KAD JŪS SUGEBĖTUMĖT VISUS SUBURTI PRIE SAVO „VARPŲ“!
Monsinjoras KAZIMIERAS VASILIAUSKAS
ISSN 1392-0669
LITERATŪROS
ALMANACHAS
’39
ŠIAULIAI V A R P A I 2018
Vyriausiasis redaktorius
LEONAS PELECKIS-KAKTAVIČIUS
Redaktorė
SILVIJA PELECKIENĖ
Dailininkas
BRONISLOVAS RUDYS
Redakcijos kolegija:
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
ALGIRDAS GLUODAS
DONALDAS KAJOKAS
VYTAUTAS MARTINKUS
KĘSTUTIS NASTOPKA
RĖMĖJAI:
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas remia projektą „Kultūros,
meno, mokslo procesų atspindėjimas ir analizė „Varpų“ almanache“.
Remiamos rubrikos: Lietuvos Respublikai – 100, „Varpų“ svetainė,
Kuriantys Šiauliai, Mūzos, Proza, Kultūros istorija, Kūryba ir
gyvenimas, Mokslas. Kritika. Paramos suma 2018 metais – 2000 Eur.
Šiaulių miesto savivaldybė
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO narys,
Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Valerijus Simulik
UAB „Sabalin“ (direktorė Regina Arcišauskaitė)
UAB „Rūta“ (direktorius Arūnas Radzevičius)
© VARPAI, 2018 (39)
Almanachas sumanytas 1942 metais
Leidžiamas nuo 1943 metų
„Varpų“ sumanytojas – lingvistas prof. Algirdas Julius GREIMAS (1917 -1992)
Pirmasis redaktorius – prozininkas Kazys JANKAUSKAS (1906 -1996)
Sprendimas atnaujinti „Varpų“ leidybą priimtas 1988 m. rugsėjo 14 d.
Leidimas atnaujintas 1989 metais
Varpai 2018 (39)
3
PETRAS VAIČIŪNAS
4
Lietuvos laukų mes sūnūs...
Senųjų „Varpų“ skambesys
ALVYDAS JOKUBAITIS
5
Šiandien Šalkauskis mums yra
priekaištas. Laureato žodis
ROMAS SADAUSKAS
7
Gūdžių dienų gūdus motyvas.
Eilėraščių ciklas
16
Andrius KONICKIS: „Filosofija –
geras būdas ugdyti skaitytoją.“
Lietuvos Respublikai – 100.
„Varpų“ svetainė
ONUTĖ GAIDAMAVIČIŪTĖ
38
Kūryba, kaip ir gamta, lydi visą
gyvenimą. Mūzos
CLANDESTINUS
49
Ledėjanti. Apsakymas
JUOZAS TININIS
58
Trys novelės. Literatūrinis palikimas
DALIA ČIOČYTĖ
76
Pirmasis Lietuvos krikšto mėginimas
Sauliaus Šaltenio romane „Basas ir
laimingas“. Mokslas. Kritika
LEONAS PELECKISKAKTAVIČIUS
84
Homo legens Česlovas Vaupšas.
Lietuvos Respublikai – 100. Šių
dienų istorija
LIBERTAS KLIMKA
89
Didžiosios Šiaulių gegužinės.
Kultūros istorija
JONAS NEKRAŠIUS
95
Nuo rusiškos lektūros iki dešimtmečių
be šiaulietiškų knygų.
Šiaulių knygos istorija
MINDAUGAS PELECKIS
125
Religinių praktikų įvairovė
Indonezijos Balio ir Javos salose.
Kitos kultūros
145
Kronika
Varpai 2018 (39)
4
PETRAS VAIČIŪNAS
*
Lietuvos laukų mes sūnūs
Degam meile Lietuvos!
Nebaisus mums joks siaubūnas,
Kai nebijom mirt dėl jos.
Plaukia Nemunas nuo amžių
Toks galingas per laukus.
Audros vyro nesuglamžo!
Dėsim Lietuvai aukas!
Plieno rankoj laisvės kardas,
O širdy kovos malda.
Lietuva mums aukso vardas.
Dėl tėvynės mirt saldu!..
Varpai-1943
Varpai 2018 (39)
5
ALVYDAS JOKUBAITIS
ŠIANDIEN ŠALKAUSKIS
MUMS YRA PRIEKAIŠTAS
Dėkoju už apdovanojimą. Internetinio mąstymo laikais sunku pasakyti ką nors
nuoširdaus, kas nebūtų narcicizmas, egoistinė savimeilė ir gudriai apgalvota autoportretinė nuotrauka, vadinama selfie.
Facebook’as yra veidmainiavimas. Žmogaus gyvenimas nėra toks, kaip apie jį
pasakojame ar rašome. Šventajame rašte pasakyta, kad žmonės yra veidmainiai. Tai
dabar rodo veidaknygės.
Nuoširdžiai, jeigu tai dar įmanoma, noriu pasakyti, kad jaučiu didelę pagarbą Šalkauskiui. Jis po 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo daugiausiai prisidėjo prie lietuvių filosofijos, kuri niekada rimtai negyvena mūsų krašte.
Šalkauskio kūrybos užteko tam, kad lietuviai sovietmečiu atsilaikytų prieš sovietiją.
Šiandien šiam autoriui gali būti pasakyta daug gražių žodžių, tačiau jis iš tikrųjų yra
patrauktas į šalį. Šalkauskis dėl to nesupyktų. Jis pats pasitrauktų į šalį nuo mūsų
Lietuvos.
Kol kas mažai pastebėta, kad Šalkauskis yra vienas talentingiausių Lietuvos
politinės filosofijos autorių. Jo vardą dažniausiai įprasta tapatinti su kultūros filosofija. Tačiau jo kultūros filosofija buvo tik Vakarų filosofijos pritaikymas jaunos, ant
kojų besistojančios, lietuvių tautos kultūrai. Siūlydamas kultūros filosofiją, Šalkauskis
siūlė lietuvių tautos ugdymo pedagogiką. Kol kas mažai pastebėta, kad niekas iš tarpukario Lietuvos filosofų nebuvo toks nuoseklus demokratas, kaip Šalkauskis. Jis
turėjo talentą politinei filosofijai. Šiuo atžvilgiu su juo gali lygintis nebent tik Mykolas Römeris. Tačiau dabar Šalkauskiui nepadeda net tai, kad jis buvo demokratas.
Nes jis dar buvo katalikas. Socialinės inžinerijos suklestėjimo laikais į katalikus žiūrima kreivai. Sovietinėje Lietuvoje ateizmo muziejus buvo įrengtas bažnyčioje. Gali
būti, jog tai vienas iš mūsų nutylėtų rekordų, neįrašytų į Guinesso knygą.
Varpai 2018 (39)
6
Lietuviai šiandien tapo tokie laikini, kad lietuviais lieka tik todėl, kad artėja
Lietuvos pabaiga. Jie nebesijaučia nesutraukomais ryšiais surišti su tėvyne. Beveik
milijonas lietuvių šiandien yra ne piliečiai, o tik užsienyje uždarbiaujantys žmonės.
Visuomenė jiems pasidarė tokia pat išorinė, kaip kalnai, jūra ir medžiai. Sociologai
pasakytų, kad dabartiniai lietuviai domisi politiniais reikalais. Tačiau tai toks pat paviršutiniškas domėjimasis, kaip namo grįžtančio pavargusio Šiaulių taksisto atsibodusių gatvių stebėjimas. Lietuvis šiandien daugiau yra ne politikos veikėjas, o stebėtojas. Jis politikos neįtraukia į savo asmeninio gyvenimo, įsipareigojimų ir sentimentų
apžvalgą. To bijojo Šalkauskis. Mes esame iš kito pasaulio, negu jis. Mes galvojame
padarę didelę pažangą, tačiau tik telefonais, o ne dvasia.
Dabartinis Lietuvos pertvarkymas būtinai reiškia vidinio žmogaus pavertimą
išoriniu žmogumi. Tai, kas krikščionims atrodė kaip paini ir iki galo nesuprantama
asmens mįslė, modernusis žmogus atidavė jo sukurtam mokslinio pažinimo tribunolui.
Visuomenės pertvarkymas šiandien suprantamas kaip vidinio žmogaus pavertimas iš
išorės valdomu žmogumi. Vidinis žmogus vis giliau traukiasi į pogrindį. Aristotelio
mintis apie žmogaus buvimą politiniu gyvūnu įgauna naują prasmę. Dabar žmogus
suvokiamas kaip socialinio konstruktoriaus elementas. Lietuviai kalba apie politiką,
tačiau tai daro ne savo paties, bet iš kitų pasiskolintais žodžiais. Klausydamas mūsų
aukštųjų politikų pasisakymų visada bijai, kad nepasakytų, ką galvoja. Iš moralės ir
politikos vis sparčiau traukiasi savo žodžiais mąstantis žmogus, kurį keičia įvairiausių
ekspertų skaičiavimai, matavimai ir komentarai.
Dabartinei politikai nereikia asmens. Jai nereikia blaivaus požiūrio į žmogaus
prigimtį. Turime gerą santvarką, tačiau negalime paaiškinti, kodėl nemažėja blogai ir
žiauriai besielgiančių žmonių. Machiavellis buvo įsitikinęs, kad krikščionybė tinka
tik vienuolynui, o ne politikai. Šalkauskis su tuo nesutiktų. Jis nenorėjo, kad Dievas,
siela, dorybė, sąžinė, moralinis tobulėjimas, meilė, gailestingumas, pasiaukojimas,
išmintis ir atleidimas būtų išstumti iš žmogaus savivokos.
Šiandien Šalkauskis mums yra priekaištas. Jo asmenybės gelmė neišnykdavo
susidūrusi su politika. Mūsų politikai yra tik pavidalas tų, kuriais tikėta. Dabartinės
Lietuvos politikos lėkštumas sukuria ryškų kontrastą Šalkauskio asmenybei. Tarp
žmonių “aš” ir politikos atsirado praraja. Šalkauskis manė, kad politika prasideda
nuo pirmojo vaiko pasakyto žodžio, pirmos perskaitytos knygos, pagarbos mokytojui, sutvarkytos namo laiptinės, pasiaukojimo už draugą, meilės tėvams ir ištikimybės, kuri politikoje vadinama patriotizmu. Prie šių dalykų verta sugrįžti, net jeigu
apie tai pradėjus kalbėti, pusė Lietuvos žmonių tuoj pat interneto portaluose pradėtų
rašyti keiksmažodžiais. Šalkauskis juokiasi iš mūsų. Kvailių keiksmažodžiai nepadaro
išmintingais. Šalkauskio knygos ir straipsniai laukia kitos Lietuvos.
Ačiū už dėmesį.
Dėkoju Šiauliams, kurie kelias dienas tapo Lietuvos intelektualine sostine.
Alvydas JOKUBAITIS
2018 m. Stasio Šalkauskio premijos laureato inauguracinė kalba, pasakyta
Šiauliuose. “Varpams” suteikta išskirtinė teisė ją išspausdinti.
Varpai 2018 (39)
7
ROMAS SADAUSKAS
GŪDŽIŲ DIENŲ
GŪDUS MOTYVAS
eilėraščių ciklas
per
“Rudeniniai “Varpai” pasirodys kaip tik man ropščiantis
80-čio
slenkstį .
Tokio
uždrausti poezijas kurti .
amžiaus
rašėjams
derėtų
Bet šitie eilėraščiai susikaupė
labai ilgainiui, rašant ir leidžiant prozos knygas ir tik
retkarčiais užrašų knygelėse paeiliuojant. Dabar tas
“eiles paklydėles” surenku, ką skelbiu, o ką ne; taip ir
į senokai skaitomus “Varpus” pataikiau. “
Varpai 2018 (39)
8
PARTIZANŲ LOPŠINĖ
... palinko liepa
šali kelio
palinko
ir nulūžo
gyvenimas
vieni pavojai
kas tyli
ir
kas ūžauja
kas tolima
kas artima
kas gvoja
kas vaitoja
arba loja
kas tikra
kas tik manoma
ar neįmanoma
iš mylimųjų
tik mirtis
ištikima
tik
ji viena
vaduoja iš pavojų
Varpai 2018 (39)
9
VAKARĖ
... virš Žagario
žvaigždelė vakarė
virš Žagario
kraujuota žvaigždė
ėjo vyrai
į mirtiną karę
ne laimėti
o
galvas padėti
ir padėjo
į dangų žiūrėjo
nuo kietų
akmens grindinių
o vakarė
kraujavo
žėrėjo
stingdė širdis
žvėrių ir žmonių
virš Žagario
žvaigždė vakarė
iki šiol
nepaliovė žėrėti
mes atėjome
prie Žagario
į žvaigždes
viršum ežero
pažiūrėti
Varpai 2018 (39)
10
ŽEMINIŲ EILĖS
... susigraudino senelis
prisiminęs
kaip
partizaniškoje jaunystėje
kūrė eiles žeminėje
ir
kaip jų klausydavosi
virtusių dainomis
tarsi
žeminės žvakelė
ilgai plazdėjusi
tik
širdyse ir lūpose
ta žeminių poezija
ilgainiui
rado kelią
į knygą
susigraudino senelis
pavadintas
joje
poetu
Varpai 2018 (39)
11
MOTYVAS
... prie tos duobės
prie tos balos
prie tos durpynės
kur
apyniai ir karklavijai
susiviję
susipynę
užkimę gegužės
tebekukuoja
tebeverkauja
čia
sumestus ir nukankintus
miško brolius
tebemini
teberokuoja
aprauda
jų likimą
tai toks
gūdžių dienų
gūdžių dainų
gūdus motyvas
kam nors
vėlyvas
o kam nors
galbūt
ankstyvas
Varpai 2018 (39)
12
SENAJAME KLUONE
...peludės prieblandoje
pakilo
nusibraukė nuo veido
voratinklius
pasirąžė
nuo skarų byrant
šiaudagaliams
ir smeigė
į paširdžius
- Ko čia tau reikia,
- niekur ramybės nėra!
tik tada
kai jau gulėjau
aukštielninkas
ant klojimo
pastebėjau
koks kiauras
senojo kluono stogas
kaip skaudžiai šaudo
šelmeninės kregždės
ten ir atgal
kaip nerūpestingai
žaidžia
sujudintos dulkės
pro šelmenio plyšius
saulės spinduliuose
Varpai 2018 (39)
13
BANDYMAS SUGRĮŽTI
... idant
neatsitiktų viskas iš karto
tam tyčia
sugalvotas laikas
tolei stovėsi
nusivožęs kepurę
prie vartų
kol įsitikinsi
paikas esi
beviltiškai paikas
nes
niekas tavęs čia nelaukia
netgi
pažinti nenori
vaikšto pro šalį
ir nebemato
Lietuvai
šiandien
nereikalingi kovotojai
reikia kompiuterių
ne automatų
reikia
skubėti Europon
o
ne iš žemės pakilus
stovėti
niekam nerūpi
kad
Varpai 2018 (39)
14
peršautą širdį
tau tebesopa
kad nebeturi
nei vardo nei kapo
kad esi
apskritai be vietos
vienas tik laikas
beliko
jam tai gali
atsidėti
būsi gal
kada nors
pašauktas ir pavadintas
dienos
kol saulėtos
kol vakarai žvaigždėti
gulkis žolėn
akimis į dangų
ir palūkėki
tik
Dieve gink
nedinki
Varpai 2018 (39)
15
GŪDA
... kaip gūdžiai
ta gegė
gūdoja tą gūdą
kaip spindi prieš saulę
Mergelės akelės
nelauk
iš ten
laiško
nebus iš ten kelio
broleliai berneliai
gelmėj užusnūdo
broleliai berneliai
stribų nukankinti
iš Grūto
Vieciūnų
Neravų
Jaskonių
išėjo kaip stovi
tėvynės apginti
nes buvo taip motinų
išauginti
kaip gūdžiai tos senpušės
ošia aplinkui
sakytum dejuoja
netverdamos skausmo
giružė
nuo vėjo
o gal nuo gūdos tos
palinko
telydi mus
visą gyvenimą
šitokis
šilo gausmas
1986–2016
Varpai 2018 (39)
16
FILOSOFIJA –
GERAS BŪDAS
UGDYTI
SKAITYTOJĄ
„Varpų“ svečias – žurnalo
„NAUJOJI ROMUVA“
vyriausiasis redaktorius, filosofas
dr. Andrius KONICKIS
Varpai 2018 (39)
„Iliustruotas savaitinis kultūros
gyvenimo žurnalas“, – skelbia tarpukaryje leistos „Naujosios Romuvos“
paantraštė. Anais nelengvais Lietuvai
laikais buvo tokia galimybė, o šiais ir
kartą per ketvirtį ne taip paprasta naują numerį išleisti. Kodėl?
Paprasčiausia būtų pasakyti, kad
esu gerokai lėtesnis už Juozą Keliuotį
– psichologijos terminais tariant,
melancholikas greta turbūt sangviniko
Keliuočio, arba introvertas, kai Keliuotis
tikriausiai buvo ekstravertas; todėl
savaitraščio leisti tiesiog negalėčiau,
o ir nenorėčiau. Tačiau yra, žinoma,
ir objektyvesnių argumentų. Jau
Vaidotas Daunys, atnaujinęs leidybą
1994 metais, nepretendavo į savaitraštį
– buvo planuota leisti žurnalą kas
mėnesį. Arvydas Juozaitis nuo 1996-ųjų
pradžios ėmė formuoti vadinamuosius
dvigubus numerius, dar laikydamasis
mėnraščio numeracijos: 1–2, 3–4 ir
t. t. – šešių numerių per metus išleisti
taip ir nepavyko. Pagaliau 1999-aisiais
sutarėme, kad derėtų ramiai leisti
keturis numerius per metus. Šitaip
buvo praktiškai realizuotas esminis
šiuolaikinės
Naujosios
Romuvos
skirtumas nuo prieškarinės: J. Keliuočiui
rūpėjo organizuoti kultūros gyvenimą
šalyje, ir tam reikėjo operatyvumo
bei nuolatinio kontakto su kultūros
kūrėjais ir recipientais; dabar mūsų
užduotis – reikšmingiausių kultūros
gyvenimo įvykių fiksavimas, refleksija
ir išsaugojimas ateičiai. Neretai tenka
atsigręžti atgalios ir ištraukti iš užmaršties
17
Juozas Keliuotis redakcijoje, apie 1936 m. MLLM nuotr.
jau „pasenusius“ kultūros reiškinius
arba įtempti savo kultūrinį žvilgsnį ir
pastebėti dabartinėje kultūros įvairovėje
tai, ko neįstengia įžiūrėti nuolat skubanti
(kad ir kultūrinė) žiniasklaida. Ir nėra
jokio reikalo konkuruoti su televizija ar
internetu.
Derėtų galbūt pridurti, kad
J. Keliuotis grįžo iš Sorbonos kaip
aukštos kvalifikacijos žurnalistas ir jam
knietėjo įgyvendinti savo sumanymus
gryniausioje periodinėje spaudoje. Dabar
Naująją Romuvą kuria ne žurnalistai, o
atskirų mokslo ir meno sričių specialistai,
jų tekstai – ne reportažai, o rimtų tyrimų
ir apmąstymų rezultatai. Todėl Naująją
Romuvą galima laikyti ne tradiciniu
periodiniu leidiniu, o savotišku
almanachu. Periodiškumas tik truputį
disciplinuoja ir neleidžia pamiršti,
kad visi žmogaus sumanymai gali būti
realizuoti tik atsižvelgiant į laiką...
Dažniausiai anuomet buvo
leidžiamas 12–10 lapų žurnalas, kurio
numeracija savotiška – vis pridedant
naujus
puslapius.
Ruošdamasis
pokalbiui dar kartą perverčiau
1933–1939 metų numerius, kurie yra
namų archyve ir kurie baigiasi 600uoju puslapiu. Kodėl šitos tradicijos
nebetęsėte?
Keistokas sumanymas, juo labiau
turint galvoje, kad puslapių numeracija
nėra esminis leidinio bruožas. Žinau
tik tiek, kad tarpukario Lietuvoje buvo
teikiama ypatinga reikšmė metiniams
leidinių komplektams. Tokiu atveju,
cituojant, pvz., patogu nurodyti: ...1935
m. (t. 5), p. 472. Bet juk nenumeruojame
tokia – ištisine – tvarka daugiatomio
leidinio puslapių; šitaip kokiame 12-ame
Varpai 2018 (39)
18
Vaidotas Daunys (dešinėje) redakcijoje su Giedriumi Gabrėnu. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.
(tarkim, enciklopedijos) tome turėtume
jau penkių ženklų puslapio numerį – ar
tai patogu?
Mūsų
Naujojoje
Romuvoje
kurį laiką buvo kitokia keistenybė:
viršelio puslapiai buvo numeruojami
kartu su vidiniais. Tvarką įvedėme tik
2000-aisiais.
Kokiomis aplinkybėmis tapote
svarbiausiu „Naujosios Romuvos“
žmogumi?
Gana atsitiktinai... Nors galbūt
čia būtų galima įžvelgti ir tam tikrų
dėsningumų.
1997-ųjų pavasarį redakcijai
vadovavęs mano bičiulis ir kolega
(buvome tada kartu Lietuvos filosofijos
Varpai 2018 (39)
ir sociologijos instituto bendradarbiai)
Arvydas Juozaitis pakvietė mane į talką.
Jam iš tikrųjų sunkiai sekėsi reguliariai
leisti iš Vaidoto perimtą žurnalą – dar
neatvėso Sąjūdžio įkaitintos politinės
aspiracijos (1997-aisiais Arvydas rimtai
ruošėsi, kaip pats sakydavo, „įvesti
Artūrą Paulauską į Prezidentūrą“),
traukė literatūrinė kūryba (jau buvo
pradėta Lietuvos ryte rubrika Vilniaus
langas, į metų pabaigą pasirodė pjesė
Salomėja – sunkiausi metai). Aš tuo metu
labai įdėmiai stebėjau Naujosios Romuvos
vyksmą – kone kiekviename numeryje
buvo kokia nors mano publikacija,
neretai lankiausi redakcijoje, rengdavau
naujų numerių radijo apžvalgas; ir vis
dėlto tai buvo žvilgsnis iš šalies (nors ir
19
Juozas Keliuotis
apie 1983 m.
Arvydo Juozaičio nuotr.
labai iš arti), bet ne iš vidaus. Tad gerokai
sutrikau, išgirdęs bičiulio kvietimą
bendradarbiauti. Arvydui kiek detaliau
papasakojus apie žurnalo kūrimo
procesą,
nepaprastai
susidomėjau
leidybos reikalais ir, suvokęs, kad net
ir ne itin kvalifikuota mano pagalba
bičiuliui bent jau nepakenks žurnalui,
ryžausi naujam įdomiam darbui.
Vyriausiasis redaktorius, matyt, liko
patenkintas savo naujo pavaduotojo
triūsu, vis dažniau pasikliaudavo mano
savarankiškumu ir ėmė rečiau rodytis
redakcijoje, nors, pasitelkęs savo patirtį
ir, sakytume, „plačius visuomeninius
ryšius“, neretai sumedžiodavo kokią
įdomesnę ar net unikalią publikaciją.
Bendram darbui susitikdavome jau
surinkę visą numerio medžiagą ir
susirūpinę iliustravimu ir maketavimu.
Ir štai maketuojant paskutinį 1999
m. numerį Arvydas pareiškė netrukus
pasitrauksiąs iš redakcijos. Sausio 25ąją (gerai atsimenu šią datą – kartu su
Varpai 2018 (39)
20
Vaidotas Daunys, 1995 m.
Algimanto Aleksandravičiaus
nuotr.
Arvydu tada konstatavome, kad tai, pagal
rusišką tradiciją, yra Татьянин день)
sukvietėme kolegialų Naujosios Romuvos
valdymo organą – steigėjų susirinkimą;
posėdis vyko Antakalnio ligoninėje – ten
tuo metu gydėsi monsinjoras Kazimieras
Vasiliauskas. Niekam neprieštaraujant,
per daug nediskutuojant, sutvarkėme
oficialų pareigų perdavimo reikalą.
Išėjome iš ligoninės dviese, palikę
vyresniuosius steigėjus dar pasikalbėti
apie savo reikalus, ir Arvydas pasiūlė
užsukti į artimiausią kavinę išgerti šimtą
gramų starkos – toks buvo jo tradicinis
būdas paminėti kokį reikšmingesnį
Varpai 2018 (39)
įvykį...
Toliau teko tobulintis savarankiškai. Tobulinuosi iki šiol – ir vis dažniau
suvokiu, kiek svarbių dalykų dar nežinau
ir nemoku. Tačiau turiu nuostabią
mokyklą – gausų būrį puikių mokslo
ir meno kūrėjų, nuoširdžių Naujosios
Romuvos bičiulių. Jai neprilygtų jokie
universitetiniai žurnalistikos fakultetai.
Todėl visiškai nepavydžiu Naujosios
Romuvos įkūrėjui Sorbonos žurnalistikos
studijų.
Ar su pirmuoju redaktoriumi
ir leidėju Juozu Keliuočiu dar teko
21
pabendrauti? Jei taip, kas ypač įsiminė
iš pokalbių su juo?
J. Keliuotis išėjo 1983 m. – tada aš
buvau, kaip dabar įprasta sakyti, grynas
technokratas (gal geriau būtų sakyti
technofilas, nes κράτος (valdžia) čia
visiškai niekuo dėta). Apie prieškarinę
Naująją Romuvą gal šį bei tą žinojau,
bet ieškoti buvusio redaktoriaus tikrai
nebuvo jokio reikalo. A. Juozaitis kiek
anksčiau persikvalifikavo iš ekonomikos
į humanitariką (filosofiją), susidomėjo
Lietuvos kultūros istorija ir J. Keliuotį
susirado – iš jo pirmiausia ir sužinojau
apie legendinio žurnalo įkūrėją. Jis
lankėsi pas J. Keliuotį, užrašė įdomius
pokalbius – paskui kai kurie fragmentai
buvo pas mus publikuoti su keliomis
ypatingą nuotaiką suteikiančiomis
mėgėjiškomis nuotraukomis. Kiek
vėliau teko pabendrauti su J. Keliuočio
redakcijos bendradarbiu Viktoru Alekna
– jis irgi turėjo ką papasakoti apie
žurnalą ir jo redaktorių. Daugiausia,
ko gero, sužinojau iš rašytojo Vytauto
Girdzijausko – jiedu nemažai bendravo,
Vytautas net buvo padėjęs J. Keliuočiui
įsidarbinti Vilniaus skaičiavimo mašinų
gamykloje, bet buvęs redaktorius
netrukus iš ten pabėgo, nes valdiška
tarnyba jam buvo absoliučiai nepriimtina.
Beje, daug vėliau ir man teko padirbėti
šioje įmonėje (ir gerokai ilgiau nei J.
Keliuočiui) – tai buvo jau paskutinį J.
Keliuočio gyvenimo dešimtmetį.
Ilgainiui susidariau savąjį J.
Keliuočio įvaizdį ir jis man tapo
savotišku mokslinio tyrimo (na, gal
švelniau pasakyčiau – apmąstymų)
objektu. Nuolat dalyvauju Rokiškio
Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo
studijų
centro
organizuojamose
konferencijose ir visada džiaugiuosi
galimybe pasvarstyti vieną ar kitą šios
paslaptingos, neįmenamos asmenybės
gyvenimo ar kūrybos aspektą.
Projekto, kurį remia Spaudos,
radijo ir televizijos rėmimo fondas,
pavadinimas nepretenzingas, bet ir ne
toks kasdieniškas: „Kultūros proceso
refleksijos: iš arti ir pagarbiai“. Ypač
pastarasis žodis šiems laikams svarbus,
nes daug kur ir daug kam, taipogi ir
rašto žmonėms, tai jau lyg ir antraeilis dalykas. Tai turbūt todėl, kad ir
pirmtakui tai svarbu buvo?
Ši frazė gana tiksliai atspindi Naujosios Romuvos esmę: dalyvaujame kultūros
procese, vadinasi, stebime jį atidžiai ir iš
arti, gerbiame visus jo dalyvius kūrėjus –
ir savo amžininkus, ir seniai išėjusius, bet
išlikusius kultūrinėje žmonijos atmintyje; nuosekliai stengiamės įskiepyti šią
pagarbą mūsų skaitytojams, ypač tiems,
kurie tik pradeda savo kultūrinę veiklą
ar vos susipažįsta su pasauliniu kultūros
procesu. Nieko nuostabaus čia lyg ir
nėra. Kuriozas slypi kitur (arba – giliau):
ši graži lakoniška frazė niekad nebūtų
buvusi suformuluota, jei ne tas mūsų
SRTRF ir bendravimo su juo taisyklės.
Dauguma mūsų skaitytojų tikriausiai nė
nežino, kad mes vykdome kažkokį „projektą“, juo labiau jiems nerūpi ritualinis
jo pavadinimas: Naujosios Romuvos esmė
išryškėja vos pavarčius keletą žurnalo numerių, o nuolat dalyvaujant jo veikloje
– skaitant, publikuojant tekstus, susitinkant ir diskutuojant redakcijos organizuojamuose renginiuose – tampa itin
skaidri ir artima. Keblumai ištinka tik
SRTRF ekspertus – jiems turime kasmet
prisistatyti iš naujo. Negaliu įsivaizduoti,
kad kūrėjas (tarkim, poetas ar kompozitorius), prieš pradėdamas kurti naują
Varpai 2018 (39)
22
Diskusija teatro dienos proga redakcijoje, 2000 m. Iš kairės: Laimonas Noreika, Vladas Limantas,
Regimantas Adomaitis, Raimundas Banionis, Arvydas Juozaitis, Andrius Konickis. Audriaus
Zavadskio nuotr.
Diskusija „Kam buvo atkurta „Naujoji Romuva“ Katalikų pasaulio knygyne, 2001 m. Iš kairės –
steigėjai Jonas Antanaitis ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, ex-redaktorius Arvydas Juozaitis,
mokslo istorikas Juozas A. Krikštopaitis, Andrius Konickis, knygyno vedėja Dalė Balsevičiūtė,
germanistė Raminta Gamziukaitė, režisierius Antanas Dirda. K. Svėrio nuotr.
Varpai 2018 (39)
23
Poetinės eglutės laistymas vynu. Iš kairės: Jonas Liniauskas, Viktoras Rudžianskas, Juozapas Kardelis,
Andrius Konickis. K. Svėrio nuotr.
kūrinį, pirmiausia užpildytų kokios nors
valdybos patvirtintą „projekto“ lentelę:
„projekto tikslai ir uždaviniai“, „projekto tikslinė grupė“, „projekto turinio
pagrindimas“, „kiekybinis numatyto
atlikti darbo apibūdinimas“... O štai
žurnalo kūrėjai priversti tai daryti ir yra
vertinami būtent pagal šiuos surašytus
„projektus“, o ne pagal sukurtą kūrinį.
Ar nepakaktų kultūros leidinių „projektams“ paprastų ir visiems žinomų pavadinimų: „Literatūra ir menas“, „Kultūros
barai“, „Naujoji Romuva“ – juk apie turinį ir esmę puikiausiai byloja nuolat pasirodantys leidiniai.
Gražus, prasmingas žodis „projektas“ šiandien yra siaubingai subanalintas.
Prisiminčiau šia proga bičiulio Valentino
Masalskio samprotavimus: „Aš negaliu
dabar sakyti, kad kuriu naują – tarkim,
Hamleto ar Mefistofelio – vaidmenį;
reikia sakyti: aš dalyvauju projekte. O
jeigu aš sužlugdžiau spektaklį, nesugebėjęs padoriai atlikti savo vaidmens,
visiškai nebūtina prisipažinti, kad esu
visiškas mulkis, pakanka pasakyti: projektas nepavyko...“
Kuo žurnalas panašus ir kuo
skirtingas nuo savo pirmtako, ne taip
paprasta atsakyti, tiesa?
Tai – bendra visų po ilgesnės
pertraukos
atsikūrusių
leidinių
problema. O juk, prisiminkime,
atkūrus nepriklausomą valstybę, buvo
užėjusi netgi tokia mada – atkurti visus
Varpai 2018 (39)
24
Minint J. Keliuočio „Naujosios Romuvos“ 70-metį Rašytojų klube, 2001 m. Iš kairės:
Valdas Kukulas, Arvydas Juozaitis, Andrius Konickis, Henrikas Vancevičius. K. Svėrio nuotr.
prieškarinius
leidinius.
Sociologas
Vytautas Kavolis tada smagiai šaipėsi:
„Dabar Lietuvoje kažkodėl manoma,
kad šiandien pas mus turi eiti tokie pat
žurnalai, kokie ėjo 1939-aisiais.“ Aš irgi
skeptiškai žiūrėjau į tą atsinaujinimą,
tad pirmojo naujos Naujosios Romuvos
numerio pasirodymas man ypatingo
džiaugsmo nesukėlė. Pamačiau jį
Vilniaus universiteto knygyne Littera,
bejausmiu žvilgsniu prabėgau kelis
puslapius, padėjau atgal ir išėjau iš
knygyno. Tačiau nuėjęs vos porą šimtų
metrų, Gedimino prospekte sutikau
A. Juozaitį: bičiulis labai skubėjo, tik
pasisveikinom ir prasilenkėm, bet
spėjau pamatyti jo rankose būtent šį
pirmą atnaujinto žurnalo numerį. Apie
ketinimą atnaujinti Naujosios Romuvos
leidybą jis man anksčiau nebuvo
Varpai 2018 (39)
prasitaręs, tad grįžau į Litterą vedamas
smalsumo, kas gi taip sudomino mano
kolegą šiame leidinyje. Įsižiūrėjęs
atidžiau, sužinojau, kad žurnalą
redaguoja Vaidotas Daunys, kad Arvydas
yra vienas iš steigėjų, dar pamačiau kelias
Oskarui Milašiui skirtas publikacijas, o
kadangi jis tada buvo mano doktorato
objektas, jau vien dėl to negalėjau ramiai
praeiti pro šalį – nusipirkau žurnalą ir
patraukiau namo panagrinėti jį detaliau.
Su J. Keliuočio Naująja Romuva jau
buvau neblogai susipažinęs vos pradėjęs
dirbti Lietuvos filosofijos istorijos
baruose, tad kad ir ne itin metodiškas
naujo leidinio palyginimas su pirmtaku
netrukus pakuždėjo gana ryškią išvadą:
tikrai galima šiandien tęsti kadaise
ėjusio žurnalo tradicijas. Tačiau kokios
būtent tradicijos jau buvo pradėtos tęsti
25
Laimonas Noreika
poetiniame renginyje
Katedros knygyne, 2004 m.
K. Svėrio nuotr.
pirmajame numeryje, ar kaip apskritai
tai derėtų daryti, tada nebūčiau galėjęs
pasakyti. Negaliu ir dabar...
Pamėginkime
tai
išsiaiškinti
kartu – ir žvilgtelėkime į Redakcijos žodį
pirmajame 1931 m. Naujosios Romuvos
numeryje. „Pas mus dar tiek tuščia, kad
griauti nėra ko. Reikia vien statyti ir
kurti“, – rašo redaktorius; todėl Naujoji
Romuva „ateina statybos bei kūrybos
darbo dirbti“. Ar šiandien turime
daugiau ką griauti? Bet griauname...
Tačiau Naujoji Romuva dirba tą patį
„statybos ir kūrybos darbą“. 1931-ųjų
pradžioje redaktorius žadėjo tautai padėti
realizuoti norą „įeiti į nuostabiai turtingą
įvairių ir intensyvių kultūringiausių tautų
gyvenimo ratą“. Prieš porą dešimtmečių
šaukėme, kad „einame į Europą“, nors
tada rūpėjo įeiti tik į Europos Sąjungą
– kelias į Europos kultūrą gerokai
sudėtingesnis, ir būtent juo pasiryžusi
eiti dabartinė Naujoji Romuva. Viena
gražiausių ir būdingiausių J. Keliuočio
idėjų – „sudaryti individualumą su
universalumu harmonizuojančią visuomenę“. Paskutiniame savo straipsnyje Naujojoje Romuvoje (Į naująjį
dinamizmą, 1940, Nr. 24–26) jis dar
sykį pabrėžia esminį meno principą:
„tikrasis
individualumas
sutampa
su visuotinumu“. Ir dabar Naujajai
Varpai 2018 (39)
26
M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje, 2016 m. Kalba muziejaus vadovė menotyrininkė Vida
Mažrimienė. „Naujosios Romuvos“ delegacija – poetė Rita Makselytė, Andrius Konickis, poetė Diana
Paklonskaitė, poetas Juozas Žitkauskas, redaktorė Audronė Daugnorienė. Ričardo Šileikos nuotr.
Romuvai rūpi padėti ryškią individualybę
turintiems menininkams surasti kelią į
visuomenę, o meno recipientus išmokyti
vertinti meninę individualybę, o ne
„visuotines“ masinės kultūros banalybes.
Nuo pat pradžių redaktorius paskelbė
nepaduosiąs „nė vienos partinės grupės
egoistiniams apetitams“. Šis principas
galioja ir dabar, netgi kiek plačiau
suvokiant „partiškumo“ sąvoką –
tautiniu, konfesiniu ar dar kokiu nors
„ezoteriniu“ aspektu: tribūną Naujojoje
Romuvoje gali rasti bet kokios „partijos“
atstovas, svarbu tik neįžeidinėti
oponentų ir nesistengti primesti jiems
savo „neginčijamos tiesos“. Įdomiai – iš
mūsų dienų pozicijos žiūrint – atrodo
J. Keliuočio ketinimas „savo skaitytoją
padaryti viso pasaulio piliečiu“; nūnai
žodis „kosmopolitas“ vartojamas veikiau
kaip keiksmažodis. Tačiau mūsų Naujoji
Romuva kosmopolitizmą traktuoja
pirmapradiškai, be šiuolaikinių kvailokų
ir dirbtinių konotacijų (kaip kažkokį
Varpai 2018 (39)
tautiškumo neigimą) ir, pritardama
J. Keliuočiui, stengiasi sudaryti
skaitytojui galimybę „gyventi visos
žmonijos gyvenimo ritmu“. Keisčiausiai
turbūt skamba toks vos pradedančio
gyventi žurnalo redaktoriaus pažadas:
„Naujoji Romuva skelbs katalikybę –
ne atstumiančią, ne grasinančią – bet
spindinčią, žavinčią ir viliojančią.“
Nelabai suprantu, kokį spindesį ar
žavesį įžvelgė J. Keliuotis katalikybėje,
ir įtariu, kad tai buvo tam tikras
reveransas perdėm katalikiško krašto
bendruomenei.
Šiandien
Naujoji
Romuva neskelbs nei katalikybės, nei
stačiatikybės, nei musulmonybės – visa
tai yra siauro partiškumo reikalai.
Du tradicijų tęsimo aspektus
derėtų truputį išskirti. Neretai mėgstama
prisiminti, kad Naujojoje Romuvoje savo
kūrybinį kelią pradėjo vėliau išgarsėję
poetai, prozininkai ar kiti menininkai.
