Sodas

Kitos reikšmės – Sodas (reikšmės).

Sodas − vaismedžiais ir uogakrūmiais apsodintas plotas.

Sodai auginami vidutinių platumų ir subtropinio klimato juostose. Iš vaisinių augalų labiausiai paplitę alyvmedžiai, obelys, kriaušės ir slyvos.

Istorija

Pasaulio kultūros istorijoje parkas, sodas, daržas ir darželis nuo jų atsiradimo buvo vienas ir tas pats dalykas. Kartu auginami medžiai, vaismedžiai, daržovės ir gėlės. Vokiečių kalboje „sodas“ (Garten) apima visus šiuos augalus, o daržas ir darželis žymimos kaip atskiros rūšys (Gemuese-, Blumen- Garten). Tas pat ir anglų kalboje, tik čia vaismedžių sodui turimas terminas orchard. Lietuvių kalboje buvo iš pradžių buvo naudojamas tik vienas žodis – daržas, o terminas „sodas“ reiškė visai ką kitą.

Sodai paliudyti keli tūkstančiai metų pr. m. e. Egipte, Babilonijoje (Semiramidės kabantys sodai) ir Asirijoje 3000 m. pr. m. e., Kinijoje 2000 m. pr. m. e., Persijoje, senovės Graikijoje. Ypač jie suklestėjo Nuo Romoje − mūsų eros pradžioje. Nuo VII–VIII a. garsėjo arabų šalių sodai. Arabai – maurai juos užveisė Ispanijoje (Granada, Alhambra). Arabišką sodą mongolai nunešė į Indiją (Delhi, Schalimar, Lahore, Agra).

Kinų sodas plėtojosi nepriklausomai nuo Egipto-Babilonijos-Persijos ar Europos sodų raidos. Jis yra gamtovaizdžio sodas arba teisingiau parkas (landscape garden). Jis turėjo dvi vystymosi kryptis: imperatoriško didingumo ir miniatiūriškumo. Pastarąją rūšį ypač kultivavo japonai (japoniškas sodas).

Feodaliniais laikais Europoje po V a., sugriovus Romos imperiją, sodo kultūra sustingo ir iki XV a. vos egzistavo (išskyrus Ispaniją). Sodą turėjo kiekvienas vienuolynas, savo mūrinio komplekso viduje. Tai buvo kartu vaismedžių sodas, daržovių daržas ir gėlių darželis: daržovės, prieskoniniai ir gydomieji augalai (kurie dažnai būdavo ir gėlės) ir vienas kitas medis. Kuklesni sodai būdavo prie pilių ir dvarų, ypač Prancūzijoje.

Sodų kaip parkų plėtotė iškilo iki aukštumų renesanso ir baroko laikais, ypač Italijoje. Čia sodus projektavę garsiausi dailininkai (Bramantė Vatikano kiemą, Rafaelis vilą Madana). Sodais – parkais garsėjo Roma, Florencija, Tivoli. Iš to laikotarpio yra Paryžiaus Fontainebleau, Anglijos Hampton Curt, Hatfield House, Vokietijos Buergergarten, Rezidenzgarten (Miunchene), privatūs sodai Augsburge ir Niurnberge.

IX a. pradžioje išleista Karolio Didžiojo instrukcija valstybiniams dvarams ir pradėjusi Vakarų Europos sodo, daržo ir darželio kultūrą, duoda tik vieną 72-ųjų kultivuotinų augalų – vaismedžių, daržovių, gėlių – sąrašą. Parkas, sodas, daržas ir darželis pradėjo skirtis XV a. ir galutiniai išsiskyrė XVI a.

XVII−XVIII a. sodai pradėjo sparčiai plėstis Nyderlanduose, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, XIX a. Vokietijoje.

Sodai Lietuvoje

Lietuvoje sodų pradžia − XIV a. XVI−XVIII a. didesnių sodų parkų turėjo dvarininkai ir vienuolynai.

Sodų raida paspartėjo XIX a. antroje pusėje, po baudžiavos panaikinimo. 1887 m. Lietuvoje buvo ~ 38 000 ha sodų.

Sodai labai nukentėjo per karus: 1918 m. pabaigoje jų liko ~ 25 000 ha (1 % visų žemės ūkio naudmenų), po II Pasaulinio karo − 17 000 ha.

Lietuvoje teorinės sodininkystės pradininku laikomas J. Strumila (1774−1847 m.). Jis prie Vilniaus įveisė didelį moksliškai tvarkomą sodą, parašė 3 tomų veikalą „Šiaurės sodai“, kuriame nušvietė kai kuriuos sodo augalų agrotechnikos klausimus, pateikė tų augalų rūšių ir veislių aprašymus.

Žymiausias Lietuvos sodo kultūrų selekcininkas I. Štaras (1905−1966 m.) sudarė didelį hibridinių sėjinukų fondą, išvedė 5 obelų veisles, 1 kriaušių, 3 juodųjų serbentų, 6 braškių veisles, ištyrė birželinį vyšnių ir trešnių akiavimo metodą.