Rožių revoliucija

Rožių revoliucija

M. Saakašvilio inauguracija

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Rožių revoliucija (gruz. ვარდების რევოლუცია – «vardebis revoliucija») – nesmurtinis valdžios pasikeitimas Gruzijoje po 2003 m. lapkričio 21-23 dienomis vykusių daugiatūkstantinių gatvės protestų, kurių pagrindine priežastimi laikomas 2003 m. lapkričio 2 d. Gruzijos Parlamento rinkimų falsifikavimas Gruzijos Prezidento Eduardo Ševardnadzės šalininkų naudai. Rožių revoliucijos pasekmėje Gruzijos Prezidentas Eduardas Ševardnadzė atsistatydino, o valdžia perėjo opozicijai, kurios lyderis buvo proamerikietiškų politinių pažiūrų Micheilas Saakašvilis. Dėl valdžios pasikeitimo netrukus žymiai pablogėjo Gruzijos ir Rusijos santykiai.

Vidinės priežastys

Pagrindine revoliucijos priežastimi buvo neefektyvus Eduardo Ševardnadzės ir jo šalininkų valdymas, dėl kurio Gruzija po TSRS iširimo virto susiskaldžiusia, skurdžia, neefektyvia ir korumpuota valstybe su visokeriopų resursų trūkumu, masine emigracija, nepriklausomybės arba prisijungimo prie Rusijos siekiančiomis nacionalinėmis mažumomis, separatistinias judėjimais bei faktiškai nepriklausomomis nuo Gruzijos valdžios Abchazija ir Pietų Osetija.

Visuomenė nepritarė Eduardo Ševardnadzės vengimui jėga išspręsti konfliktus su Abchazija ir Pietų Osetija, o bandymai tai padaryti taikiai buvo nesėkmingi. Separatistinės nuotaikos stiprėjo ir Adžarijoje. Politinė, socialinė ir ekonominė krizė Gruzijoje savo apogėjų pasiekė artėjant 2003 m. lapkričio 2 d. Gruzijos Parlamento rinkimams. Prezidento rinkimai turėjo įvykti tik 2005 m. pavasarį, pasibaigus Eduardo Ševardnadzės antrajai ir kartu paskutiniajai kadencijai.

Išorinės priežastys

Be vidinių politinių, ekonominių, kultūrinių ir socialinių priežasčių, Rožių revoliucijai turėjo įtakos ir užsienio politinės jėgos. JAV siekė didinti savo įtaką Pietų Kaukazo regione, todėl jų netenkino nors ir saikingai antirusiška, bet pasyvi Eduardo Ševardnadzės užsienio politika bei matomi Gruzijos ir Rusijos suartėjimo ženklai. Didelį vaidmenį čia suvaidino Džordžo Soroso lėšomis Džino Šarpo įsteigtas Alberto Einšteino institutas[1], parengęs nesmurtinio valdžios pakeitimo metodologijas, taip pat pritaikytas Čekoslovakijoje (1989 m. Aksominė revoliucija), Serbijoje (2000 m. Miloševičiaus nuvertimas), Ukrainoje (2004 m. Oranžinė revoliucija), Kirgizijoje (2005 m. Tulpių revoliucija). Alberto Einšteino institute stažavosi žinomas Gruzijos tuometinės opozicijos veikėjas Giga Bokerija, aktyviai dalyvavęs Rožių revoliucijoje.

Veikiančios politinės jėgos

Eduardo Ševardnadzės „Už naują Gruziją“ ir Adžarijos lyderio Aslano Abašidzės „Gruzijos demokratino atsinaujinimo sąjungos“ politinis blokas, kuriam opoziciją sudarė Micheilo Saakašvilio „Suvienytas tautinis judėjimas“ ir „Burdžanadzės demokratai“, vadovaujami Gruzijos Parlamento Pirmininkės Nino Burdžanadzės ir Zurabo Žvanijos. Be to, opozicijos pusėje buvo gausi jaunimo organizacija „Kmara“ (pažodžiui – „Gana“), Gruzijos laisvių institutas ir daugelis kitų visuomeninių organizacijų.