Ir mums malonu konstatuoti, kad mūsų
puslapiuose savo kūrybines jėgas išbandė
27
Ad majoren amoris gloriam, 2016 m. Iš kairės – mokslo istorikas Juozas A. Krikštopaitis, filosofas Naglis Kardelis, poetas Juozapas Kardelis, aktorius Vladas Bagdonas, kompozitorius Alvydas Jegelevičius,
lituanistas Kęstutis Subačius. K. Svėrio nuotr.
dabar jau plačiai žinomi Lietuvoje
poetai Vainius Bakas, Aivaras Veiknys,
Dovilė Kuzminskaitė, Ieva Toleikytė,
Tomas Taškauskas, Ieva Gudmonaitė.
Ugdyti kūrybingą jaunimą – nepaprastai
sudėtingas ir atsakingas darbas, bet
kartu malonus ir suteikiantis didžiulę
satisfakciją. Mums tai rūpėjo nuo pat
pradžių: pirma buvo sukurta speciali
rubrika Mokyklos langai, paskui ją kiek
praplėtėme – atsirado Juvenes dum
sumus. Dabar – nuo 2009-ųjų – šias
funkcijas atlieka mūsų leidžiamas, bet
kūrybiškai savarankiškas kultūros gyvenimo žurnalas jaunimui Pašvaistė.
Stebime štai tokią tendenciją: įsidrąsinę
Pašvaistės puslapiuose, jauni kūrėjai
ryžtasi bendradarbiauti Naujojoje Ro-
muvoje; pirmieji ryškūs pavyzdžiai –
muzikologas Domantas Milius, menotyrininkė Austėja Mikuckytė. Reikia
tikėtis, netrukus jų kūryba pasieks ir
kitus rimtus kultūros leidinius. Kitas
dalykas – Naujosios Romuvos bičiulių
klubai. J. Keliuotis Autobiografijoje
pasakojo, kad jau 1931 m. atsirado du
specialūs diskusijų klubai – dailininkų
ir rašytojų, o 1932-aisiais buvo įkurta
Naujosios Romuvos bičiulių sąjunga –
„masinė organizacija“, turėjusi skyrius
per visą Lietuvą. Dabartinės Naujosios
Romuvos bičiulių klubas pradėjo savo
veiklą dar prieš atkuriant žurnalo leidybą
– pirmasis numeris kaip tik pradedamas
reportažu iš diskusijos Pasaulėžiūra ir
politika. Ilgainiui diskusijas papildėme
Varpai 2018 (39)
28
„Naujosios Romuvos“ atkūrimo 10-metis Vilniaus mokytojų namuose, 2004 m. Romualdas Ozolas ir
Beatričė Kleizaitė-Vasaris. Stasio Paškevičiaus nuotr.
poezijos vakarais, meno parodomis,
naujų žurnalo numerių ir knygų
aptarimais ir šiaip įvairaus pobūdžio
kūrybiniais
susitikimais. Tokiuose
renginiuose susipažįsta ir bendrauja ne
tik autoriai su skaitytojais, bet ir kūrėjai
tarpusavyje, o tai – nemenkas kūrybos
skatinimo veiksnys.
Štai ir nemažas panašumų ir skirtumų pluoštelis. Kitu rakursu pažvelgę
aptiktume ir kitokių. Esminis skirtumas vis dėlto yra toks: ketvirtasis XX a.
dešimtmetis kultūrinėje Europos provincijoje – tai ne XXI amžius, kai provincijų jau iš esmės nebėra; todėl Naujoji
Romuva negali šiandien būti „prieškarinė“ – būtina atsižvelgti į XXI a. realijas.
Antras, trečias ir ketvirtas viršeliai būdavo užpildyti reklama. Šiais
laikais jos išvis nebėra. Kodėl?
Ką gali veiksmingai pareklamuoti
Varpai 2018 (39)
leidinys, pasirodantis kas trečią mėnesį
700 egzempliorių tiražu? Joks reklamos
davėjas nešvaistys pinigų tokiai „reklamai“. Kita vertus, – ir tai kur kas svarbiau, – ne mūsų reikalas rūpintis, kad
visokie žiopliai pirktų Coca-Cola, dalyvautų Teleloto ar nepavėluotų į Paskutinės
minutės kelionę. Nemanau, kad Naujosios
Romuvos skaitytojams padarytų įspūdį
tokie tekstai kaip „Didysis metų išpardavimas“ ar „Maxima – tai, ko reikia!“
– jie mieliau skaito eilėraščius arba
mokslininkų samprotavimus. O viršeliai
labiau tinka meno kūrinių reprodukcijoms.
Anuomet žurnalo redakcija
buvo įsikūrusi Kaune, Laisvės al. 31B.
Įdomu, ką surastume ten apsilankę
šiandien?
Dabar 31 numeriu pažymėtame
Laisvės alėjos name veikia kavinė Caffe
29
Dailininkė Gražina Vitartaitė
600-ojo numerio pristatymo
renginyje (viršelyje –
jos paveikslas Kernavė I).
K. Svėrio nuotr.
Mio ir man kažkodėl atrodo, kad nei šeimininkai, nei lankytojai nė neįtaria, kad
kadaise visai šalia buvo Naujosios Romuvos redakcija, o joje – netgi vonia, kurioje
redaktorius siūlė išsimaudyti tiems žurnalo autoriams, kuriems neįstengdavo
sumokėti honoraro...
Tokia proga pagalvojau, kad
dabartinė Naujoji Romuva per du
dešimtmečius pakeitė septynias būstines,
tad, ko gero, ir artimiausi bičiuliai vargu
ar prisimins visas. „Gimtuosius namus“
šalia Rašytojų sąjungos (kitoje K. Sirvydo
gatvės pusėje) palikome 2000-aisiais;
dažnai lankydamasis Rašytojų sąjungoje
vis nostalgiškai pažiūriu į gražų balkonėlį
antrajame aukšte, su kuriuo susiję ne
mažiau įsimintinų akimirkų nei su
erdviu redakcijos darbo kambariu. Dvi
žiemos apleistame name be apšildymo
Latako gatvėje – siaubingiausias Naujosios Romuvos istorijos tarpsnis. Paminklų restauravimo institutas Žemaitijos gatvėje, kuriame turėjome
keistoką trikampį kambarėlį, sugriautas
visiškai ir dabar ten iškilo naujas
pastatas. Ilgiausiai – 2007-2014 metais
– gyvenome Rašytojų sąjungoje; ten iki
šiol kabo rodyklė: „III aukštas – Naujoji
Romuva, Pašvaistė“. Dabar mūsų namai
– Lietuvos Žinijos draugija; turime čia
puikią skliautuotą salytę savo poetiniams
ir kitokiems renginiams.
Varpai 2018 (39)
30
Arčiau žvaigždžių, 2014 m.
Aktorė Olita Dautartaitė.
K. Svėrio nuotr.
Dar metai ir pažymėsite atnaujinto žurnalo 25-tį. Kuo tas ketvirtis
amžiaus „Naujajai Romuvai“ ypač
svarbus?
Dvidešimt penkeri metai – tai 2,5
karto daugiau, nei gyveno J. Keliuočio
Naujoji Romuva. Tačiau tai – ne mūsų
nuopelnas; tiesiog stojimas į Europos
Sąjungą (irgi maždaug po dešimtmečio
veiklos) – tai ne stojimas į Tarybų Sąjungą: niekas neketina uždrausti kultūros
leidinių.
Šiaip jubiliejai nėra geriausias
kūrybos matavimo vienetas, tačiau visokios sukaktys – puiki proga susirinkti
ir bičiuliškai prasmingai pabendrauti,
o tai neretai įkvepia naujiems kūrybi-
Varpai 2018 (39)
niams sumanymams. Dešimtmetį minėjome Vilniaus mokytojų namų svetainėje; šilčiausiai prisimenu kuklų Viktoro
Rudžiansko, ką tik pradėjusio redaguoti
savaitraštį Nemunas, sveikinimą ir šūsnį
padovanotų šviežių Nemunų – taip
prasidėjo gražus mūsų leidinių bendradarbiavimas ir draugystė. Paminėti penkiolikos metų sukaktį susirinkome Rašytojų klube – posėdžiavome sausakimšoje
salėje (kai kuriems bičiuliams teko sėdėti
ant palangių ar stovėti prie įėjimo), itin
gerą įspūdį sudarė Rokiškio bibliotekininkų delegacija, tokia proga įteikusi
J. Keliuočio premiją mūsų autoriui V.
Girdzijauskui. Minint dvidešimtmetį
pirmasis mus „pasveikino“ Spaudos
31
rėmimo fondas: jau pirmomis sausio
dienomis sužinojome, kad valstybinės
paramos neturėsime nė cento – rugsėjį
Mokslų akademijos salėje susirinko 300
mūsų bičiulių, J. Keliuočio premija šį
kartą buvo įteikta A. Juozaičiui.
Taigi artėja 25-metis, reikia pagalvoti, kur susirinkti – gal ant Gedimino
kalno, jei dar nesugrius visiškai...
Po 54 metų pertraukos žurnalą
atnaujino Vaidotas Daunys su penkių
žinomų Lietuvos žmonių komanda.
Poros iš jų – monsinjoro Kazimiero
Vasiliausko ir Liudo Dambrausko jau
nebėra. Ar palaikėte (palaikote) ryšius
su atnaujinto leidinio steigėjais? Jei
taip, kuo tie ryšiai naudingi žurnalui?
Nebėra jau ir Mindaugo Bloznelio... Bendravome nuoširdžiai ir prasmingai. Iki šiol atmintyje lieka susitikimai ir
diskusijos Liudo Dambrausko namuose
Kaune, K. Donelaičio gatvėje. Įdomių
įspūdžių paliko redakcijos kelionė su
monsinjoru Kazimieru Vasiliausku į
Pažaislio vienuolyną, kur vyko Vaidotui
Dauniui skirtas renginys; o šiaip neretai
susitikdavome Rašytojų klube: „Man
Rašytojų klube mieliau nei bažnyčioje“, – mėgdavo pabrėžti monsinjoras.
Mindaugas Bloznelis ir Jonas Antanaitis buvo gana produktyvūs žurnalo autoriai. Kalbėti apie mūsų bendravimo
naudingumą gal nederėtų. Pirmiausia
esame nepaprastai dėkingi steigėjams
už sukurtą galimybę leisti tokį žurnalą.
Solidus amžius ir kiek kitokia profesinė
patirtis negalėjo jiems leisti intensyviau
dalyvauti leidybinėje veikloje – netgi,
pvz., žurnalui susidūrus su finansavimo,
platinimo problemomis, jie nebuvo itin
geri patarėjai.
Dabar nelabai pavyksta pabendra-
darbiauti ir su gerokai jaunesniu steigėju
– Arvydu Juozaičiu. Jis gyvena Klaipėdoje, turi aibę įvairiausių reikalų ir, įtariu,
net ne itin reguliariai skaito žurnalą.
Negaliu prisiminti, ar buvome susitikę
po 20-mečio minėjimo 2014-aisiais.
Kas ištikimiausi autoriai? Kokios temos, rubrikos išskirtinės ir
kodėl?
Kiekvienas
tokio
pobūdžio
leidinys tikriausiai turi tam tikrą būrelį
savųjų autorių, kurie savo ruožtu žurnalą
laiko savuoju, nors tai netrukdo jiems
publikuoti savo kūrybą ir kituose leidiniuose. Iš tokio būrio mūsiškių pirmiausia išsiskiria mokslo istorikas Juozas
Algimantas Krikštopaitis – jau dešimt
metų jo tekstai pasirodo kiekviename
Naujosios Romuvos numeryje. 2007 m.
jis inicijavo specialią rubriką Asmenybių
galerija, kurioje pasakoja apie artimą
bendravimą su įvairiais Lietuvos
kultūros kūrėjais. 2011-aisiais išleidome
tokių tekstų rinktinę Nepakartojamos
akimirkos, dabar rengiame antrą tokio
pobūdžio knygą. Kita kūrybinio J. A.
Krikštopaičio susidomėjimo sritis –
teatras: nuolat publikuojame jo refleksijas
aplankius mėgstamiausių režisierių (J.
Vaitkaus, E. Nekrošiaus, A. Cholinos)
premjeras, išleidome ir šių tekstų
rinktinę Neįveikiama teatro galia (2014).
Kiek „pralaimi“ profesoriui rašytojas
V. Girdzijauskas – įvairaus pobūdžio
tekstai (ir mažiausiai, ko gero, grožinės
prozos): dienoraščiai, esė, socialiniaipolitiniai samprotavimai ir, svarbiausia,
knygų recenzijos – ne akademinės, kaip
įprasta literatūros kritikų, o itin saviti
pamąstymai skaitant naujas knygas.
Nuolat džiugina germanistės Ramintos
Gamziukaitės publikacijos: kone nuo
Varpai 2018 (39)
32
pat pradžių atsirado jos inicijuota
rubrika Hermannas Hesse apie rašytojus;
įpratome sužinoti ką nors įdomesnio,
sakyčiau net netikėtino apie Thomą
Manną, Henriką Ibseną arba arčiau
susipažinti su ne itin pas mus žinomais
Ferdinandu von Saaru, Theodoru
Stormu, Cosima Wagner; nepaprastai
žavi taiklūs, neretai kandūs arba ironiški
jos pastebėjimai apie naujausius dramos
ir operos spektaklius. Istorikas Algirdas
Grigaravičius tikriausiai atmintinai moka
Jono Basanavičiaus biografiją, tačiau
nuolat, galima sakyti, gyvena archyvuose
ir bibliotekose – vis ieško; ir randa,
ir reguliariai dalijasi savo atradimais
su Naujosios Romuvos skaitytojais.
Anksčiau dažnai bendravome su Arvydu
Šliogeriu; deja, dabar rimta liga gerokai
prislopino jo kūrybines galimybes – labai
pasigendame puikių jo tekstų.
Mielai ir toliau vardyčiau ištikimus
mūsų bičiulius, bet visų paminėti
nepavyks, vadinasi, būtinai ką nors pats
to nenorėdamas įžeisiu. Gal geriau būtų
prisiminti tuos, kurių jau su mumis
nebėra. Prieš porą metų išėjo nemažai
mums gražių tekstų palikę politikai
ir kartu kūrybingi rašytojai Algirdas
Patackas ir Romualdas Ozolas, visai
neseniai – jautriausios sielos filosofas
Jonas Balčius. Ir jau dešimt metų su
mumis nėra Laimono Noreikos. Kad jis
buvo nuolatinis mūsų poetinių renginių
dalyvis, lyg ir suprantama savaime;
tačiau jis buvo ir puikus rašytojas –
publikavome nemažai jo dienoraščių
fragmentų, atsiminimų apie studijas
Valstybiniame teatro meno institute
ir įvairias teatrines peripetijas. Visi
jie – itin saviti autoriai, ir niekas jų,
aišku, pakeisti negali. Nors, kita vertus,
pastaraisiais metais išryškėja šaunus
Varpai 2018 (39)
būrys naujų ištikimų autorių: jaunesnės
kartos – poetas ir literatūrologas Vainius
Bakas, muzikologas Domantas Milius
ir labiau patyrę – mokslo istorikas Algimantas Grigelis, žurnalistas, buvęs
Mokslo Lietuvos redaktorius Gediminas
Zemlickas, filosofas Naglis Kardelis.
Rubrikos – šiaip įprastas,
tradicinis periodinio leidinio atributas.
Kadaise vienas kolega įtikinėjo mane,
kad visos publikacijos žurnale turi būti
„surubrikuotos“. Pritarčiau šiai idėjai tik
iš dalies: tai dera tik tokiam leidiniui,
kuris turi griežtą nuolatinę struktūrą.
Tokios sistemos bando laikytis, pavyzdžiui, Kultūros barai. Tačiau pažvelkime
į rubriką Kūryba ir kūrėjai: ko ten tik
nėra – trečdalis, o neretai visa pusė
numerio. Galbūt derėtų šią „kūrybą“
rubrikuoti detaliau, pavyzdžiui: „dailė“,
„poezija“, „muzika“, „teatras“ ir t. t.,
tačiau jei kokiame numeryje yra tik
trys iš numatytų 7-8 „kūrybos“ detalių,
o kitame – kitos trys, tokie numeriai
atrodys lyg su spragomis. Naujojoje
Romuvoje dažniausiai taip ir būna:
viename numeryje daugiau poezijos
ir istorijos, bet nėra filosofijos, kitame
– teatras, kinas ir filosofija, bet nieko
apie Lietuvos istoriją. Todėl įpratome
mažiau dėmesio kreipti į formalų tekstų
suskaldymą pagal temas ar žanrus ir
išskiriame tik specialias – savąsias –
rubrikas. Anksčiau tai buvo minėtos
jaunimo Mokyklos langai, Juvenes
dum sumus, dabar, pavyzdžiui – J. A.
Krikštopaičio personalinė Asmenybių
galerija. Būna kartais proginių arba,
sakytume, jubiliejinių, bet progos tam
ir yra, kad atkreiptume į jas ypatingą
dėmesį; štai visai neseniai – Petrui Biržiui – 120: taip kartu su Juozu Girdvainiu paminėjome Pupų Dėdės sukaktį.
33
Anksčiau buvome prikūrę gražių, kaip
mums bent atrodė, lotyniškų pavadinimų rubrikoms: Audiatur et altera pars
– kai parodome du priešingus ar bent
jau skirtingus požiūrius į vieną problemą
ar reiškinį; Dolor noster – kai kūrėjams
tenka išsakyti savo skausmą ir rūpestį dėl
prastos kultūros būklės ar keistokų vadinamosios kultūros politikos posūkių;
Conversatorium – diskusijoms ar interviu
publikuoti. Tačiau tokios specifinės
publikacijos pasirodo itin retai, o
dažniau publikuojamiems tradiciniams
interviu nebūtinos jokios rubrikos. Dar
viena specifinė mūsų rubrika – Vertimų
dirbtuvė. Šiaip vertimų iš kitų kalbų
į lietuvių publikuojame nemažai, bet
kartais būtina uždėti šią rubriką ir taip
savotiškai apsidrausti, t. y. nukreipti
skaitytojo dėmesį pirmiausia į vertimą, o
ne į tekstą – tai ypač svarbu, kai vertėjas
turi daugiau entuziazmo nei patirties.
Štai Vaida Ramonienė atėjo į Naująją
Romuvą atlikti akademinės praktikos;
užduotis – teksto vertimas iš anglų kalbos
į lietuvių. Praktikantė pasirinko Mary E.
Wilkins Freeman apsakymą Katinas – tai
buvo pirmas jos tokio pobūdžio darbas,
numatomas viešai parodyti skaitytojams,
tad du kuklūs žodeliai puslapio viršuje
nuramino ir gerokai besijaudinančią
vertėją, ir leidėjus. Dabar, jau publikavus
tekstą, galime drąsiai konstatuoti:
debiutinis vertimas Vaidai puikiausiai
pavyko. Pasibaigus praktikai mūsų
bendravimas nenutrūko, tad tikimės
naujų, tobulesnių vertimų, o gal ir
mokslinių publikacijų.
Esate filosofas. Kokia Jūsų tyrinėjimų sritis? Ką laikote savo mokytojais?
Gėda prisipažinti, bet būtina: vos
įgijęs tam tikrų tyrinėtojo įgūdžių, kaipmat juos praradau. 1991-1996 metais
ramiai ir nuosekliai dirbau su doktoratu
– tyrinėjau Oskaro Milašiaus filosofines
idėjas. Bet nuo 1997-ųjų prasidėjo Naujoji Romuva... Tyrimams tiesiog nebeliko
laiko. Kita vertus, nemanau, kad tyrimai,
kad ir kokie jie būtų gilūs, išsamūs ar
išradingi, yra esminis filosofijos atributas. Kur kas svarbiau – tam tikra filosofo
pozicija, sakyčiau – netgi filosofinė būsena. Juk filosofija – ne darbas, ne profesija;
veikiau – gyvenimo būdas, o tam niekada negali pritrūkti laiko. Bet nenorėčiau
visiškai atsisakyti ir tam tikros akademinės veiklos. Po kelerių ne itin vaisingo
blaškymosi metų suformulavau sau tokią
individualią temelę: filosofai neprofesionalai Lietuvos filosofijos kontekste.
Derėtų gal pasiaiškinti: profesionalais –
būtent šiuo konkrečiu atveju – laikyčiau
dėstančius filosofiją universitetuose arba
dirbančius mokslinėse institucijose ir
rašančius filosofinius tekstus; visi kiti
būtų neprofesionalai, ir čia pirmiausia
iškyla mokslininkai ir menininkai, labiausiai galbūt rašytojai – poetai, prozininkai, dramaturgai. Jie neretai suformuluoja įspūdingesnių filosofinių idėjų nei
vadinamieji profesionalai, reikia tik tam
tikrų įgūdžių, bent jau nuoširdaus nusiteikimo, kad jas aptiktum toli gražu ne
filosofiniuose jų tekstuose. Taip į mano
akiratį – be minėto jau Oskaro Milašiaus
– pateko Juozas Keliuotis, Vaidotas Daunys, Levas Karsavinas, Birutė Jonuškaitė
ir daugybė šiuolaikinių mūsų poetų.
Šiemet pavyko net sukurpti – akademiniais terminais tariant – monografiją šia
tema Iš meilės išminties meilei.
Su mokytojais čia man gana keistai
nutiko. Pirmiausia dėl to, kad nė vieno
Lietuvos filosofo negirdėjau studentiško-
Varpai 2018 (39)
34
je auditorijoje – visi jie man ne dėstytojai, o, nors ir vyresni, ir gerokai labiau
patyrę – kolegos. Tai, žinoma, netrukdo
iš jų pasimokyti, bet jau savarankiškai,
ne pagal įprastą mokymosi reglamentą.
Filosofiją studijavau Maskvos universitete – ten buvo nemažai įdomių dėstytojų, įspūdžiai liko kuo puikiausi, tačiau nė
vieno negalėčiau pavadinti savo mokytoju. Keliems kursiniams darbams ir diplominiam vadovavo profesorius Vitalijus
Kuznecovas – gana nuobodus kaip dėstytojas, perdėm akademiškas kaip tyrinėtojas; tai – ne mano stilius, tad mokytis
iš jo nebuvo jokios prasmės. Užtat esu
jam nepaprastai dėkingas, kad atkreipė
mano dėmesį į prancūzų poetą Paulį
Valéry ir pasiūlė panagrinėti jo kūrybą
filosofiškai. Man tai buvo, kaip kartais
sakoma, epochinis atradimas – drąsiai
galėčiau laikyti poetą savo mokytoju.
Doktorantūros vadovas buvo profesorius
Romanas Plečkaitis: esu jam dėkingas
už akademinio proceso organizavimą ir
nuolatinę globą, tačiau pasimokyti iš jo
negalėjau – vėlgi dėl esminių mąstymo
stiliaus skirtumų. Iš dabartinių Lietuvos
filosofų tikru savo mokytoju laikyčiau A.
Šliogerį – daug įdomių dalykų pasisėmiau ir skaitydamas jo knygas, ir bendraudamas asmeniškai.
Pridurčiau gal, kad geriausia filosofijos mokykla yra pasaulinės filosofijos
istorija.
Tai, be abejo, naudinga ir žurnalui, kurio puslapiuose nereti mąstytojų tekstai. Auginti skaitytoją taipogi
vienas iš tikslų?
Mielai pritarčiau, kad filosofija yra
geras būdas ugdyti skaitytoją – manyčiau,
geresnis nei mokslai ir menai apskritai,
juo labiau visokie atsitiktiniai „skaitymo
Varpai 2018 (39)
metai“ ar ilgalaikė ir dar vyriausybės patvirtinta, „kultūros politika“. Pirmiausia
dėl to, kad filosofija neperša primygtinai jokių galutinių atsakymų, veikiau
kelia klausimus, išryškina problemas,
skatina susimąstyti. Neretai žmonės bijo
filosofijos ar paprasčiausiai vengia jos
kaip neįmanomos suprasti gražbylystės.
Įveikti tokį požiūrį gal ir nelengva, bet
verta. Negalėčiau rekomenduoti kokio
nors itin veiksmingo metodo tai padaryti, tačiau manau, kad bent iš dalies čia
galėtų padėti nuolatiniai filosofų svarstymai žurnalo puslapiuose įvairiais mūsų
gyvenimo ir kultūros klausimais. Naujosios Romuvos filosofai – A. Šliogeris,
R. Ozolas, J. Balčius, N. Kardelis ir kiti
– sukūrė tokią gražią tradicija ir šauniai
ją tęsia. Stengiuosi ir pats dalyvauti šioje
akcijoje. Šitaip kiekvienas skaitytojas gali
pasijusti esąs filosofas, o juk iš esmės taip
ir yra. Prisiminkime tą skambų užrašą
ant Šiuolaikinio meno centro sienos:
„Kiekvienas yra menininkas, bet tik
menininkai tai žino“; čia mat tie žinantys menininkai primena nežinantiems,
kad ir jie yra menininkai. Filosofai irgi
gali priminti žurnalo skaitytojams, kad
visi esame filosofai.
Su naujausiais žurnalo numeriais lankotės miesteliuose, bažnytkaimiuose. Iš tų susitikimų turbūt
parsivežate tokių įspūdžių, tokios informacijos, kurios neišgirsi sostinėje ar
didmiesčiuose. Kas yra ypač įsiminę,
gal net iš pagrindų pakeitę vieną kitą
įsitikinimą, nuostatą, požiūrį?
Kelionės po Lietuvą nuo pat atsinaujinimo tapo tiesiog neatsiejama Naujosios Romuvos dalimi ir dabar net sunku
pasakyti, kas yra svarbiau – leidyba ar
kelionės. Aišku, nebūtų leidybos, kas
35
tada ir kam kur nors keliautų, tačiau, jei
nebūtų kelionių, Naujoji Romuva būtų
kitokia, net negaliu įsivaizduoti, kokia...
Informacijos ir įspūdžių visada
daug ir įvairių – tai priklauso ir nuo
renginio pobūdžio, ir nuo susitikimos
vietos. R. Ozolas, dažnas mūsų kelionių dalyvis, mėgdavo pabrėžti, kad juo
mažesnis miestelis, juo nuoširdesnė susitikimo nuotaika. Tai galbūt ir ne griežtas dėsnis, bet tokią tendenciją ne kartą
teko patirti. O aplankyta tikrai nemažai
įvairių vietovių ir įstaigų. Bandyčiau prisiminti bent kai kurias – ryškesnes ar
būdingesnes.
Pirmos (ir gana reguliarios) išvykos buvo į Kauną – susitikdavome knygyne Septynios vienatvės M. Daukšos
gatvėje. Kalbėjomės ne tik apie naujausius žurnalo numerius – neretai
užsimegzdavo prasmingos diskusijos,
mat mūsų komandoje būdavo įdomių
diskutantų: filosofai Arvydas Šliogeris,
Jonas Balčius, kultūrologas Vytautas Berenis, poetas Valdas Kukulas. Knygynui
atidarius naujas patalpas S. Daukanto
gatvėje, perkėlėme ten ir mūsų susitikimus. Deja, „intelektualusis“ knygynas
neatlaikė komerciškesnių konkurencijos
ir turėjo būti uždarytas – šitaip Naujoji
Romuva kuriam laikui prarado galimybę
bendrauti su Kauno kolegomis. Bet štai
2006-aisiais kažkaip netyčia suartėjome
su Vaižganto buto-muziejaus vadovu
poetu Alfu Pakėnu – ir mūsų nuotykiai
Kaune įgavo tam tikro pagreičio: dabar
keliskart per metus apsilankome pas
Vaižgantą ir su naujais žurnalo numeriais, ir su naujomis knygomis arba šiaip
kokiame proginiame renginyje, kaip,
pavyzdžiui, gegužę Alfo sumanytame
Poezija, filosofija ir lakštingalos. Neretai
užsukame ir pas Maironį – čia Aldonai
Ruseckaitei moderuojant galima patirti
didžiulį intelektualinio bendravimo ir
pramogos derinio džiaugsmą. Alfas taip
pat pasistengė, kad galėtume aplankyti
visus Maironio muziejaus filialus.
Su Rokiškio bibliotekos direktore
Alicija Matiukiene susipažinome telefonu
rengiant J. Keliuočio 100-mečiui skirtą
konferenciją. Ir prasidėjo reguliarūs
Naujosios Romuvos vizitai į gimtąjį jos
įkūrėjo miestą. Įdomiausias mūsų trijų –
Naujosios Romuvos, Vaižganto muziejaus
ir Rokiškio bibliotekos – sumanymas
tikriausiai būtų Keliuotiškos Juozinės. Čia
derėtų prisiminti, kad paskutiniaisiais
gyvenimo metais J. Keliuotis, kad ir
akylai prižiūrimas specialiųjų tarnybų,
turėjo daug draugų, kurie norėjo jį
aplankyti ir pasveikinti vardadienio
proga. Negalėdamas priimti visų vieną
vakarą, jis siūlė užeiti kad ir savaitę prieš
arba savaitę po kovo 19-osios. Panašiai ir
mes organizuodavome Vilniuje, Kaune
ir Rokiškyje savotišką renginių ciklą J.
Keliuočio garbei per dvi savaites apie
kovo 19-ąją. Laikui bėgant Vilniuje
Juozinės užgeso, Kaune gal kiek prigeso,
o Rokiškis atkakliai tęsia šią tradiciją iki
šiol. Šiemet aptikome dar vieną – trečią –
mums artimą Juozą (mat Juozas TumasVaižgantas čia savaime puikiausiai
pritapo) – Miltinį; bandysime tad
patobulinti mūsų Juozines dalyvaujant
Panevėžio Juozo Miltinio palikimo
studijų centrui.
Natūraliausias būdas bendrauti
su skaitytojais – susitikimai bibliotekose. Geografija gana plati – pamėginsiu išvardyti iš atminties, be jokių konspektų ar dokumentų: Panevėžys, Utena,
Zarasai, Molėtai, Ukmergė, Anykščiai,
Širvintos, Švenčionėliai, Elektrėnai,
Jonava, Alytus, Varėna, Lazdijai, Seiri-
Varpai 2018 (39)
36
jai, Tauragė, Telšiai, Joniškis, Skuodas,
Nida... Paprastai delegaciją sudaro 4–5
žmonės – naujo numerio ar knygų autoriai, mokslininkai, poetai, filosofai, muzikantai. Interesas – abipusis: atokesnių
vietovių gyventojams įdomu tiesiogiai
susitikti ir pabendrauti su ne itin dažnai
matomais, bet girdėtais ar net gerai žinomais kultūros kūrėjais, mums – patirti
tiesioginę reakciją į mūsų veiklą, netgi susipažinti su būsimais potencialiais
autoriais, kurie kitaip galbūt neišdrįstų
pasiūlyti savo kūrybos sostinėje leidžiamam žurnalui.
Tam tikra, net sakyčiau, ypatinga susitikimų rūšis – poetiniai renginiai. Pirmiausia – Poezijos pavasario
programoje nuolat skelbiamas Naujoji
Romuva ir Nemunas: poezija kaip bendravimo būdas. Susitinkame Salovartėje – privačioje mūsų bičiulių sodyboje,
maždaug 5 km nuo Senosios Varėnos.
Naujoji Romuva ir Nemunas, du bičiuliški kultūros leidiniai, yra šio renginio
organizatoriai, tad dauguma poetų atvyksta iš Vilniaus ir Kauno, tačiau įpratome čia nuolat matyti kūrėjus iš Druskininkų, Ukmergės, Kelmės, Kupiškio ir,
suprantama, Varėnos rajono. Pastaraisiais
metais susirenka apie šešiasdešimt poetinio žodžio gerbėjų ir eilėraščius skaityti
gali kiekvienas. Kelias birželio ar liepos
pilnatis sutikome Marijampolės Poezijos
parke – skaitymus ir koncertus po atviru
dangumi organizuodavo poetė marijampolietė Luana Masienė. Rugpjūtį arba
rugsėjį – ryškiausių žvaigždžių metą –
mus traukia Lietuvos etnokosmologijos
muziejus Kulionyse (Molėtų r.); kartu
su mumis eilėraščių kartais paskaito ir
muziejaus vadovas astronomas Gunaras
Kakaras. Jau keletą metų vidury vasaros susitinkame Tytuvėnų regioniniame
Varpai 2018 (39)
parke – čia mūsų bičiuliai organizuoja
teminius literatūrinius vakarus; buvo,
pavyzdžiui, atsiminimai apie poetą Stasį
Stacevičių, Žemaitės kūrybos refleksijos
arba čia pat gyvenančio prozininko Vlado Kalvaičio benefisas.
Įsismaginau pasakodamas apie
gražias ir prasmingas Naujosios Romuvos
kūrybines keliones, bet turiu pripažinti ir
keletą spragų. Na, tarkime, nė karto oficialiai nebuvome Klaipėdoje – tai jau tiesiog kažkoks nesusipratimas. Arba – kad
ir Šiauliai: buvome čia tik vieną sykį ir
labai seniai, dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Atsimenu, važiavome dviese su A.
Juozaičiu traukiniu apsikrovę maišais su
žurnalais, stotyje mus pasitiko Gintautas
Mažeikis ir, greitai kažką pasakodamas
apie miestą, atvedė į universitetą; vos
pasibaigus renginiui turėjome paskubėti į paskutinį traukinį, tad Gintautas vėl
palydėjo mus iki stoties...
Kartais bičiuliškuose pokalbiuose
suskamba toks Naujosios Romuvos
apibūdinimas: „žurnalas ant ratų“. Tikrai
taip; mums tai patinka, matome didžiulę
tokio gyvenimo prasmę ir tikimės naujų įspūdingų atradimų; tad rezignuoti
neketiname, priešingai – žadame nuosekliai tobulinti šitokį gyvenimo būdą.
„Varpams“ „Naujoji Romuva“
svarbus leidinys. Jame – ir pirmojo redaktoriaus Kazio Jankausko, ir
daugelio autorių pirmoji tribūna.
Žodžiu, esame beveik giminės...
Juozas Miltinis mėgdavo pabrėžti,
kad giminystės ryšiai jam visiškai nerūpi
– kur kas svarbesnis yra kūrybinis artimumas. Man, prisipažinsiu, irgi; ir net
manyčiau, kad kultūros leidiniams šią
idėją galima taikyti gerokai drąsiau nei
atskiriems žmonėms. Neabejoju, kad
37
Varpai ir Naujoji Romuva kūrybiniu
požiūriu yra labai artimi – net tikriausiai
ir tie stebuklingi „projekto tikslai ir uždaviniai“ panašiai formuluojami reikalui
esant. Turiu tokią gal kiek utopinę idėją,
kad visi kultūros leidiniai galėtų prasmingai ir bičiuliškai bendrauti ir bendradarbiauti, nors reikia pripažinti, jog
neretai į kolegas įtariai žiūrima kaip į
kažkokius konkurentus. Užsiminiau truputį apie bičiuliškus Naujosios Romuvos
ir Nemuno santykius; Varpų ir Naujosios Romuvos bendradarbiavimą derėtų
apibūdinti veikiau kaip potencialų.
Kodėl nepabandžius paversti jį gryna
realybe? Naujoji Romuva ne itin orientuojasi kultūriniame Šiaulių gyvenime
– ar negalėtų Varpai imtis šiuo atveju savotiško gido vaidmens? Kita vertus, labai
abejotina, kad šiauliečiai detaliai pažįsta
Naująją Romuvą – mėgintume Varpams
tarpininkaujant nuoširdžiai ir prasmingai prisistatyti. Savo ruožtu kviečiame
Varpus į svečius sostinėn ir mielai organizuosime kūrybinį bendravimą su mūsų
bičiuliais – Vilniuje veikiančiais kultūros
kūrėjais.
Paruošėte jubiliejinį – 600-ąjį
numerį. Kuo jis išskirtinis?
Jubiliejinių numerių, kaip ir bet
kokių jubiliejų, prasmė nedidelė, nors,
aišku, apsukresni veikėjai kaipmat pasinaudotų tokia proga reklamai arba,
kaip įprasta šiandien sakyti, „piarui“.
Gražiai pastebėjo pristatant šį numerį
skaitytojams poetas Juozas Žitkauskas:
„Kitas leidinys būtinai tokiu atveju
uždėtų didžiulį spalvotą skaičių „600“
ant viršelio, o Naujojoje Romuvoje apie
tai sužinome tik paskutiniuose puslapiuose.“ Iš tikrųjų, pamanėme esant
prasminga šio jubiliejuko proga išdėstyti
skaitytojams „trumpą Naujosios Romuvos
istorijos kursą“. Juk įdomu prisiminti,
kaip atrodė pirmasis J. Keliuočio išleistas žurnalo numeris; pirmasis su nauju
ir iki šiol išlikusiu logotipu – 1933, Nr.
1 (105); paskutinis, jau Vilniuje išleistas
prieškarinės Naujosios Romuvos numeris
– 1940, Nr. 24–26 (492–494). Ir iš šiuolaikinių keli nusipelno ypatingo dėmesio: pirmasis Vaidoto Daunio numeris
– 1994, Nr. 1(495); pirmasis be Vaidoto – 1995, Nr. 6–7 (501–502); pirmasis su spalvotais viršeliais – 2003, Nr. 1
(542); rekordinis puslapių skaičius (120)
– 2008, Nr. 2 (563); na, ir vadinamasis
„blokadinis“, visiškai neturint pinigų
leidybai, 40 susegtų puslapių ir be jokių
spalvų – 2014, Nr. 1 (586)... Beje, mūsų
indėlis į šiuos šešis šimtus menkas – 494
numeriai buvo išleisti J. Keliuočio.
Kaip įsivaizduojate „Naujosios
Romuvos“ ateitį?
Ateitin žiūriu gana optimistiškai,
tačiau nuo fantastiškų prognozių,
kaip kadaise Ostapo Benderio „NewVasiuki“, susilaikyčiau. Žinome, kad
žurnalas gali būti geresnis – tad dirbsime,
tobulinsime...
Kalbėjosi
Leonas PELECKISKAKTAVIČIUS
Varpai 2018 (39)
38
ONUTĖ GAIDAMAVIČIŪTĖ
KŪRYBA, KAIP IR GAMTA,
LYDI VISĄ GYVENIMĄ
Kaip ir gyvenimas – kūrybą. Užaugusi vienkiemyje šalia Stakliškių, visada
buvau arti gamtos, jos pasaulio paslapčių. Augau tarsi ta laumė, liesdama ir
akimis lydėdama saulės kelią, saulės kelio gijas: nuo jos tekos iki laidos. Artimiausia man buvo ir liko paukščiai, tie žvitrūs keleiviai, tarpininkai tarp žemės
ir dangaus. Jie taip pat lydi mane visą gyvenimą. Kaip ir drugiai bei gėlės. Vienas
iš didžiausių stebuklų yra žydėjimas. Gražiausias ir trapiausas metas. Kai apsikabina dieviškas grožis ir laikinybė, tirpstanti vėjo perpučiamuose gležnuose obelų
žieduose.
Varpai 2018 (39)
39
Gijos
Vortinklių gijos beauštant saulei...
Gijos...
Plonytės nematomos gijos,
Iš kurių išaustas ŠIRDIES audinys...
Gijos...
Gyvenimo linijų gijos... Išraizgytos kiekvieno mūsų delnuose...
Gijos...
