Reaktyvinis lėktuvas
Reaktyviniai lėktuvai – lėktuvai (dažniausiai standaus sparnų tvirtinimo), varomi reaktyviniu varikliu. Kitaip nei propeleriais varomi lėktuvai, reaktyviniai lėktuvai savo didžiausią galingumą pasiekia beveik pasiekę ar net viršydami garso greitį. Įprastai reaktyvinių lėktuvų kruizinis greitis siekia 0,8 M (609 mph, 981 km/val ar 273 m/s) 10 000–15 000 m aukštyje.
1928 m. reaktyvinio lėktuvo koncepciją sukūrė JK Royal Air Force pareigūnas Frank Whittle.[1] 1939 m. vokiečių fizikas Hans von Ohain sukūrė pirmąjį veikiantį reaktyvinį lėktuvą Heinkel He 178.[2]
1952 m. buvo pradėtas naudoti pirmasis komercinis reaktyvinis lėktuvas De Havilland Comet. Nors jis ir nebuvo pirmasis reaktyvinis keleivinis lėktuvas, tačiau, visai pagrįstai, jį galima laikyti pirmuoju tikru oro laineriu. Jis taip pat buvo pirmasis pradėjęs komercinius skrydžius, aplenkdamas savo artimiausius konkurentus daugiau nei ketveriais metais
1958 m. rinkoje pasirodė Boeing 707 lėktuvas ir greitai pradėjo dominuoti komercinių skrydžių maršrutuose.
Greičiausias reaktyvinis komercinis lėktuvas buvo 1975 m. pradėtas naudoti Tupolev Tu-144. Jis pasiekdavo 2,35 M greitį (2 503 km/val). Greičiausias karinis reaktyvinis orlaivis buvo JAV naudotas Lockheed SR-71 Blackbird, pasiekdavęs 3,35 M greitį (3 661 km/val).