Spragtukas
.jpg)
Spragtukas (rus. Щелкунчик 
klausyti (plačiau)) – dviejų dalių baletas, pastatytas pagal E. T. A. Hofmano pasaką „Spragtukas ir pelių karalius“. Muziką baletui sukūrė kompozitorius Piotras Čaikovskis (op. 71). Baleto choreografiją pradėjo statyti Marius Petipa, bet dėl ligos negalėjo užbaigti. Choreografiją užbaigė jo ilgametis asistentas Levas Ivanovas.
Nors originalus baleto pastatymas buvo nesėkmingas, bet 20-ties minučių Čaikovskio suita paimta iš baleto išpopuliarėjo. „Spragtukas“ milžiniškos šlovės susilaukė tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir dabar yra rodomas daugybės baleto trupių, dažniausiai per Šv. Kalėdų laikotarpį.[1]
Baleto istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po „Miegančiosios gražuolės“ sėkmės 1890 m. imperatoriškųjų teatrų direktorius Ivanas Vsevoložskis davė nurodymą Piotrui Čaikovskiui sukurti kūrinį, kuriame būtų ir opera, ir baletas. Baletą Čaikovskis kūrė kartu su prancūzų kilmės baletmeisteriu ir choreografu Mariumi Petipa, su kuriuo bendradarbiavo „Miegančioje gražuolėje“. Medžiaga, kurią pasirinko Petipa, buvo Aleksandro Diuma parengta E. T. A. Hofmano pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ adaptacija. Dviejų veiksmų baletui Hoffmanno istorijos siužetas buvo labai supaprastintas, iškerpant ilgą pasakojimą, kaip princas buvo paverstas spragtuku. Petipa kurti choreografiją pradėjo 1892 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau darbo nebaigė nes susirgo. Vietoj jo libretą užbaigė septynerius metus dirbęs jo padėjėju Levas Ivanovas. M. Petipa kolegai paliko griežtus nurodymus, kaip ką kurti, todėl abiejų choreografų darbas nesiskyrė.[2]
Petipa davė Čaikovskiui itin išsamias instrukcijas dėl kiekvieno veiksmo kompozicijos.[3] Baleto pastatymo procesas buvo neilgam nutrauktas, kai Čaikovskis dvidešimt penkias dienas lankėsi JAV ir dirigavo koncerte, atidarant „Carnegie Hall”.[4] Dalį muzikos baletui Čaikovskis sukūrė Ruane, Prancūzijoje.
„Spragtuko“ premjera įvyko 1892 m. gruodžio 18 d. Sankt Peterburge Marijos teatre tą patį vakarą kartu su Čaikovskio opera „Jolanta“ (op.69). Baletui dirigavo italų kompozitorius Rikardas Drigo. Italų prima balerina Antoinetta Dell-Era (it. Antonietta Dell’Era) atliko cukraus slyvų fėjos vaidmenį, vedantysis „Marijos teatro“ šokėjas Pavelas Gerdtas (rus. Па́вел Ге́рдт) atliko jos princo vaidmenį, Stanislava Belinskaja vaidino Mariją (Mašą arba Klarą), rusų baleto šokėjas Sergejus Legatas (rus. Серге́й Лега́т) tapo princu Spragtuku, rusų baleto šokėjas Timofėjus Stukolkinas (rus. Тимофей Стуколкин) – dėde Droselmajeriu. Skirtingai nuo daugelio vėlesnių pastatymų, vaikų vaidmenis atliko tikri vaikai – Sankt Peterburgo imperatoriškojo baleto mokyklos mokiniai.[5]
Pirmasis „Spragtuko“ pasirodymas nebuvo laikomas sėkmingu.[6] Kai kurie kritikai gyrė Antoinettą Dell-Era už tai, kad ji vaidino cukraus slyvų fėją, kiti peikė, vadino pernelyg puošnia. Dviprasmiškų atsiliepimų sulaukė ir kiti baleto šokėjai. Libretas buvo kritikuojamas už tai, kad buvo nukrypta nuo Hoffmanno pasakos.[1]
Po „Spragtuko“ premjeros kompozitorius P. Čaikovskis laiškuose rašė, jog „Spragtuko“ muzika yra nepalyginamai skurdesnė nei „Miegančiosios gražuolės“, kuriai muziką jis sukūrė dvejais metais anksčiau. Tikroji „Spragtuko“ šlovės valanda išaušo kur kas vėliau JAV, kai 1954 m. choreografas George Balanchine pasauliui Niujorko baleto teatre parodė savąją kūrinio versiją. 1960-ųjų pabaigoje „Spragtukas“ tapo baletu, be kurio neįsivaizduojamos didžiosios metų šventės.[7]
Siužetas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Pirmas veiksmas Kalėdų išvakarėse svečiai pradeda rinktis į gražius daktaro Štalbaumo namus. Merginos su lėlėmis seka suaugusius ant pirštų galų, o berniukai žygiuoja su kardais.[8]