Taip atrodo upės iš paukščio skrydžio...
Mūsų žemė, regis, yra išraizgyta gyvenimą, gyvybę teikiančių upių tinklu (kur vanduo – ten gyvybė, gyvenimas)...
Taip norisi, kad daugiau jungiančių gijų būtų tarp mūsų...
Taip norisi, kad visi susikibtume rankomis ir sukurtume vienybės tinklą,
vienybės audinį
Ir kad nebijotume drąsiai ištiesti rankos savo broliui ar sesei...
Atmintis
Ta begalinė tyra ir vaiski vaikystės, praleistos kaime, vienkiemyje,
nostalgija. Taip ir menasi ankstyvi rytai, kai pabudusi girdėdavau savo močiutės,
taip pat Onos, cykiai melancholiškai rypuojamas dainas prie kuriamos
krosnies (pečiaus)... apie mergelės ir bernelio meilę. Dar ir dabar uodžiu tos
didžiulės krosnies romų spragsėjimą ir verdamos sriubos, dažniausiai kruopų,
miežinių, kvaptį. Senoje asloje, be grindų. Dar ir dabar menasi rasoti gaivūs
čiulbantys almantys ankstyvi birželio rytai, kai senelis Jonas prie seno kluono
plakdavo dalgį besiruošdamas šienapjūtei. Taip norisi amžinai sugrįžti į tą
prarastą laiką, į vaikystės rojų, į tą palaimintą illud temporis, ir ištirpti amžinai
žaliame žolynų take, prie samanoto vaikystės namų durų slenksčio, jaučiant,
liečiant pulsuojančius protėvių pėdų atspaudus.
Varpai 2018 (39)
40
Paukščių rytas.
Sugrįžtis
Regimantai Tamošaiti, kaskart, žvelgdama į Jūsų sustabdytas akimirkas,
susimąstau, kad mūsų žiūra į pasaulį panaši. Nes aš savo būtį mėginu
„įrėminti“, įamžinti „immortalize“ sustabdytose akimirkose, unikaliose
akimirkose, kurios jau niekada nesugrįš. Nors intuityviai norisi tikėti, kad
visgi egzistuoja amžinoji eliadiškoji sugrįžtis. Sugrįžtis į tas pačias erdves, į tuos
pačius čiulbančius almančius žydinčius pavasarius, į tuos pačius krentančius
blykštančius išskrendančius rudenius. Tad belieka amžinoji sugrįžtis...
amžinoji tėkmė...
Varpai 2018 (39)
41
Mamai
Mama, aš jau 16 metų ieškau Tavojo Veido. Tavo juodai baltose
fotografijose. Tavo daiktuose. Tavo namuose kaime... Nors visi draugai ir
draugės sako: “Onute, liaukis tai daryti, paleisk savo praeitį, gyvenk dabartimi.”
Negaliu negaliu negaliu aš paleisti tos praeities...
Mama, Tavo veido ieškau ir kitų man artimų žmonių, giminaičių,
draugų ir draugių, veiduose. Na ir randu krislelius Tavųjų Akių Šviesos...
Tavojo Žvilgsnio... Tavųjų tamsbruvių veido bruožų... Tavosios šypsenos...
Žinau tik viena: Tu, miela Mama, visada buvai, esi ir būsi šalia. Nesvarbu,
kad jau 16 metų Tavęs nėra šios žemės realybėje. Tavo šypsena, Tavo žingsniai,
Tavoji Meilė yra visada su manimi ir bus, liks amžiams. Iki susitikimo kitame
upės krante...
Rytas
Atsibudau. Skaudančia lyg nuo pagirių, kurių niekada neturėjau,
galva. Su smėlio girgždesiu tarp dantų. Keista, iš kur tai? Lyg dar nebuvau
mirusi. Mintys vilnija apie prarastą Mylimąjį. Vis šmėžuoja lyg koks duriantis
skausmas, lyg dieglys, praėusio vakaro košmaro nuotrupos. Ta beprotiška
kelionė snieguotu miško taku vėlų vakarą, spaudžiant – 20 C. Spigsmai, iš
nevilties, besivejant tolstantį Godo, virstantys miško aidu. Beprotiškas virsmas
ir tysojimas tame miško take. Ir mintys, kur slepiasi, kur miega, kaip miega,
kaip tokį šaltį ištveria žiemojantys paukščiai. Ir kur dabar toji mano žaliaakė
papūga?
Taip, o to smėlio, sumišusio su sniegu, girgždesys iš ten. Iš tos beprotiškos
nakties. Kuri, tikiuosi, nepasikartos...
Varpai 2018 (39)
42
Rasotas rytas.
Giesmė
Pilkosios pečialindos tyli giesmė –
Cilp calp cilp cilp calp –
Lyg upokšnio čiurlenimas
Suvirpina širdį.
Tai – tekantis laikas
Iš gyvenimo į mirtį,
Iš mirties į gyvenimą.
Varpai 2018 (39)
43
***
Aš išeisiu į pavasarį basomis kraujuojančiomis kojomis,
Aižydama grubų žiemos įšalą,
Laužydama varveklius nuo langinių.
Ryto saulės šypsnys
pro užuolaidą pasrūva
ir švelniai paglosto skruostą,
sušildo mintį bundančią
ir kviečia
Būti.
***
mes tik keleiviai
erdvėje ir laike
visatos beribėje
ūkanų rasose
nelyg melsviai, šokantys
paskutinį vasaros tango
ir mirštantys tuoj ant asfalto
nelyg tiksinčios laiką
pilkosios pečialindos
greit vėjų žieminių išpučiamos
***
Aš išeisiu lengvai
Net lengviau nei manai
Per rudenes brydes
Per pavasario sniegą
Nieko neliks
Tik spindesys Tavo veido
Švyturiuojantis
Ąžuolijos guote
Varpai 2018 (39)
44
Giesmė.
***
Mano pėdos – degantis smėlis,
Mano žingsniuose – ugniaspalvės lapės.
Raganiški atspaudai
Išaugtoje suknelėje
Su džiovintais pinavijų žiedlapiais.
Varpai 2018 (39)
45
Atmintis
Viktorijai Daniliauskaitei
Mano įkapių drobulės baltos,
Jas išplovė pavasario vandenys.
Jos išniro iš balto sniego ir balto ledo,
Jų atspaudai ledo dantiraščiuose.
Neprisimenu vaikų vardų –
Jie užšalo išdžiūvusiose Sėlos upėse,
Tūkstantmečių ledynų arimuose.
***
Gėlės,
Jūs mano gėlės,
Jūsų atviras žvilgsnis į mano sielą.
Gėlės,
Tūkstančiai jūsų spalvotų saulių – akių –
Šviečiate man,
Šypsotės manajai nakčiai.
Gėlės,
Mano tyliosios sesės,
Kviečiu jus vardu
Ateiti į ežero gelmę,
Kur sraigės kriauklėje
Miega mano slaptosios mintys,
Kur auga mano vienatvė.
Varpai 2018 (39)
46
***
Nėra skirties tarp gyvenimo ir mirties, mirties ir gyvenimo, – tik valtis,
laukianti ant upės kranto palankaus pietinio vėjo. Tik langas, atdaras į
erdves bekraštes, žvaigdžių sniegu nubertas Paukščių kelias, kuriuo keliauja
pavargusiųjų vėlės. Tik švelnus pavasarinio vėjo gūsis, obelų žiedų sidabras,
delnuose ištirpstantis. Ūkanotas rasakilos rytas, ilgesinga saulalės laida.
Tad kas gi sujungia dangų ir žemę, gyvenimą ir mirtį?
Tik saulėta artimo šypsena, nugalinti baimę, tas amžinas tiltas iš žemės į
dangų, iš mirties į gyvenimą.
Gyvenimas paparčio žiede
Kadaise visata – Dievo Meilės kūrinys – tilpo viename paparčio žiede.
Tai buvo be galo Dievo globojamas pasaulis. Jame viešpatavo taika ir ramybė,
nuolatos tviskėjo saulės spinduliai, negeso dangaus smaragdinės varsos, netilo
upokšnių, paukščių ir bičių giesmės. Tą pasaulį dieną naktį juosė rasoti sidabriniai ūkai, medumi kvepiančios raktažolės, liepos ir čiobriai. Visi Viešpaties
tvariniai – augalai, paukščiai, gyvūnai, neišskiriant ir žmogaus, – turėjo laisvą,
kūrybingą sielą. Toje palaimingoje erdvėje neegzistavo laikas: dabartis buvo
amžinybė, o amžinybė – dabartis.
Augalai turėjo pasyvią meditatyvią, o gyvūnai, paukščiai, – aktyvią sielą.
Žmogaus siela galėjo būti ir aktyvi, ir pasyvi. Tobula siela – svajonės, meditacijos ir aktyvios veiklos jungtis. Jei prieš mirtį, tiksliau – naują gyvenimo
virsmą, žmogus būdavęs aktyvus, tai virsdavo į paukštį ar angelą, o jei pasyvus, – į augalą. Tačiau prieš šį virsmą paparčio karalystės valdovas turėjo būti
tobulai įvykdęs Dievo ir artimo meilės įsakymą ir prasmingai realizavęs savo
prigimtį – aktyvią ar pasyvią.
Praėjo keli tūkstančiai metų, kurie Dievui – lyg vienas auštantis rytas. Visa sutverta gyvybė, augalai taip suvešėjo, išsiplėtė, jog ėmė nesilaikyti
svarbiausio – artimo meilės – įstatymo ir pradėjo rungtis dėl vietos po saule.
Dievas sutvertą netobulą gyvybę nusprendė kas tūkstantis metų atnaujinti –
kurti naują, tobulesnę Paparčio karalystę. Taip iš paparčio žiedo išsirito ne tik
planetos, bet ir galaktikos, visatos. Paparčio karalystei Dievas paskyrė globėją
– valdovą, nesvarbu ką – žmogų, paukštį, augalą ar angelą, kuris gimdavo iš
Varpai 2018 (39)
47
paparčio žiedo.
Ir vieną nuostabų dienos rytą per Rasos šventę, kai žolynai patys kupliausi, kvapniausi, pražydo papartis – išsiskleidė nauja gyvybė, išsirito naujas
pasaulis. Žiede užgimė naujos Paparčio karalystės valdovė – saulės, debesų,
girių, upių, ežerų dukra. Dievas ją pavadino Augusta. Tai - kilnaus, kilmingo,
saulėtos širdies žmogaus vardas. Iškart ją apgaubė paukščių aureolė. Paukščiai
Augustą sveikino džiugiai giedodami, kartodami jos vardą. Paukščiai buvo jos
tikrieji broliai ir seserys.
Ankstesniajame gyvenime Augusta turėjo paukščio sielą ir buvo labai
aktyvi. Ji buvo greičiausia Dievo pasiuntinė, tarpininkė tarp dangaus ir žemės,
atnešdavusi Dievui naujienas iš netobulos Paparčio karalystės – Žemės.
Dievas, įkvėpęs Augustai naują gyvybę, davęs žmogaus sielą, naujoje Paparčio
karalystėje paskyrė ypatingą misiją – numegzti įvairiaspalvį kilimą – taką,
jungiantį dangų ir žemę, o jo viršuje pastatyti saule tviskančius rūmus. Toji
skaisčioji saulė – Dievo Meilės liepsna. Tik jos apšviesta būtis yra pilnavidurė,
kaip tas kartą per tūkstantį metų pražystąs paparčio žiedas. Augustai buvo
pavesta nešti Dievo Meilę į žmonių, paukščių, augalų širdis, jas sušildyti,
rodyti taką į saulėtus Dievo namus. Tai misijai Dievas Augustai suteikė
begalinę drąsą, energiją, pasiaukojimo dvasią.
Neilgas buvo Augustos gyvenimas. Jos gyvastis tirpte sutirpo skleisdama Dievo Meilės šviesą. Visas Augustos gyvenimas buvo skirtas kitiems. Ji
skubėjo gyventi, teikti ramybę, paguodą, pagalbą silpniausioms mūsų sesėms, broliams – trapiosioms žibutėms, vėjo siūbuojamiems drugiams, mažosioms miškų, laukų giesmininkėms – zylutėms, liepsnelėms, devynbalsėms,
kregžutėms. Juk kuo gyvenimas intensyvesnis, kuo labiau atiduotas artimui
savo, tuo jis prasmingesnis, svaresnis, pilnesnis dangaus akivaizdoje.
Romiosios gėlės ir greitieji dangaus skrajūnai buvo patys didžiausi debesų, miškų ir ežerų dukters pagalbininkai. Paukščiai ir gėlės padėjo Augustai numegzti dangų siekiantį taką, kuriuo eidamas kiekvienas galėtų pasiekti
saule tviskančius rūmus, pajusti dievišką meilę. Paukščiai kilimą audė iš žirginių karolėlių, linų kaselių, karklų vytelių, papuošdami dangaus mėlį sugėrusiais žibučių, katilėlių, rugio gėlių, linų žiedynais. Kilimą sutvirtindavo
kregždučių atnešti molio trupinėliai, bičių pikis ir medus. Kilimo mėlis susiliejo su dangaus žydruma ir buvo labai blankus, tad Augusta nusprendė jį
truputį pagyvinti, paryškinti. Iki tol kelio į Dievo Meilės karalystę niekas,
išskyrus nebent akyluosius padangių sklandūnus, nepastebėdavo.
Daugiau spalvų kilimui paukščiai pasisemdavo iš gėlių taurelių-ąsotėlių.
Kiekvienas paukštis turėdavo savo gėlę. Dangaus mėlį iš katilėlių taurelių
Varpai 2018 (39)
48
gerdavo tulžiai, bitininkėliai, saulės auksą iš švento Petro raktelių, vėdrynų,
purienų semdavo ugniaspalvės volungės, mėnesio sidabrą iš baltažiedžių
plukių, snieguolių, obelų žiedynų, sniegu žėrinčių vyšnių, – baltarūbės
kielės, aušrinės, skaisčias kibirkštis iš gaisrenų, dagių, erškėtrožių, – liepsnelės, dūminės raudonuodebės, smaragdo žibėjimą rasakilos laše, – žalvarniai,
žaliosios meletos, žemės aitrų rudumą, – vieversėliai, strazdai giesmininkai,
nakties gelmę, – juodieji strazdai, varnėnai.
Pagaliau takas į dangų, mirgantis įvairiais gėlių atspalviais, paukščių
buvo nuaustas. Iš pradžių juo, nešinos medumi varvančiais koriais, kitomis
„statybinėmis“ medžiagomis – žiedadulkėmis, pikiu – ir džiugiai giedodamos
skrido saulėtosios Dievo tarnaitės – bitės, kamanės. Jos nuausto tako pabaigoje nulipdė Dievo Meilės pilį. Dangaus grožis buvo neapsakomas: pirmiausia tuo taku paskui savo gėlę skrido įvairiaspalviai sparnuočiai, juos pasitiko
rodantys kelią į dieviškos meilės rūmus ir Dangaus karalystę angelai. Visi dangaus paukščiai ir debesų patalai aidėjo nuo paukščių, bičių, žmonių, angelų
giesmių.
Tuo dieviškos Meilės taku, įvykdžiusi artimo meilės misiją, pakilo ir pati
Paparčio karalystės valdovė – Augusta. Ji taip šiame gyvenime ir nesuspėjo
pasidžiaugti savo ir bičiulių numegztu dangaus taku, saulėtaisiais rūmais. Ją
ant sparnų skraidino jos broliai paukščiai. Ji pati vėl atvirto į paukštį, norėdama dar kartą išvysti savo tėvus paukščius. Vėliau ją priglaudė angelai, nuskraidinę į išsvajotus dieviškosios Meilės rūmus. O ir pati Augusta, ištirpusi
Viešpaties Meilės saulėje, įgijo neregimą angelo pavidalą ir sielą. Ji – didelė
Dievo pagalbininkė, vedanti žmonių, paukščių sielas nuaustu žibančiu dangaus keliu – Paukščių taku. Jis ir dabar regimas, bet tik vėlų vakarą ar naktį.
Dabar Augusta Dangaus karalystėje yra silpniausiųjų, mažiausiųjų brolių –
paukščių – globėja ir valdovė.
Onutė GAIDAMAVIČIŪTĖ
Autorės iliustracijos
Varpai 2018 (39)
49
CLANDESTINUS
LEDĖJANTI
apsakymas
Mano mielai draugei Olgai P.,
kaip padėka
už pačias skaniausias salotas
Kaliningrado srityje
Jus stebina, kad aš bijau skersvėjų?
Kad ant jau išvėdinto kambario slenksčio mane krečia šiurpulys?
Man pasidaro bloga, kuomet vakarėjančią rudens
dieną vos vos padvelkia vakariniu vėsumu.
Apie mane kalba, jog šaltis man iššaukia tokį pasibjaurėjimą,
kaip kitiems žmonėms dvokas; beje, to neneigsiu.
Varpai 2018 (39)
50
Paprasčiausiai papasakosiu patį košmariškiausią savo gyvenimo
epizodą, po to spręskite patys, ar stebėtina tai, jog nekenčiu šalčio.
Daugelis galvoja, jog nepamainomi siaubo palydovai –
tamsa, vienatvė ir tyla.
Aš patyriau siaubingą košmarą vidury baltos dienos, ryškioje
šviesoje, žmonių prikimštame pigiame banaliame pensione,
esančiame pačiame didžiausio triukšmingo miesto centre...
H. P. Lovecraft. „Šaltokas oras“
Šią vasarą beveik visi Kaliningrado gyventojai keikė nemielaširdingą
Dievą, pasiuntusį jiems karštį, visi, išskyrus vieną žmogų, kuris buvo šalčio ir
savo siaubingo išradimo kalėjime.
***
Jau antri metai paeiliui temperatūra Pabaltijyje peršokdavo rekordinę
ankstesnių dešimtmečių ribą, tačiau ši vasara buvo karštesnė nei ankstesnioji.
Kelių šalių astronomai, meteorologai ir sinoptikai, netgi apjungę pajėgas, vis
tiek išsimušė iš vėžių, ieškodami galimos aiškios anomalijos priežasties nurodytam regionui, kadangi daugiau nė vienas planetos kampelis nekentėjo dėl
padidėjusios temperatūros. Saulės agresijos pažeistos teritorijos mastelis buvo
siaubingas: jo diametras buvo nuo Belostoko iki Gotlando ir nuo Rygos iki
Poznanės. Anomalijos židinys, kaip rodė mokslininkų žinioje esantys prietaisai, buvo Kaliningrade. Niekas negalėjo padėti nustatyti išties neaiškaus reiškinio atsiradimo minėtoje teritorijoje. Taip pat negalėjo bent apytikriai nustatyti aukštos temperatūros kritimo laiko, jei išvis tai buvo galima numatyti.
***
Į šį prakeiktą miestą patekau visiškai atsitiktinai. Jis tik iš pradžių toks
man pasirodė, nes neabejotinai dėl to buvo kaltas kelionės nuovargis ir jau
minėti orai. Saulė kepino be gailesčio; nesaugu buvo šalia pastatų sienų: jos
galėjo nudeginti ne ką blogiau nei keptuvė; nukepintos medžių lapijos šešėliai neapsaugojo nuo tiesioginių įtūžusios žvaigždės ultravioletinių spindulių.
Žmonės alpdavo tiesiog gatvėse; saulės smūgiai būdavo taiklūs ir versdavo
iš koto. Siaubas, jei tai atsitikdavo su pėsčiuoju judriose gatvių sankryžose.
Tačiau dar baisiau, jei tai nutikdavo su autobuso ar sunkvežimio vairuotoju.
Gatvės pamokslininkai, kurie dar sugebėjo ištverti pragarišką temperatūrą, nenutrokšdami nuo griausmingo tuščiažodžiavimo, nuoširdžiai verbavo tokius
pat perkepusius į Dangaus Karalystę, kuri, tikriausiai, jau buvo ne už kalnų,
jeigu jau pats Pragaras atvėrė savo žiotis virš žemės.
Ir apie ką gi aš čia? Mane į Kaliningradą pakvietė senas draugas, kad
Varpai 2018 (39)
51
pagelbėčiau jam redaguojant vietinių trečiarūšių rašytojų tekstus. Mat tikėjosi, kad profesionalus taisymas pridės blizgesio jų šedevrams. Nebuvo kaip
atsiginti šių popiergalių, taip jis rašė savo laiške, dėl to ir paprašė pagalbos. Su
juo susipažinome Švedijoje, Baltijos šalių rašytojų suvažiavime.
Iki to laiko dar niekada nebuvau Rusijoje; mano gausus būrys draugų
ir pažįstamų iš viso pasaulio verčiau vyko pas mane, tačiau dėl Aleksejaus
Viktorovičiaus Popovo – toks mano draugo ruso vardas – padariau išimtį.
Nežiūrint į padažnėjusį galvos skausmą ir progresuojančią agorofobiją, nusprendžiau vykti į nepažįstamą Kaliningradą. Vis dėlto, savaitę pagyvenęs
draugo man skirtame kambaryje, visiškai pripratau prie miesto, kurį galėjau
ramiausiai stebėti pro penktojo aukšto langą – kaip ir įkaitusį, pastoviai virš
jo pakibusį saulės diską.
Vis dėlto agorofobija turi iš pirmo žvilgsnio keistų, tačiau dėsningų
tendencijų: kartais ligoniui tiesiog gyvybiškai būtina pabūti tarp žmonių,
nors toks noras kyla itin retai ir trumpam laikui. Turbūt panašiai jaučiasi ir
kenčiantys nuo diabeto; tokiems retkarčiais reikalinga arklinės dozės cukraus
injekcija, nors tai prieštarauja pačiai ligos prigimčiai. Ir štai kuomet pajutau
staigiai priartėjant – per ilgus metus pilnai ištyriau savo organizmo simptomus ir gynybines reakcijas – artėjantį „fatalinės vienatvės“ priepuolį, neėmiau
atidėlioti darbų rytdienai. Vietoj to, kad pagelbėčiau kolegai rašytojui, paprašiau jo nuvežti kur nors į neypatingai žmonių apgyvendintą vietą. Pavyzdžiui, į pajūrį. Nors ir į pliažą. Kaip paskui pasirodė, loginis par excellence
vietos pasirinkimas nepavedė: dėl besikeičiančių oro sąlygų Zelenogradsko
pliažas – kurortinis miestelis Kaliningrado kaimynystėje – buvo visiškai
tuščias, tik keletas žmonių bandė ieškoti išsigelbėjimo nuo karščio Baltijos
jūros vandenyse, kurios temperatūra mažai kuo skyrėsi nuo pridvisusio oro.
Aleksejus Viktorovičius išleido mane iš automobilio ties pajūrio linija ir,
staigiai apsisukęs, priminė, kad pasiims iš vietinės autobusų stoties lygiai po
penkių valandų. Apsižvalgiau ir pamažu nutipenau link vandens, pakrantėje
ieškodamas dar ne iki galo saulės išdegintų krūmų ar medžių, galimos slėptuvės nuo saulės spindulių.
Ką gi, penkių valandų pilnai užteks, kad „išvaikščiočiau ligą“, kaip vadinau savo priepuolį. Neskubėdamas judėjau išilgai jūros, lengvai teliuškavusios
metro atstumu nuo kojų, kuomet netikėtai pastebėjau, kad išskyrus mane
ir kelis plaukikus, pasilikusius toli už nugaros, pliaže yra dar vienas žmogus.
Moteris.
Ji ėjo pakrante tiesiai į mane. Kažin ar besiartinančiai brunetei ilga
žydra suknele buvo daugiau kaip trisdešimt-trisdešimt penkeri. Ji ėjo lėtai,
tarsi mėgavosi pasivaikščiojimu. Nejaugi ji visai nejaučia kepinančios saulės?
Atrodė, kad jos suknelė plaikstosi nuo vos juntamo šėlstančios žvaigždės spindulių išdžiovinto vėjelio antpuolio. Velniai griebtų, ji iš tiesų niekur neskubėjo!
Už kelių minučių susilyginome. Staiga pajutau tarsi būčiau paveiktas
Varpai 2018 (39)
52
kažkokios keisto lauko ypatybės: nuo brunetės dvelkė vėsuma. Ne, pačiu
tikriausiu žiemos šalčiu! Pirmiausia pagalvojau, kad apsirikau, nes tai buvo
taip netikėta ir neįtikima. Norėdamas patikrinti savo pojūčius, užgaišau iš
kišenės traukdamas cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį. Keistas jausmas nedingo,
atvirkščiai – dar sustiprėjo. Mergina pažvelgė į mane ir greitai nuleido galvą,
slėpdama akis. Ir... Ir aš, trypčiodamas vietoje, užkliuvau į bangų krantan
išmestą kažkokią šaką, praradau pusiausvyrą ir ne pačiu gražiausiu būdu išsitiesiau ant smėlio.
Nusikeikiau gimtąja kalba ir bandžiau stotis. Pastebėjau keistą nepažįstamosios judesį: iš pradžių ji lyg ruošėsi pagelbėti – jos ranka kryptelėjo mano
pusėn, brunetė net šiek tiek pasilenkė, tačiau paskui kažkodėl išsitiesė, nudelbdama žvilgsnį į šoną.
Užkalbinau rusiškai:
– Atleiskite man...
Ji nusišypsojo, bet be jokios pašaipos:
– Tai jūs man atleiskite, kad pasidrovėjau pagelbėti...
Jos balsas pasirodė žemas. „Kokia tobula harmonija su suknele“,- pagalvojau, kratydamas smėlį nuo marškinių rankovių.
Parsibeldė ankstesnis karštis, susigrąžindamas sau šeimininko teises. Ir
mes, nors nesusitarę, iš lėto pajudėjome kartu link baro jūros pakrantėje.
Kalbėjome apie viską ir apie nieką. Prisistačiau. Ji pasisakė esanti Alesia Vinogradova, Maskvos valstybinio universiteto Atominės fizikos fakulteto mokslinė darbuotoja. Prie šalto mineralinio vandens buteliuko net neprisilietė. Paaiškino: serganti keista liga, dėl kurios nebeįmanomas buvimas
Maskvoje. Nuramino, kad liga neužkrečiama. Mintimis beliko tik apgailėti
tokią gražuolę. Staiga ji, žiūrėdama į jūrų plynę, pasakė:
– Nepergyvenk! Viskas bus gerai, liga greitu laiku apleis tave... Visiems
laikams.
– Argi sakiau, kad kažkuo sergu?
– Tiesiog pajutau, ir viskas.
Mano draugo skirtos valandos pasivaikščiojimui pralėkė akies mirksniu;
man jau buvo būtina keliauti stoties link. Alesia irgi gyveno Kaliningrade,
nuomojosi butą Proletarskajos gatvėje, bet man tai nieko nesakė. Jai tiesiog
pasiūliau vykti į Kaliningradą dviejų rašytojų kompanijoje, ji galvos linktelėjimu sutiko. Aleksejus Viktorovičius pasirodė karališkai punktualiai.
Aišku, negalėjau atsisveikinti su naująja pažįstama, nepaprašęs jos telefono numerio.
Ką galiu dar papasakoti? Mes su Alesia pradėjome susitikinėti bene
kasdien. Jai skambindavau ir juokais kviesdavau ateiti aplankyti seną vienišą
agorafobą. Ir Alesia ateidavo. Bendraudavo, kai turėdavau laisvo laiko nuo
darbų. Garbės žodis, ji vis labiau ir labiau valdė mano mintis. Tačiau mane
neramino, kokia liga serga šis nuostabus žmogus. Vis dėlto Alesia nė karto
negrįžo prie tos temos, o man pačiam neužteko drąsos sulaužyti jos įvestą
Varpai 2018 (39)
53
tabu. Kartais atrodydavo, jog jaučiu šalia jos keistą šaltį, panašiai kaip tą kartą
Zelenogradsko pliaže. Alesia atsakydavo į mano pastabas klausimu, ar gali
būti šalta vidury tokios karštos vasaros? Tekdavo sutikti, nors ir nesijaučiau
apgautas savo paties receptorių. Be to, ji pastoviai atsisakydavo nuo siūlomų
vaišių, kad ir kas tai būtų, ledai ar taurė šampano. Neįsižeisdavau, kadangi
ji leido suprasti, jog tai niekaip nesusiję su manimi ar siūlomomis vaišėmis.
Man atrodė, kad mergina bando mūsų draugystės tvirtumą, apsipranta,
tikrina ar iki galo gali būti atvira su manimi. Jaučiau, kad ji daug ko nepasako,
kartais tai buvo pastebima iš jos skvarbaus, nors ir švelnaus, žvilgsnio.
Taip praėjo mėnuo. Į lauką beveik neidavau, na nebent tik palydėti Alesios iki laiptinės durų.
Vienąkart, po mūsų įprastų pasisėdėjimų Aleksejaus Viktorovičiaus svetainėje, nutiko kažkas neįtikėtino: Alesia pakvietė į svečius. Nė karto primygtinai to neprašiau, išmintingai užsiėmęs laukimo poziciją. Aišku, iš karto
priėmiau pasiūlymą.
Apie vidurdienį taksi atvežė prie Alesios namo. Mergina laukė laiptinėje.
Pakilome į antrąjį aukštą. Nieko ypatingo: du kambariai, iš kurių vienas aiškiai atliko darbo kabineto funkciją, kitas – miegamojo. Nuėjome į pastarąjį ir
susėdome vienas priešais kitą ant mažų kėdučių nedidelėmis atkaltėmis.
– Žinai, nusprendžiau tau papasakoti viską, – Alesia pažvelgė ilgu atviru
žvilgsniu.
Ji pakilo nuo kėdės ir nuėjo link lango. Žiūrėdama į gatvę pasakė:
– Stenkis manęs nepertraukti, tiesiog klausykis. Viskas prasidėjo prieš
dvejus metus, kuomet gyvenau Maskvoje ir dirbau universitete. Turėjau vyrą
Andrejų. Jo veiklos sfera buvo toli už mokslo ribų. Sakykime, jis buvo smulkus verslininkas. Daugelį metų kartu su kolegomis stengėmės teoriškai dirbti
prie visuotinės reliatyvumo ir kvantinio lauko teorijų, tikėdamiesi rasti jų suderinamumą, ypatingai tuo klausimu, kuris siejasi su juodųjų skylių kilme ir
jų veikla...
– Atleisk, Alesia, iš fizikos turėjau silpną trejetą... – skėstelėjau rankomis.
– Aš tau neaiškinsiu kvantinės fizikos detalių. Paprasčiausiai noriu, kad
suprastum galutinį paieškų tikslą. Ką nors girdėjai apie DHG?
–?
– DHG – didysis hadronų greitintuvas, paprasčiau tariant – įkrautų
dalelių greitintuvas, kuris sukelia protonų ir sunkiųjų jonų susidūrimą
priešpriešiniuose pluoštuose. Funkcionuoja Šveicarijoje.
– Iš tavo žodžių suprantu tik du paskutinius, – prisipažinau.
– Aš irgi šio stebuklo savo akimis nemačiau. Tačiau gerai pažįstu Rusijos
Mokslų Akademijos Atominės fizikos instituto Novosibirsko kolaiderį, kuris
tarnauja tiems patiems tikslams. Ar tu apskritai ką nors žinai apie dangaus
kūnus, kurie vadinami juodosiomis skylėmis?
– Žinau, kad jie susiurbia viską, kas tik patenka į jų traukos lauką.
– Nuostabu. Vadinasi, nesi beviltiškas. Būtent juodoji skylė kalta dėl
Varpai 2018 (39)
54
išties smarkios ir nekontroliuojamos temperatūros padidėjimo mūsų regione. Ji sugeria ultravioletinius saulės spindulius, tuo pačiu inspiruodama
patį tikriausią kosminį šaltį. Kiekvieną akimirką ji reikalauja vis didesnio ir
didesnio šilumos kiekio. Čia kalba eina ne tik apie Celsijaus ir Farengeito
skales – čia visai kitos matavimo kategorijos.
– O tu kuo čia dėta?
– Aš ir esu jos pasirodymo priežastis, - pasakė Alesia, pagaliau atsisukdama į mane. – Dėl to, kad esu ta juodoji skylė!
Nesusijuokiau tik dėl to, jog būtent šiai merginai ruošiausi prisipažinti
meilėje.
– Pats pagalvok. Palygink užpraeitą ir praėjusią vasaras. Palygink jas su
šia. Aš jau sakiau, kad mano istorija – kaip ir pati istorija su atšilimu – prasidėjo daugiau nei prieš dvejus metus. Prisipažink, ar nejautei šalčio mano draugijoje?
– Dar per pirmąjį mūsų susitikimą paplūdimyje... Bet tu atsakei, kad
man vaidenasi...
– Atleisk! Tai buvo vienintelis kartas, kuomet tau pasakiau netiesą...
Nesusilaikiau ir apkabinau Alesią. Ir beveik tučtuojau atšokau: jos kūno
temperatūra buvo tokia žema, kad...
– Įsitikinai? – ji neįsižeidė, tik su dideliu liūdesiu pažiūrėjo į mano akis ir
vėl grįžo prie lango. – Greitai pajausi ir šaltį: juk perspėjau, kad tokiai juodajai skylei reikalingos trumpalaikės inspiracijos. Galbūt reliatyvumo stygos
nematomas analogas. Jaučiu, kad artinasi laikas...
Apėmė siaubas. Kas gi čia vyksta? Atsargiai paėmęs merginos ranką
turėjau pripažinti juntamą jos kūno temperatūros kritimą. Greitai Alesia
tapo tikru šalčio epicentru. Drebėjau jos bendrijoje tiek nuo šalčio, tiek ir iš
baimės. Ji išėjo į koridorių ir, peržengusi slenkstį, pasakė:
– Lukterk minutėlę, tuojau viskas pasibaigs.
Šlovė Dievui, kad manęs neapleido gebėjimas mąstyti ir apsvarstyti tai,
kas įvyko. Laiko apmąstymams buvo nedaug: staiga atsivėrė durys ir Alesia
įžengė į kambarį. Suvokiau, kad vėl galiu judėti. Kai uždėjo ranką man ant
galvos, jos temperatūra jau nebuvo tokia žema, kaip prieš tai. Paslaptinga,
nematoma ledinė aura aplink merginą irgi išnyko.
– Kas čia buvo?
- Nežinau. Galų gale aš juk fizikė, ne gydytoja. Šis keistas procesas vis
dažnesnis. Pradžioje kažkas panašaus nutikdavo kartą per kelis mėnesius,
paskui – kartą į mėnesį, kartą į savaitę. Dabar – kokį dešimt kartų per parą.
Dėl to Andrejus ir paliko mane. Ilgai kentė mano „ligą“, tačiau prieš aštuonis
mėnesius atidavė šį butą, davė pinigų, o pats pasiliko Maskvoje. Anksčiau dar
skambindavo, tačiau jau kokie trys mėnesiai nebe. Darbą universitete taip
pat teko mesti. Kaip ir susitikimus su draugais ir pažįstamais. Džiaugiausi
vykstanti į miestą, kur neturėjau nė vieno pažįstamo. Ir štai sutikau tave...
- Kaip apskritai tai nutiko? Juk negimei tokia.
Varpai 2018 (39)
55
– Aišku, ne. Tai mano individualių eksperimentų pasekmės... Eime, kai
ką parodysiu.
Jos kabinetas buvo užverstas knygomis. Tik ant didelio stalo, kuris
tikriausiai užėmė ketvirtį kambario, stovėjo kažkas, užklotas paprastu audiniu.
Alesia jį nudengė ir mano akims atsivėrė keistas žiedo formos pusiau
metalinis, pusiau plastikinis aparatas su kažkokiais priedais, apie kuriuos galėjau tik spėlioti.
– Tai yra tiksli DHG kopija, tik, aišku, milijonus kartų mažesnė, – paaiškino mergina. – Realiai jis kiek didesnis nei Maskvos metro – 26,7 kilometrų ilgio. Nuo šito modelio ir prasidėjo mano nuotykiai. Jį atsivežiau iš
Maskvos, kad išsiaiškinčiau nutikimo su manimi priežastį, - ir ji ėmė kažką
kalbėti apie laiką ir erdvę, gravitacinę sąveiką ir panašias mįsles, kalbėdama,
tikriausiai, labiau su savimi. Stengiausi būti maksimaliai atidus, bet iš to, kas
buvo pasakyta, supratau viena: kas nepasisekė viso pasaulio protams, pavyko
niekam nežinomai merginai, kad ir su specialiu moksliniu išsilavinimu.
– ...tik kažkokiu momentu viskas pasisuko kita linkme. Paskui viską
aplinkui ėmė traukti į save, po to – blykstelėjimas ir atminties praradimas, –
pasakojo Alesia. – Negaliu suprasti, kodėl taip nutiko, tačiau pati tikriausia
juodoji skylė įsikūnijo manyje, dėl kažkokios priežasties nepanorusi įsiurbti
savo nešiotojos. Ir visko aplinkui. O kai praėjus maždaug savaitei, išgėriau
kavos ir supykino, supratau: mano organizmas tapo uždara sistema savyje.
Jau daugiau kaip dveji metai nei valgau, nei geriu, nei miegu. Per visą tą laiką
neatsirado ir nė vienos raukšlelės. Kaip moteris tikriausiai turėčiau džiaugtis...
– ji nusišypsojo su giliu liūdesiu veide.
Suglumęs žiūrėjau į kalbančiąją:
- Esu skaitęs, jog patekusieji į juodosios skylės traukos lauką, negrįžta
atgalios. O tu pasakoji apie kažkokias jos šalčio inspiracijas.
– Apie tai žinau ne ką daugiau, nei tu. – Juodosios skylės – patys
paslaptingiausi Visatos objektai. Neveltui užsiminiau apie reliatyviąsias sroves
– plazmos srautus, sklindančius iš kvazarų arba radiogalaktikų. Ir tai dar ne
viskas... Pats įdomiausias dalykas, kad nustojau jausti laiką.
–?
– Nustojau jausti jo sąlyginius periodus. Praeitis, dabartis ir ateitis – tarsi
tušti plepalai. Įgijau galimybę regėti ir jausti tai, kas nematoma. Savyje turiu praėjusių ir būsimų įvykių atmintį, tačiau jų neskiriu laiko kategorijomis.
Tarsi būčiau iš tų pirmųjų kvarkų, gimusių Didžiojo Sprogimo metu – pirmapradė žvaigždžių medžiaga, amžinai keliaujanti laike, kurios ribos išsitrynė
nuo ilgo keliavimo. Tarsi jau esu seniai nei gyva, nei mirusi ir patekau į šią
planetą prieš milijardus metų...
Atsistojau tik dėl to, kad apglėbčiau Alesią. Nepratarėme nė žodžio.
Iš tiesų, argi Žemė ne Absoliučios Vienatvės Planeta? Argi kiekvienas
iš mūsų ne juodoji skylė? Mes pripratome tik imti nieko neduodami atgal –
nieko, išskyrus šaltį. Tačiau, panašu, netgi juodosioms skylėms būtina meilė
Varpai 2018 (39)
56
ir dėmesys. Ir koks skirtumas, kas Alesia iš tikrųjų: šaltas, anomalus kosminis
kūnas, atsiradęs mūsų pasaulyje nepaisant Visatos tvarkos dėsnių ar vieniša,
nelaiminga mergina? Tai ką tuomet kalbėti apie žmones?