Įvykių chronologija

2003 m. lapkričio 2 d. įvyko Gruzijos Parlamento rinkimai. Gruzijos Parlamentą sudarė 235 nariai, iš kurių 150 nariai buvo renkami pagal partijų sąrašus daugiamandatėje apygardoje (proporcinė sistema) ir 85 nariai, renkami vienmandatėse apygardose (mažoritarinė sistema). Kartu vyko referendumas dėl parlamentarų skaičiaus sumažinimo nuo 235 iki 150, atsisakant rinkimų pagal mažoritarinę sistemą. Opozicija kvietė savo šalininkus į pilietinio nepaklusnumo akcijas ir reikalavo, kad valdžia pripažintų rinkimus neįvykusiais.

2003 m. lapkričio 20 d. Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė rinkimų į Gruzijos Parlamentą rezultatus, pagal kuriuos Eduardo Ševardnadzės šalininkų blokas „Už naują Gruziją“ gavo 21,32 % balsų, o jo sąjungininko Aslano Abašidzės „Gruzijos demokratino atsinaujinimo sąjunga“ – 18,84 % balsų. Eduardo Ševardnadzės priešininkai tokius rinkimų rezultatus laikė atvira ir totalia falsifikacija. Tarptautinė laisvų rinkimų ir demokratijos bendruomenė (ISFED) [2] kritikavo rinkimų rezultatus. Nepasitikėjimas rinkimų rezultatais tapo 2003 m. lapkričio 21-23 Rožių revoliucijos priežastimi. Opozicija ultimatyviai pareikalavo Eduardo Ševardnadzės atsistatydinimo iš Gruzijos Prezidento posto, priešingu atveju grasindama užimti Prezidento rezidenciją Krcanisi.

2003 m. lapkričio 22 d. vedami Micheilo Saakašvilio opozicijos mitinguotojai su rožėmis rankose (iš čia ir „Rožių revoliucijos“ pavadinimas) įsiveržė į Gruzijos Parlamento salę, kur vyko pirmasis naujai išrinkto Parlamento posėdis, nutraukė Eduardo Ševardnadzės kalbą ir privertė jį apsaugininkų apsuptyje palikti posėdžių salę. Prezidentas Eduardas Ševardnadzė nedelsdamas įvedė šalyje nepaprastąją padėtį, tačiau jam nepakluso net elitiniai policijos padaliniai.

2003 m. lapkričio 23 d. Eduardas Ševardnadzė po Rusijos užsienio reikalų ministro Igorio Ivanovo organizuoto susitikimo su opozicijos lyderiais Micheilu Saakašviliu ir Zurabu Žvanija atsistatydino iš Gruzijos Prezidento posto ir paliko šalį. Tai sukėlė šalyje euforiją, Tbilisyje šią žinią apie 100 000 mitinguotojų pasitiko fejerverkais ir roko koncertais.

Po Eduardo Ševardnadzės atsistatydinimo Gruzijos Prezidento pareigas pagal Gruzijos Konstitucijos 76 straipsnį laikinai ėjo Gruzijos Parlamento pirmininkė Nino Burdžanadzė.

2003 m. lapkričio 24 d. Gruzijos Aukščiausiasis Teismas [3]^{[neveikianti nuoroda]} anuliavo Gruzijos Parlamento 2003 m. lapkričio 2 d. rinkimų pagal partinius sąrašus rezultatus.

2004 m. sausio 4 d. įvyko Gruzijos Prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo Micheilas Saakašvilis.

2004 m. sausio 25 d. Micheilas Saakašvilis prisiekė kaip Gruzijos Prezidentas.

2004 m. kovo 28 d. įvyko Gruzijos Parlamento rinkimai, kuriuose daugumą vietų parlamente laimėjo Micheilo Saakašvilio šalininkai.