Varšuvos geto sukilimas
Varšuvos geto sukilimas | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
Priklauso: Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas | |||||||
Išvedami žydai. | |||||||
|
Varšuvos geto sukilimas – Antrojo pasaulinio karo metu įvykęs ginkluotas žydų pasipriešinimas nacistinės Vokietijos bandymui sunaikinti Varšuvos getą okupuotoje Lenkijoje.
Sukilimas truko nuo 1943 m. balandžio 19 d. iki gegužės 16 d. ir buvo numalšintas SS dalinių.
Kovose dalyvavo keletas šimtų kovotojų iš Žydų karinės sąjungos (lenk. Żydowski Związek Wojskowy – Žydų karinė sąjunga), kuriai vadovavo Pavelas Frenkelis ir Žydų karinės organizacijos (lenk. – Żydowska Organizacja Bojowa), kuriai vadovavo Mordechajus Anielevičius. Sukilimas prasidėjo 1943 m. balandžio 19 d., paskutinės kovos vyko iki kovo vidurio. Tai buvo pirmas miestiečių sukilimas vokiečių okupuotoje Europoje. Žydų karinės organizacijos nariai naudojo raudonas vėliavas, Žydų karinės sąjungos nariai – lenkiškas ir žydiškas vėliavas.
Sukilėliai greičiausiai nesitikėjo laimėti, tikriausiai jų pagrindinis tikslas buvo pabėgti arba mirti su ginklu rankose, taip atsakant į nuobaudas ir persekiojimą.
Sukilimo eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Sukilimas kilo, kai gete buvo tik apie 70 tūkstančių žmonių (gete iki tol gyveno apie puse milijono gyventojų). Jis įvyko, kai Heinrichas Himleris vykdė paskutinę geto likvidacijos akciją, kurios metu buvo apieškomos slėptuvės ir išgaudomi paskutiniai tenai besislapstantys žmonės. Kai į getą įėjo vokiečių kariniai ir policijos daliniai, vadovaujami Jurgeno Stropo, ir juos remiančios ukrainiečių formuotės, sukilėliai pradėjo į juos šaudyti.
Vokiečių pajėgos turėjo 2054 kareivius, 36 karininkus, 821 šarvuotus grenadierius ir 367 taip vadinamos „tamsiai mėlynos“, iš lenkų sudarytos policijos narių, kuri turėjo sudaryti užtvarą apie geto sieną. Taip pat buvo panaudota Verhmachto lengvoji artilerija, snaiperiai, ukrainiečių batalionai, latviški ir lietuviški pagalbinės policijos daliniai (Askaris)[1]. Vokiečiai turėjo šarvuotų automobilių, cheminį ginklą, tankų ir artilerijos. Taip pat buvo pasitelkta ir Varšuvos gaisrinė.
Slaptai dar 1942 m. geto gyventojų įkurtose slėptuvėse ir sustiprinimai buvo labai patogūs sukilėliams. Geriausiai buvo pastatyti Milejaus, Novolipos, Lesnos, Nalevkų, Svetojanskos ir Pranciškonų gatvėse.
Žydų karinė organizacija turėjo 50 pistoletų, rankinį automatinį karabiną, automatinį pistoletą, amuniciją, 600 granatų, sprogstamųjų medžiagų, savadarbių ginklų gaminimo instrukcijas (granatų – Molotovo kokteilių).
Žydų karinės sąjungos prasidėjus sukilimui turėjo apie 150 žmonių (šio klausimu kyla dideli ginčai, kai kurie šaltiniai skaičių didina iki 1500 sukilėlių), kuriems per kautynes vadovavo leitenantas Dovidas Morycas Apfelbaumas, po mirties jam buvo suteiktas majoro laipsnis.
Balandžio 23 d. ant geto mūro buvo parašytas kvietimas:
Gegužės 5 d. generolas Vladislovas Sikorskis per radiją apeliavo į lenkus dėl pagalbos geto sukilėliams.
Gegužės 13 d. Londone, protestuodamas prieš pasaulio abejingumą, nusižudė Šmulas Zygielbojmas.
Gegužės 16 d. Jurgenas Stropas nurodė susprogdinti Tlomako gatvėje Didžiąją Varšuvos sinagogą. Tada jis raporte parašė: Žydiška gyventojų dalis nustojo egzistuoti.
Numalšinant sukilimą buvo sudegintas visas getas, o po numalšinimo jo griuvėsiai išsprogdinti. Nebuvo susprogdinta tik Novolopkose Šv. Augustinos bažnyčia, kur vokiečiai buvo įrengę parduotuvę. Susirėmimuose nukentėjo apie 7 tūkstančiai žydų, 50 tūkstančių buvo išvežta į Treblinką. Vokiečių nuostoliai, sukilimo malšinimo vado Jurgeno Stropo duomenimis, buvo 16 užmuštų ir 85 sužeisti. Kiti šaltiniai pateikia daug didesnius skaičius – net 1300 užmuštų ir sužeistų. Greičiausiai nuostoliai (užmuštų ir sužeistų) buvo apie 300 žmonių. Vokiečiai taip pat prarado 1 tanką ir 2 šarvuotas mašinas.
Žegota
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lenkų vyriausybė tremtyje (Delegatūra) sukūrė specialią agentūrą „Žegota“ (Rada Pomocy Żydom – Taryba pagalbai žydams), skirta padėti žydams Lenkijos teritorijoje. Agentūros vadove buvo paskirta Zofija Kossak–Ščiučka (Zofia Kossak-Szczucka). Organizacija išgelbėjo 70 tūkstančius žydų, išdavė 60 tūkstančių netikrų liudijimų, leidžiančių žydams gyventi arijų pusėje. Tik Varšuvoje „Žegota“ padėjo išsigelbėti daugiau kaip 10 tūkstančių žydų. Varšuvos „Žegota“ vadovaujama Irėnos Sendler (Irena Sandler) išgelbėjo 2,5 tūkstančius vaikų, išvestų iš degančio geto. Visa tai veikė pogrindyje ir visiems jos nariams grėsė mirties bausmė. Iš žydų pusės „Žegotos“ vadovybę sudarė Adolfas Bermanas (Adolf Berman) iš Poalei-Ciono partijos, Lenkijos komunistinio lyderio Jakubo Bermeno (Jakub Berman) brolis.
Lenkiškų ir žydiškų organizacijų santykiai Varšuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Delegetūros ir Krašto armijos (lenk. Armija Krajova) požiūris į sukilimą buvo skirtingas. Iš vienos pusės Krašto armija slėpė žydus, ribotai teikė ginklus, taip pat buvo bandyta susprogdinti geto sieną, kad būtu galima išvežti dalį sukilėlių; iš kitos pusės pagalba buvo nepakankama ir dažnai vėlavo.
Krašto armija daugiausia padėjo sionistų – revizionistų organizacijai „Žydų karinei sąjungai“, o Žydų karinė organizaciją, susidedančią iš socialistų, bundovcų, komunistų ir kairiųjų sionistų, įtarinėjo simpatijomis TSRS.
Tik komunistinė organizacija „Armija Ludova“ (Žmonių armija), be jokių kalbų padėjo Žydų karinės organizacijos pogrindininkams, bet ji aktyviai pradėjo veikti tik 1943 m.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Bauer, Yehuda (2018). „Powstanie w getcie warszawskim. Nowe spojrzenie“. Zagłada Żydów. Studia i Materiały (lenkų) (14): 26. doi:10.32927/ZZSiM.54. ISSN 1895-247X.