- Tu man labai patinki.
- Ir tai po to, ką sužinojai apie mane?
Ji pakvietė pasivaikščioti:
- Juk sakiau, kad greitu laiku liga tave apleis... Nebijok, eime!
Prieš išeinant dar sugrįžo į miegamąjį. Išgirdau keletą smūgių ir traškesį.
Man sukosi galva. Ne iš baimės atsidurti gatvėje, tarp žmonių, bet nuo
paskutinių dviejų trijų valandų pergyvenimų. Oi, Alesia!.. Dar man norėjosi kuo greičiau pasidalinti naujiena su Aleksejumi Viktorovičiumi – ir ne
tik kaip su draugu, bet labiau kaip su mokslininku: jis rašė puikius mokslinius fantastinius romanus kosmine tematika, operuodamas juose paskutiniais
tėvynainių ir užsienio astrofizikų pasiekimais.
Išsikvietėme taksi ir netrukus pasiekėme Kamennaja gatvę. Gaila, bet
šeimininko nebuvo namie. Teks apie viską papasakoti po pasivaikščiojimo,
tuo labiau, kad šito primygtinai reikalavo Alesia.
– Tu greitai pasveiksi!.. - kartojo ji, tvirtai ir drąsinančiai laikydama
mane už rankos, kol lėtu žingsniu judėjome man nežinoma kryptimi.
Kuomet per kažkokią arką patekome į Leonovo prospektą, pastarajame
pamačiau galybę žmonių, todėl pasipriešinau:
- Daugiau nežengsiu nė žingsnio!
– Nebijok!
Ten ir atgal zujo automobiliai, autobusai, žmonės. Akyse raibo, širdis
plakė vis stipriau. Tarsi per miglą įžiūrėjau paminklą kosmonautui
– Eime! – ragino Alesia.
Atsigavau tik sėdėdamas ant suoliuko.
– Dabar pats privalai padaryti pirmuosius žingsnius.
Žengiau žingsnį.
Paskui abu sėdėjome tiesiog ant laiptelių šalia paminklo.
– Noriu tave tokį įsiminti visam laikui...
– Kodėl tik įsiminti?
– Todėl, kad manęs daugiau nebebus... Atėjo laikas! – beveik sušuko
mergina ir nukrito man ant rankų.
Kas vyko toliau, sunku žodžiais perduoti netgi man, rašytojui. Alesios
kūnas smarkiai šalo ir, baisu apsakyti, švytėjo iš vidaus. Pamenu, nepaleidau
jos iš savo glėbio iki tol, kol mano rankos nesugrubo. O paskui... Paskui švytėjimo neliko ir, garbės žodis, Alesia dingo tiesiog mano akyse!
Kai atsipeikėjau, supratau, kad esu ligoninėje. Pakėliau galvą nuo pagalvės ir sudejavau:
– Alesia!
Palatoje buvo dar keturi vyrai.
– Na štai ir atgavote sąmonę, brolyti! Ach, ir išgąsdinot jūs mus! –
Varpai 2018 (39)
57
pasakė daktaras prisėdęs ant kėdės šalia lovos. – Užsieniečio pasas, užpildyta
migracinė korta ir registracijos vieta išgelbėjo. Jūsų draugas mums jau pasakojo, jog sergate agorofobija.
Neužilgo pasirodė ir Aleksejus Viktorovičius.
- Kaip savijauta?
- Alesia! – išspaudžiau iš savęs, bejėgiškai dairydamasis į šalis.
- Apie tai pasikalbėsime namie, – kolega delnu palietė mano kaktą.
***
Į namus važiavome ilgu aplinkkeliu, tarsi Aleksejus Viktorovičius
sąmoningai nenorėjo vežti manęs tuo prospektu. Jis viską žinojo apie
nutikimą, na, beveik viską. Kai tik jam buvo pranešta, iškart atvyko į ligoninę.
Girdėjo, ką kalbėjau būdamas be sąmonės. Ir viso kito, tai yra tikrųjų įvykių
užkulisių, nusprendžiau neslėpti nuo jo. Niekuomet neužmiršiu jo akių, kai
papasakojau, jog Alesia sunaikino savąjį kolaiderį ir keisto bei baisaus išradimo paslaptis amžiams dingo Letoje.
Ir dar... Nei palatoje buvę ligoniai, nei gydytojas nekėlė jokio susierzinimo. Eidamas klinikos koridoriais ir netgi atsidūręs gatvėje stebėjausi savim:
pulsas nedažnėjo, ausų neužgulė, kakta neprakaitavo. Jokie sutinkami žmonės
nebekėlė neigiamos reakcijos. Liga mane apleido!
Kolega tvirtina, jog mirštančios merginos vaizdo sukeltas šokas neaiškiu
būdu paveikė mano išgijimą. Gali būti. Vadinasi, Alesia, žinodama praeitį,
dabartį ir ateitį, numanė apie mūsų susitikimą, kaip ir apie visa, kas turi nutikti
po to? Kas ir kaip konkrečiai turi nutikti... Kur čia šuo pakastas – paprasta
žmogiška drama ar nesuvokiamas kosminis ciklas – į tai turbūt neįmanoma
atsakyti net žymiausiems ir įžvalgiausiems protams.
***
Per dvi paras saulės nualintame Europos regione temperatūra nukrito
iki tai platumai įprastos skalės. Nė vienas mokslininkas, kiek žinoma,
nesiėmė drąsos teigti dėl kokios priežasties taip atvėso; niekas moksliniuose
sluoksniuose nesugebėjo iškelti daugiau ar mažiau priimtinos nutikusio įvykio
teorijos. Tikriausiai pati gamta, kuri yra didžiausia fizikė, pradėjo ir pabaigė
keistą neišaiškintą anomaliją, besivadovaudama tik savo pačios – neturinčios
nieko bendro su žmogiškaisiais – įstatymais.
Iš rusų kalbos vertė
Dainius Sobeckis
Varpai 2018 (39)
58
Prieš ketvirtį amžiaus Bernardas Brazdžionis „Varpų“ redaktoriui papasakojo apie
1971 m. rugpjūčio 2 d. tragiškai žuvusį savo artimą bičiulį – rašytoją ir mokslininką,
žurnalo „Lietuvių Dienos“ redaktorių Juozą Tininį. Poetas prašė padėti surasti ką nors
iš jo artimųjų. Vėliau dalį kūrybinio palikimo atsiuntė į Šiaulius. 1993 m. spalio 6 d.
šį turtą perdavėme Rokiškio krašto muziejui. Pirmieji vėl nepriklausomoje Lietuvoje J.
Tininį „Varpuose“ pristatėme 1994 metais.
Deja, Lietuvoje neskubama perleisti šio įdomaus kūrėjo knygų. Yra ir rankraštyje
likęs trečiasis novelių rinkinys „Neatskleista paslaptis“, ant kurio – 1971-ųjų, J. Tininio
mirties metų data, o pavadinimas užrašytas Bern. Brazdžionio ranka. Jūsų dėmesiui –
novelės iš niekur nespausdinto rankraščio.
„Lietuvių Dienų“ redakcija. Antras iš kairės – redaktorius Juozas Tininis, trečias – vyriausiasis redaktorius Bernardas Brazdžionis.
Varpai 2018 (39)
59
JUOZAS TININIS
TRYS NOVELĖS
NEATSKLEISTA PASLAPTIS
Julius Gogelis buvo žymiausias miesto ligoninės gydytojas. Nedaug kas
iš kolegų žinojo, kad jis atliekamu laiku savo laboratorijoje darė bandymus,
kurių tikslas – išrasti tokį eliksyrą, kuris turėtų savyje atjauninimo galios ar
bent sulaikytų žmoguje senėjimo vyksmą. Jis puikiai nusimanė farmacijoje
ir iš prigimties pasižymėjo dideliu gamtos paslapčių įžvalgumu. Tai ir atvedė prie svarbaus atradimo: iš įvairių augalų šaknelių jam pavyko pagaminti
melsvą ekstraktų mišinį, kurio veiksmingumą nusprendė išbandyti su senais
šunimis.
Pirmajam bandymui parinko perkaršusį vilkinį šunį. Atseikėjęs tam
tikrą kiekį savo išrasto eliksyro, suleido jam į veną ir laukė veikimo pasekmių.
Netrukus šuo ėmė draskytis, staugti, siusti, kol pagaliau padvėsė. Šis
nepasisekimas vis dėlto neatgrasė daktaro Gogelio nuo tolimesnių bandymų.
Jis vėl atsivedė į laboratoriją labai nusenusį šunį, šį sykį pudelių veislės, ir
įšvirkštė jam nedidelę dozę atskiesto eliksyro. Po kurio laiko šunelis pasidarė
toks žvitrus ir linksmas, kad pirmykščio jo nerangumo ir suglebimo nebuvo
Varpai 2018 (39)
60
likę nė ženklo. Gydytojas nepaprastai nudžiugo. Pagaliau po ilgų bandymų
buvo surasta, kad tik tam tikras, griežtai nustatytas eliksyro kiekis, suleistas į
veną, sugrąžina organizmui prarastas jaunystės jėgas.
Apie savo atradimą papasakojo žmonai Marijai, kuri tuojau panoro būti
atjauninta, nes turėjo beveik šešiasdešimt metų. Vyras, norėdamas atgrasyti
nuo šio sumanymo, ėmė jai aiškinti apie suleidžiamo į veną eliksyro pavojus,
ir ji atlyžo. Tačiau tokio pat amžiaus jos draugė Elzė Buišienė, sužinojusi iš jos
apie šį nuostabų skystį, buvo drąsesnė. Ji nuėjo į Juliaus Gogelio laboratoriją
ir ėmė maldauti:
- Daktare, verčiau mirti negu vilkti prasidėjusios senatvės naštą.
Malonėkit suleisti man eliksyro tiek, kiek manote esant reikalinga sugrąžinti
jaunystei.
- Malonioji ponia, ar jūs žinote, kad yra trys galimybės: jei suleisiu
per daug eliksyro, jūs žūsite, jei per mažai, sukelsiu nervų sutrikimą, o jei
pataikysiu tiek, kiek reikia, sugrąžinsiu jaunystę.
- Taip, žinau: iš trijų – tik vienas laimėjimas. Aš nebijau. Rizikuokit,
daktare.
- Aš galiu bandyti, bet tik jūsų, ponia, atsakomybe.
- Savaime aišku, kaipgi kitaip. Tačiau mano vyrui šito žinot nereikia.
Parėjusi namo, Elzė Buišienė atrodė labai susimąsčiusi. Tai pastebėjo ir
jos vyras, draudimo įstaigos tarnautojas.
- Elze, ar tu sergi, kad taip be nuotaikos?
- Nežinau. Jaučiuosi nei šiokia, nei tokia. Norėčiau rytoj vykti į ligoninę
pasitikrinti sveikatos.
- Gerai padarysi. Sveikata – brangiausias turtas.
Kitą dieną Elzė Buišienė jau buvo ligoninėje. Žinoma, ne tikrinti sveikatos, bet priimti eliksyro. Ją paguldė į atskirą palatą, ir ji čia nekantriai laukė
atjauninimo.
Tuo tarpu Julius Gogelis laboratorijoje nustatinėjo eliksyro kiekį, bijodamas, kad norma nebūtų nei per maža, nei per didelė. Pagaliau pasirodė
Elzės Buišienės palatoje, kur buvo sutiktas su malonia šypsena.
- Daktare, palinkėkite man nepralaimėti, - ištarė moteriškė truputį virpančiu balsu.
- Tegu jaunystės deivė Hebė būna jums maloninga, - atsakė gydytojas,
leisdamas į savo pacientės veną eliksyrą.
Netrukus Elzę Buišienę apėmė niekad iki tol nepatirtas jausmas. Atrodė,
kad jos kūnas pamerktas į drungną vandenį, lyg švelniai glostomas, lyg jame
tirptų kažkas saldaus, sklisdamas visuose jos sąnariuose. Jai buvo gera, linksma
ir be galo svaigu, tarsi išgėrus labai stipraus vyno taurę.
Gydytojas Gogelis valandėlę stovėjo prie jos lovos ir stebėjo pacientę.
Paskui liepė ramiai gulėti ir išėjo, palikdamas palatoje vieną. Tačiau netrukus
vėl sugrįžo:
- Na, kaip jaučiatės?
Varpai 2018 (39)
61
- Norisi šokti iš džiaugsmo.
- Jūsų skruostuose aš pastebiu pražystant rožes.
- Ar tai reiškia, kad ištraukiau laimingą bilietą?
- Taip, - atsakė gydytojas, supratęs, kad eliksyro išbandymas su žmogumi
pasisekė. Jis visas švytėjo džiaugsmu.
Kitą dieną Elzės Buišienės skruostuose atsirado dar daugiau rausvumo,
akyse – gyvumo, balse – malonaus skambumo. Kasdien ji darėsi vis jaunesnė
ir jaunesnė, kol pagaliau septintą dieną atrodė kaip trisdešimties metų mergina. Dabar ją, neapsakomai laimingą, gydytojas jau leido išvykti į namus.
Jos vyras Petras Buišas dar nebuvo grįžęs iš darbo, kai pasiekė savo namus. Pirmiausia puolė į miegamąjį ir atsistojo prieš veidrodį. Galvoje nebesimatė nė sruogelės žilų plaukų, o kaktoje ir veide nebebuvo nė mažiausios
raukšlelės.
- Ak, daktare, kaip aš atsilyginsiu, kaip atsidėkosiu už sugrąžintą jaunystę? – staiga perbėgo mintis per jos sąmonę.
Taip besigėrėdama savo povyza, Elzė išgirdo vyrą rakinant duris ir nuskubėjo į saloną jo sutikti. Petras nustebo ir truputį sumišo ją išvydęs. Pradėjo
su ja kalbą taip:
- Laba diena! Atrodote lyg ir matyta, bet neatsimenu kur. Bene būsite
kokia mano žmonos giminaitė, atvykusi iš toliau?
- Ne. Tik gerai įsižiūrėkite ir atpažinsite.
- Jūs man primenate mano žmoną vestuvių dieną daugiau kaip prieš
trisdešimt metų. Net ir jūsų balse skamba kažkokia lyg ir girdėta gaida. Tai
kas gi pagaliau esate?
- Atspėkite! Neatspėjate? Aš esu jūsų žmona.
- Nejuokaukit. Būčiau laimingas, turėdamas tokią jauną žmoną. O dabar sakykite, kaip jus vadinti?
- Elzė Buišienė.
- Ir vėl mane erzinate.
- Sakau tiesą. Norite įrodymų?
Elzė vikriai apnuogino kairįjį petį ir parodė juodą apgamą:
- Pažįstate?
- Taip. Bet aš vis tiek netikiu, kad jūs mano žmona.
- Mane atjaunino gydytojas Julius Gogelis, tavo geras pažįstamas. Aš esu
pirmoji Žemėje atjauninta moteris.
- Negali būti! Aš netikiu stebuklais.
Vis dėlto Petras Buišas paskambino į ligoninę.
- Daktare, - jis kalbėjo, - nebeatpažįstu savo žmonos. Prieš savaitę išsiunčiau į ligoninę pasitikrinti sveikatos, išsiunčiau seną, o dabar grįžo jauna. Kaip
tai galėjo įvykti?
- Ar jūs nepatenkintas, kad žmonai sugrąžinau jaunystę?
- Priešingai, labai patenkintas. Jūs, daktare, esate tikras genijus. Tai dar
vienas įrodymas, kad žmogaus protas yra dieviškos prigimties.
Varpai 2018 (39)
62
- Aš nesu genijus. Man tik pavyko atidengti vieną gamtos paslapčių.
Atėjus sekmadieniui, Petras Buišas išsirengė su Elze į bažnyčią. Žmonės,
juos pamatę, kalbėjo:
- O kur gi jo žmona, kad vaikšto su kažkokia gražuole? Dievaži, tokie
dalykai geruoju nesibaigia!
Elzės Buišienės dabar niekas nebeatpažino. Jei kas pasiteiraudavo apie
jos giminystės ryšius su Petru, gaudavo netikėtą atsakymą:
- Aš esu jo žmona.
Visi nustebdavo, tai išgirdę. Kiekvienas pagalvodavo: „Tai kur gi jis padėjo savo pirmąją žmoną? Išsiskyrė? Bet juk niekas apie tai negirdėjo.“
Praėjo kelios savaitės, o žmonės vis dar tebespėliojo, kur galėjo dingti
senoji Buišienė. Jie įtarė, kad įvykdytas nusikaltimas. Kalbos pasiekė ir saugumo organų ausis. Netrukus Petras Buišas buvo suimtas ir nuvežtas į daboklę.
Ten jį ėmė tardyti:
- Pone Buišai, mes norime išgirsti teisybę. Kur paslėpėte savo senosios
žmonos lavoną?
- Ar iš proto išsikraustėt, užduodami tokį klausimą? Jūs nepagrįstai mane
suėmėte – mano žmona gyva, ją palikote namuose.
- Ten jūsų meilužė, ne žmona. Gal ir ji prisidėjo prie žmogžudystės?
Prisipažinkit!
- Ponai tardytojai, prašau manęs neįtarinėti, nevarginti ir tuojau pat paleisti.
- Apie tai nė nesvajokite. Jei neprisipažinsite, apklausime jūsų meilužę.
Gal ji bus protingesnė ir neslėps tiesos.
Petras Buišas buvo sugrąžintas už grotų, o į policiją atgabenta tariamoji
meilužė.
- Iš kur atvykote į mūsų miestą?- pradėjo apklausą tardytojai.
- Ogi iš niekur. Aš čia gimusi.
- Taip? O jūsų tėvai?
- Abu jau mirę.
- Tokia jauna ir nebeturite tėvų.
- Ne nuo mano valios tai priklauso. Viešpats tvarko žmogaus amžių.
- Ar turite brolių ir seserų?
- Ne. Esu vienturtė.
- O kokie ryšiai sieja su Petru Buišu?
- Aš jo žmona.
- Kada ištekėjote?
- Daugiau nei prieš trisdešimt metų.
- Nemeluokit. Petro Buišos namuose jūs pasirodėte tik prieš mėnesį.
Anksčiau niekas jūsų šiame mieste nematė.
- Netiesa. Matė mane seną, o dabar aš jauna.
- Kaip? Cha, cha, cha! Kaip drįstate pasakoti tokias nesąmones? Sakykite
tiesą.
Varpai 2018 (39)
63
- Aš kaip tik ir sakau tai, ko jūs norite. Aš atgavau prarastą jaunystę.
Sekretorius, užrašinėjęs tardymo rezultatus, garsiai nusijuokė. Iš paskutinio sakinio jis padarė išvadą, kad ši jauna moteris nepilno proto. Ne kitaip
galvojo ir tardytojai. Netrukus ji buvo paleista ir pargabenta į namus.
Elzė Buišienė dabar telefonu kreipėsi į Julių Gogelį, maldaudama gelbėti
jos vyrą, patekusį per ją į tokią bėdą. Šis su apgailestavimu atsakė:
- Šiuo reikalu vakar pats buvau nuvykęs į policijos būstinę. Aš jiems
aiškinau, kad nesate Petro Buišos meilužė, kad jūs – atjauninta senoji žmona.
Tačiau jie nepatikėjo.
- Daktare, ką man dabar daryti?
- Nieko. Tikėkimės, kad teismas jį išteisins.
Petras Buišas buvo nuteistas penkiolikai metų. Ši žinia apstulbino daugelį jo pažįstamų bei draugų. Netrukus jie ėmė jį lankyti kalėjime ir guosti.
Tik Elzė jau nerodė didelio uolumo. Tai kėlė jam nerimą, ir jis kartą vieną
lankytoją paklausė:
- Gal žinai, kaip gyvena mano gražuolė?
- Tik tiek galiu pasakyti – moterys šiais laikais labai neištikimos. Pas ją
dažnai lankosi gydytojas Julius Gogelis.
- Judviejų laimė, kad aš kalėjime...
Marija Gogelienė irgi netrukus sužinojo apie savo vyro tariamą ar tikrą
flirtą su Elze Buišiene, savo buvusia geriausia drauge, kurią dabar nuo jos
skyrė jaunystė. Nedelsdama nuskubėjo į ligoninę pas vyrą, kurį rado laboratorijoje, ir tarė:
- Juliau, aš irgi noriu atsijauninti. Duok ir man eliksyro.
- Marija, tu juk žinai, kad tai labai pavojinga, kad iš trijų galimybių tik
viena atneša jaunystę.
- Nesvarbu. Aš nebijau.
- Kodėl taip staiga užėjo noras atsijauninti?
Marija nieko neatsakė. Iš vyro veido išraiškos buvo aišku, kad jis nė negalvoja patenkinti jos norą.
Daktarui išėjus lankyti ligonių, Marija liko laboratorijoje viena. Lentynos buvo pilnos įvairaus dydžio buteliukų su etiketėmis. Kai kurie medikamentai tvarkingai sudėlioti spintoje už stiklinių durų. Vienos spintos duryse
blizgėjo raktelis. Ji priėjo ir pasuko. Prieš akis išsirikiavo įvairių formų stikliniai indeliai su skysčiais. Ant vieno jų buvo užrašas: „Jaunystės eliksyras“.
Marija suvirpėjo. Ji ištiesė ranką ir išėmė indą iš spintos. Atkimšo ir apsidairė.
Paskui pamatė švirkštą, gulintį čia pat ant padėklo. Atsargiai jį pakėlė, prisiurbė eliksyro, paskui, suradusi veną, suleido į ją melsvąjį skystį.
- Aš būsiu gražesnė ir už Elzę, kai atjaunėsiu, - tyliai sau pasakė.
Po trijų dienų Marija Gogelienė jau buvo negyva. Žmonėse pasklido
kalbos, kad tai atsitiko ne be jos vyro žinios.
Vos palaidojus Mariją, vietinis radijas vidurdienio žiniose paskelbė: „Tik
ką iš kalėjimo pabėgo Petras Buišas, nuteistas penkiolikai metų už žmonos
Varpai 2018 (39)
64
nužudymą. Jo charakteristika: šešiasdešimt dvejų metų, truputį žilstelėjęs,
tamsoko veido, vidutinio ūgio, sveriantis septyniasdešimt penkis kilogramus.
Pastebėjus, prašome tuojau pranešti policijai.“
Tuo tarpu bėglys, niekieno neįtartas, laimingai pasiekė miesto ligoninę
ir įsibrovė į laboratoriją, kur daktaras Gogelis į indelius pilstė kažkokius vaistus. Išvydęs Buišą, sustingo iš nuostabos ar baimės.
- Turėčiau nedelsdamas nudėti tave, bet to nedarysiu, jei ir mane atjauninsi,- išgirdo.
- Atjauninimas labai pavojingas dalykas. Prieš trejetą dienų žuvo mano
žmona, bandydama atsijauninti.
- Kodėl?
- Susileido per didelę dozę eliksyro.
- O kokia norma turi būti?
- Priklausomai nuo svorio.
- Aha, gerai. Prašau suleisti man tiek eliksyro, kiek, jūsų požiūriu, jo
reikia pagal mano ūgį.
- Galiu tai padaryti, tačiau atsakomybė – jūsų.
- Žinoma.
Policijai nebepavyko sugauti Petro Buišo, nes po savaitės jis išėjo iš ligoninės atjaunintas. Susitaikęs su žmona, netrukus išsikėlė į kitą miestą ir abu
laimingai gyveno antrąją jaunystę.
Julius Gogelis patyrė, kad yra rimtai įtariamas dėl žmonos mirties. Bijodamas, jog gali patekti už grotų, nusprendė bandyti ir pats atsijauninti.
Laboratorijoje suleido į veną visą likusį eliksyrą. Kai po kelių dienų policija
atvyko suimti, daktaras jau buvo agonijoje. Taip ir mirė, neatskleidęs žmonijai
jaunystės eliksyro paslapties.
Varpai 2018 (39)
65
NEMIRTINGOS MEILĖS ŽENKLAS
Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais rusų lėktuvai dažniau ir
dažniau atskrisdavo bombarduoti Karaliaučiaus miesto. Vos pasigirdus oro
pavojaus sirenoms, gyventojus ištikdavo panika: mirties baimės vejami, galvotrūkčiais jie sprukdavo slėptis į savo namų rūsius ar didesnių valdiškų rūmų
požemius. Ne kitaip elgdavosi ir Vitas Mačiokas, filologijos studentas, ir
Martha Nolden, balzakinio amžiaus moteris, iš kurios jis nuomojo kambarį.
Pastarosios vyras buvo žuvęs fronte pirmosiomis karo su Lenkija dienomis.
Studentas širdį turėjo ne iš akmens, o našlės kraujas buvo ne vanduo. Jau nuo
pat susipažinimo dienos abu ėmė linkti į vienas antrą, kaip ir daugelis tokio
amžiaus žmonių. Iš pradžių jie tai vadino draugyste, bet vėliau pastebėjo, kad
šis nekaltas jausmas nejučiomis išaugo į didelę abipusę meilę. Tačiau susituokti susitarė tik karui pasibaigus. O tuo tarpu Martha Nolden naudojosi
našlės pensija ir kitokiomis lengvatomis, kurios tokiais atvejais Wehrmachto
teikiamos. Deja, likimas netrukus ėmė pavydėti jiems laimės.
Vieną vakarą, Vitui Mačiokui dar nesugrįžus iš universiteto, buvo paskelbtas oro pavojus. Gal tik pora minučių tepraėjo ir ėmė kristi ant miesto
bombos, sukeldamos nemažai gaisrų ir užmušdamos daug žmonių, nespėjusių
subėgti į slėptuves.
Filologijos studentas parėjo namo, kai viršum Karaliaučiaus nebebuvo
nė vieno lėktuvo. Našlės namą, kuriame jis gyveno, rado pusiau sugriautą,
bet nepadegtą. Puolė ieškoti Marthos Nolden. Nei rūsyje, nei kambariuose,
kurie dabar jau buvo be langų, jos nerado. Nusprendė, kad bombardavimas ją
užtiko ne namie, bet kur nors kitur. Visą naktį pralaukė, puoselėdamas viltį,
kad sugrįš sveika ir gyva.
Tik rytui išaušus Martha Nolden buvo rasta bombų skeveldrų sudraskyta ties netoliese esančia maisto parduotuve. Šalia jos gulėjo nedidelis duonos
kepalėlis, matyt, buvo nupirkusi jį vakarienei.
Vitas Mačiokas skaudžiai išgyveno brangiausio pasaulyje asmens netekimą. Jis ėmė keikti karą, žmonių ir vertybių naikintoją. Su kaimynų pagalba
palaidojo našlę, nuolat braukdamas nuo veido ašaras. O šiems išsiskirsčius dar
ilgai budėjo prie jos kapo ir meldėsi už jos sielą.
Sugrįžęs iš kapinių, apsigyveno našlės salonėly, kuris visame name buvo
išlikęs dar apysveikis. Ant sienos kabojo nedidelis gražiai įrėmintas Marthos
Nolden portretas, nutapytas vieno pasižymėjusio Meno akademijos absolvento. Kai tik jo žvilgsnis sustodavo ant šio portreto, sielą užliedavo atsiminimų
srautas, ir jam pasidarydavo labai liūdna.
Nuolatiniai oro pavojaus sirenų staugimai ir dažni miesto bombardavimai ardė gyventojams nervus. Tai ypač jautė Vitas Mačiokas, žiauriai sukrėstas dėl savo mylimosios žuvimo. Beveik kasnakt sapnavo našlę, taip netikėtai
Varpai 2018 (39)
66
išplėštą iš jo gyvenimo, kuris be jos pasidarė toks neįdomus, liūdnas, praradęs
visą savo ankstyvesnį žavesį.
Vieną vidurnaktį išgirdo per miegą balsą:
- Vitai, bėk iš Karaliaučiaus! Nepasilik nė valandėlei!
„Ar aš sapnavau, ar tikrai čia Martha Nolden kalbėjo?“ – galvojo studentas atmerkęs akis. Aplinkui buvo tylu kaip kapinyne. Tik iš portreto žvelgė
vaiduokliškas našlės veidas, apšviestas mėnulio spindulių, krintančių pro lango kiaurymę. Jis nusprendė, kad tai akustinė haliucinacija, sukelta išgyventos
nelaimės, kuri drumstė jo sąmonę net ir paskaitų metu. Studentas įsikniaubė
į pagalvę ir vėl užmigo. Tačiau netrukus tas pats balsas pasikartojo:
- Kelkis ir tuojau pat skubėk iš čia!
Vitui Mačiokui išsyk pasidarė aišku, kad balso reikia klausyti. Jis pašoko
nuo sofos, kurioje miegojo, ir skubiai ėmė rengtis. Nusikabino nuo sienos
portretą ir įsidėjo į lagamino dugną, apdengdamas jį keliomis poromis švarių
baltinių. Paskui įpakavo dar keletą reikalingesnių daiktų ir truputį maisto.
Lagaminas tapo gana sunkus, reikėjo gerai jį pririšti prie dviračio užpakaly
sėdynės, kad važiuojant nepakryptų į šalį. Taip susirengęs kelionei, išvažiavo į
naktį. Visai tuščiomis gatvėmis per keliolika minučių pasiekė užmiestį ir, padidinęs greitį, pasileido vieškeliu, vedančiu vakarų kryptimi. Pavažiavęs kelis
kilometrus, išgirdo lėktuvų ūžesį, o netrukus ir kurtinančius bombų sprogimus. Sustabdė dviratį ir atsisuko: Karaliaučius skendo liepsnose.
Iškart jam pasidarė aišku, kieno įspėjantis balsas jį išgelbėjo. Su dėkingumo jausmu pažvelgė į lagaminą, kuriame gulėjo Marthos portretas ir, sparčiau
mindamas pedalį, stengėsi kuo greičiau nutolti nuo gaisrų apimto miesto,
kuriame išgyveno tiek gražių valandų, atvykęs čia iš Vilniaus gilinti filologijos
studijų.
Aplenkdamas didesnius miestus, po kelių dienų laimingai pasiekė Drezdeną, kuris tik dalinai buvo bombų apgriautas. Čia gyveno ir nemažai lietuvių karo pabėgėlių. Jis turėjo vieno tautiečio adresą ir be didelio klaidžiojimo
surado, kur gyvena. Šis priėmė tik laikinai, kol išsirūpins sau kambarį iš butų
skirstymo įstaigos. Miesto savivaldybė išrašė maisto kortelę, o Arbeitsamtas
paskyrė darbą fabrike.
Vieną naktį Vitas Mačiokas pašoko iš miego, išgirdęs pažįstamą balsą:
- Vitai, nepasilik Drezdene nė dienos! Važiuok toliau!
- Marcelijau, ar girdėjai? – pažadino Vitas kambario draugą, nustebindamas jį netikėtu klausimu nakties vidury.
- Ne. O kas? Ar oro pavojus?
- Balsas. Ar girdėjai balsą, kuris ragino mane iš čia bėgti?
- Susapnavai, Vitai. Aš nieko negirdėjau.
- Marcelijau, aš tą balsą gerai pažįstu iš anksčiau ir žinau, kad reikia jo
klausyti. Tuojau pat išvažiuoju iš čia. Patariu ir tau nepasilikti Drezdene.
- Nekliedėk niekų ir netrukdyk miegoti. Aš sapnais netikiu.
Auštant Vitas Mačiokas jau sėdėjo ant dviračio, spausdamas iš Drezde-
Varpai 2018 (39)
67
no. Miestas dar miegojo. Tik stotyje kartas nuo karto sunkiai dūsavo garvežiai, stumdydami vagonus su karo medžiagomis.
Praėjo kelios dienos ir naktys, kol filologijos studentas, važiuodamas
lygiais Vokietijos vieškeliais, pasiekė Tübingeną, poeto Hölderlyno miestą,
kurio tik nežymi dalis buvo bombų apgriauta. Vargais negalais pasisekė išsinuomoti nedidelį kambarį. Taip jis apsistojo šiame dailiame Švabijos miestely
ir kasnakt laukė pasigirstant paslaptingo balso, bet šis daugiau nepasikartojo.
Vieną dieną sužinojo iš laikraščių, kad Drezdenas buvo subombarduotas
iki pamatų ir kad jame žuvo daugiau negu šimtas trisdešimt penki tūkstančiai miesto gyventojų, taip pat ir nemažai lietuvių. Vėliau iš susirašinėjimo
su tautiečiais patyrė, kad napalminių bombų liepsnose sudegė ir jo kambario
draugas Marcelijus. Gailėjosi, kad nepaklausė jo patarimo.
Marthos portretą dabar pasikabino savo kambarėlyje ant sienos ir dar
tvirčiau tikėjo, kad tik dėl jos įspėjimo išliko gyvas. Tas kelis kartus girdėtas
balsas buvo nemirtingos meilės ženklas, atsiųstas iš anapus. Kaip gyva būdama
globojo studentą, taip ir mirusi nepaliko jo vieno pražūties akivaizdoje.
Begyvenant Tübingene pasibaigė ir karas. Jis dabar prisirašė prie tarptautinės pabėgėlių organizacijos, kuri maitino visus karo išvietintuosius. O
paskui įstojo į universitetą tęsti studijų.
Semestro pradžioje studentai surengė tradicinį susipažinimo balių, į kurį
Vitas Mačiokas nė negalvojo eiti. Tačiau baliaus išvakarėse per miegą išgirdo
pažįstamą balsą:
- Tavęs lauks studentų baliuje!
- Kas lauks? – jis dar spėjo paklausti ir pabudo. Ausyse tebeskambėjo tik
ką girdėto balso aidas.
Vitas Mačiokas buvo labai sudomintas tuo, ką tas balsas pasakė, ir tvirtai
tikėjo, kad nebus apviltas.
Netverdamas smalsumu vakare nuėjo į susipažinimo balių. Salėje aidėjo
muzika, sukosi linksmos poros, užmiršusios visus karo nemalonumus. Jis apsidairė, kur čia prisėdus. Pasibaigus šokiui, studentai su savo damomis užėmė
prie stalų visas vietas. Netrukus pastebėjo vietą, kuri buvo dar laisva ir pasuko
į tą pusę.
- Atleiskite, ar galima prisėsti prie jūsų stalo? – pasiteiravo brunetę studentę, šalia kurios buvo ta vieta.
- Bitte, sehr, - atsakė mergina su šypsniu ant lūpų.
- Vielen dank.
Vitas Mačiokas atsisėdo ir susipažino su studente, kuri vadinosi Hilde
Klingbeil. Tarsena jį išdavė, kaip svetimšalį, ir ji pasiteiravo:
- Vengras?
- Ne, lietuvis.
- O, tai mes kaimynai. Aš – iš Prūsijos.
Tuo tarpu salėje pasigirdo muzika, ir Mačiokas išvedė ją šokti valso.
Mergina buvo šneki ir maloni. Jis nebepaleido jos visą vakarą. Argi ji galėjo
Varpai 2018 (39)
68
būti ta, kuri jo laukė, kaip vakar per miegus sakė balsas? Sunku buvo tuo tikėti. Jis vis dar dairėsi ir laukė, kad kas nors jį netikėtai užkalbins. Vis dėlto
taip neatsitiko.
Po baliaus palydėjo Hildę Klingbeil namo. Sugrįžęs į savo kambarį, pažvelgė į Marthos portretą. Atrodė, lyg ji šypsotųsi patenkinta. Tačiau studento
mintys nuo Marthos nukrypo į Hildę.
Kitą dieną Vitas Mačiokas universitete pasimatė su vakarykščia savo šokėja. Abu nuėjo pasiklausyti garsiojo profesoriaus Guardini paskaitos, nagrinėjančios Sokrato mirties problemą. O paskui atsisveikino ir kiekvienas nuskubėjo į savo auditoriją, nes pasirinktieji mokslai buvo skirtingi: ji studijavo
ekonomiką.
Nuo to laiko Vitas Mačiokas susitikdavo su Hilde Klingbeil gana dažnai. Ilgainiui draugystė virto meile. Kartą, vaikščiodamas su ja pagal Nekarą,
tekantį per Tübingeno miestuką, paprašė jos rankos. Staiga užklupta studentė
svyravo ir negalėjo atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai, kaip dažnai merginoms tokiais atvejais pasitaiko. Tačiau kai po kelių dienų vėl susitiko, atsakymas jau buvo aiškus iš jos šypsenos. Vis dėlto jis dar paklausė:
- Na, kaip?
- Mano sesuo patarė sutikti.
- Nežinojau, kad turite seserį.
- Taip, tik ji liko Prūsijoje. Aš negaunu iš jos kol kas jokios žinios.
- Jeigu taip, tai kaip ji galėjo patarti?
- Per sapną. Aš ją regėjau sapne praėjusią naktį.
- Šit kaip! Pasirodo, esama ir daugiau žmonių, gaunančių patarimus per
sapną, ne tik aš vienas. Ar ji ištekėjusi?
- Našlė. Pagal vyrą – Martha Nolden.
Vitas Mačiokas išblyško. Valandėlę tylėjo, kol atgavo žadą.
- Užuojautą reiškiu, Hilde. Aš ją palaidojau Karaliaučiuje.
- Nejuokaukite! Manote, kad taip ir patikėsiu.
- Aš turiu įrodymą, - atsakė filologijos studentas ir pakvietė Hildę į savo
kambarį.
- Tarp dangaus ir žemės yra dalykų, apie kuriuos filosofai nė nesapnavo, - perfrazavo studentė Šekspyro posakį iš „Hamleto“, išvydusi savo sesers
portretą ir išklausiusi liūdną istoriją, kuri paplukdė ją ašarose.
Varpai 2018 (39)
69
VOKIŠKAS VARDAS
Studentė Erika Mantvydaitė ne kartą kruopščiai tyrinėjo veidrody savo
skruostų bruožus, nesurasdama juose nė mažiausio panašumo į savo tėvus. O
tai kaip tik ir davė jai pagrindą suabejoti lietuviška kilme. Jai atrodė ypač įtartinas jos vardas, dėl kurio draugės Pensilvanijos universitete juokais ją vadino
vokietaite. Vieną popietę, sugrįžusi iš paskaitų, nusprendė tuo reikalu atvirai
išsikalbėti su tėvais ir sužinoti teisybę, kuri išblaškytų bet kokią abejonę. Ir ji
paklausė:
- Kodėl manęs nepakrikštijote Aldona, Živile, Birute ar kokiu nors kitokiu, grynai lietuvišku vardu?
Tėvai susižvalgė, nustebinti tokio netikėto klausimo, ir valandėlę tylėjo,
nesusigriebdami ką atsakyti. O Erika tęsė:
- Be to, aš pastebėjau, kad nei iš smakro, nei iš kaktos, nei iš nosies nesu
panaši į jus. Kaip tai išaiškinti?
Mantvydas nebegalėjo ilgiau tylėti. Jis pažvelgė į žmoną truputį sumišusiomis akimis ir ėmė kalbėti:
- Tu pati, Erika, jau beveik atidengei paslaptį. Mes tave atsivežėme iš
Vokietijos, kai tu buvai tik trejų metukų. Tavo motina, karui baigiantis, tapo
našle ir, visokių bėdų priversta, atidavė tave į mūsų rankas.