Daktaro Štalbaumo vaikai, Mari (Klara) ir Fricas, kaip ir kiti vaikai, nekantriai laukia dovanų. Paskutinis iš svečių yra Droselmajeris. Jo sugebėjimas atgaivinti žaislus ne tik linksmina vaikus, bet ir juos gąsdina. Droselmajeris nusiima kaukę. Mari ir Fricas atpažįsta savo mylimą krikštatėvį. Mari nori žaisti su lėlėmis, tačiau liūdi sužinojusi, kad jos visos pradangintos. Norėdami nuraminti mergaitę, krikštatėvis padovanoja jai Spragtuką. Keista lėlės išraiška ją pralinksmina. Fricas netyčia sulaužo lėlę, Mari sutrinka. Ji užmigdo Spragtuką. Fricas su draugais užsideda pelių kaukes ir pradeda erzinti mergaitę. Vakaras eina į pabaigą. Pašokę svečiai keliauja namo. Atslenka naktis ir patalpa prisipildo mėnulio šviesos.[9]
Mari grįžta ir apkabina Spragtuką. Tuomet atsiranda Droselmajeris, jis pamoja ranka ir viskas kambaryje ima keistis: sienos pajuda viena nuo kitos, auga medis, eglutės papuošalai atgyja ir tampa kareiviais. Patalpoje staiga pasirodo pelės, vadovaujamos pelių karaliaus. Drąsusis Spragtukas veda karius į mūšį.[10] Spragtukas ir pelių karalius susitinka kovoje. Mari mato, kad pelių armija yra pranašesnė už kareivėlių kariuomenę. Iš nevilties ji nusiauna batą ir iš visų jėgų meta į pelių karalių. Jis išsigandęs su savo kariuomene pabėga. Mūšį laimėjo kareivėliai. Jie pergalingai nešioja mergaitę ant savo pečių. Nuneša ją prie Spragtuko. Staiga Spragtuko veidas ima keistis. Jis nustoja būti Spragtuku ir virsta žavinguoju princu. Mari ir išlikusios lėlės atsiduria po žvaigždėtu dangumi ir fantastiškai gražia eglute. Aplinkui sukasi snaigės.[9]
Antras veiksmas Mari ir princas žavisi žvaigždėto dangaus grožiu, prisimena, kaip juos užpuolė pelės ir kaip princas jas nugalėjo. Visi šoka, linksminasi ir švenčia pergalę prieš pelių armiją. Ispaniškos, arabiškos, kiniškos ir rusiškos lėlės dėkoja Mari už jų gyvybės išgelbėjimą. Aplink šoka gražios fėjos. Pasirodo Droselmajeris ir vėl viską keičia. Visi ruošiasi Mari ir Princo vestuvėms. Mari pabunda, o Spragtukas vis dar jos rankose. Ji sėdi pažįstamame kambaryje. Deja, tai buvo tik pasaka.[9]
„Spragtuko“ premjeros Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmoji baleto „Spragtukas“ premjera Lietuvoje įvyko 1928 m. sausio 19 d. pagal Pavelo Petrovo pastatymą. Balete šoko Pavelo Petrovo studijos mokiniai. Dekoracijas sukūrė Barbora Didžiokienė. Spektaklis į baleto repertuarą sugrįžo tik 1963 metų gegužės 11 dieną pagal Broniaus Kelbausko pastatymą. 1973 m. kovo 24 d. įvyko dar viena „Spragtuko“ premjera, parengta choreografo Elegijaus Bukaičio ir dailininkės Reginos Songailaitės. Vytauto Brazdylio „Spragtuko“ premjera įvyko 1987 m. gruodžio 30 d. 1996 m. baletą „Spragtukas” pastatė Andrejus Melanjinas.[11][12]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Fisher, J. (2003). Nutcracker Nation: How an Old World Ballet Became a Christmas Tradition in the New World. New Haven: Yale University Press.
- ↑ Hoffmann, E. T. A., Dumas, A., Neugroschel, J. (2007). Nutcracker and Mouse King, and the Tale of the Nutcracker, New York.
- ↑ Anderson, J. (1958). The Nutcracker Ballet, New York: Mayflower Books.
- ↑ Rosenberg, Donald (22 November 2009). Tchaikovsky’s 'Nutcracker a rite of winter thanks to its glorious music and breathtaking dances. Cleveland.com.
- ↑ Скворцова И. А. Балет П. И. Чайковского «Щелкунчик»: опыт характеристики // Учебное пособие. – М.: Научно-издательский центр «Московская консерватория», 2011. – 68 с. – С. 10—14. ISBN 978-5-89598-264-8.
- ↑ „Nutcracker History". Balletmet.org. the These notes compiled by Gerard Charles, BalletMet Columbus, November 1998.[1]
- ↑ 7 netikėti faktai apie kalėdiškiausią kūrinį – P. Čaikovskio baletą „Spragtukas“. [2]
- ↑ Maximova, Yekaterina; Vasiliev, Vladimir (1967). Nutcracker Suite Performed By The Bolshoi (1967). Moscow, Russia: British Pathé.
- ↑ 9,0 9,1 9,2 The Nutcracker at the Royal Ballet: „March of the Toy Soldiers“. London: Playbill Video. 1967.
- ↑ Dancers of the Moscow Ballet (2017). The Rat King Appears. Moscow, Russia: Moscow Ballet.
- ↑ Helmutas Šabasevičius. Lietuvos baletas prieš 20 metų: Piotr Čaikovskij „Spragtukas“, 2020. [3]
- ↑ Helmutas Šabasevičius. Lietuviškas „Spragtukas“ vakar ir šiandien. Helmutas Šabasevičius kalbina choreografą Elegijų Bukaitį. „Septynios meno dienos“. [4][neveikianti nuoroda]