Vandenis (mitologija)

Vandenis (rus. Водяной, водяник, водовик, bltr. вадзянік, ček. vodník, a. sorb. wodny muž, wуdnykus, slovėn. povodnj, vodni mož), dar vadinamas vandens seneliu (водяной дедушка), vandens nelabuoju (водяной шут) – slavų mitologinė vandens būtybė. Paprastai vaizduojamas kaip senas vyras, ilgabarzdis, žilaūsis, dažnai turintis gyvūnų bruožų (letenos, ragai), dumblėtas, gyvenantis upių verpetuose, prie malūnų, šuliniuose.^[1] Vandenis įvaizdina pavojingą ir atstumiančią vandens prigimtį. Vandenių nuotakomis laikomos kitos grėsmingos vandens būtybės – undinės. Vandenis susijęs su juoda spalva – jam aukojamas juodas ožys ar gaidys, jis gyvena juoduose vandenyse.

Pasak tautosakos, Vandenis baugina, traukia į dugną, skandina besimaudančius, iš šulinio, šaltinio geriančius ar šalia vandens būnančius žmones. Vandenio paveikslas dažnai susilieja į padavimuose minimo jūrų, vandenų karaliaus paveikslą. Pasak padavimų, jis sučiumpąs karalius ar pirklius ir kaip išpirką prašąs jų sūnų.

Vandenio paveikslas, matyt, kilęs iš kažkada buvusio slavų jūrų dievo. Su juo gretinamas romėnų vandens dievas Neptūnas, prūsų Autrimpas.^[2]

Literatūra

Иванов П. В., Народные рассказы о домовых, леших, водяных и русалках, «Сборник Харьковского историко-филологического общества», 1893, т. 5, в. 1;
Померанцева Э. В., Мифологические персонажи в pуccком фольклоре, M., 1975.

Šaltiniai

↑ Vandenis (mitologija). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 69 psl.
↑ Мифы народов мира. Водяной , В. В. Иванов, В. Н. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.

[1] Vandenis (mitologija). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 69 psl.

[2] Мифы народов мира. Водяной , В. В. Иванов, В. Н. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.

[1]

[2]