- Ir ji nieko nuo to laiko jums nerašė?
- Mes nepalaikėme su ja ryšio.
- O kaip ji vadinosi?
- Berta Muschel.
- Aš labai dėkinga, kad mane užauginote, bet vis dėlto labai norėčiau
kada nors pamatyti ir tikrąją savo motiną, jeigu, žinoma, ji dar tebėra gyva.
Ai, kaip įdomu! O kuriame Vokietijos mieste ji gyveno?
- Heidelberge.
- Ar tai ne tas pats miestas, kuriame vyksta filmo „The Student Prince“
veiksmas?
- Manau, kad tas pats.
- Ar negalėtumėte vasaros atostogų metu išleisti mane į Heidelbergą?
- Erika, pirmiausia reikia išmokti vokiškai. Kitaip nesusikalbėsi nei su
vietiniais žmonėmis, nei su motina, jeigu tau ir pavyktų ją surasti, kuo aš labai
abejoju.
- Surasiu nesurasiu, bet bandyti reikia. O dėl kalbos – tai kitą semestrą
universitete įsirašysiu į vokiečių kalbos kursą.
- Žinoma, išmokti svetimą kalbą visuomet naudinga. Tik ar ne per daug
tau bus galvosūkio?
- Aš pasitikiu savo gabumais.
Erika Mantvydaitė buvo labai patenkinta atskleista paslaptimi, kuri iki
Varpai 2018 (39)
70
šiol jai kėlė tiek visokių spėliojimų. Jos santykiai su tariamais tėvais nė kiek
nuo to nepasikeitė.
Tėvo padedama jau iš anksto ėmė uoliai mokytis vokiečių kalbos. O
pavasarį įsirašė į šios kalbos kursą.
Pagaliau atėjo ir vasaros atostogos. Tėvai labai nenoromis išleido ją į Vokietiją.
Heidelberge Erika apsigyveno mažame viešbutėly ant Nekaro kranto.
Jau kitą dieną susipažino su didesnėmis miestelio gatvėmis ir įsirašė į vasarinius vokiečių kalbos kursus užsieniečiams, nors ir buvo jau gerokai jos pramokusi Filadelfijoje, semestro gale gaudama aukščiausią pažymį. Ir tik dabar,
vasaros saulės spindulių glostoma, nuėjo į Heidelbergo miestelio savivaldybę,
kur be didelių pastangų pavyko surasti Bertos Muschel adresą. Jos veidas nušvito džiaugsmu, o širdis ėmė smarkiau plakti, pagalvojus, kad netrukus susitiks su tikrąja savo motina.
Pasiteiravusi praeivių, nesunkiai surado Lenau gatvelę ir namo numerį.
Dabar ją apėmė savotiškas jausmas, kažkokia lyg ir nedrąsa, ir ji valandėlę
stovėjo ant laiptelių, svarstydama, spausti skambučio mygtuką ar dar palaukti
ir pagalvoti, kaip reikės pradėti kalbą su motina. Vis dėlto netrukus jos ranka
iš lėto pakilo prie mygtuko. Už durų pasigirdo gana vikrūs žingsniai. Argi galėtų motina taip energingai eiti? Tuo tarpu atsidarė durys, ir prieš ją pasirodė
šviesiaplaukis vaikinas, gal tik truputį už ją vyresnis. Jis buvo vidutinio ūgio,
taisyklingų veido bruožų ir gana lieknas.
- Atsiprašau, norėčiau pasimatyti su ponia Berta Muschel.
- Gaila, nėra namie.
- Ar greit sugrįš?
- Ne. Ji miesto ligoninėje.
- Serga?
- Taip. Jau kelios savaitės, kai ten guli.
- Galėčiau ją aplankyti?
- Žinoma. Palata Nr.8. Lankymo valandos – nuo ketvirtos iki šeštos.
- Labai ačiū. Sudie.
- Iki pasimatymo.
Iš čia Erika pasuko į pagrindinę miestelio gatvę. Iki ketvirtos dar buvo
beveik valanda laiko. Ji ėmė apžiūrinėti prekylangius, kuriuose puikavosi gražiai išdėstyti įvairūs daiktai: vienur auksiniai papuošalai – apyrankės, žiedai
su brangakmenių akutėmis, meniško darbo sagės, kitur – dailūs nešiojamieji
radijo aparačiukai, trečiur – kruopštaus darbo moteriški drabužiai... Visa tai
labai traukė jos akį. Pajutusi troškulį, užsuko į studentų kavinę, kurios sienos
buvo nukabinėtos akademinių korporacijų nuotraukomis, kabančiomis čia
gal jau keliasdešimt metų, sprendžiant iš jų pageltimo ir nublukimo. Ji užsisakė puodelį kavos ir torto gabaliuką. Aplinkui sėdėjo keletas studentų, kurie
neskubėdami gėrė kavą, juokavo ir vienas kitas net metė žvilgsnį į ją. O ji ramiai sau sėdėjo ir laukė, kada padavėja atneš kavą ir užsakytą tortą. Ji galvojo
Varpai 2018 (39)
71
dabar apie tą šviesiaplaukį vaikiną, kuris jai suteikė informaciją apie Bertą
Muschel. Argi jis galėtų būti jos sūnus? Ne, greičiausiai koks nors giminaitis,
kuriam pavesta pasaugoti namus, kol bus ligoninėje.
Jau buvo be penkiolikos keturios, kai Erika išėjo iš kavinės, numalšinusi
troškulį ir atsigaivinusi. Netrukus pasiekė miesto ligoninę, suradusi ją Heidelbergo plane, kurį nešiojosi rankinuke. Ji dabar ėjo iš koridoriaus į koridorių,
jai vis nesisekė surasti reikiamą palatą. Tik gerokai pasivaikščiojusi išvydo ant
vienų durų ieškomą numerį, ir jos širdis suvirpėjo. Tuo momentu, kai rengėsi
pasibelsti, iš palatos išėjo gailestingoji sesuo.
- Atsiprašau, ar čia guli Berta Muschel?
- Taip, čia.
- O kuo ji serga?
- Širdies liga.
- Sunkiai?
- Nelengvai.
- Labai ačiū.
Erika nedelsdama pasibeldė ir išgirdo gana silpną balsą, kviečiantį įeiti.
Ji atidarė duris ir nedrąsiu žingsniu įslinko į palatą. Ties langu išvydo lovą,
kurioje aukštielninka gulėjo gal penkiasdešimties metų moteris, gerokai pražilusi, sulysusiu veidu. Iš pirmo žvilgsnio Erikai atrodė, kad tai visai svetima
moteris, o ne jos tikroji motina. Ji negalėjo įsivaizduoti, kad galėtų ją pamilti
taip, kaip savo motiną, dabar likusią Filadelfijoje.
- Grüss Gott, frau Muschel, - pasisveikino Erika, įdėdama į šiuos žodžius kiek galima daugiau dukteriško švelnumo.
- Grüss Gott, - atėjo gana šaltas atsakymas iš ligonės lūpų.
- Kaip jaučiatės, frau Muschel?
- Neblogai. Bet kas gi jūs esate? Aš negaliu atpažinti...
- Aš esu ligonių lankytoja iš pasišventimo, - atsakė Erika, neskubėdama
atskleisti savo tapatybės.
- O, tokių žmonių dabar mažai pasitaiko.
- Frau Muschel, kodėl jūs taip keistai į mane žiūrite?
- Aš kažkur esu jus mačiusi. Padėkite prisiminti...
- Deja, aš jūsų neprisimenu, frau Muschel, tikrai neprisimenu.
- Gaila. O dabar norėčiau paklausti, kokios jūs tautybės. Jūsų akcentas
išduoda, kad esate svetimšalė.
- Aš esu lietuvaitė, lankanti vokiečių kalbos kursus Heidelbergo universitete.
- Mano vyras – Viešpatie, suteik ramybę jo sielai – karo metu yra gyvenęs Lietuvoje. Savo laiškuose ne kartą gyrė jūsų tautiečius. Be to, aš pati
pažinojau vieną lietuvių porą Heidelberge...
- Frau Muschel, ką sako gydytojai apie jūsų ligą?
- Liepia ramiai gulėti, o ypač nesijaudinti.
- Ar gerai jus čia slaugo?
Varpai 2018 (39)
72
- Puikiai. Bet vis tiek man čia jau baisiai nusibodo. Mane čia atvežė po
sunkaus širdies priepuolio. Namie gal numirusi būčiau...
Erika Mantvydaitė, patyrusi, kad negalima ligonės jaudinti, nusprendė
kol kas slėpti savo tapatybę. Ji dar kurį laiką pasikalbėjo ir atsisveikino.
- Aš be galo dėkinga, kad mane aplankėte. Ar dar ateisite?
- Taip, ateisiu. Tik greičiau pagykite.
Išėjusi į gatvę, Erika jautėsi labai patenkinta, kad pamatė tikrąją savo
motiną, kuri dabar jau nebeatrodė visiškai svetima. Eidama į viešbutėlį, vis
dar tebegirdėjo ausyse paskutinį ligonės sakinį: „Ar dar ateisite?“ Iš judviejų
pasikalbėjimo susidarė įspūdis, kad moteris gana inteligentiška ir gerai išauklėta. Švelnūs jos veido bruožai rodė, kad už jų slepiasi kilni siela. Tik kaip
galėjo atsitikti, kad ji išsižadėjo savo kūdikio? Matyt, labai sunkios gyvenimo
sąlygos privertė taip pasielgti.
Praslinkus porai dienų, Erika vėl nuėjo aplankyti ligonės, kuri sutiko
ją su dėkingumo šypsniu. Iš pradžių jos persimetė keliais nereikšmingais sakiniais apie varginančius vasaros karščius, o paskui Erika nukreipė kalbą kita
linkme.
- Frau Muschel, nuo ko prasidėjo širdies liga?
- Ak, nesinori net pasakoti! Žinote, pati dėl to kalta. Savo gyvenime
padariau nedovanotiną klaidą, kuri dar ir šiandien, po septyniolikos metų,
tebegraužia mano sąžinę. Dėl jos sutriko mano širdis.
- Mes visi darome gyvenime klaidų. Tik vienos būna atitaisomos, kitos
– ne.
- Aš padariau neatitaisomą klaidą. Už ją turėsiu sumokėti ankstyva mirtimi.
Berta Muschel nutilo ir šluostėsi ašaras. Jos krūtinė staiga pastebimai
ėmė kilnotis. Truputį aprimusi, pažvelgė į savo lankytoją ir tęsė:
- Mano gyvenimo sąlygos karo pabaigoje pasidarė tokios sunkios, kad
turėjau badauti. Ar jūs žinote, ką reiškia ištisas dienas būti alkanam?
- Ne. Man neteko tokio jausmo išgyventi.
- Tai jūs laiminga. Lai Dievas ir toliau saugo nuo tokios baisios nelaimės.
Man šiandien net šiurpu prisiminti, ką tada išgyvenau. Aš buvau artėjančio
rusų fronto išvyta iš savo gimtojo Karaliaučiaus miesto su trejų metų dukrele
Erika. Nespėjau pasiimti iš namų nei drabužių, nei maisto. Kol pasiekiau
Heidelbergą, netekau beveik trisdešimties kilogramų svorio. Atrodžiau kaip
skeletas. Dukrelė vis prašė valgyti, ir man plyšo širdis žiūrint į alkaną kūdikį.
Kaip tik tuo metu susipažinau su jauna lietuvių pora, kuri neturėjo savo vaikų.
Jie pasisiūlė pagloboti mano mergaitę, ją maitinti. Aš nenorėjau, kad ji mirtų
nuo alkio bei bado ir sutikau. O tie lietuviai buvo aprūpinami tarptautinės
šalpos organizacijos, kuri globojo karo pabėgėlius nevokiečius. Ta pora,
priglaudusi mano Eriką, vėliau ir man duodavo šiek tiek maisto. Dažnai pas
juos apsilankydavau ir džiaugdavausi, kad mano mergaitė taip gerai maitinama.
Netrukus tie geri žmonės paprašė perleisti dukrelę visiškon jų nuosavybėn.
Varpai 2018 (39)
73
Ilgai svarsčiau, bet pagaliau pasirašiau adaptacijos aktą. Nepraėjus nė metams,
ta pora nejučiomis dingo iš Heidelbergo drauge su mano brangia dukrele. Ak,
kur šiandien mano Erika? Dažnai prašau Viešpatį savo maldose dovanoti man
šį nusikaltimą, o dukrelei duoti laimingesnį gyvenimą negu mano.
- Frau Muschel, nesijaudinkite, jūs nieko blogo nepadarėte taip
pasielgdama, o tik išgelbėjote savo Erikos gyvybę.
- Padariau, mano miela, padariau. Aš negaliu sau to atleisti.
Tuo tarpu kažkas pasibeldė į palatos duris. Erika nustebo, išvydusi įeinant
tą patį vaikiną, kuris aną dieną jai pasakė, kad frau Muschel guli ligoninėje.
- Tai mano sūnus Otto. Prašau susipažinti.
Erika Mantvydaitė padavė jam ranką ir pasisakė sugalvotą pavardę, nenorėdama išsiduoti. Otto nusišypsojo. Paskui jis pasiteiravo motiną apie sveikatos stovį. Ligonė ėmė klausinėti, kaip jam sekasi rašyti disertaciją. Tuo tarpu
Erika, nenorėdama trikdyti jų pasikalbėjimo, atsikėlė nuo kėdės ir jau rengėsi
išeiti.
- Aš irgi skubu. Leiskite jus palydėti, - pasakė Otto, pažvelgęs į savo
motinos lankytoją.
- Mielu noru.
- O, mano brangi lankytoja, aš dar nebaigiau savo pasakojimo,- apgailestavo frau Muschel.
- Aš ateisiu kitą sykį ir tada baigsite. Mano susidomėjimas jūsų gyvenimu kaskart vis didėja.
Atsisveikinusi Erika išėjo drauge su Otto. Gatvėje buvo šviesi diena ir
kepino saulė.
- Iš kur jūs pažįstate mano motiną? Kodėl aš jūsų niekad nemačiau
anksčiau?
- Ar būtinai turiu jums atsakyti į šiuos klausimus?
- Žinoma, nebūtinai. Tik mes, vokiečiai, labai mėgstame tikslumą ir
aiškumą. Viskam ieškome priežasčių, kol sužinome. Wo ist der Hund begraben,
kaip sako mūsų priežodis. Gerai, apie tai nebekalbėsime. Aš žinau iš motinos,
kad jūs Heidelberge lankote vokiečių kalbos kursus ir man to užtenka. Kaip
jums patinka mūsų miestukas?
- Labai. Daug kas jame dvelkia senoviškumu – siauros viduramžiškos
gatvelės, dailus Nekaras su žaliais krantais. Visa tai sudaro beveik kaimišką
idiliją.
- Ar jau apžiūrėjote Heidelbergo pilies griuvėsius?
- Ne. O kur jie?
- Tenai, ant kalno. Galiu jus nuvesti ir parodyti.
- Puiku. Mėgstu aukštas vietas.
Teko eiti beveik pusvalandį, kol pasiekė pilies griuvėsius. Nuo kalno
žiūrint atsivėrė žavūs Heidelbergo miestelio ir apylinkių vaizdai.
Otto buvo toks smalsus, kad vis stengėsi išgauti kokią smulkmeną iš Erikos gyvenimo, bet ši dėjosi labai santūri ir beveik nieko nepasakojo apie save.
Varpai 2018 (39)
74
- Šioje vietoje, kur dabar esame, kadaise stovėjo ir Goethė, gėrėdamasis
Heidelbergo reginiu, - kalbėjo Otto.
- Mes šiandien vaikščiojome „Fausto“ autoriaus pėdomis? Taip?
- Taip. O mūsų akys regi tuos pačius vaizdus, kuriais ir jis gėrėjosi.
Paskui Otto parodė savotišką akmeninį paminklą su reikšmingu įrašu,
kuriuo didysis vokiečių rašytojas apsilankymo šioje vietoje proga buvo pagerbtas.
Apžiūrėję laiko dar nespėtą sunaikinti pilies vidų ir sumaniai sutvarkytus
griuvėsius, jiedu ėmė leistis šlaitu žemyn. Kol pasiekė miestuko centrą, Otto
papasakojo Erikai apie Heidelbergo studentų linksmą ir nerūpestingą gyvenimą. Ji klausėsi su dideliu dėmesiu, apgailestaudama, kad nieko panašaus nėra
Amerikos universitetuose. Paskui jis palydėjo viešnią į viešbutėlį ir nuskubėjo
namo rašyti disertacijos, galvodamas apie svetimšalę studentę ir netikėtą pažintį su ja.
Kitą dieną Otto jau išdrįso nueiti į viešbutėlį ir susitikti su Erika. Jis
pakvietė ją pasivaikščioti vadinamuoju Filosofų taku, vingiuojančiu aukštyn
miškuota kalno atšlaite, nuo kurios buvo aiškiai matyti sidabrinė Nekaro
juosta, skirianti miestuką į dvi nelygias dalis.
Taip jie vaikščiojo keletą dienų ir labai suartėjo bei susidraugavo. Vieną
vakarą, palydėjęs studentę į viešbutėlį, Otto paklausė:
- Erika, ar sutinkate būti mano žmona?
- Ne, - staiga atsakė ji.
- Ar aš nepatinku?
- Jūs labai simpatiškas ir geras. Tik yra viena kliūtis, kurios nevalia peržengti nei man, nei jums.
- Nekalbėkite taip mįslingai, o sakykite, ką jūs turite galvoje.
- Tuo tarpu negaliu sakyti. Dėkoju už man suteiktą garbę. Sudie, mielas
kolega.
Erika paspaudė jam ranką ir skubiai dingo už savo viešbutėlio durų.
Otto sumišęs nuėjo namo.
Kitą dieną Erika vėl nužingsniavo aplankyti savo tikrosios motinos,
kuri labai apsidžiaugė, išvydusi ją po ilgesnio nesimatymo. Studentė teiravosi
apie jos sveikatos stovį, apie gyvenimo sąlygas Vokietijoje ir dar apie šį bei
tą. Šiandien ji praleido su ligone gana trumpą laiką ir, kai jau rengėsi išeiti,
moteris ją sustabdė kalbėdama:
- Neskubėkit. Aš dar turiu kai ką papasakoti. Grįžkime prie to, ką praėjusį kartą girdėjote iš manęs. Taigi, praslinkus keleriems metams nuo to nelemto rašto, kuriuo atidaviau savo dukrelę svetimiems žmonėms, paveldėjau
nedidelį turtą, ir mano gyvenimo sąlygos pasitaisė. Nusprendžiau mėginti
kaip nors surasti ir atgauti savo Eriką. Pradėjau ieškoti tos iš Heidelbergo
pradingusios poros per laikraščius ir emigracijos įstaigas, bet visos mano pastangos buvo bevaisės. Norėdama bent dalinai išpirkti savo kaltę, nuvykau į
našlaičių prieglaudą ir išsirinkau ketverių metų berniuką.
Varpai 2018 (39)
75
- Tai Otto nėra tikras jūsų sūnus?
- Ne, tik mano išaugintas.
Erikos veide pasirodė laimingas šypsnys, sukeltas pribloškiančios
staigmenos. Kurį laiką studentė tylėjo, kad virpančiu iš susijaudinimo balsu
nesukeltų ligonei kokio nors įtarimo. Tačiau netrukus ji apvaldė jausmus ir
ėmė kalbėti:
- Jūs, frau Muschel, turite meilės kupiną širdį.
- O vis dėlto ta širdis prarado dukterį ir iš sielvarto sugedo.
- Nenusiminkite. Gal duktė kada nors atsiras...
Erika dar truputį su ja pasikalbėjo ir susijaudinusi išėjo iš palatos. Jai
buvo linksma ir norėjosi dainuoti. Tą vakarą užsuko pas ją Otto, kuris stebėjosi tokiu staigiu jos nuotaikos pasikeitimu.
Vasaros atostogoms praėjus, Erika sugrįžo į Filadelfiją labai linksma ir
laiminga. Pirmas jos tėvų klausimas buvo:
- Na, ar suradai motiną?
- Surasti tai suradau, bet kai ką ir praradau.
- Apsaugok, Viešpatie! Ką?
Erika linksmai nusijuokė, vikriai apsisuko ant kulno ir atsakė vokiečių
studentų dainos žodžiais:
- Ich hab‘ mein Herz in Heidelberg verloren.
Vėlyvą rudenį, vos pasibaigus universitete semestrui, atvyko į Filadelfiją
Otto Muschel ir išsivežė Eriką į Heidelbergą jau kaip žmoną.
...........................................
Grüss Gott (vok.) – Gerasis Dieve.
Wo ist der Hund begraben (vok.) – Kur palaidotas mano šuo.
Ich hab‘ mein Herz in Heidelberg verloren (vok.) – Aš pamečiau savo
širdį Heidelberge.
Juozas TININIS
Varpai 2018 (39)
76
DALIA ČIOČYTĖ
Pirmasis Lietuvos
krikšto mėginimas
Sauliaus Šaltenio romane
Basas ir laimingas
Sauliaus Šaltenio romanas Basas ir laimingas (Vilnius: Tyto alba, 2016) apmąsto krikščionybės kelią į Lietuvą, interpretuodamas misionieriaus šv. Brunono kelionę
į baltų žemes ir kankinystę.
Šv. Brunonas Kverfurtietis – kilęs iš kilmingos giminės Kverfurto grafo Brunono ir jo žmonos Idos sūnus, įgijęs gerą išsilavinimą, parašęs lotyniškų tekstų, interpretuojančių Biblijos ir Antikos išmintį, atskleidžiančių autoriaus požiūrį į christianizaciją. Šv. Brunono raštai teigia taikų krikščionybės plitimo kelią (Geroji Naujiena turinti būti skelbiama tik taikiu būdu) bei atskleidžia kankinystės troškimą1.
Šv. Brunono biografai mano, kad kankinystės troškimą inspiravo 997 m. įvykusi
šv. Adalberto Vaitiekaus kankinystė Prūsijoje, sukrėtusi daugelį Bažnyčios dvasininkų ir pasauliečių. Kankinystė buvo dažna tikėjimo liudijimo forma krikščionybės
persekiojimo laikotarpiu, tačiau persekiojimams pasibaigus misionierių kankinystės
įvykiai buvo reti: „Europos christianizacijos procesas ankstyvaisiais viduramžiais, iki
pat Karolio Didžiojo laikų, praėjo labai taikiai […]. Ne raudonoji, bet baltoji kankinystė, ne greitos smurtinės mirties liudijant tikėjimą perspektyva, bet kantri kova
1. Plačiau žr. Darius Baronas, „Šv. Brunonas Kverfurtietis – misionieriaus pašaukimas“, Lietuvos katalikų mokslo
akademijos metraštis 32, 2009, 149–161.
Varpai 2018 (39)
77
su savo ir kitų nuodėmėmis buvo tapusi Kristui pasišventusių asketų kasdienybe“2.
Pagrindiniai šv. Brunono tekstai, – „Šv. Adalberto gyvenimas“, „Penkių brolių kankinių gyvenimas“, „Laiškas vokiečių karaliui Henrikui II (1002–1024)“, – atskleidžia
griežtą vienuolinę askezę kaip kelią tapti pajėgiam pakelti kankinio mirtį. Glaudžiai
siedamas misijas ir kankinystę, šv. Brunonas pastarąją įvardija kaip „protingą“, derindamas kankinio vainiko troškimą su išmintingu elgesiu: „Brunono akimis žiūrint,
kraujas, pralietas dėl Kristaus, galutinai ir visiškai panaikina nuodėmes, o krikšto
vandeniu jos tik nuplaunamos. Taip kankinys pelno malonę susitikti su Viešpačiu
akis į akį. Taip pelnomas asmeninis išganymas. Tačiau ne vien tai rūpi tikram misionieriui ir kankiniui. Ne mažiau, o gal net daugiau, svarbus ir kitas aspektas, būtent
– troškimas pelnyti Kristui kuo daugiau sielų. Šis, sakytume, kiekybinis aspektas
Brunonui ir jo bendraminčiams buvo itin svarbus ir reikšmingas. Dėl sielų išganymo jie mokėsi svetimos slavų kalbos, auginosi ilgus plaukus, rengėsi vilkėti pasaulietiniais drabužiais, kad tik kuo geriau galėtų atverti pagonims kelią į amžinąjį
gyvenimą“3. Šv. Brunonas ir jo bendraminčiai, siekdami pasaulį padaryti geresnį ir
laimingesnį, vykdė popiežiaus sankcionuotas misijas, kurios teikė geriausias perspektyvas krikštijamiems kraštams, nes popiežiškosios misijos nekėlė politinio dominavimo klausimo4. 1002 m. popiežiaus Silvestro II šv. Brunonas buvo paskirtas „tautų
arkivyskupu“ (paskirtas užsiimti misijų veikla; 1004 m. jis įgijo teisę skirti vyskupus
krikštijamiems Europos kraštams). Svarbiausias šv. Brunono misijų įvykis, – Bavarijos vienuolio benediktino Vipterto pasakojime „Vyskupo Brunono pamokslavimo
Prūsuose istorija“ (apie 1020 m.) ir italų teologo bei filosofo šv. Petro Damianio „Šv.
Romualdo gyvenime“ (apie 1040 m.) aprašomas kaip nesudegimo ugnyje stebuklas
, – yra prūsų valdovo Netimero krikštijimas. Išgirdęs apie krikštą Netimero brolis
Zebedenas (šaltiniuose – Zebedes; „Gal Zebedes – tai Zebedys?“ – hipotetiškai 1993
m. Lietuvos aide yra užsiminęs Alfredas Bumblauskas5) nukirtęs šv. Brunonui galvą ir
išžudęs visus 18 jo palydovų.
Nepriėmus taikios šv. Brunono christianizacijos, Lietuvos krikštas įvyko „Viduramžių rudens“ pabaigoje, nepatyrus Europos Viduramžių, pamatinio krikščionybės brendimo laikotarpio: „Lietuva iš tikrųjų neišgyveno krikščioniškųjų Viduramžių, giliausio krikščioniškojo tikėjimo laikų, su visomis jų mentaliteto formomis ir
turiniu – savitu pamaldumu, persmelkusiu Vakarų žmogaus sąmonę. Čia glūdi mūsų
kultūros [...] daugelio silpnybių ir negalių šaknys“ (Vanda Zaborskaitė)6.
S. Šaltenio beletristinio diskurso tikslas nėra autentiška biografinio prototipo,
jo misijų istorijos tiesa. Romano personažo balsu išsakoma mintis, jog papasakoti
teisingai reiškia papasakoti „taip, kaip reikia“, ir nebūtina pasakot viską (p. 206), –
2. Darius Baronas, „Šv. Brunonas Kverfurtietis – misionieriaus pašaukimas“, Lietuvos katalikų mokslo akademijos
metraštis 32, 2009, 151.
3. Darius Baronas, „Šv. Brunonas Kverfurtietis – misionieriaus pašaukimas“, Lietuvos katalikų mokslo akademijos
metraštis 32, 2009, 158.
4. Darius Baronas, „Šv. Brunonas Kverfurtietis – misionieriaus pašaukimas“, Lietuvos katalikų mokslo akademijos
metraštis 32, 2009, 159.
5. Alfredas Bumblauskas, „1009 metai: šventasis Brunonas atranda Lietuvą“, http://www.iaa.lt/repository/Tukstantm/
Brunonas%20atranda%20.
6. Vanda Zaborskaitė, Trumpa lietuvių literatūros istorija, Vilnius: Baltos lankos, 2000, 12.
Varpai 2018 (39)
78
turi ir metanaratyvinę prasmę: svarbu ne kas nutiko, kaip buvo, o to, kas buvo, esmę
išryškinanti legenda. Šv. Brunono kankinystės užuominos driekiasi per visą romaną
nuo jo pradžios: motina Ida sapnuoja nukirsdinimą pranašaujantį sapną, brolis ieško
Brunono ir išgirsta miegančio tarno frazę „Nudūrė...“ (p. 13), Brunono artimieji
žino, kad jis bus nukankintas ir kokiu būdu („Mano broliui pagonys galvą nukirs...
Kaip ir šventajam Adalbertui... Ir mano brolis bus šventasis“, p. 37), mirštantis baltų
pagonis girdi savo velionio tėvo perspėjimą arkivyskupui, kad grįžtų atgal, nes jis ir
jo palyda būsią nukirsdinti (p. 104). Užuominų poetika klosto legendą apie gilų šv.
Brunono tikėjimą ir troškimą skelbti Kristų pagonių kraštams, tarp jų Lietuvai.
S. Šaltenio interpretacijoje šv. Brunonas rodomas skaitytojui labiau išorės
žvilgsniu (dažnai kitų personažų akimis), autoriui vengiant netiesioginės menamosios kalbos, saugant distanciją tarp pasakotojo ir personažo. Tokia literatūrinė technika formuoja subtilią tikėjimo kaip slėpinio nuorodą.
Kūrinio pradžioje šv. Brunono paveikslas pristatomas kaip romantiška vienišo apledėjusio raitelio vizija. Paveikslas ženklinamas evangeliniais simboliais (vietos
nebuvimas užeigoje, miegojimas ėdžiose7), individualizuojamas vienuolinį neturtą
konkretinančiu basakojystės leitmotyvu. Šis leitmotyvas kuriamas pasitelkiant platų
stiliaus spalvų spektrą: ir šviesiom religinio džiaugsmo spalvom, ir su humoru (kai
Brunono brolis Gebhardas ir Matildos dukra Izabelė dalyvauja pokylyje po vaišių stalu, mato puotos dalyvių kojas, ne veidus, ir su vaikišku pamaldumu apžiūrinėja Brunono basumą, p. 36-37), – ir groteskiškai, kai Brunonas kliedi, Dievui ištikimo šuns
balsu loja iš skausmo, apdegęs kojas ugnyje (ugnies stebuklo – ugnies užgesinimo
liūtimi epizodas, p. 142-155). Prašmatnioje kilmingų namų aplinkoje Brunono personažas vaizduojamas jautrus ir dosnus žemiausių visuomenės sluoksnių žmonėms
(lietuviui elgetai iš Kalvių kaimo Alpiui, krikščionių vaikų apmėtytam akmenimis
ir todėl pakrikštytam Steponu – akmenimis užmušto pirmojo krikščionio kankinio
vardu, Apd 7; sunkiais nusikaltimais apkaltintiems Dotei ir Ulrichui Evangelistui, ir
kitiems); personažo elgesį motyvuoja jo perfrazuojama evangelinė mintis apie sąsają
tarp meilės „mažiausiajam“ ir meilės Dievui (p. 46, plg. Mt 25, 40: „Iš tiesų sakau
jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“). Šv. Brunono paveikslas ataudžiamas biblinių psalmių citatomis, kartojant frazę
„Viešpats yra mano ganytojas, / Ir nieko man čia nestinga“, p. 7, 52, 120; plg. Ps 23,
1): autorius išryškina romano pavadinimu užmintą krikščionišką idėją, jog tikrasis
tikėjimas, net iki kankinio mirties, yra sklidinas metafizinio džiaugsmo ir šviesos.
Šv. Brunono misijų palyda romane yra spalvinga literatūrinių portretų galerija.
Trejetas ryškių šios palydos personažų, – Ulrichas Evangelistas, Dotė, Johanas Patvorinis, – per santykį su šventuoju arkivyskupu, per krikščionybės mokymą kyla iš
moralinio purvo, į kurį nuo vaikystės buvo aplinkinių stumiami, į kurį buvo įklimpę
dėl savo ir kitų kaltės. Johanas atgailauja už skriaudas, kurias „visą gyvenimą žeminamas“, darė kitiems, silpnesniems (p. 90). „Esu karštas, kerštingas, užsispyręs, esu
visiškai silpnas. Bet trokštu būti šventas. Trokštu“, – išpažįsta Ulrichas Evangelistas
7. Saulius Šaltenis, Basas ir laimingas, Vilnius: Tyto alba, 2016, 9–10. Toliau cituojant iš šio leidinio tekste
nurodomas puslapis.
Varpai 2018 (39)
79
(p. 84). Dotė, šventojo išgelbėta nuo mirties ir apginta nuo žmonių patyčių, bučiuoja
jam miegančiam kojas, autoriui supinant baso vienuolio askezės motyvą ir evangelinį
atgailaujančios nusidėjėlės epizodą (p. 61; plg. Lk 7, 37–38: „Ir štai moteris, kuri buvo
žinoma mieste nusidėjėlė, […] verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu“).
Krikščionybės kelio į baltų žemes tema yra opi ir prieštaringa, sklidina įtampos
tarp krikščionybės ir senosios baltų tikybos. Senoji tikyba – būties prasmės paieška
intuityviosiomis žmogiškosiomis galiomis, – yra tautos savitumo, būdo raiška, tautos
kultūros, kaip mentaliteto formos, šerdis (plg. posakį „kokį dievą žmogus tiki, toks
yra ir jis pats“). Krikščionybės įkultūrinimas senosiose tikybose yra svarbi, praktinės
teologijos kontekstuose intensyviai reflektuojama problema. Teologija po Vatikano
II Susirinkimo, svarstydama tikėjimo skelbimo problemiką, dažnai vartoja inkultūracijos terminą, nurodantį tikėjimo turinio raišką įvairių etninių kultūrų formomis.
Sąveika tarp krikščionybės ir tautinių kultūrų teologiškai mąstoma kaip abipusė:
tautinės kultūros kiekviena savaip interpretuoja Dievo paveikslą, ir tai atitinka krikščioniškąją Dievo daugialypumo sampratą. Tautinių kultūrų įvairovė suvokiama kaip
daugiaveidžio Kūrėjo analogija. Inkultūracija – tęstinis procesas, būdingas kiekvienos krikščioniškosios tautos savimonei.
Biblija, pagrindinis teologijos šaltinis, kviečia inkultūraciją vykdyti krikščionybės skelbėjus. Biblija pateikia, sakytume, krikščionybės skelbimo „metodinius nurodymus“: Naujasis Testamentas moko, jog krikščionys apaštalai turi pažinti senąją
kiekvienos tautos kultūrą ir per ją, per jos sąsajas su krikščionybe skelbti Kristaus
mokymą. Apaštalas Paulius Atėnų areopage (miesto taryboje) kalbėti pradeda taip:
„Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‚Nežinomam dievui‘. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate“ (Apd
17, 23), – ir areopage susirinkusiems graikams, romėnams pradeda skelbti Jėzų Kristų kaip klausytojų jau nuo seno intuityviai nutuoktą „nežinomą Dievą“8.
Krikščionybės skelbėjai baltų žemėse šių biblinių nurodymų nesilaikė, kurstydami konfliktą tarp krikščionybės ir senosios baltų tikybos, kuris komplikavo krikščionybės įkultūrinimą. Nepaisant to, įkultūrinimas vyko (medinė liaudies skulptūra,
tautosaka ir kt.).
Santykio tarp krikščionybės ir senosios baltų tikybos dramatizmą interpretuoja
lietuvių literatūra: nuo problemos išryškinimo (tai ir Antano Baranausko skaudžios
ironijos atsidusimas Anykščių šilelyje, 1858–1859, kad Lietuvos šventus miškus „Maž
ir vierą įvedęs Jogaila išskynė, / Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė“9, ir tragiškieji Vinco Krėvės prozos ir dramų semantikos klodai), – iki literatūrinių pastangų
senąją baltų tikybą „krikštyti“: derinti ją su krikščioniškąja pasaulėžiūra. Literatūrinis
8. Šis Biblijos epizodas, kaip ir kiekvienas kitas Šventojo Rašto fragmentas, turi daugiau negu vieną prasmę:
„nežinomas Dievas“ nurodo ir esminį Biblijos Dievo slėpiningumą, apsireiškimo ir slėpimosi dialektiką,
– plg. dramatišką Dievo slėpiningumo akcentą Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštyje „Nežinomam Dievui“
(Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai 1, Vilnius: Vaga, 1989, 312).
9. Antanas Baranauskas, Rinktinė, Vilnius: Baltos lankos, 1994, 34. Modeliuodamas lietuvių tautos istoriją
poemoje Dievo rykštė ir malonė (1859), kūrėjas senosios tikybos Lietuvą regi krikščionybės Dievo laiminamą:
„Laimino jų vargus, želdė laukus, pievas, / Ir juos pačius sveikus vaisė Ponas Dievas, / Nors do tebebuvo terp
blūdų paklydę“ (Ten pat, p. 88).
Varpai 2018 (39)
80
pagonybės „krikštijimas“ būdingas įvairioms Vakarų kultūros ir meno epochoms:
viduramžių, renesanso, baroko literatūra siejo antikinius ir biblinius poetinius elementus, keitė mitologinius vardus, sąvokas bibliniais ir atvirkščiai (Numen – Dievas;
Febas – Kristus; deivė, nimfa – Marija; Olimpas – dangus; Stiksas, Acheronas – pragaras ir t.t.), – suteikdama mitologiniams motyvams alegorinę prasmę, vadovaudamasi prefigūracine Biblijos logika. Lietuvių poezijoje bene ryškiausia tokio „krikštijimo“ versija yra Kazio Bradūno (1917–2009) lyrika. Poetas išryškina nekrikščioniškas
apaštalavimo baltų kultūroje apraiškas – neva krikštijimą grobiant ir žudant, krikštijimą niekinant (Lietuva – „kieta fosilija / Europos uoloje, / Kirsta, kapota, / Keikta
ir krikštyta“, – eil. „Tokia yra istorija“, p. 279), – ir atskleidžia giliąsias pasaulėvokines
sąsajas tarp senosios baltų tikybos ir krikščionybės. Poetinę refleksiją sutelkdamas ties
senąja baltų tikyba, interpretuodamas ją kaip egzistencinę ir metafizinę ištikimybę,
kaip intuityviąją Dievo – Meilės paiešką, K. Bradūnas su pasididžiavimu deklaruoja
identifikaciją „aš – pagonis“ (eil. „Paskutinis“). Poetui apmąstant senosios tikybos ir
krikščionybės dialogą, centrinė figūra yra originaliosios mitologinės pasakos Žilvinas,
išduotas ir nužudytas metafizinis karalius. Žilvinas, greta Rūpintojėlio, yra reikšminga krikščionybės inkultūracijos Lietuvoje forma, Kristaus recepcijos praturtinimas
pirmaprade baltiškąja patirtimi. Apmąstydamas senosios tikybos ir krikščionybės
santykį tautos istorijoje, K. Bradūnas išryškina ambivalentinį „krauju krikštijimo“
motyvą. Viena vertus, baltų patirta kryžiuočių agresija traktuojama kaip neišspręstas
ir neįmanomas išspręsti juodos ironijos paradoksas. Kita vertus, tipologiškai siejant
kryžiuočių ir rusų komunizmo agresijos patirtį, ieškant kančios prasmės, atsiremiama į krikščioniškąją kančios sampratą10.
