioteleskopai, atsirado nauja mokslo šaka – radioastronomija. Jos dėka mums žinomi pulsarai ir kvazarai, išsiaiškinta, kad yra radijo galaktikų, kad nestiprias radijo bangas spinduliuoja ir kai kurie Saulės sistemos kūnai (pvz., Jupiteris).

Šaltiniai

↑ Aloyzas Pučinskas. Radioastronomija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 417 psl.

Nuorodos

Vikiteka: Radioastronomija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Apie radioastronomiją ir radijo teleskopus Archyvuota kopija 2007-10-29 iš Wayback Machine projekto.

[1] Aloyzas Pučinskas. Radioastronomija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 417 psl.

[1]