Vaclovas Krutinis
| Vaclovas Krutinis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1948 m. rugsėjo 27 d. Vilnius |
| Mirė | 2013 m. spalio 30 d. (65 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Tėvas | Alfonsas Krutinis |
| Motina | Ona Krutinienė (Balvočiūtė) |
| Sutuoktinis (-ė) | Aldona Krutinienė |
| Vaikai | Jurgita Krutinytė Jonas Krutinis |
| Veikla | skulptorius |
| Alma mater | 1973 m. LDI |
 Vikiteka |
Vaclovas Krutinis |
Vaclovas Krutinis (1948 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje – 2013 m. spalio 30 d. Vilniuje) – Lietuvos skulptorius, visuomenės veikėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1955–1958 m. mokėsi Vilniaus 37-ojoje 8-metėje mokykloje, 1958–1960 m. – Vilniaus 16-ojoje vidurinėje mokykloje, 1960–1966 m. – Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje, 1973 m. baigė Lietuvos dailės institutą (nuo 1990 m. - Vilniaus dailės akademija), skulptūros studijas. Nuo 1978 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
1998-2008 m. Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas. 1998-2005 m. Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys. 2000-2008 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros viceprezidentas. 2008-2011 m. Tarptautinės dailininkų asociacijos (AIAP Archyvuota kopija 2020-11-29 iš Wayback Machine projekto.) vykdomojo komiteto narys.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sukūrė dekoratyvinių („Bangų šešėliai“ Klaipėdoje 1984 m., skulptūrinė kompozicija Vilniaus psichiatrijos ligoninei, Naujoji Vilnia, „Tėviškės prisiminimai“, Kupiškis, abi 1988 m., „Paukštis“, Palanga, 1997 m.), kamerinių („Narstinys“ 1998 m., „Jungtis“ 2000 m.), paminklinių („Vėliavnešiai“, Ukmergė, 1982 m., Dionizas Poška, Bijotai, 1990 m., generolas Jonas Černius, Kupiškis, 1998 m., „Angelams sargams - žuvusiems policijos pareigūnams“, Vilnius, 2005 m.) skulptūrų iš akmens, medžio, metalo, apie 70 antkapinių skulptūrinių paminklų Lietuvos mokslo ir meno žymiems veikėjams bei privatiems asmenims.
Kūriniai aptakių formų, dekoratyvūs, vyrauja žmogaus figūra, dažnos figūrinės grupės, yra animalistinių motyvų. Nuo devintojo dešimtmečio daugiausia kūrė abstrakčią skulptūrą. Jo kurinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, A. Tretjakovo galerija Maskvoje, Kinijos nacionalinis dailės muziejus Pekine.[1]
Parodos ir simpoziumai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 1974 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje – Maskvoje, Rygoje, Varšuvoje, Taškente, Geteborge, Atėnuose, Pekine, Froidenštate (Vokietija), Budapešte, Helsinkyje, Drachtene (Nyderlandai), Fano (Italija), Ulfte (Nyderlandai)). Surengė 10 personalinių ir dalyvavo 50-yje grupinių parodų. Sukūrė darbą "Lietuva" Europos simpoziumui Kaisersteinbruche, Austrijoje.
Dalyvavo skulptūros simpoziumuose Klaipėdoje (1977 m., 1979 m., 1984 m.), Burge (Bulgarija, 1980 m.), Ždiare prie Sazavos (Čekija, 1992 m.), Švedijoje (1994 ir 1995 m.).
Literatūros sąrašas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- XX-XXI sandūra. Lietuvos dailė: Vaclovas Krutinis, Vilnius: Dailininkų sąjungos leidykla "artseria", 2008.
- Marcišauskytė-Jurašienė, J. Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas, Vilnius: Modernaus meno centras, 2013.
- Šapoka, K. Tobuli narstiniai. Kultūros barai, 10 numeris. Vilnius: 2014.
- Venclova, T. Vilniaus vardai, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Eglė Mikalajūnaitė. Vaclovas Krutinis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 149 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vaclovo Krutinio skulptūros ir narstiniai - tartum gyvenimo kryžiažodžiai, psl. 5.