Kaip matyti, krikščionybės ir senosios baltų kultūros santykis svarbus ir šiuolaikinei literatūrinei savimonei. S. Šaltenio romanas baltų tautų krikštijimo temą,
krikščionybės ir senosios baltų tikybos susidūrimą traktuoja ambivalentiškai. Viena
vertus, poetizuojamas šv. Brunono siekis, perfrazuojant jo raštų mintis, padaryti pasaulį geresnį, laimingą („Kai visi pagonys išpažins mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, įsivyraus žemėje amžina taika... Jokių karų, santarvė... [...] Ateis aukso amžius...“, p. 29)
ir skelbti krikščionybę taikiu keliu („aš ne su kalaviju, tik su kryžium einu krikštyti“,
p. 38). Tačiau romano autoriui, žvelgiančiam į šv. Brunono kankinystę iš Lietuvos
perspektyvos, svarbu suvokti šventojo arkivyskupo žūties priežastis. Krikščionys ateina į baltų pasaulį, turintį savo gilią ir tvirtą tvarką (efektinga Dvasių motinos, pasaulio tvarkos sergėtojos, figūra), ir kėsinasi tą tvarką griauti, užuot ieškoję ryšių tarp jos
ir krikščioniškosios pasaulėvokos. Šia prasme itin reikšmingas romano epizodas, kuriame misijų sargybiniai – Rudis Milžinas ir jo vyrai – neišmanydami senosios baltų
tikybos iškapoja žalčius. Johanas jiems aiškina abiejų tikybų paralelę: „Jūs gi žalčius
iškapojot šventam miške, o ten net medžio negalima kirst, o jūs kraują praliejot. […]
Jūs ne žalčius, – […] Aukščiausiąjį, Visur Esantį... Kaip Dievą Tėvą užkapojot, o ne
kokios gyvatės galvą atkirtot...“ (p. 191-192).
Autorius išryškina svarbią skirtį tarp krikščionybės doktrinos ir jos išpažinėjų,
kurie gali būti nuodėmingi ir / ar apsišaukėliai: „Tik patys krikščionys, kitaip nei jų
10. Plačiau žr. Dalia Čiočytė, „Senosios baltų tikybos „krikštijimas“ Kazio Bradūno lyrikoje“, Colloquia 38, 2017.
Varpai 2018 (39)
81
Dievas, kažkodėl negailestingi, godūs ir žiaurūs“, – sako Alpis Steponas (p. 94). Tekstas persmelkiamas tokio nekrikščioniško apaštalavimo motyvais, kurių kulminacija –
išžudyta Alpio Stepono šeima; prie šio vaizdo derinamas metalinis pusmėnulis Alpio
Stepono sesers kaukolėje, vėliau transformuojamas į krikščionių užteršto mėnulio
įvaizdį. Formuojama šv. Brunono kankinystės kaip pagonių keršto samprata (Lupas Vienaakis, arkivyskupo palydos narys: „Jie keršydami su mumis padarys tą patį,
ką krikščionys su jais išdarinėjo“, p. 137). Žvelgiant chronologiškai lieka neaišku,
kas tos krikščionių piktadarystės XI a. pradžioje: kryžiuočių ordinas, kuris puldinėjo
Lietuvą prisidengdamas siekiu atversti ją į krikščionybę (kalaviju!) ir kuriuo siekė
pasinaudoti Europos valdovai savo įtakai plėsti „kovos su pagonimis“ pretekstu, –
buvo įkurtas XII a. pabaigoje (1190 m.). Skandinavų vikingai, kurių puldinėjimus
baltų šalyse romanas vaizduoja, vyko šv. Brunono misijų kontekste, bet vikingai buvo
tokie pat pagonys, kaip ir baltai. Vis dėlto romano formuojama idėja apie skirtį tarp
krikščionybės skelbimo ir skelbėjų yra neabejotinai svarbi.
Nuodėmingų krikščionių autoriaus išmonė regi ir tarp šv. Brunono palydovų: tai kapelionas Lambertas, krikščionybės apaštalo parodija (Alpį Steponą ir jo
giminę vadinantis „pragaro veisle“, p. 89), tai žudiko ir prievartautojo Rudžio Milžino personažas, tėviškai globojantis krikščionių nukankinto brolio sūnų Gosviną.
Šie personažai kuriami suteikiant misijų palydos vaizdui smurto, grotesko, vulgarios
blasfemijos prieskonį (pvz., Gosvinas arkivyskupo laikomų šv. Mišių metu vemia,
ir šis epizodas užmena misionierių nukirsdinimo Gosvino rankomis sceną, p. 72;
arkivyskupas kalba apie tai, kad Jėzus yra džiaugsmingas, kad jis „su meile, tyliai ir išmintingai juokiasi“, o ironiškas šios temos kontrapunktas yra Gosvino interpretacija:
Jėzaus juokas – tai Jėzaus šaipymasis iš jo, Gosvino, negalių, p. 78-79).
Netinkamo apaštalavimo baltų žemėse klausimas gali būti atsakytas teologiniais Bažnyčios istorijos (jos klaidų, nuopuolių ir pakilimų istorijos) argumentais.
Tačiau kaip tautinės savimonės ir ją interpretuojančio literatūros kūrinio problema
šis klausimas gali būti tik klausiamas, apmąstant galimus atsakymus, bet nė vienu
jų galutinai nepasitenkinant. Reikšmingas iš pažiūros antraplanis romano epizodas,
kai sutrikusio proto lenkui vaikinui, kuris vaikiškai susižavi Rudžio Milžino blizgančiu šalmu ir nori jį paimti, pastarasis kalaviju nukerta ranką. Tai pamačiusi su
kirviu atlekia vaikino motina. Situaciją suvaldo arkivyskupas, sakydamas: „Pasakykit
vaiko motinai, kad turim pamiršti kerštą ir pyktį. Vaikas nukraujuos ir mirs, jeigu
jam nepagelbėsim... Tegul visi lieka savo vietose, paslepia ginklus“ (p. 75). Vaikino
gyvybė išgelbstima. Skaitytojui lieka neaišku, kodėl nei tada, nei vėliau romano laike
arkivyskupas nepriekaištauja saviesiems dėl šios piktadarystės: nei Rudžiui Milžinui,
nei aplinkiniams apie tai nepasako nė žodžio. Šis neaiškumas ir yra epizodo prasmė
(nepriklausomai nuo autoriaus intencijos): neaiškumas kaip metoniminė klausimų
apie netinkamą apaštalavimą nuoroda.
Ryškus romano meninės įtaigos bruožas yra saviti poetiniai įvaizdžiai (raudonos
kojinės, laukiniai česnakai, karališki kailiniai, alksnių brazdai...), meistriškai varijuojami per visą romaną, intensyvinantys jo erdvėlaikio sąryšingumą, įvairiai modifikuojami (nuo šviesaus lyrizmo iki natūralistinio grotesko, šiurkštaus sarkazmo).
Varpai 2018 (39)
82
Įvaizdžių bei motyvų poetika kuria krikščionių ir pagonių pasaulių analogiją.
Johanas gėrėjimąsi Matildos eisena išsako stirnos metafora, ir pagonė Skalitė jam primena Matildą savąja stirnos eisena. Dotė, gavusi dovanų baltiškąją sagę, – ją pastebėjusi prie krikščionių nužudytos Alpio Stepono sesers palaikų, – dėkoja jos vėlei, ją
laiko drauge, kurios niekada ligtol neturėjusi. Pagonė Alpio Stepono sesuo buvusi,
jos brolio žodžiais, kaip ir arkivyskupas, - basa ir laiminga (p. 82-83).
Kūrinio registras, įtaigiai nušviečiantis krikščionybės doktriną, yra Johano ir
našlės Matildos personažų meilės istorija, – ryški, dekoruota originaliomis detalėmis
(šafranas, raudonos kojinės). Johanas – našlaičių prieglaudos augintinis, dėl žemos
kilmės pramintas Patvoriniu, nuo vaikystės žmonių niekintas. Patyręs gėdos stulpą, netekęs ausies, kruvina galva sėdėdamas prie upelio, norėdamas mirti, išvysta
Matildą, kuri jam nusišypso. Tos šypsenos giliai sukrėstas Johanas Matildą pamilsta
kilnia riterio meile, užsako dailininkui nutapyti jos portretą, nešiojasi jį, anonimiškai, per atstumą stengiasi savo damą globoti. Po dvylikos metų tokios globos, prieš
vykdamas su šv. Brunonu į lemtingąsias misijas, suranda Matildai darbą arkivyskupo
tėvų virtuvėje ir Matildos paklaustas, kodėl jai padeda, papasakoja savo tylios meilės
istoriją, yra Matildos atpažįstamas kaip ją globojęs „angelas“ ir sužadina jos meilės
atsaką (p. 32-35). Matilda pažada melstis, laukti Johano ir prašo, kad jis gyvas sugrįžtų. Taip prasidėjęs personažų santykis yra tolydžio intensyvinamas ir tampa ryškia
misijų vaizdų gija. Misijose Johanas kalbasi su Matilda žvelgdamas į jos portretą,
kurį „saugo kaip didžiausią paslaptį“, parodo kitam „kaip didžiausio pasitikėjimo
ženklą“ (p. 59). Johano meilė Matildai kuriama kaip ypatinga taurinamoji galia, arkivyskupas Brunonas juo ima pasitikėti labiausiai iš visų misijų palydos narių. Meilė
Johano, vieno „mažiausiųjų“ žmonių, sieloje sužadina poetą: jo mintys apie mylimąją imituoja biblinę Giesmių giesmės poetiką, varijuoja tipologinę riterio damos ir
Švč. Mergelės Marijos sąsają („Mano nepamirštama ponia, tu esi gražiausioji Dievo
buveinė, apkaišyta lelijom ir žvaigždėm... Tavo antakiai kaip aukšti skliautai, tavo
kojos raudonom kojinėm kaip liekni ir tvirti pamatai...“ – p. 157). Matildos meilė
ir maldos globoja Johaną per erdvės atstumą: Johanas jaučiasi saugomas paniškos
baimės situacijoje („Meldiesi ir saugai mane. Kai plaukėm sraunia pagonių upe, su
tavimi spėjau atsisveikinti. Nes bijau vandens labiau nei mirties, nemoku plaukt.
Nes dėl juoko kartą pikti žmonės mane mažą įstūmė į vandenį, dėl juoko skandino,
neleido išlipt“, p. 101), regi Matildos viziją eidamas pelkių taku (p. 129), pagonių
pasaulyje sutinka jos antrininkę Skalitę, kuri jį išgelsti nuo mirties ir išleidžia pas tą,
kurios vardą jis kartoja naktimis. Savito grožio metafora, nurodanti meilės, maldos
galių kitoniškumą, transcendentiškumą, yra trapus vilnonis siūlas: „Ir aš, brangioji
Matilda, galima sakyt, vis labiau siūbuoju tarp dangaus ir žemės. Bet tu pririšai mane
raudonu siūleliu iš savo kojinės ir neleidi nukrist“ (p. 101). Meilės ilgesio vedamas
Johanas įgauna ypatingų galių, sugrįžta pas mylimąją pakeisdamas legendos siužetą
(kurį misijų dalyviai žinojo iš anksto: kad žus visi, kad jų kelias veda į mirtį ir „tikriausiai į dangų“, p. 90). Matilda taip pat yra iš „mažiausiųjų“, velionio vyro žeminta, niekada anksčiau negirdėjusi poetinių komplimentų. Tačiau kai jos užpuolikas
ima šaipytis iš Johano kaip luošo ir menko, Matilda taip įtaigiai prabyla apie tikrąjį
Varpai 2018 (39)
83
vyriškumą kaip gebėjimą būti angelu sargu, kad užpuolikas sutrinka ir ji sugeba nuo
jo apsiginti („Ir tu vyras? Jaunas, garbanotas, tikras vyras? […] Tu net nežinai, kas
yra vyras. […] Tu nežinai, ką reiškia daugybę metų saugot moterį, ir ja, ir jos vaiku
slapčia rūpintis. Rūpintis visą gyvenimą. Ar tu nueitum ir su visom savo kreivom
kojom tokį ilgą kelią, žieves grauždamas, pas mylimą moterį, ar parropotum nebepaeidamas, vien jos vardą kartodamas? […] Aš nesimeldžiu įžūliai kvailai jaunystei,
Dievas mato, nesimeldžiu. Mano angelo sargo, mano mylimiausio vyro medinė koja
gražesnė nei visos jaunos kreivos kojos“, p. 205). Johano ir Matildos meilė, dvasinga
ir mirtį įveikianti (Giesmių giesmės žodžiais sakytume, „stipri kaip mirtis“, Gg 8, 6),
kuriama atsiremiant į Dievo buvimo prielaidą ir yra pagrindinė romano autoriaus
prieiga prie krikščionių tikėjimo, išryškinanti literatūrinės teologijos (literatūrinio
teologinio mąstymo) specifiką.
Atrodytų, kad romano misionierių kankinystė absurdiškai beprasmė: Brunonas pagonių nugirdomas, sulaužo skaistybės įžadą, prieš mirtį jaučiasi Dievo apleistas
(būdingas hagiografinis motyvas); pakrikštyto karaliaus Žižmaro brolis Šebedys išžudo misionierius, o pakrikštyto karaliaus Žižmaro gentį išžudo ir pavergia skandinavų
vikingai. Tačiau baigiamasis romano akcentas yra metafizinis viltingumas: „Tuščias
dangus, tuščios erdvės, bedievystė nepakeliama, moko jo šviesybė, bet kažkur pakraštėly už visos tamsos kažkas vis tiek juk šviečia“ (p. 210), – ši Johano balso frazė yra ir
kūrinio komentaras apie Lietuvos krikšto prasmingumą.
Dalia ČIOČYTĖ
Varpai 2018 (39)
84
LEONAS PELECKIS-KAKTAVIČIUS
HOMO LEGENS
ČESLOVAS VAUPŠAS
Varpai 2018 (39)
Nors istorijos mokytojas Česlovas Vaupšas yra Šiaulių krašto žmogus,
- gimė ir užaugo Juodeikių kaime, netoli Žagarės, tačiau jau senokai gyvena
Tauragėje. Po studijų Vilniuje aukštaitis
pateko į Plungę, aktyviai bendravo su
Žemaitijos šviesuomene, įkūrė bibliofilų klubą, organizavo įvairius renginius,
bendradarbiavo spaudoje, idėjų sėmėsi iš
Vaižganto, Marijos Mašiotaitės-Urbšienės, tarpukario karininko Petro Jakšto.
Paskui šis didžiulį žinių bei šviečiamosios veiklos bagažą turintis žmogus
buvo pakviestas į Tauragę kurti krašto
muziejaus.
*
Vis dėlto plačiau papasakoti norėtųsi ne apie tiesioginį šio žmogaus darbą,
o apie į neoficialią Vasario 16-osios draugiją susibūrusius žmones, kurių siela yra
Česlovas.
Sambūriui – vienuolika metų. Kai
nusipirko būstą Vasario 16-osios gatvėje,
į svečius pakviestiems kaimynams papasakojo pastebėjęs simbolišką skaičių
dėlionę, susijusią ne tik su kelis kartus
keistu gatvės pavadinimu, bet ir su namo
bei buto numeriu, ir kad tai savaime jį
įpareigoja organizuoti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos iškilmes. Apie jų
susibūrimus iki tol, kol LR Prezidentė
Dalia Grybauskaitė paragino Vasario 16ąją švęsti „linksmai ir išradingai“, žinojo
tik nedidelis būrelis entuziastų. Gerus
darbus darę tyliai – mokytojai (jų daugiausia), vaikų darželio auklėtoja, namų
šeimininkė, darbininkas.
Tradicija jau nusistovėjusi. Draugijos narių sambūris prasideda Trispalvės iškėlimu, Maironio giesme „Lietuva
brangi“, Nepriklausomybės Akto skaity-
85
Česlovas Vaupšas
tarp savo ištikimiausių
draugų.
mu. Be to, per rankas keliauja akmeninė širdelė, simbolizuojanti Lietuvą. Tokiu būdu
kiekvienas ją įkrauna savo energija, sustiprina savo viltimis bei tikėjimu. Pokalbiai
apie Lietuvą pratęsiami neakivaizdine kelione į kurią nors šalį, tam rengiamasi visus
metus. Tokiu būdu jau „pakeliauta“ po Latviją, Estiją, Ukrainą, Rusiją, Norvegiją,
Vokietiją, Graikiją, Lenkiją. Nors kelionės ir neakivaizdinės, jos labai daug duoda,
nes vieni rengia pasakojimus apie tos ar kitos šalies meną, kultūrą, istorinius ryšius
su Lietuva, kiti – apie asmenybes, tradicijas, ieško tapatybės per bendrystę, atkreipia
dėmesį į kultūrinius Lietuvos ir tų šalių skirtumus.
Kas be ko, leidžiamasi ir į tikras keliones – apsukta ratu jau visa Lietuva.
Ypatingai paminėta dešimtoji Vasario 16-osios draugijos diena. Į Bukantės
dvarelį, kurį išgarsino Žemaitė, visi atvyko su tautiniais rūbais. Ne, ne pirmą kartą
ten lankėsi. O sugrįžo, nes buvo pajutę ypatingą aplinką, tikrą lietuvišką dvasią, o ir
tame muziejuje dirbančių žmonių nuoširdumą.
Yra ir viena ypatinga kelionė – Česlovas su žmona Vida, anglų kalbos mokytoja, vasaromis savo bendraminčius pakviečia į Č. Vaupšo gimtinę. Čia nenuobodžiaujama: lankomi Joniškio rajone vykstantys renginiai, bendraujama su kultūros
žmonėmis, diskutuojama apie naujausias knygas.
Turi bičiuliai ir Vasario 16-osios emblemą, kurią sukūrė Virginija Kančauskienė. Yra ir simbolinė draugystės taurė, iš kurios susirinkus geriamas lietuviškas vynas.
Anot Č. Vaupšo, šitie susibūrimai ilgam pakrauna geros energijos, vidinės ramybės. Be to, širdžiai mielos veiklos dėka yra gera proga įsigilinti į giminės šaknis.
Varpai 2018 (39)
86
O tarpusavio bendrystė – tarsi dovana, kuri nieko nekainuoja, bet ir neįkainojama.
*
Retas provincijos inteligentas turi sukaupęs tokią asmeninę biblioteką, kokią
turi Č. Vaupšas – apie 6000 knygų. Viena Vilniaus universiteto studentė apie ją net
kursinį darbą parašė. Kaip šių eilučių autoriui sakė šiaulietė Česlovo sesuo Irena,
visą gyvenimą dirbusi bibliotekoje, toji meilė knygai neretai ir šeimos biudžetui koją
pakiša.
Penkerių išmoko skaityti, šešerių pradėjo lankyti mokyklą. Štai kaip tuos
nutolusius metus prisimena pats Česlovas: „Dar vasaros atostogų metu mokykloje
gaudavome vadovėlius ir parsinešdavome į namus. Jų laukimas buvo ypač džiugus
įvykis. Ir šiandien prisimenu, su kokiu nekantrumu ir širdies virpesiu liesdavau knygas. Vartydavau puslapius, tyrinėdavau turinį ir net uostydavau. Knygos kvepėdavo
kaimo vaikui nežinomais kvapais, kurių mišinys kėlė susižavėjimą, o pačios knygos
– paslaptingumą ir susidomėjimą, ką jose rasiu, ėmęs skaityti. Rankose laikydamas
knygą, laikiau jose tarsi visą nepažįstamą pasaulį.“
Aštuonerių tapo Juodeikių apylinkės bibliotekos skaitytoju, per kelis metus
neliko nė vienos neperskaitytos knygos. Pirmosios nuosavos knygos, „už gerą elgesį ir
mokymąsi“ dovanotos pirmųjų mokytojų, - išsaugotos tokios lyg būtų vakar išspausdintos, jos pačios brangiausios.
Kokioje šalyje, kokiame mieste besilankytų, svarbiausioji vieta – knygynas.
Pirmasis, kurio duris pravėrė dar mokydamasis vidurinėje, buvo Žagarės knygynas.
Tuomet buvo „blato“ laikai, kai gerą knygą galėjai gauti tik per pažintį, t. y. iš po prekystalio. O ir pinigų daug tam nebuvo: taupydamas kapeiką prie kapeikos, per metus
įsigydavo 2-3 knygas. Tačiau apsilankymo knygyne diena visada būdavo tikra šventė.
Č. Vaupšas pasakoja: „Išvažiuodamas į Vilnių studijoms, surikiavau savo brangiuosius draugus talpioje skrynioje ant namo aukšto. Parvažiavęs pasidarydavau šventę – valandų valandas praleisdavau su jomis. Tai buvo tyriausio džiaugsmo akimirkos,
bendravimas su nebyliais draugais kaip su gyvais žmonėmis, iš kurių buvo galima
daug įdomaus išgirsti, naudingo išmokti, dvasiškai praturtėti. Jos žadino kilnias mintis, skatino dideliems darbams, teikė ramybę, tvirtumą ir nepriklausomybę. Tapau
tikru knygiumi – homo legens“.
Išvažiuodamas iš Juodeikių į paskirtą darbo vietą, išsivežė tokį knyginį turtą,
kokio Juodeikiuose niekas neturėjo tiek tuo metu, tiek iš viso kada nors. Meilė knygai, gimusi nuošaliame kaime, toli nuo kultūrinių centrų, išaugo į specifinį knygos
tyrinėjimo bei vertinimo interesą – bibliofiliją. Sovietmečiu ši knyginė veikla buvo
uždrausta. Tačiau 1984 m. Plungėje su keliais bendraminčiais Česlovas įkūrė pirmąjį
Lietuvoje, nuo sovietinės ideologijos ir knygos bičiulių draugijos nepriklausomą Simono Daukanto vardo bibliofilų klubą, kuris ir dabar tebeveikia.
„Knyga viena kitą traukia, - sako Č. Vaupšas. – O per knygą sueina į bičiulystę
ir žmonės. Didžiulę įtaką vaikystėje padarė pažintis ir bendravimas su Tėvu Stanislovu. Jaunystėje per Levo Tolstojaus veikalus požiūrį į gyvenimą padėjo formuoti
Varpai 2018 (39)
87
žagarietis mokytojas Edvardas Levinskas. Jo paties ir jo ypač vertingos bibliotekos
dėka tapau tuo, kuo dabar esu: tolstojiškos religinės-etinės pasaulėžiūros žmogumi.
Per knygas man artimi tapo iš Pasvalio apylinkių kilęs rašytojas ir keliautojas Antanas
Poška (1903-1992), plungiškis muziejininkas Povilas Grigola, rašytojas ir miškininkas Vytautas Almanis, dabar gyvenantis Naujojoje Akmenėje. Jie visi – tikri knygiai,
kadangi knyga jų gyvenime užima vieną svarbiausių vietų.“
*
Č. Vaupšas dėkingas knygoms ir dėl kitko, - kad išvedė į kelią. Iš pradžių buvo
kelionės po Lietuvą, po to – ir į svetimus kraštus. Anot Česlovo, jo kelionių tikslą,
prasmę ir turinį tarsi apibendrina šie Jurgos Ivanauskaitės žodžiai: „Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija. Keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį, atrandame dar nematytas
šalis, bet ir atveriame slapčiausius savo sielos kampelius.“
Pradžia – gimtinėje: kryžkelė prie Vytauto Didžiojo paminklo ir bažnyčios,
keturi jos keliai. Svarbu buvo teisingą kelią pasirinkti. „Pasiklydęs gyvenime dar nebuvau“, - daug pasakantys žodžiai.
Į pirmąsias keliones išsiruošta dviračiais. Vėliau – sovietmečiu populiarus autostopas. Dar vėliau pats iš griaunamo namo sumeistravo didoką plaustą ir Minijos
upe per Kuršių marias nuplaukė iki Ventės rago. Būdamas studentu įsimylėjo Rygos
ir Talino senamiesčius, jų viduramžišką atmosferą. 1975-aisiais kilo mintis vienam,
be bendrakeleivių pėsčiomis apeiti pasieniu visą Lietuvą.
Česlovas prisimena: „Jau buvau patyręs, kad kelionė, jos sunkumai ir sąlygos,
pavojingos akimirkos ir visa kita manyje išbando tikėjimą, stiprybę ir išlikimą. Žavėjausi tokių žmonių, kaip F. Hanseno, T. Hejerdalo, D. H. Toro, R. Kento, K. Maurio, J. Senkevičiaus gyvenimais, jų žygiais ir kelionėmis bei parašytomis knygomis.
Šis interesas suvedė į pažintis su A. Poška, motociklu išvažiavusiu aplink pasaulį bei
aštuonerius metus pragyvenusiu Indijoje, V. Almaniu, aštuonerius metus pragyvenusiu Altajuje, pirmuoju lietuviu, įkopusiu į Everestą Vladu Vitkausku ir kitais. Kelionę pėsčiomis vienumoje pradėjau šiauriausiame Lietuvos taške – Skuodo rajone.
1983 m. su bendrakeleiviais apvažiavome Lietuvą dviračiais, iš viso apie 1800 km.
Ši kelionė buvo skirta „Aušros“ 100-osioms metinėms. Rinkome prisiminimus apie
knygnešius, ieškojome jų kapų, tvarkėme juos. Gediminas Ilgūnas apie šią kelionę
išleido knygą „Knygnešių keliais“ (2006).
Ir dar: „Įkūrus Plungėje S. Daukanto bibliofilų klubą, kilo mintis pakartoti
patrono žygį – pėsčiomis nueiti į Vilnių. Organizavau bendraminčius. Kuprinėje nešėme jo „Raštų“ tomą. Žygio įspūdžius Gintaras Morkis sudėjo į knygelę „Nuo Kalvių per Lietuvą link Vilniaus“ (1999). Panašią kelionę per Lietuvą atlikau ir vėliau,
persikėlęs gyventi į Tauragę, tik dabar iš pietų į šiaurę. Kitoje Nemuno pusėje buvo
knygnešystės lopšys – Tilžė su Ragaine. 1992 m. suplanavau maršrutą ir su Vidmantu Lietuvininku (2001 m. robinziados Malaizijoje dalyviu) iš Ragainės iškeliavome
knygnešių keliais, pusketvirto šimto kilometrų kelionę užbaigdami knygnešių patri-
Varpai 2018 (39)
88
archo V. Bielinio tėviškėje Biržų rajone.“
Profesionalių kelionių pradžia Č. Vaupšas vadina aštuntojo dešimtmečio pabaigą. Be kito būtino kelioninio turto įsigijo ir tais laikais ypač vertinamą, patvarų
čekišką motociklą JAWA. Su bendraklasiu, o dabar šiauliečiu inžinierium Boleslovu
Vengriu (labai panašiu į jį knygų žmogum) išvažinėjo visą Pabaltįjį, Kareliją, šiaurės vakarų ir centrinę Rusijos dalį, Užkarpatę, Kaukazą, Dagestaną, Pavolgį, Krymą,
Baltarusiją, Vidurinės Azijos respublikas, Pamyro ir Tian-Šanio kalnus, įveikiant net
Akbaitalo perėją – vieną aukščiausių kalnų, dar vadinamą pasaulio stogu arba mirtininkų keliu. Teko atsidurti ir prie Kinijos sienos.
Savo įspūdžius yra aprašęs spaudoje. Be to, yra paruošęs daug kelionių maršrutų po Lietuvą. Jis – ir ekskursijų vadovas.
Savo patirtį Č. Vaupšas taip apibendrina: „A. Poška, savotiškas mano kelionių
mokytojas, yra pasakęs: „Niekada nepripažinau ir dabar nepripažįstu kelionių dėl
kilometrų. Keliauti, mano supratimu, reiškia ieškoti ir rasti atsakymus į vis naujus
„kodėl“. O jeigu žmogus, grįžęs iš kelionės, tegali pasakyti, kiek dienų ten buvo, ką
pametė, kur žvilgsniu užkliuvo, vadinasi, jis veltui laiką gaišo ir padus trynė. Keliauti
reikia norėti. Kitaip – menka nauda.“
Vaikystėje, užsilipęs ant malkinės stogo, žvelgdavau į viliojančius tolius. Galvelėje buvo daug klausimų. Gavęs atsakymus dabar nebežiūriu į tolį, o mąstau apie
atsakymų turinį ir prasmę. Supratau, kad visi keliai veda į kryžkelę prie Vytauto Didžiojo paminklo ir bažnyčios. Ir į tuščią vietą prie įkalnės, kur stovėjo gimtieji namai.
Tėviškės kelio dulkės pačios maloniausios.“
*
Č. Vaupšas laiške šio pasakojimo autoriui rašo, jog jį domina tarpukariu „Kultūros“ švietimo draugijos išleistos knygos, net 13 pavadinimų. Cituoja 1930 m.
reklamą: „Jei kai kuriuose knygynuose negautumėte, tai Šiauliuose tikrai gausite.
Sukrauta „Kultūros“ Švietimo Draugijos knygyne.“ Ir klausimas: „Įdomu, kur tų
sukrautų leidinių krūvos dabar? Gal guli apdulkėjusios šimtmečio dulkėmis kokiame
požemyje? Gal girdėjot, ar ką nors žinote?“
Uždavęs tokį sunkiai atsakomą klausimą, ramybės ir gerovės linkintis laiško
autorius vis dėlto ir pradžiugina: „Turiu du Kazio Jankausko knygos „Dulkini batai“
(1938) egz. Vieną galėčiau padovanoti.“
Leonas PELECKIS-KAKTAVIČIUS
Varpai 2018 (39)
89
LIBERTAS KLIMKA
DIDŽIOSIOS ŠIAULIų
GEGUŽINĖS
Gegužę mūsų gamtoje įvyksta didysis stebuklas – gaivioji žaluma ir žiedai
užlieja pievas, miškus, net vandenis. Svaigina kvapai, malonina paukščių balsai... Nors
tai nutinka kasmet, bet visados sujaudina, džiugiai nuteikia. Kaipgi nepasidžiaugus
tokio meto gimtinės gamtos gražumu!
Kaimo jaunimas kitados pasilinksminimo vakarėlius gegužės mėnesį rengdavo
tik gamtoje. Ar ant piliakalnio, ar miško aikštelėje, prie ežero ar upelio. Ir sutemos
vėlyvos, o naktys šviesios. Vadindavo tuos vakarėlius gegužinėmis. Juose šokdavo,
dainuodavo, ratelius eidavo. Gal kitados tai būta vasaros sutiktuvių šventės, o gal
pavasariniai sambūriai – sėjos darbų pabaigtuvės?
Miestų ir miestelių gyventojai, išsiilgę gamtos, taip pat rengdavo gegužines.
Vilniuje senojo universiteto pažangieji studentai, patriotinių filomatų ir filaretų organizacijų nariai laisvu nuo paskaitų metu susirinkdavo ant Belmonto kalno: padainuoti, eilių paskaityti, pasvajoti apie šalies ateitį... Tuokart šie pabuvimai gamtoje vadinti
lenkų kalbos žodžiu „majuvkomis“. Tautinio atgimimo laikotarpiu buvo prisiminta
toji tradicija; imta jas organizuoti neprašant valdžios leidimo – esą draudžiamas lietuviškas raštas, o ne kalbėjimas, dainavimas... Iš esmės tai buvo drąsus lietuviškos
dvasios proveržis, o kartu ir jaunos lietuvių inteligentijos kūrybinių gebėjimų raiška.
Pirmoji lietuviška gegužinė, davusi pradžią gražiai tradicijai, įvyko 1899 m.
Varpai 2018 (39)
90
1904 m. Šiaulių gegužinės dalyviai Gimbutiškių miške.
birželio 12 d. (senuoju stiliumi gegužės 30 d.) netoli Šiaulių, Aleksandrijoje, Lepšių dvare. Carizmo dvasinės priespaudos, lietuviško rašto draudimo, visokeriopo
rusinimo sąlygomis šie lietuvių pasibuvimai gražiame gamtos kampelyje iš tikrųjų
buvo viena iš legalių tautinio sąjūdžio formų, jo veikėjų sumaniai panaudota tautos dvasiai budinti, jos savimonei ugdyti, kultūrinei ir politinei rezistencijai brandinti. Savo prisiminimuose šios šventės iniciatorius Maskvos universiteto studentas
Augustinas Janulaitis, būsimasis garsus teisės istorikas, rašė: „Dalyvavo tik savi ir
pažįstami. Žmonių, rodos, nedaug, apie pusę šimto, o kiek triukšmo ir kalbų!“1 Ir
toliau kasmet gegužinės vykdavo netoli Šiaulių, – patogu atvykti geležinkeliu. Juk į
jas rinkdavosi šviesuomenė iš visos Lietuvos, atvažiuodavo jaunuoliai, studijuojantys
Rusijos bei užsienio universitetuose. O renginių laiką teko perkelti į birželio vidurį,
atostogų metą, - kad studentai galėtų juose dalyvauti. Šias sueigas globojo lietuvių
tautinio atgimimo sąjūdžiui labai palankūs grafai Dimitrijus ir Vladimiras Zubovai.
Tad gegužinių vietos buvo parenkamos viename iš jų dvarų: Aleksandrijoje, Kairiuose, Andrijavoje ar Bubiuose. Su dvaro karieta čion atvykdavo netolimi kaimynai
dvarininkai Putvinskiai. Aleksandrijoje gegužinės vykdavo ir vėliau, kai dvarą įsigijo
V.Janavičius, ilgametis Zubovų dvarų administratorius.
Ankstyvesnėse Šiaulių gegužinėse buvo sakomos prakalbos, daug dainuojama,
1. Janulaitis A. Ten, kur senos Lietuvos atgarsis sužadino ir naujos Lietuvos viltį įžiebė // Lietuvos aidas, 193312-02, nr.274, p. 10.
Varpai 2018 (39)
91
1904 m. Šiaulių gegužinės dalyviai Gimbutiškių miške. Spėjama, kad antras iš dešinės (baltu švarku ir
skrybėle) sėdi Antanas Povylius.
rodomi istorinės ir folklorinės tematikos „gyvieji paveikslai“. Netrukus pereita ir prie
rimtų klausimų, labai aktualių tautai. Organizacinė komisija rinkdavosi tuo metu
Šiauliuose gyvenusio Jono Jablonskio bute. Štai 1903 m. gegužinėje, kurios pagrindinis organizatorius buvo Povilas Višinskis, atvykus J.Biliūnui, Žemaitei, V.Putvinskiui, P.Avižoniui ir kt., ne tik buvo aptarta lietuvių kalbos padėtis, bet ir pirmą kartą
viešai prabilta apie nepriklausomą Lietuvą, kaip politinį siekį. Savo ugningoje kalboje P. Višinskis pareiškė, kad tik politiniai pertvarkymai gali užtikrinti tolesnę lietuvių
tautos gyvastį.2 Nuo tada Šiaulių gegužines imta vadinti Didžiosiomis. Jose patirtas
jaunosios lietuvių inteligentijos brolybės jausmas, emocinis pakilumas buvo stiprus
postūmis toliau uoliai darbuotis bendram tautos labui.
Iškovojus lietuvių spaudos draudimo panaikinimą, gegužinės smarkiai išsiplėtė.
1904 m. Kairiuose jau susirinko keli šimtai žmonių, o 1905 m. gegužinėje vyravusios nuotaikos kitą dieną išsiveržė susirėmimu su policija.3 Apskritai kiekvienoje
gegužinėje būdavo apsvarstomas koks nors itin opus visuomeninio gyvenimo klausimas. Vienais metais tai buvo varpininkų pasitarimas dėl leidybos, kitais – pasirengimas Moterų suvažiavimui, trečiais – aptartas lietuvių teatro 10 metų jubiliejinės
šventės organizavimas. Čia išryškėjo ir Lietuvos politinių jėgų skaidymasis, tad, anot
K. Griniaus, „tos gegužinės buvusios savos rūšies pirmieji lietuvių „parlamentai“ dar2. Striogaitė D. Garsiųjų Šiaulių gegužinių istorija ir P. Višinskis // Antrieji Povilo Višinskio skaitymai. Šiauliai,
2010, p. 6–7.
3. Bielinis K. Didžioji Šiaulių gegužinė 1905 metais // Socialdemokratas. 1927-08-11.
Varpai 2018 (39)
92
1904 m. aktyvieji gegužinės veikėjai. Ant žemės guli pirmas iš kairės rašytojas Br. Laucius (Bronius
Laucevičius-Vargšas), antras – visuomenės veikėjas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas
Steponas Žiupsnys (1870-1905). Sėdi pirmas iš kairės rašytojas, draudžiamos lietuviškos spaudos
platintojas Konstantinas Jasiukaitis (1882-1941), antras – kultūros, visuomenės ir politinis veikėjas
Antanas Povylius (1871-1961).
gi su „frakcijomis...“4 Taigi, Didžiosios Šiaulių gegužinės – tai metinės lietuviškojo
visuomeninio ir kultūrinio judėjimo apžvalgos, o kartu ir valstybingumo mokykla.
Nuo 1908 m. meninė gegužinių dalis labai sustiprėjo, nes įsikūrė Šiaulių literatūros, dramos ir muzikos draugija „Varpas“.5 Specialiai gegužinių dienos išvakarėms
būdavo parengiamas naujas spektaklis. Tai – teatralų S. Jakševičiūtės-Venclauskienės,
G. Landsbergio–Žemkalnio, O. Pleirytės-Puidienės ir kt. nuopelnas. O kartais būdavo kviečiamos koncertuoti geriausios to meto lietuvių meninės pajėgos – iš Peterburgo atvykdavo K. Petrauskas, J. Tallat-Kelpša, S.Audėjus. Žinia, kultūrinės ir
visuomeninės veiklos centru tuomet jau tapo Vilnius, kur dr. Jonas Basanavičius
įkūrė Lietuvių mokslo draugiją. Tačiau stengtasi pagerbti ir palaikyti šiauliečių veiklą.
Mokytojas F. Daugėla savo prisiminimuose rašo: „Didžioji gegužinė... buvo pritaikinta užbaigai mokslo draugijos metinio suvažiavimo Vilniuje. Dauguma dalyvių po
suvažiavimo traukdavo į didžiąją gegužinę, į Šiaulius, kur svečiams atvykus, būdavo
nepaprasta didelės šventės nuotaika... Sekmadienį nuo pietų prie „Varpo“ patalpos
ir turgaus aikštėje stovėjo ištisos eilės beržiukais papuoštų porinių vežimų iš Zubovų
4. Grinius K. Atsiminimai ir mintys. II. Marijampolė: Piko valanda, 2006.
5. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai, 1994, p.168-173.
Varpai 2018 (39)
93
Šiaulių gegužinės dalyviai 1904 m.
dvarų su įrengtais dviem eilėm suoliukais, kurie gabendavo svečius į Aleksandrijos
dvarą ten ir atgal. Visame mieste aidėjo „į gegužinę, į gegužinę!“6
Didžiosiose Šiaulių gegužinėse dalyvaudavo tos asmenybės, kurios 1918 m.
sukūrė nepriklausomą Lietuvą – mūsų garsieji visuomenininkai, politikos veikėjai,
literatūros klasikai, įžymieji mokslininkai ir menininkai. Tai – būsimieji Nepriklausomybės akto signatarai J.Basanavičius, A.Smetona, S.Kairys, J.Vileišis, M.Biržiška,
Pirmosios Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai K.Grinius, J.Tūbelis, K.Venclauskis, A.Bulota, V.Putvinskis, A.Povylius, F. Bortkevičienė, S. Šilingas, garsūs
kultūros, meno ir mokslo atstovai M.K.Čiurlionis, G.Petkevičaitė-Bitė, Šatrijos
Ragana, S. Šimkus, J. Biliūnas, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Vaižgantas, A.Vienuolis,
Jovaras, Z.Gėlė, J.Janonis, K.Jasiukaitis, B.Laucevičius-Vargšas, G.Landsbergis-Žemkalnis, L.Didžiulienė, P.Avižonis, V.Čepinskas, P.Mažylis ir kt.
Paskutinį kartą Didžioji Šiaulių gegužinė plačiai nuskambėjo 1934-aisiais,
Bubiuose minint tradicijos 35-metį. Ten buvo surengta liaudies meno ir namų pramonės paroda, vyko žaidimai, sporto varžybos, vakare suvaidintos kaimiškos vestuvės
ir spektaklis apie knygnešius. Programa baigėsi ugnies uždegimu iš akmenų sukrautame aukure.7 Aleksandrijoje buvo pastatytas sutelktą tautinio sąjūdžio veikėjų darbą simbolizuojantis akmuo su iškaltu užrašu „1899 Labora 1934“. Šis paminklas
laimingai išliko iki mūsų dienų.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu gegužinės apskritai buvo labai mėgstami
renginiai, organizuojami įvairių visuomeninių draugijų. Netgi viename poeto Česlavo Milošo eilėraštyje taip ir parašyta: „tanczyc na gegužyne“. Sovietmečiu senojoje
6. Daugėla F. Atsiminimai iš pirmųjų lietuviškų gegužinių // Mūsų kraštas. 1934. Liepos 22.
7. Gražiai praėjo jubiliejinė gegužinė // Mūsų kraštas. 1934-06- 22. Parašas: R. Š-nis.
Varpai 2018 (39)
94
gegužinių vietoje buvo mėginta organizuoti dainų ir šokių festivalius, žemės ūkio
parodas. Aiškinta, kad prieškario gegužinės – tai revoliucingai nusiteikusių darbininkų bei kumečių sambūriai, kuriuose draugas V. Mickevičius-Kapsukas su bendraminčiais skelbė bolševikines idėjas ir platino lenininę „Iskrą“...
2008 m. Kurtuvėnų regioninio parko iniciatyva Bubiuose vėl suskambo
Didžiųjų gegužinių atgarsiai. Jų istorinę atmintį atgaivino literatūrologės dr. Dalios
Striogaitės tyrinėjimai. Didžiosios Šiaulių gegužinės reiškė tautos dvasios pavasarį,
tad labai prasmingos pastangos jas gaivinti, telkiant visuomenę atsakams į globalizuojančio pasaulio iššūkius. Džiugu, kad pasitikus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, reikšminga ir graži tradicija atgimsta.
Libertas KLIMKA
Varpai 2018 (39)
95
JONAS NEKRAŠIUS
NUO RUSIŠKOS LEKTŪROS
IKI DEŠIMTMEČIų BE
ŠIAULIETIŠKų KNYGų
„TITNAGO“ – pirmosios lietuviškos spaustuvės Šiauliuose
– 95-mečiui
Pirmoji poligrafinė technika Šiauliuose ir krašte iki pat XIX a. buvo nesudėtingos spausdinimo staklės (presas). Buvo žinoma iškilioji ir gilioji spauda, priklausanti nuo vienokios ar kitokios graviravimo technikos. Visus Šiauliams reikiamus
spaudos darbus atlikdavo Kauno gubernijos valdybos spaustuvė, įkurta 1843 m., o
1852-1858 m. – privati M. Tipografo spaustuvė. Kaunas net tris dešimtmečius tenkino visos gubernijos poreikius, nes tik 1875 m. kauniečiai pradėjo kurti spaustuves
kituose apskričių centruose (pirmoji jų buvo Faivušo Leivando spaustuvės filialas
Šiauliuose).1
Dar buvo naudojama plokščioji spauda arba litografija. Litografija spausdinimui vartoja specialų rūgštimis ar šarmais apdorotą akmenį. Ant lygaus akmens tam
tikru riebiu pieštuku ar tušu perpiešiamas paveikslas arba perrašomas tekstas. Paskui
rūgščių ar šarmų veikiamos akmens vietos, nepadengtos pieštuko ar tušo brūkšnių,
Varpai 2018 (39)
96
netenka savybės pasidengti spausdinimo dažais. Tokį dažais išteptą akmenį prispaudus prie popieriaus, atsispaudžia atitinkamas vaizdas arba tekstas. Vėliau buvo išrastas
iškilusis ir gilusis litografavimo būdai.
1866 m. pirmąją litografiją Kauno gubernijoje atidarė Faivušas Lipšicas. Litografavimo įmonės prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė ne tik Vilniuje, bet ir Kaune,
Šiauliuose, Panevėžyje ir kt. Tarpukariu Lietuvos miestuose ir Šiauliuose įsikūrusiose
pirmosiose litografijose imta spausdinti iliustruotus, o ilgainiui ir spalvotus leidinius.
Anuomet litografija buvo geriausia ir pigiausia techninė priemonė afišoms, plakatams, paveikslams, planams, schemoms, natoms, žemėlapiams, įvairiausiems meniniams tekstams dauginti. Be to, XIX a. pab. ir XX a. litografija plačiai padėjo pramonei ir prekybai. Ja naudojantis buvo spausdinamos etiketės, įpakavimo popierius,
reklamos ir kt. Administracinės įstaigos litografija daugino savo įsakus, potvarkius,
skelbimus, nutarimus ir kt. medžiagą.
Didžiuosiuose miestuose ir gubernijų centruose (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose
ir kt.) litografijos kūrėsi su spaustuvėmis ir atskirai, o kituose miestuose, kur litografavimo užsakymų buvo palyginti nedaug, jungėsi su spaustuvėmis, nes buvo patogu vienoje įmonėje spausdinti įvairiais būdais, o ypač iškiliuoju (surinktu) šriftu
ir plokščiuoju (litografiniais akmenimis). Šiauliuose litografiją turėjo B. Šapiro, J.
Volbergo, J. Fridmano (vėliau L. Fridmano), S. Sendako, G. Pero, Š. Savičiaus ir B.
Šumkauskio (vėliau „Grafika“), „Titnago“ ir kt. spaustuvės.
Plokščioji spauda, galinti spausdinti tik tam tikrus leidinius, neišstūmė svarbiausiųjų senųjų spaudos būdų, ypač spausdinti tekstams. Dėl to litografavimo įmonės ilgą laiką buvo smulkios, teturėjo po 1-2 darbininkus, gamyboje paprastai dalyvaudavo ir pats įmonės savininkas.
Litografija smarkiai konkuravo su metalografija, t. y. tam tikra giliosios spaudos rūšimi. Paveikslus spausdino daugiausia litografijos įmonės. Metalo graviūrą taip
pat keitė ir medžio graviūra, kurią gamino mažos graverių laikomos dirbtuvėlės.
Nuo XIX a. atsirado kelių tipų spausdinimo mašinų. XIX a. antroje pusėje ir
XX a. pr. Lietuvoje spausdinimo mašinos buvo rankinės (arba pedalinės) „Boston
press“ tipo spaudos mašinos, dar vadinamos „bostonietėmis“, kurių našumas per 1
val. siekė 500-700 atspaudų. Jos tiko brošiūroms ir knygoms spausdinti. Tobulesnės
spaudos mašinos „amerikietės“ per 1 val. galėjo spausdinti 700-1000 atspaudų. Jos
buvo pigios ir tiko spausdinti daugiausia vadinamiesiems akcidentiniams leidinėliams (vizitinėms kortelėms, etiketėms ir pan.), nors „amerikiete“ galima būdavo
išspausdinti ir didesnius, vieno ar dviejų lapų tekstus. Didžiosios plokščiosios spausdinimo mašinos spausdino ir knygas, ir periodinius leidinius, tačiau per valandą padarydavo ne daugiau kaip 1000 atspaudų.
XX a. pr. spaustuvėse atsirado naujo tipo spausdinimo mašinų, vadinamų rotacinėmis. Jų našumas 8-10 kartų viršijo plokščiųjų mašinų našumą. Rotacinės mašinos labiausiai tiko laikraščiams, ypač dienraščiams spausdinti.
Atsiradus rotacinėms mašinoms, išplėtota stereotipų ir matricų gamyba. Šio
darbo ėmėsi raidžių liejyklos ir pačios spaustuvės. Šiauliuose stereotipijos darbus atliko „Titnago“ spaustuvė. Iš pradžių spaustuvėse stereotipai buvo gaminami pakartoti-
Varpai 2018 (39)
97
nėms knygų laidoms: jie buvo plokšti. Be to, šios įmonės ir raidžių liejyklos gamino
daug mažų stereotipų, būtinų akcidentiniams spaudiniams, ypač etiketėms. Rotacinės mašinos negalėjo išsiversti be pusiaucilindrinių stereotipų, nes paprasto šrifto
rinkinio buvo neįmanoma išlenkti ir patikimai įtvirtinti greit dirbančioje spausdinimo mašinoje.
Šiaulių popieriaus ir poligrafijos pramonei XIX a. daugiausia atstovavo spaustuvės. Be to, kai kurios jų turėjo litografijas, knygrišyklas ir antspaudų dirbtuvėles.
Jų įsikūrimą Šiaulių mieste ir krašte veikė išaugę pramonės ir ekonomikos poreikiai,
kultūros ir švietimo augimas.2
Faivušo Leivando spaustuvė. Iš išlikusių archyvinių dokumentų žinome, kad
pirmąją privačią spaustuvę Šiauliuose 1875 m. rudenį atidarė Kauno spaustuvininkas
Leivandas. 1875 m. lapkričio 29 d. jis gavo leidimą (Nr. 9877) Šiauliuose atidaryti
savo spaustuvės skyrių, kuris netrukus tapo atskira spaustuve.5 Leivandas kilęs iš
žinomos žydų spaustuvininkų Leivandų giminės, kuri darbavosi Vilniuje ir Kaune.
Vilniaus miestietis Chackelis Leivandas, buvęs J. Morgenšterno spaustuvės raidžių
rinkėjas, 1871 m. lapkričio 17 d. gavo leidimą Kaune atidaryti spaustuvę. Netrukus
(1874-03-06 leidimas) ją perėmė sūnus Faivušas, kuris 1875 m. ir atidarė pirmąją
poligrafijos įmonę Šiauliuose.6 1880 m. Leivandas, pats gyvendamas šiame mieste,
ketino atidaryti dar vieną spaustuvės filialą Panevėžyje, bet tam negavo leidimo.7
Leivando spaustuvėje Šiauliuose buvo spausdinami nedideli darbai – blankai, etiketės, kvitai ir kitokia smulki produkcija (daugiausia rusų kalba). Joje pirmaisiais
spaustuvės gyvavimo metais buvo išspausdinta 4 nedidelių puslapių Šiaulių žemės
ūkio parodos programa („Programma Šavelskoj selsko-choziajstvennoj vystavki“). Ji veikė Šiauliuose iki 1882 m. (vėliau šią spaustuvę nupirko vietinis miestietis pirklys B.
Šapira).
Boriso Šapiro spaustuvė ir litografija. Antrąją spaustuvę Šiauliuose atidarė
žydų tautybės miestietis Šapira. Jis leidimą (Nr. 7317) spaustuvei ir litografijai
steigti gavo 1882 m. spalio 26 d.8 Šioje spaustuvėje buvo ir litografavimo staklės,
labiau tinkančios etiketėms spausdinti. Šapiro įmonė atlikdavo smulkius užsakymus
įvairioms įstaigoms bei privatiems asmenims. Įmonėje dirbo 4 darbininkai. 1891 m.
kaip šios spaustuvės kompanionas buvo priimtas Jankelis Fridmanas.
Jankelio Ovsejaus Volbergo spaustuvė ir litografija. 1882 m. spalio 5 d.
žydų tautybės miestietis Volbergas gavo leidimą (Nr. 6750) įkurti Šiauliuose spaustuvę. Šis savininkas įmonės įsteigimo metus nurodydavo 1882 m., nors spaustuvių
žiniaraščiuose pirmą kartą paminėta tik 1887 m. 1887 m. sausio 9 d. jam buvo
suteiktas leidimas (Nr. 196) įkurti mieste dar vieną spaustuvę.9 1889 m. sausio 22
d. Volbergas gavo leidimą įkurti dar ir litografiją. 1889 m. sausio 26 d. Kauno gubernatoriaus potvarkiu (Nr. 9052) Volbergui buvo atimta teisė turėti spausdinimo
mašiną ir atlikti spausdinimo darbus Šapiros spaustuvėje. Volbergo spaustuvė veikė
Didžiojoje kalėjimo g. (Goco namuose). Iki 1899 m. ši įmonė turėjo tik vieną mažo
formato spausdinimo mašiną. Spaustuvė užsiėmė blankų ir smulkiąja spauda. Ji gamino smulkiąją poligrafijos produkciją – vizitines korteles, firminius vokus, popierių
laiškams, blankus, knygas ir kt. 1901 m. šioje spaustuvėje buvo išspausdinta reta
Varpai 2018 (39)
98
knyga rusų kalba „Краткiя беседы на Святую Библiю какъ пособiе при чтенiи
книгъ Священного писанiя Ветхого Нового Завета“, 1911 m. – brošiūra „Kauno gubernijos Šiaulių apskrities Radviliškio ūkio ratelio įstatai“ rusų kalba. Volbergo
spaustuvė išliko iki 1915 m.10
1889 m. Šiaulių žydų tautybės miestietis Kalmanas Keselis bandė steigti Šiauliuose litografiją, tačiau leidimo negavo.11
Jankelio Fridmano spaustuvė ir litografija. Žydų tautybės pilietis Fridmanas 1891 m. rugsėjo 4 d. gavo leidimą Šiauliuose steigti spaustuvę ir litografiją. Po
penkerių metų tapo vieninteliu šios spaudos įmonės savininku. 1899 m. joje buvo
išspausdinti „Šiaulių gaisrininkų draugijos įstatai“ rusų kalba. J. Fridmano spaustuvę
ir litografiją 1908 m. paveldėjo jo sūnus Lazeris.12
1894 m. Kėdainių miestietis Benjaminas Lurjė išsirūpino leidimą Šiauliuose
atidaryti litografiją, tačiau dėl nepalankių šeimyninių aplinkybių juo nepasinaudojo.13
Giršos Minskerio spaustuvė. 1895 m. gegužės 10 d. žydų tautybės miestietis
Minskeris gavo leidimą (Nr. 5993) Šiauliuose atidaryti spaustuvę. Ji veikė Didžiojoje
kalėjimo g. (Arono namuose). Spausdino įvairią poligrafijos produkciją rusų kalba.14
Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje saugomi 1900 m. šioje spaustuvėje išspausdinti Šiaulių visuomeninės bibliotekos įstatai rusų kalba („Уставъ Шавельской
общественной библiотеки Шавли“). Tik grąžinus lietuvišką spaudą, ši spaustuvė
pradėjo spausdinti lietuvių kalba. Minskerio spaustuvėje 1904 m. išspausdintos ir
pirmojo Šiauliuose surengto lietuviško mėgėjų spektaklio (J. Vilkutaičio-Keturakio
pjesės „Amerika pirtyje“) afišos ir programos. Šios afišos tekstas buvo išspausdintas
ir rusų kalba. Spektaklio „Amerika pirtyje“ programa buvo išspausdinta ant balto
šilko.15 Minskerio spaustuvėje 1905 m. buvo spausdinamas laikraštis rusų kalba
„Шавельскiй листок объялений”. Spaustuvė gyvavo iki 1915 m.16
1896 m. kovo 30 d. spaustuvininkas Šlioma Sendakas gavo leidimą steigti
mieste spaustuvę ir litografiją. Maždaug nuo 1900 m. ši įmonė tapo Chinos Sendak
nuosavybe ir veikė iki 1902 m. 1901 m. duomenimis Šiauliuose buvo 1 spaustuvė,
1 litografija ir 1 tipolitografija, visos jos priklausė žydų tautybės vietos spaustuvininkams.17
Įdomi smulkmena: poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras slapyvardžiu I. L. Gaivalas 1903 m. laikraštyje „Tėvynės sargas“ Nr. 2B išspausdino straipsnį „Naminė
spaustuvė“. Jame rašė: „Labai geru daiktu įsitaisyti naminę spaustuvę, pigiai galima
spausdinti visokius apgarsinimus, atsišaukimus, dainas ir viską [ką] tik nori. Tik
nereikia apie tai garsintis“. Jovaras šiame straipsnyje aprašė, kaip galima pasigaminti
įrangą ir specialų tirpalą – „košę“ tekstams dauginti, pavadindamas šį būdą „Namine
spaustuve“.18 Per 1905 m. įvykius Jovaras tėvų sodyboje Kalniškių k. slėpė spaustuvėlę, kurioje kartu su bendraminčiais spausdino įvairius atsišaukimus ir proklamacijas prieš carą ir jo valdžią.
Abramo Giršos Maizenfuso spaustuvė ir antspaudų dirbtuvė. 1904 m. žydų
tautybės miestietis Maizenfusas įsteigė Šiauliuose kaučiukinių antspaudų dirbtuvę.
Per Pirmąjį pasaulinį karą ir kurį laiką po karo dirbtuvė neveikė. 1905 m. Maizenfu-
Varpai 2018 (39)
99
sas gavo leidimą ir spaustuvei. Ji buvo įkurta Nikolajevskajos g. 6, prie nuosavos
kaučiukinių antspaudų dirbtuvės. Prieš karą įkurta Maizenfuso spaustuvė 1922 m.
gegužės 26 d. vėl atnaujino veiklą. Spaustuvė dažnai keitė adresą: 1923 m. – Rinkos
g. 12, 1925 m. – Varpo g. 6, 1926 m. – Bažnyčios g. 42, 1928 m. – Vilniaus g.
Dėl konkurencijos, nesąžiningos veiklos ir tarpusavio nesutarimų Šiaulių
spaustuvininkai neretai savo santykius aiškindavosi teisme. Į teismą dėl savo nusikalstamų veiksmų pakliuvo ir Maizenfusas. 1925 m. gruodžio 18 d. Šiaulių apygardos teisme buvo nagrinėjama spaustuvininkų Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio byla su
Maizenfusu. Savičius ir Šumkauskis, norėdami padėti prieš tris metus grįžusiam iš
Rusijos Maizenfusui, leido jam savo spaustuvėje gaminti antspaudus, atlikti smulkius spausdinimo darbus. Maizenfusas už gera atsilygino tuo, kad pradėjo savintis
Savičiaus ir Šumkauskio spaustuvinį šriftą. Vagystė iškilo aikštėn, Savičius su Šumkauskiu kreipėsi į teismą. Šiaulių taikos teisėjas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pripažino Maizenfusą kaltu ir už šrifto vagystę nuteisė 6 mėnesiams laisvės atėmimo.
Maizenfusas padavė apeliaciją. Šiaulių apygardos teismas, 1925 m. gruodžio 18 d.
išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, spaustuvininkui Maizenfusui bausmę sumažino iki 3
mėnesių kalėjimo.19
Maizenfuso spaustuvė 1928 m. turėjo dvi „Boston press“ sistemos spaudos
mašinas, 1929 m. – 3 (dvi „Boston press“ sistemos ir „Konig und Pauer“ spaudos)
mašinas. Ji atlikdavo įvairių spausdinimo darbų, tačiau didžiąją dalį sudarė smulkūs
poligrafiniai užsakymai: afišos, blankai, kalendoriai, brošiūros, kitokie spaudiniai,
spausdinami jidiš, lenkų, lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Čia buvo spausdinami
ir keli periodiniai leidiniai: „Siuvėjų patarėjas“ (1926), „Varpai“ (1926-1927) ir kt.
1929-01-21 Maizenfuso įmonės spaudos įrangą iš varžytinių įsigijo Simė Šicienė
(buv. Maizenfusaitė) ir Chaimas Goldšmitas. Maizenfuso spaustuvė su pertraukomis
dirbo iki 1930 m.20
Isako Brevdos spaustuvė. Žydų tautybės miestietis I. Brevda (pasirašinėjo
Brewde, Brewda, Briaudė) apie 1906 m. Šiauliuose įsteigė spaustuvę. Tais metais pažymėti pirmieji žinomi jo spausdinti leidiniai. Ji buvo įsikūrusi Didžiojoje kalėjimo
g. (Laucevičiaus namuose). Joje buvo atliekama blankų ir smulkioji spauda lietuvių,
prancūzų, rusų kalbomis. Spaustuvė gyvavo iki 1915 m.21
Brevda užsiėmė leidybine veikla. Išleido 25 atvirukus su Šiaulių vaizdais. Vienas pirmųjų savo lėšomis išleido knygų lietuvių kalba. Vaclovo Biržiškos bibliografijos duomenimis, 1906–1909 m. Brevdos spaustuvėje buvo išspausdinti 6 leidiniai
lietuvių kalba: 1906 m. – 2, 1908 m. – 3 ir 1909 m. – 1. 1908 m. Brevdos spaustuvėje išspausdintos pirmosios šiauliečio poeto Jovaro eilėraščių knygelės: „Jausmų kibirkštėlės“ ir „Poezija“. Pastaroji išleista 15 tūkst. egz. tiražu. Tai – pirmoji Šiauliuose
išspausdinta eilėraščių knygelė lietuvių kalba, panaikinus spaudos draudimą. Brevdos spaustuvėje dar buvo išspausdinta mokytojų Simo Vaznelio ir Jadvygos Juškytės
„Rašybos lavinimosi darbai pradedamosioms mokykloms“ (1909) ir didelės apimties
grožinės literatūros kūrinių lietuvių kalba: M. Rodzevičiūtės „Dievaitis“ (vertė K.
Puida), K. Jasiukaičio apsakymų knygelė „Ant bulvaro“ (1914) ir kt.22
Abramo Srogovičiaus spaustuvė ir antspaudų dirbtuvė. Žydų tautybės
Varpai 2018 (39)
100
„Grafikos“ spaustuvės spaustuvininkai. Apie 1938 m. Fotografas nežinomas. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.
miestietis Srogovičius apie 1906-1909 m. įsteigė kaučiukinių antspaudų dirbtuvę
ir spaustuvę, kuri be pertraukos veikė iki 1915 m. Didžiojoje kalėjimo g. (Ibianskio namuose). Joje buvo spausdinama blankų ir smulkioji spauda, knygų lietuvių ir
rusų kalbomis. Srogovičiaus spaustuvėje buvo išspausdinti J. Miliausko-Miglovaros
parengti lietuviškų dainų rinkinėliai, poezijos knygelės.23 Srogovičius Šiauliuose dar
turėjo knygynėlį, prekiavo vadovėliais gimnazijos moksleiviams.
Lazario Fridmano spaustuvė ir litografija. Jankelio Fridmano spaustuvę ir
litografiją paveldėjo jo sūnus Lazaris. Ši spaudos įmonė veikė įvairiose vietose: 1908
m. – Nikolajaus g., 1910 m.- Policijos g. 1908 m. joje dirbo 4 darbininkai. Spaustuvėje buvo spausdinama įvairi poligrafijos produkcija lietuvių ir rusų kalbomis.24
1909 m. čia išspausdintas J. Miliausko-Miglovaros laikraštis „Žodis“. 1911 m. Fridmanas įmonę pardavė G. Perui.
Giršo Pero spaustuvė ir litografija. 1911 m. žydų tautybės miestietis Peras
iš spaustuvininko Fridmano įsigijo spaustuvę ir litografiją. Ši įmonė įsikūrė Policijos
g. (Vacmano namuose). Užsiėmė daugiausia blankų ir smulkiąja spauda rusų, lietuvių ir kt. kalbomis. Tik po ilgų ginčų su Šiaulių ispravniku Pero spaustuvei buvo
panaikintas draudimas spausdinti „Progreso“ bendrovės lietuviškus įstatus.25 1913
Varpai 2018 (39)
101
Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio spaustuvėje. Iš kairės stovi: meistras Gruntmanas (vokietis iš Latvijos),
graveris (nežinoma pavardė), spaustuvės savininkas Š. Savičius. Aukštai prie spaudimo mašinos stovi
A. Katauskienė. Apie 1934 m. Fotografas nežinomas. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.
m. šioje spaustuvėje išspausdintame „Šiaulių valstybinio telefono tinklo abonentų sąraše“ nurodoma, kad Pero spaustuvė rusų, lenkų, lietuvių, vokiečių ir žydų kalbomis
atlieka įvairiausius poligrafijos darbus, spausdina keliomis spalvomis laikraščius, brošiūras, preiskurantus, ataskaitas, afišas ir įvairius blankus. Spaustuvė turi sukaupusi
įvairių šriftų, naujausio stiliaus papuošimų ir klišių. Darbas nutrauktas per Pirmąjį
pasaulinį karą.
Feivelio Šabaševičiaus spaustuvė. Poligrafijos įmonių žiniaraštyje minima ir
žydų tautybės miestiečio Šabaševičiaus spaustuvė. Ji dirbo tik vienerius – 1912 –
metus, Soboro g. (Matematiko namuose).26 Spausdino įvairią smulkiąją poligrafijos
produkciją rusų kalba.
XIX a. pab.– XX a. pr. Šiauliuose privačių spaustuvių tinklas sparčiai augo
(1880 m. – 1, 1890 m. – 2, 1900 m. – 6, 1908 m. – 14, 1912 m. – 14 spaustuvių). Tai
buvo nedidelės spaudos įmonės, besiverčiančios blankų, etikečių, vizitinių kortelių,
vokų, afišų spausdinimu ir kt. smulkiais darbais. Kai kurios didesnės spaustuvės (J.
Volbergo, I. Brevdos, A. Srogovičiaus) prisidėjo prie knygų leidybos ir atlikdavo akcidentinės produkcijos užsakymus miesto įmonėms, įstaigoms arba buities reikmėms.
Poligrafijos įmones Šiauliuose steigė daugiausia vietiniai gyventojai, dažniausiai žydų
tautybės miestiečiai, pasirengę šiai profesijai kitose miesto spaustuvėse ir sukaupę
Varpai 2018 (39)
102
pakankamai lėšų įrengimams pirkti. XX a. pr. Šiauliuose nebuvo pastovios lietuvių,
lenkų ir žydų knygų rinkos, todėl spaustuvininkai buvo priversti verstis smulkiais
spaudos darbais, tenkintis įvairiais valstybinių įstaigų ir privačių įmonių užsakytais
darbais (afišomis, skelbimais, firminiais blankais), spausdino vokus, etiketes, vizitines
korteles ir kt. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą poligrafijos įmonės Šiauliuose spausdino
leidinius daugiausia rusų, lenkų ir žydų kalbomis arba vertėsi smulkiais užsakymais.
Tik kai kurios spaustuvės spausdino lietuvių kalba.
Karo išvakarėse Šiauliuose buvo įsikūrusios 6 spaustuvės. Karo metais lietuviška spauda buvo uždrausta, uždarytos beveik visos miesto spaustuvės. Spaustuvių
įrengimai išvežė vokiečiai arba jie žuvo karo ugnyje. Labai sumažėjo spausdinimo
darbų, beveik nutrūko knygų leidyba, o spausdinti kvietimus ar vizitines korteles
buvo per didelė prabanga. P. Bugailiškis apie to laikotarpio Šiaulių poligrafijos įmonių situaciją rašė: „Pirmojo pasaulinio karo ugnyje žuvus Šiauliuose 5 spaustuvėms
(jų tarpe žinomo lietuviškų knygų leidėjo I. Brevdos), spaudos darbai negalėjo greitai
atsigauti. Pirmoji, ir tai tik rankinė spaustuvėlė (B. Fridmano) atsirado čia 1919
m., dėl to didesni spaudos darbai buvo atliekami Raseiniuose, Kaune, Klaipėdoje ir
Vokietijoje.“27
Vokietijos okupacinės valdžios litografija. Valstybės išlaikomų spaustuvių
pradžia Šiauliuose sietina su Vokietijos okupacinės valdžios litografija, įsteigta mieste
1916 m. ir veikusia iki 1918 m.. Buvo dauginami įvairūs okupacinės valdžios dokumentai, atliekami smulkūs užsakymai lietuvių ir vokiečių kalbomis.28
Tarpukario spaustuvės ir litografijos
Išsivadavę iš kaizerinės okupacijos, Lietuvos spaustuvininkai Šiauliuose vėl
ėmėsi atgaivinti poligrafijos pramonę, steigti spaustuves. 1919 m. lapkričio 30 d.
Lietuvoje buvo priimtas Spaudos įstatymas. Pagal jį steigti spaustuves, litografijos,
metalografijos ir kitas tolygias įstaigas arba įgyti ir turėti rankinius spausdinimo prietaisus buvo galima pranešus apie tai vietos Apskrities ir miesto arba Apskrities viršininkui.29 Vadovaujantis šiuo įstatymu 1919-1920 m. Šiauliuose atsirado privačios
spaustuvės: B. Fridmano ir Koneckovo, vėliau – B. Fridmano ir Š. Goco, dar viena –
Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio, atkelta iš Raseinių. Be to, kelias nelegalias spaustuves
turėjo Šiaulių bolševikai. 1919 m. pogrindinė spaustuvė buvo įrengta Bazilionuose.
Ji turėjo spausdinimo mašiną – bostonkę. Spaustuvė pradėjo dirbti 1920 m. vasarą ir
nustojo egzistavusi tų pačių metų rudenį. Joje atsišaukimus spausdino M. Poderis.30
Kita Šiauliuose 1919 m. įrengta nelegali spaustuvė buvo be spausdinimo mašinos. Ji
buvusi rankinė.31
1919-1940 m. Šiaulių spaustuves pagal nuosavybės pobūdį galima suskirstyti
į partijų, draugijų ir privačias. Daugiausia veikė privačių spaustuvių. Paprastai jų savininkai buvo žydai arba lietuviai. Įprastiniai spaustuvių gamybiniai skyriai buvo šie:
Varpai 2018 (39)
103
kaučiukinių antspaudų dirbtuvės, litografijos, knygrišyklos ir stereotipijos. Antspaudus gamino 5 spaustuvės („Titnagas“, „Grafika“, „Globus“, „Spauda“, „Lietpress“).
Litografijos skyrius turėjo įsirengusios 3 spaustuvės („Grafika“, „Titnagas“ ir „Globus“), čia buvo atliekami įvairūs litografavimo darbai. Stereotipijos paslaugas teikė 3
spaustuvės („Grafika“, „Titnagas“, „Viltis“). Jose leidėjai galėjo užsisakyti švine atliktas spaudos rinkinio kopijas, iš kurių vėliau buvo galima pakartoti spaudinį tiesiogiai
stereotipu. Chromolitografijos užsakymus atlikdavo tik Šiaulių „Grafika“. Šiaulių
poligrafijos bazei trūko cinkografijos skyrių, galinčių atpiginti knygų grafikai reikiamų cinkografinių spaudos formų gamybą.32
Techninė spaustuvių įranga buvo nevienoda. Kai kuriose smulkiose privačiose
spaustuvėse tebuvo po vieną dvi, neretai rankines, nenašias mašinas. Didesnės spaustuvės turėjo daugiau ir modernesnės technikos, geresnę poligrafijos bazę.Tarpukario
metais kiekviena didesnė Šiaulių spaustuvė turėjo bent vieną ar keletą linotipų. Be šių
mašinų veikė ir kiek skirtingos konstrukcijos teksto rinkimo mašinos – monotipai.
Darbo sąlygos Šiaulių spaustuvėse buvo nelengvos, darbo užmokestis kartais
netenkindavo darbininkų ir jie neretai streikuodavo. Pvz., 1924 m. pradžioje vyko
Šiaulių spaudos darbininkų streikas.33
1926 m. „Šiaulių naujienos“ apie spaustuves mieste rašė: „Šiauliuose buvo 3
spaustuvės, dvi iš jų didelės“.34
Bunino Fridmano spaustuvė, antspaudų dirbtuvė. 1919 m. į Šiaulius iš Vilniaus atvyko žydų tautybės Fridmanas.35 Kartu su kompanionu Koneckovu įkūrė
spaustuvę, kuri nuo 1920 m. veikė Dvaro g. 26. 1920 m. pradžioje „Sietyno“ žurnale
buvo išspausdintas toks skelbimas: „Šiauliuose, Dvaro g-vė 26 atidaryta Fridmano
ir Ko spaustuvė, kuri atlieka lietuvių kalba visus spaudos darbus: spausdina knygas,
blankus, pakvietimus, afišas ir t. t.“36 1920 m. liepos mėnesį „Sietyno“ žurnale pasirodė skelbimas: „Dėmesio! Ieškau kito kompaniono arba pirkėjo. Reikalinga turėti
kapitalo nuo 20 iki 30 tūkst. rublių. Ch. B. Fridmanas. Šiauliai. Dvaro g. 26. Spaustuvė, štampelių dirbtuvė ir rašomųjų daiktų sandėlis.“37
Nuo 1920 m. vidurio Fridmano kompanionu buvo tautietis Šmerelis Gocas.
Jų spaustuvė įsikūrė Dvaro g. 26, vėliau Kalno g. 2.38 Įmonėje dirbo 5 žmonės.
Joje buvo atliekami smulkūs poligrafiniai darbai. Apie 1922 m. Fridmanas iš Goco
išpirko jo dalį. 1923 m. Fridmano spaustuvė buvo įsikūrusi Turgavietės g. (Levitano
namuose), 1925 m. – Aušros al. 6, 1927 m. – Tilžės g. 163. 1928 m. birželio mėnesį
Fridmano spaustuvė persikėlė į Varpo g. 18, 1931 m. – į Dvaro g. 2. 1927 m. Fridmano spaustuvė iš Rygos raidžių liejyklos firmos „Gutenberg“ įsigijo sau reikiamo
šrifto ir spaustuvinių ornamentų. Šioje spaustuvėje greta „Boston press“ tipo spaudos
mašinos buvo pastatyta ir plokščioji pusės formato spausdinimo mašina.39 Fridmano spaustuvėje buvo atliekami įvairūs spaudos užsakymai. Buvo spausdinami blankai, kontorinės knygos, afišos, atvirukai, knygos ir kalendoriai. Pagrindinis užsakovas
buvo knygyno „Lietuva“ savininkas L. Jakavičius. Fridmano spaustuvėje spausdinti
šie laikraščiai ir žurnalai: „Darbininkų atstovas“ (1921), „Momentas“ (1928-1930,
su pertrauka), „Mūsų laikraštis“ (1924), „Pramonės darbininkas“ (1924), „Šiaulietis“
(1926-1929), „Šiaurės Lietuva“ (1930-1931), „Taškas“ (1930), lietuvių ir jidiš kal-
Varpai 2018 (39)
104
Šiauliai, Rinkos aikštė (kairėje), B. Fridmano spaustuvė. Atvirukas. Apie 1930 m. Iš J. Nekrašiaus
rinkinio.
bomis „Lietuvos skelbimų lapas“ (1923) ir kt. leidiniai. Čia lietuvių kalba išspausdinti „Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungos įstatai“ ir kt.40
Fridmano spaustuvė nustojo veikti 1932 m. vasaryje. Jos savininkas buvo kaltinamas tuo, kad suklastojo vekselius, prisidarė skolų, kreditoriams buvo įsiskolinęs
apie 24 tūkst. Lt. Fridmanas, nebegalėdamas išmokėti skolų kreditoriams ir savo
darbininkams, palikęs spaustuvę, šeimą Šiauliuose, slapčia pabėgo į lenkų okupuotą
Vilnių. Policija sustabdė šiauliečio spaustuvininko veiklą, aprašė jo turtą, užantspaudavo spaustuvę.41 Buvo paskelbtos varžytinės. 1932 m. birželio 20 d. bankrutavusią
spaustuvę iš antrųjų varžytinių už 5 000 Lt nupirko Paulina Vesulienė. 1935 m.
Šiaulių teismo iškeltoje civilinėje byloje spaustuvininkui Fridmanui dėl pripažinimo
neišsimokančiu skolininku buvo paskirtas turto globėjas Juozas Zivelčinskas.42 Kurį
laiką pagyvenęs Vilniuje, Fridmanas emigravo į Palestiną, kur ir toliau dirbo spaustuvėje raidžių rinkėju.
Šolomo Savičiaus ir Borucho Šumkauskio spaustuvė, litografija ir knygrišykla. 1920 m. savo spaustuvę iš Raseinių į Šiaulius perkėlė žydų tautybės Raseinių
miestiečiai Savičius ir Šumkauskis. Iki 1923 m. jų spaustuvė buvo įsikūrusi Dvaro
g. 24. Jos adresas vis keitėsi: 1923 m. – Kalėjimo g. 2 ir Kuršėnų g. 1a , 1925 m. –
Vilniaus g. 203, 1928 m. – Bažnyčios g. 46 („Birutės“ namai), 1934 m. – Dvaro g.
70, 1940 m. – Bažnyčios g. 43 (Juozo Valančiaus namai). Įmonei, be spaustuvės, dar
priklausė chromolitografija, stereotipija, antspaudų, kartonažo ir dėžučių dirbtuvė,
Varpai 2018 (39)
105
Šiauliuose, Aušros g. 15 (pastatas kairėje) nuo 1932 iki 1936 metų veikė „Vilties“ spaustuvė. Fotografas nežinomas. Iš P. Kaminsko rinkinio.
Varpai 2018 (39)
106
Šiauliuose, Vilniaus g. apie 1938 m. Tolumoje (kairėje) stovi pastatas, kuriame buvo įsikūrusi „Spaudos“ spaustuvė (savininkas – A. Maizenfusas). Fotografas nežinomas. Iš P. Kaminsko rinkinio.
knygrišykla. 1931 m. spaustuvėje ir litografijoje dirbo 10 darbininkų. Savičiaus ir
Šumkauskio spaustuvė 1923 m. spalio 15 d. įsirengė pirmąją chromolitografiją, taip
regiono leidėjams pasidarė prieinama spalvota spauda.43 1928-1940 m. spaudos
įmonė turėjo dvi patalpas, kurių pagrindinės buvo Dvaro g. 70, kitos – Bažnyčios
g. 46 („Birutės“ namuose). Tai buvo viena didžiausių ir moderniausių spaustuvių
Šiauliuose. Savo dokumentus ir siunčiamus raštus žymėjo ovalo formos rėminančia linija apibrėžtu spaudu-užrašu: „Savičas ir Šumkauskis / Nr. .... / Šiauliai“. Dar
buvo naudojamas vienos eilutės neapibrėžtas spaudas-užrašas: „Savičo ir Šumkauskio
spaustuvė“. Ši spaustuvė savo poligrafijos produkciją žymėjo dailininko Gerardo
Bagdonavičiaus 1927 m. sukurtu įmonės ženklu.
1923 m. Savičiaus ir Šumkauskio spaustuvė turėjo 2 „Boston press“ elektrinių
motorų sukamas spaudos mašinas. 1927 m. pradžioje atnaujinta spaustuvės techninė
įranga, ji visiškai elektrifikuota (veikė 5 elektriniai motorai), dirbo 1 viso formato ir 3
pusformatės iškiliosios spaudos mašinos, 2 litografinės mašinos ir kt. įrenginiai. 1927
m. įmonėje jau buvo 7 mašinos, 1935 m. – 9, 1941 m. – 12 mašinų. 1941 m. pavasarį „Grafika“ įsigijo pirmąjį linotipą. Tuomet tai buvo vienintelė tokią techninę įrangą
turinti spaustuvė regione.44 1927 m. įmonėje, be savininkų, dar buvo 4 darbininkai
ir 6 mokiniai.45 Vėliau jų padaugėjo iki 20.
Savičiaus ir Šumkauskio spaustuvė turėjo laikinų finansinių sunkumų, neišgalėjo susimokėti mokesčių valstybei ir savivaldybei, todėl 1927 m. liepos 6 d. Šiau-
Varpai 2018 (39)
107
„Titnago“ spaustuvės firminis vokas. 1927 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.
liuose, Bažnyčios g. 4 (Vaitkaus namuose) įvyko varžytinės: buvo parduodamos šiai
spaustuvei priklausančios litografijos, mašinos popieriui pjaustyti ir knygoms rišti,
ir kt.46 1927-1931 m. šios spaustuvės savininkais buvo žydų tautybės raseiniškiai
Izraelis Joffė ir Rafaelis Kaplanas. 1928 m. sausio 4 d. Bažnyčios g. 4 per viešas
varžytines buvo parduodamas Savičiaus ir Šumkauskio kilnojamasis turtas 8 000 Lt
mokesčiams padengti.47 Bankrutavusią spaustuvę iš varžytinių nupirko kreditoriai I.
Joffė ir R. Kaplanas; naujieji savininkai spaustuvę pervadino į „Grafiką“.48 Iš tikrųjų Savičius ir Šumkauskis spaustuvei toliau vadovavo ir jai atstovavo visose srityse.49
1928 m. birželio 22 d. Šiaulių apygardos teismo svarbiausių bylų teismo tardytojas areštavo spaustuvininką Savičių, gyvenantį Šiauliuose, ir patraukė teismo
atsakomybėn už tai, kad 1920 m. suklastojo ir išdavinėjo žydų gimimo metrikus.
Savičius buvo pasodintas į Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimą, jam paskirtas 50 000 Lt
turto užstatas. Įnešus užstatą, iš kalėjimo paleistas.50 Savičius ir Šumkauskis 1931
m. iš I. Joffės ir R. Kaplano „Grafiką“ perpirko. Gavę nemažai užsakymų, greitai
padidino spaustuvės pajėgumą ir priėmė dirbti naujų darbuotojų.51 Pilnoji ben-
Varpai 2018 (39)
108
„Titnago“ spaustuvės gamybinės patalpos pokariu. Fotografas nežinomas. Iš P. Kaminsko rinkinio.
Varpai 2018 (39)
109
drovė „Spaustuvė-litografija „Grafika“ 1938 m. liepos 13 d. buvo įregistruota Prekybos registre. Įmonės būstinė nurodyta Šiauliuose, Dvaro g. 70.52 Spaustuvė savo
dokumentams žymėti naudojo ovalo formos rėminančia linija apibrėžtą antspaudą,
kuriame buvo įrašas: „GRAFIKA“ ŠIAULIAI / SPAUSTUVĖ, / LITOGRAFIJA,
ANTSPAUDŲ D-VĖ / telef. Nr. 81. BAŽNYČIOS g-vė „Birutės“ namai.
Savičiaus ir Šumkauskio spaustuvėje įvairiu laiku jidiš, lenkų, lietuvių, rusų
ir vokiečių kalbomis buvo spausdinama blankų ir smulkioji spauda, knygos, kalendoriai, blankai, spalvotos etiketės, afišos, plakatai, atvirukai ir kt.53 Be to, joje
spausdinta periodinė spauda: „Atgimimas“ (1923-1924), „Aušrelė“ (1922), „Daigai“ (1924), „Dabarties klausimai“ (1929), „Darbininkų atstovas“ (1921-1922),
„Darbininkų balsas“ (1924-1926), „Darbininkų vienybė“ (1922), „Jaunas darbininkas“ (1922-1923), „Kultūra“ (1928-1930), „Mokykla ir gyvenimas“ (1920-1921),
„Momentas“ (1928-1929, su pertrauka), „Mūsų kraštas“ (1924), „Mūsų momentas“ (1930-1931), „Mūsų vėliava“ (1922), „Naujas laikas“ (1934), „Naujoji gadynė“ (1923), „Pagelbos žodis“ (1926), „Pajūris“ (1936), „Panevėžio balsas“ (1924),
„Pergalė“ (1940), „Raudonoji vėliava“ (1941), „Sietynas“ (1920-1922), „Siuvėjų
patarėjas“ (1925-1926, 1930), „Skautų aidas“ (1923, Nr. 2-5), „Šaipokas“ (1922),
„Šatrija“ (1928), „Šaulys“ (1926), „Šiaulietis“ (1925-1926), „Šiaulių aidas“ (1935),
„Šiaulių apskrities kilnojamosios žemės ūkio parodų komiteto biuletenis“ (1931),
„Šiaulių bloknotas“ (1932-1933), „Vienybė-galybė“ (1924), „Žemaičių prietelius“
(1926-1928), lietuvių ir hebrajų kalbomis „Lietuvos skelbimų lapas“ (1923), hebrajų: „Cait“ (1923-1924), „Underzr=Cait“ (1924), „Šavler Vochenblat“ (1927) ir kt.54
Nuo 1930 m. „Grafikos“ spaustuvėje pradėjo dirbti K. Ežerskis. Jis savo prisiminimuose apie darbą šioje spaustuvėje pasakojo: „Į spausdinimo mašiną popieriaus
lapus reikėjo įleisti rankomis. Tokios mašinos pajėgumas viršijo 1000-1200 egz. per
valandą. Sąlygos tada, aišku, buvo ne per geriausios.“55
Stambiausios spaustuvės Šiauliuose buvo pradėtos nacionalizuoti 1940 m. liepą. Nacionalizavus „Titnago“ ir „Grafikos“ spaustuves, suformuota viena „Grafikos“ spaustuvė su vidiniu „Titnago“ padaliniu.56 1941 m. vasario mėnesį aprašyta
ir nusavinta „Globus-Spauda“. Ji buvo prijungta prie „Grafikos“ spaustuvės. 1941
m. rugsėjį į „Grafikos“ patalpas perkėlus spaustuvės „Spauda–Globus“ įrenginius,
bendra įmonė pertvarkyta į spaustuvę „Astra“.57
Spaustuvė ir antspaudų dirbtuvė „Spauda“. Savininkė – žydų tautybės
miestietė Simė Šicienė (buv. Maizenfusaitė, nuo 1936-01-01 – Blochienė). 1930 m.
įmonę perėmė iš dėdės Abramo Maizenfuso ir pavadino „Spauda“, jos adresas - Varpo g. 6 (Rutkauskienės namai). 1935 m. gegužės pradžioje spaustuvė ir antspaudų
dirbtuvė „Spauda“ persikėlė į Varpo g. 3 (prie autobusų stoties), o 1938 m. rugsėjo
21 d. – į Vilniaus g. 197.58 Įvairiu laiku darbininkų būta nevienodai: 1930 m. – 3
darbininkai, 1939 m. – 1 tarnautojas, 5 darbininkai ir 1 mokinys. 1940 m. spaustuvę
pardavė Aronui ir Leizeriui Punams.59
„Spaudos“ spaustuvėje buvo spausdinami blankai ir smulkioji spauda lietuvių kalba. Taip pat išeidavo knyginės ir periodinės produkcijos: „Bloknotas“ (1933),
„Įdomus mūsų momentas“ (1935-1940), „Klumpės“ (1933), „Krizė“ (1933), „Mūsų
Varpai 2018 (39)
110
„Titnago“ spaustuvės stendas
Spaudos šventės Šiauliuose metu.
1988 m. Fotografavo R. Struoga.
Iš J. Nekrašiaus rinkinio.
momentas“ (1932, 1935-1940), „Laisvamanis“ (1936-1939), „Šiaulių bloknotas“
(1932), „Šiaulių parodos žinios“ (1932), „Šiaulių žinios“ [(iki 1934-09-02 (nr. 33)],
„Šiaurės žvaigždė=Norda Stelo“ (1932), „Taškas“ (1931), „Savaitraštis“ (1933),
„Šiaurės ekspresas“ (1933) ir kt.
Spaustuvė „Globus“, litografija ir antspaudų dirbtuvė. Savininkai - žydų
tautybės miestiečiai Aronas ir Leizeris Punai. 1939–1941 m. dirbo Varpo g. 31,
1941 m. – Vilniaus g. 197. 1941 m. spaustuvė turėjo 7 mašinas. Užsiėmė blankų ir
smulkiąja spauda. 1940 m. Punai dar įsigijo „Spaudos“ spaustuvę, nuo tol vadinosi „Globus-Spauda“. Spaustuvė nacionalizuota 1941 m. vasario 5 d. ir sujungta su
Varpai 2018 (39)
111
„Grafikos“ poligrafijos įmone.60
Abramo Ščupako (Ščiupako) spaustuvė. Žydų tautybės miestietis Ščiupakas
leidimą gavo 1920-08-23, Šiauliuose dirbo nuo 1920-09-06. 1921 m. spaustuvė
iškelta į Joniškį61.
Šiaulių akcidentinė spaustuvė „Roto“. Veikė nuo 1931 iki 1932 m. Jos savininkas buvo Šiaulių statybos meisterių klubas (pirmininkas Bronius Karpavičius).
Adresas: J. Šliūpo g. 25. Turėjo rotatorių, „Boston press“ sistemos rankinę ir pedalinę spaudos mašinas. Ši nedidelė spaustuvė daugiausia vertėsi akcidentinės spaudos
gamyba. Joje buvo spausdinamas mėnesinis technikos žurnalas „Mūsų meisteris“
(1932, Nr. 1, 2/3), blankų ir smulkioji spauda lietuvių kalba.62
„Vilties“ spaustuvė, stereotipija ir knygrišykla. Lietuvos tautininkų sąjungos spaustuvė „Viltis“ nuo 1932 m. sausio 10 d. buvo įsikūrusi Aušros al. 15.63 Ta
proga Lietuvių tautininkų sąjungos Šiaulių apskrities komitetas dauginimo prietaisu
išspausdino skelbimą: „1932 m. kovo 12 d. Lietuvos tautininkų sąjungos Šiaulių
apskr. Komitetas, dalyvaujant Šiaulių visuomenei ir sąjungos Centro atstovams, pašventino ir atidarė L.T. s-gos centro įsteigtą „Vilties” spaustuvę Šiauliuose...“ / L.T.
s-gos Šiaulių apskr. Komitetas“.64
1934 m. spalio 29 d. „Vilties“ spaudos įmonė buvo perkelta į Lietuvos tautininkų sąjungos Šiaulių apskrities namus, Aušros al. 21a. Spaustuvės išrašytose
sąskaitose nurodoma tokia informacija: „VILTIS“ / Atlieka įvairius spaudos darbus
punktualiai ir prieinamomis kainomis.“65 „Viltis“ buvo gerai įrengta nuosava tautininkų valdoma moderni spaustuvė. Ji buvo apsirūpinusi naujausia spaudos įranga,
daugiausia pritaikyta periodinei spaudai gaminti.66 Turėjo stereotipiją ir knygrišyklą. 1935 m. įsigijo naujausią raidžių renkamąją mašiną „Intertype“ ir pirmąją
Šiauliuose rotacinę spausdinamą mašiną. „Vilties“ spaustuvės įsigyta spaudos mašina
skyrėsi nuo paprastųjų mašinų savo technika ir greitumu. Paprasta spausdinamoji
mašina, arba plokščioji spauda spausdino tiesiog nuo rinkinio, o rotacinei reikėjo
išlieti metalines apskritas formas. Paprastoje mašinoje buvo spaudžiami sukarpytų
popierių lakštai, o rotacinė spaudė ant popieriaus juostos. Su paprasta spaudos mašina spausdintus popieriaus lakštus reikėjo atskirai sulankstyti, o rotacinė pati juos
karpė ir lankstė. Paprasta mašina per valandą spausdino iki 1500 egz. 2-4 laikraščio
puslapių, o rotacinė galėjo spausdinti iki kelių dešimčių tūkstančių ir po keliolika
lakštų.67 1932 m. dirbo 6 darbininkai ir 4 mokiniai, 1934 m. – 16 darbininkų.
Prie spaustuvės veikė knygrišykla, plieno graviūros kabinetas. „Viltis“ atlikdavo įvairius spaudos ir knygų rišimo darbus, spausdino valstybės ir privačių įstaigų blankus, brošiūras, knygas, kalendorius, žurnalus ir laikraščius „Akis“ (1932), „Biržų
žinios“ (1932-1933), „Biuletenis“ (1935), „Jaunoji karta“ (1932-1935), „Kregždutė“
(1934-1935), „Lietuvių tautininkų sąjungos žinynas“ (1934-1935), „Mūsų balsas“
(1932-1933), „Mūsų kraštas“ (1932-1935), „Mūsų meisteris“ (1932, Nr. 4 ir Nr.
5), „Rykštė“ (1932), „Studentų balsas“ (1932), „Šiaulių bloknotas“ (1932), „Šiaurės
Lietuva“ (1932-1933), be to, nemažai kitų tautininkų sąjungos leidinių. 1936 m.
sausio 1 d. „Vilties“ spaustuvė persikėlė į Kauną, Maironio g. 1.68 1937 m. spalio 20
d. ją nupirko AB „Pažanga“.
Varpai 2018 (39)
112
„Titnago“ spaustuvės įkūrėjas dr. Jonas Šliūpas. Dail. J. O. Penčylos pieš. 1939 m.
Spaustuvė ir antspaudų dirbtuvė „Lietpress“. 1932 m. pavasarį Šiauliuose
buvo paskelbtos B. Fridmano spaustuvės varžytinės. Ją 1932 m. birželio 20 d. už
5 000 Lt nupirko Paulina Vesulienė ir pavadino „Lietpress“. Pirmasis jos adresas –
Varpo g. 18 (Riazanskio namai), 1935-06-10 – Stoties g. 11, 1940 m. – Tilžės g.
48. Spaustuvės techninę įrangą 1933-1935 m. sudarė 2 spaudos mašinos, 1940 m.
– 4 mašinos. Dirbo 4 darbininkai ir 3 mokiniai. „Lietpress“ spausdino laikraščius,
brošiūras, žurnalus, katalogus, knygas, afišas, atvirukus, blankus, etiketes, atlikdavo
kitus smulkius poligrafijos darbus. Joje buvo spausdinami periodiniai ir vienkartiniai
leidiniai: „Įdomus mūsų momentas“ (1930-1934), „Šiaulių almanachas“ (1932),
„Bloknotas“ (1932), „Šiaulių bloknotas“ (1932), „Mūsų momentas“ (1932-1934),
„Balandis1“ (1933-1934), „Gruzdžių paroda“ (1933), „Įdomus mūsų momentas“
(1930-1934), „Jaunimietis“ (1933), „Nijolė“ (1933), „Naujas laikas“ (1934-1935),
„Šiaulių žinios“ [(nuo 1934-09-23, nr. 34 iki 1935)] „Nr. 4“ (1934), „Nr. 9“ (1935),
„Šiauliai“ (1935-01-21), „Ekstra telegrama“ (1935-03-19), „Idėjų aidas“ (1935-0328), „Šiaulių aidas“ (1935) ir kt.
1934 m. už skolas spaustuvę turėjo perimti, bet neperėmė. 1940 m. vasaryje parduota krikščionių demokratų valdomai „Vilties“ draugijai.69 Draugija ir jos
Varpai 2018 (39)
113
spaustuvė 1940 m. rugpjūčio 26 d. uždaryta, o spalio 28 d. nacionalizuota ir prijungta prie „Grafikos“, kuri taipogi po trijų mėnesių nacionalizuota.70
1932 m. rugpjūčio 22 d. Kaune buvo įregistruota Lietuvos spaustuvininkų sąjunga (Dr. rej. Nr. 75). Kauno apskrities viršininko nutarimu ji buvo uždaryta 1935
m. liepos 4 d.71 Šios sąjungos veikloje dalyvavo ir Šiaulių spaustuvininkai.
1932 m. Šiaulių mieste ir apskrityje veikė 8 popieriaus ir poligrafijos įmonės, kuriose dirbo 138 darbininkai.72 1938 m. Šiauliuose buvo 4 spaustuvės (dirbo
40 darbininkų), per metus pasirodydavo po 10–30 knygų, įvairių laikraščių, žurnalų, kitos smulkios poligrafijos produkcijos.74 P. Bugailiškis tarpukariu apie miesto
spaustuves rašė: „Dabartinį laiką Š[iaulius] aptarnauja 4 spaustuvės su 15 spausdinamųjų mašinų (iš jų 5 didesnės, 2 litografijos mašinos prie „Grafikos“ spaustuvės)
ir 40 darbininkų bei tarnautojų. Intensyviausiai dirbo jos pirmąjį dešimtmetį, ypač
1923–1928 m., išskyrus „Vilties“, kuri darbų turėjo iš centro; jos buvo užverstos
užsakymais ne tik vietos leidėjų, bet ir kitų provincijos miestų, net Kauno.“75 1940
m. mieste gyvavo 5 spaustuvės. Didžiausia iš jų – „Titnagas“.
Pirmoji lietuviško kapitalo spaustuvė Šiauliuose
Paskelbus Lietuvoje Nepriklausomybę, pirmųjų spaustuvių savininkai buvo
kitataučiai. Bene pirmąkart lietuviško kapitalo spaustuvės klausimas buvo iškeltas
1920 m. pradžioje Šiauliuose leidžiamame „Sietyno“ žurnale. K. Bielinis straipsnyje „Kurkime savo spaustuvę“ rašė, kad, norint palengvinti „Sietyno“ leidimą, reikia
įsigyti spaustuvę. Jis pabrėžė, kad „turime suorganizuoti Šiauliuose kooperacijos pamatais gerą savo spaustuvę.“76
Ši sumanymą po trejų metų realizavo aušrininkas, visuomenės veikėjas ir spaudos darbuotojas dr. Jonas Šliūpas (1861–1944). Jis kaip giminaitis buvo dalinis Martyno Yčo spaustuvės savininkas Biržuose. Iki J. Šliūpui atvykstant į Šiaulius, mieste
lietuviškų spaustuvių nebuvo. Norėdamas propaguoti lietuvišką spaudą ir knygą Lietuvoje, 1923 m. nutarė čia įsteigti spaustuvę, rugsėjo 1 d. iš Biržų į Šiaulius atgabeno kai kurių Biržų spaustuvės įrenginių. Be to, dar nupirko 2 plokščiaspaudes ir 2
tiglines spausdinimo mašinas, mašiną popieriui pjaustyti ir segti.
„Titnago“ spaustuvė, stereotipija, knygrišykla ir antspaudų dirbtuvė. Pasitikėjimo bendrovės „Titnagas“ kapitalas: 100 tūkst Lt. Oficialiuose dokumentuose
bendrovės savininku buvo laikomas J. Šliūpas.
Spaudoje ir įvairioje literatūroje nurodomos skirtingos „Titnago“ spaustuvės
įsteigimo ir įregistravimo datos. Autoriaus nuomone, galima nurodyti šias dvi pagrindines datas: 1923 m. rugsėjo 1 d. (šią datą nurodo pats dr. J. Šliūpas ir muziejininkas V. Vaitekūnas) ir 1923 m. gruodžio 29 d., kai Lietuvos finansų, prekybos
ir pramonės ministerija oficialiai patvirtino leidimą įsteigti Šiauliuose „Titnago“
spaustuvę. Šių datų pagrįstumą patvirtina ir įvykių seka įsteigiant, įregistruojant ir
Varpai 2018 (39)
114
gaunant leidimą atidaryti „Titnago“ spaustuvę.
Dr. J. Šliūpas savo prisiminimuose apie „Titnago“ spaustuvės įkūrimą rašė:
„1923 m. Lietuvoje nedaug spaustuvių buvo lietuvių rankose, ir galima buvo prisibijoti, kad lietuvių spauda pateks svetimon įtakon. Man tas reikalas labai rūpėjo, todėl
sumaniau įsteigti Šiauliuose spaustuvę. Prie to sumanymo realizavimo prikalbinau
p. M. Yčą (10 000 litų) ir gyd. J. Alekną (20 000 litų), aš gi pats įnešiau 70 000
litų. Padarėme pasitikėjimo bendrovę be raštų: man pavesta spaustuvės priežiūra.
Spaustuvei duotas vardas „Titnagas“. Kad spaustuvė būtų pavyzdinga, pakviečiau
iš Karaliaučiaus p. Kiuną vedėju, gan brangią algą mokėdamas, na, betgi parodoje
spaustuvė yra gavusi diplomą su aukso medaliu.“77
„Titnago“ spaustuvė įsikūrė Lietuvos prekybos ir pramonės banko rūsyje, Bažnyčios (dab. Vasario 16-osios) g. 1. To paties namo antrajame aukšte įsikūrė ir pats
savininkas J. Šliūpas su šeima. 1924 m. pakeitus Bažnyčios gatvės numeraciją, „Titnago“ spaustuvės pastatui vietoj 1-ojo buvo suteiktas 58 numeris. 1933 m. šios gatvės
pavadinimas pakeistas į S. Dariaus ir S. Girėno. Nuo 1933 m. spaustuvės „Titnagas“
ir antspaudų dirbtuvės adresas - S. Dariaus ir S. Girėno g. 52. 1948 m. ši gatvė buvo
pervadinta Gegužės Pirmosios g., nuo 1989 m. vadinama Vasario 16-osios.78
Dr. J. Šliūpas „Titnagui“ nupirko 2 plokščiaspaudes, 2 tiglines spaudos („Victoria“, „Kositios“, „Hassfeld“, „Heidelberg“) ir popieriaus pjovimo bei siuvimo
mašinas. 1923 m. iš Karaliaučiaus ir Tilžės pasikvietė spaustuvininkus vokiečius.
Vokiečiai sumontavo ir suderino spausdinimo mašinas, spaustuvė greitai buvo paleista į darbą. Ji pasižymėjo atliekamų darbų kokybe. Vokiečių spaustuvininkai taip
pat apmokė vietinius lietuvius darbininkus. Dirbti spaustuvininkais buvo priimta
ir šiauliečių, kurie šio amato išmoko per metus. 1923 m. „Titnage“ dirbo 1 tarnautojas, 6 darbininkai ir 3 mokiniai.80 Spaustuvėje darbo sąlygos buvo nelengvos.
Buvęs spaustuvininkas Bronius Naudžiūnas pasakojo: „Rūsyje dr. J. Šliūpas, grįžęs iš
Amerikos, įrengė savo spaustuvę. Čia aš mokiausi ir dirbau raidžių rinkėju. O darbo
sąlygos rūsyje buvo daugiau negu blogos: žiemą sienos apšerkšnijusios, nuo šalčio
sugrubdavo pirštai, dieną naktį – elektros šviesa, švino dulkės, žibalo kvapas, bloga ventiliacija.(...) Tuo metu „Titnago“ vedėju buvo savininko atvežtas iš Rytprūsių
vokietis E. Kiunas. Vėliau pastarasis pagalbininku sau išsikvietė K. Vitskę. Jie įvedė
kareivinių drausmę. Klausyti reikėjo, nes priešingu atveju galėjai netekti darbo. Po
darbo mokiniai šluodavo spaustuvės patalpas. O mokytis amato reikėjo trejus metus,
ir tik įžengęs į ketvirtuosius, tapęs meistru, išsivaduodavo nuo šluotos.“81
Šias nelengvas darbo sąlygas dr. J. Šliūpas kompensuodavo mokėdamas gerą
atlyginimą. Spaustuvės darbininkų visuomet buvo apie 8–10. Į „Titnago“ spaustuvininkus kitų miesto fabrikų darbininkai žiūrėdavo su pagarba ir pavydu. Mat šie buvo
labiau išprusę ir daugiau uždirbdavo. „Titnago“ darbininkai labai brangino savo darbą, gerai dirbti jiems buvo būtinybė, nes už spaustuvės vartų siautėjo nedarbas. Pats
dr. J. Šliūpas su savo darbininkais buvo malonus, demokratiškas.
Kartą spausdindamas vertybinius popierius „Titnagas“ susidūrė su techninėmis problemomis. Norėdami gerai atlikti užsakymą, „Titnago“ spaustuvės vadovai
pasikvietė į pagalbą Florijoną Živolinską, tuomet dirbusį „Grafikos“ spaustuvėje. Jo
Varpai 2018 (39)
115
darbu užsakovai liko patenkinti, dr. J. Šliūpas pakvietė jį dirbti „Titnage“. Nors
spaustuvėje iš pradžių nebuvo litografijos, jau pirmaisiais savo darbo metais F. Živolinskas linoleume taip meistriškai išraižydavo reikiamą piešinį, kad formą su linoleumu įtvirtinus spausdinimo mašinoje, atspaudai išeidavo kelių spalvų, beje, nė kiek
ne blogesni nei litografijos būdu. Jis buvo vienas geriausių to meto specialistų Šiauliuose, sugebantis puikiai išraižyti vinjetes, užsklandas, įvairius piešinius linoleume,
litografijas akmenyse. Jo dėka žymiai pagerėjo spausdinamų knygų, brošiūrų, kitų
spaudos leidinių kokybė ir išvaizda. Meilę spaustuvininko profesijai perdavė ir savo
sūnui Leonardui, vėliau taip pat dirbusiam spaustuvininku „Titnage“.
Nuo 1929 iki 1944 m. „Titnago“ spaustuvės vedėju buvo Aleksandras Jakubauskas. Jo pastangomis pagerėjo spaustuvės techninė bazė, spaudos leidinių spausdinimo kokybė. 1930 m. spaustuvė išleido gausiai iliustruotą ir spalvotą albumą
„Raidžių ir ornamentų pavyzdžiai“. Jame buvo pateikti šioje spaustuvėje naudojami
šriftai, ornamentai, fonai, antspaudų ir klišių formos, įvairūs spaudos ženklai, tekstų, vizitinių kortelių ir receptų bei kitų spaudinių pavyzdžiai.82 Savo dokumentus
ir raštus „Titnago“ spaustuvė žymėjo dviejų eilučių neapibrėžtu spaudu su įvairaus
dydžio įrašu: „SPAUSTUVĖ „TITNAGAS“ / Šiauliai, Bažnyčios g. 58“ ir vertikaliu
ovalo formos ženklu, kuriame pavaizduotas presas, o apačioje užrašas „TITNAGAS“.
Dr. Jonas Šliūpas ir „Titnago“ spaustuvė
Dr. J. Šliūpas iš savo spaustuvės Šiauliuose nesiekė didelio pelno, bet turėjo
tikslą sudaryti bazę kultūros vertybei – knygoms, laikraščiams ir kitiems spaudos leidiniams spausdinti. Be knygų, laikraščių, įvairių spaudinių „Titnage“ dar buvo atliekami antspaudų gamybos, knygų įrišimo ir stereotipijos darbai. „Titnago“ spaudiniai
pasižymėjo labai gera kokybe ir 1926 m. vasarą spaustuvė buvo apdovanota Lietuvos
žemės ūkio ir pramonės parodos aukso medaliu bei diplomu.
V. Vaitekūnas, pabrėždamas dr. J. Šliūpo, kaip spaustuvininko ir leidėjo, veiklą
Šiauliuose, rašė: „Steigdamas Šiauliuose spaustuvę d-ras J. Šliūpas savo santaupomis
prisidėjo prie sugriauto Šiaulių miesto ir viso krašto atstatymo po 1914–1918 m.
karo. Galop Šliūpas savo spaustuvėje galėjo atspausdinti savo raštus ir knygas, platinti savo idėjas, ko svetimose spaustuvėse nebūtų galėjęs padaryti.“83
„Titnago“ spaustuvėje 1923 m. gruodžio 1 d. buvo pradėtas spausdinti laikraštis „Šiaulių naujienos“. Taip pat čia buvo spausdinamas laikraštis „Laisvoji mintis“, vaikams – „Čiulbuonėlis“, „Vyturėlis“ ir kt. 1920 m. lapkričio 26 d. Šiauliuose
įkurta spaudos leidimo ir kultūros bendrovė „Kultūra“ (1920–1927 m.) išleido apie
150 knygų, iš jų 66 buvo mokslo populiarinimo leidiniai. Juos daugiausia spausdino
„Titnago“ spaustuvė. 1927–1940 m. „Kultūros“ bendrovės veiklą tęsė Kultūros švietimo draugija, 1928–1940 m. ji išleido 18 knygų. L. Jakavičiaus knygynas „Lietuva“
nuo 1923 m. „Titnago“ spaustuvėje spausdino knygeles, kalendorius, sapnininkus
Varpai 2018 (39)
116
ir kt. „Titnago“ spaustuvėje buvo išspausdinta 17 paties J. Šliūpo knygų, tarp jų šie
leidiniai: „Jaunatvė – gyvenimo pavasaris“ (1927), „Hygiena arba sveikatos dėsnių
mokslas“ (1928), „Jėzus Kristus ir šventoji Romos inkvizicija“ (1929), „Prigimtinė
moralybė“ (1929), „Valstybė ir jos uždaviniai“ (1929), „Lietuvių ir latvių sąjunga ir
sąjungos projektai“ (1930), „Lietuvių, latvių bei prūsų arba baltų ir jų prosenelių mitologija“ (1930), referatas „Katalikų bažnyčios veikimas nepriklausomoje Lietuvoje
nuo 1919 iki 1933 m.“ (1933), „Senovės ir viduramžių medicinos historija“ (1933),
„Palyginamoji pasaulio religijų istorija“ (1936), taip pat J. Šliūpo ir Jadvygos Juškytės
„Du įžymiu darbuotoju Lietuvos naudai: Juozas Zauka ir kun. Aloyzas Šliupavičius“
(1936) ir kt. 1929 m. dr. J. Šliūpas išvertė ir Šiauliuose išleido J. McCabe knygą
„Moteriškės religija“.
Dėl vienos dr. J. Šliūpo išleistos knygelės „Tikri ir netikri šventieji“ jam buvo
iškelta byla Šiaulių apygardos teisme dėl Katalikų bažnyčios įžeidimo. Jis pateikė
teismui įdomių samprotavimų ir atsiliepimų. Byla buvo nagrinėta uždarame teismo
posėdyje. Dr. J. Šliūpas buvo nuteistas vienam mėnesiui arešto, konfiskuota jo knygelė. Šį teismo sprendimą dr. J. Šliūpas apskundė Vyriausiajam Tribunolui, tačiau
Vyriausiasis Tribunolas Šiaulių apygardos teismo sprendimą patvirtino.84.
Dr. J. Šliūpas prisidėjo prie pirmojo mieste lietuviško savaitraščio – „Šiaulių
naujienų“ – steigimo.
Šiauliuose dr. J. Šliūpas gyveno kartu su dukterimi Hypatija, vėliau ištekėjusia
už M. Yčo. Iš Šiaulių 1925 m. išvyko į Kauną.
1926 m. dr. J. Šliūpą pradėjo persekioti nesėkmės. Neišgalėdamas laiku sumokėti „Kultūros“ bendrovės skolų pagal vekselius, buvo priverstas bylinėtis teismuose.
Manoma, kad visos civilinės bylos buvo iškeltos vienu metu, pašlijus „Kultūros“ bendrovės finansiniams reikalams. P. Bugailiškis apie tai rašė: „Savo spaustuvėje J. Šliūpas
spausdino ir „Kultūros“ bendrovės leidinius. Ją jis ir materialiai palaikė, priimdamas
jos vekselius, dėl kurių vėliau turėjo nemalonumų, kai bendrovė „susilikvidavo“ ir
nebeišpirko beveik 10 tūkst. litų vekselinių pasižadėjimų.“86 Apie šį sunkų „Kultūros“ bendrovės, dr. J. Šliūpo, „Titnago“ spaustuvės ir kitų atsakovų laikotarpį byloja
Šiaulių I nuovados taikos teisėjo išnagrinėtos civilinės bylos, saugomos Šiaulių „Aušros“ muziejuje.87
1927 m. gegužės mėnesį dr. J. Šliūpas grįžo į Šiaulius ir vėl užsiėmė tiesioginiu darbu spaustuvėje, visais įmanomais būdais siekdamas išgelbėti „Titnagą“ nuo
žlugimo.88 Tuo metu „Titnago“ pagrindines išlaidas sudarė atlyginimai, spaustuvės
patalpų išlaikymas bei įrenginių priežiūra. Dėl Lietuvą apėmusios ekonominės krizės
sumažėjo užsakymų, krito pelnas. Tai labai atsiliepė ir „Titnago“ spaustuvės gamybai.
Negaudama pajamų, spaustuvė tapo nemoki ir turėjo būti parduota iš varžytynių.
1934 m. liepos 24 d. įvyko dr. J. Šliūpo kilnojamojo turto varžytinės. Šis turtas iš
varžytinių buvo parduodamas Lietuvos banko 25 000 Lt ieškiniui su proc. ir išlaidoms sumokėti.89 1935 m. sausio 23 d. buvo surengtos antrosios „Titnago“ spaustuvės varžytinės. „Titnagą“ įsigijo Lietuvos bankas ir jos valdymą patikėjo Šiaulių
skyriui.90 Spaustuvė persikėlė į naujas patalpas S. Dariaus ir S. Girėno g. 52 (dab.
Vasario 16-osios g.). Čia įsikūrė mašinų skyrius, raidžių rinkykla. Buvo 4 spaudos
Varpai 2018 (39)
117
mašinos, dirbo 1 tarnautojas ir 9 darbininkai. Spaustuvė vėl sėkmingai dirbo. Metinė
apyvarta buvo 33 132 Lt.
„Titnage“ buvo spausdinama blankų ir smulkioji spauda, atvirukai ir spalvoti
plakatai, knygos ir brošiūros lietuvių ir vokiečių kalbomis.Taip pat šioje spaustuvėje buvo leidžiama periodinė spauda: „Ateities žiedas“ (1924-1925), „Darbininkų
laikraštis“ (1924), „Darbininkų žinios“ (1925), „Darbininkų žodis“ (1924), „Joniškio žemės ūkio ir pramonės parodos komiteto biuletenis“ (1929), „Kraštas“ (1926),
„Kultūra“ (1923-1927), „Laisvamanis“ (1934-1936), „Menas“ (1933-1935), „Mūsų
kraštas“ (1924), „Pakuršės aidas“ (1934), „Pieno ir gyvulių ūkis“ (1930-1931), „Respublikos gerovė“ (1924), „Rinkimų verpetai“ (1926), „Skautų aidas“ (nuo 1923,
Nr. 6 iki 1925, Nr. 23), „Šakar-makar“ (1924), „Šiaulietis“ (1924-1925), „Šiaulių
naujienos“ (1923-1928), „Pieno ir gyvulių ūkis“ (1930, Nr. 3-1931, Nr. 1), „Tautos
balsas“ (1935), „Žagarės aidas“ (1931), „Žagarės balselis“ (1931), „Žemaičių balsas“
(1924-1925), „Žemės ūkio ir pramonės parodos Gruzdžiuose biuletenis“ (1933),
„Žiburėlis“ (1928-1933) ir kt.91
Dieną – vokiečiams, naktį – pogrindžiui
1940 m. Šiauliuose buvo šios spaustuvės: S. Blochienės „Spauda“ (Vilniaus g.
197), A. ir L. Punų „Globus“ (Varpo g. 31), Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio „Grafika“
(Dvaro g. 70), Lietuvos banko antspaudų dirbtuvė ir spaustuvė „Titnagas“ (S. Dariaus ir S. Girėno g. 52), „Vilties“ draugijos spaustuvė „Lietpress“ (Stoties g. 11).92
1941 m. visos Šiaulių poligrafijos įmonės buvo pertvarkytos. Iš stambesnių įmonių
nacionalizuotos „Titnago“ ir „Grafikos“ spaustuvės. „Titnago“ spaustuvei vadovauti
buvo paliktas Aleksandras Jakubauskas, jau senokai dirbęs šioje spaustuvėje (spaustuvei vadovavo iki 1944 m.). Nuo 1941 m. antrojo pusmečio „Titnagas“ veikė kaip
gamybinis „Astros“ skyrius. Čia 1941 m. balandžio 19 d. pradėtas spausdinti lietuvių
ir rusų kalbomis Šiaulių apskrities laikraštis „Raudonoji vėliava“. 1941 m. spaustuvės
„Grafika“ ir „Spauda-Globus“ buvo sujungtos ir tapo naujosios „Astra“ spaustuvės
centru.
Spaustuvė „Astra“. Vokiečiams okupavus Šiaulius, naciai likvidavo didžiąją
dalį „Grafikos“ personalo (pradžioje žydus laikė Šiaulių gete), spaustuvė 1941 m.
rugsėjo mėnesį pavadinta „Astros“ vardu. Iš pradžių priklausė Šiaulių miesto savivaldybės įmonių direkcijai, vėliau – tiesiog Ostlandui. Vokietmečiu Šiauliuose veikė
tik „Astra“, o A. Jakubausko vadovaujamas „Titnagas“ buvo gamybinis „Astros“
skyrius. 1941 m. „Astros“ spaustuvė buvo įsikūrusi Bažnyčios g. 43, 1942 m. vasaryje
perkelta į Aušros al. 7, prieš dabartinį Šiaulių centrinį paštą. 1941 m. antroje pusėje
„Titnagas“ trumpam buvo sugrąžintas Lietuvos bankui, bet vėliau vėl prijungtas prie
„Astros“.
1941 m. antroje pusėje „Astra“ turėjo 2 linotipus, 4 iškiliosios spaudos ir 1
Varpai 2018 (39)
118
litografinę mašiną. Spaustuvės vedėju dirbo Br. Naudžiūnas, vėliau - Bronius Bagdonas. Šiaulių dramos teatro direktorius rašytojas Faustas Kirša 1943 m. rugsėjo 25
d. prašė S. Miglino patikrinti visų Šiaulių spaustuvių užsakymus. Išsiųstasis raštas
gautas su S. Miglino prierašu: „Šiuo metu Šiauliuose veikia dvi spaustuvės – „Astra“
ir „Titnagas“.93
„Astroje“ buvo spausdinama blankų ir smulkioji spauda lietuvių ir vokiečių
kalbomis. Šioje spaustuvėje 1943 ir 1944 m. išspausdinti literatūros almanacho
„Varpai“ tomai, Alfonso Šešplaukio-Tyruolio kišeninis vokiškai-lietuviškas bei lietuviškai-vokiškas žodynėlis ir kt. knygos. Be to, šioje spaustuvėje buvo spausdinama periodinė spauda: „Tėvynė“ (1941-1942), „Tėviškė“ (1942-1944) ir kt. „Astros“
spaustuvėje dieną spausdindavo vokiečiams, o naktį spaustuvininkai, vadovaujami
B. Bagdono, nelegaliai spausdino laikraščius „Lietuvos Judas“ (1943), „Laisvės kovotojas“ (1944) ir kitą pogrindinę spaudą, priešišką vokiečių okupantams. Prie vartų
budėdavo patikimi lietuviai sargybiniai, todėl spaustuvininkai buvo saugūs nuo hitlerininkų, nes naktį į spaustuvę nieko neįleisdavo.94
Vykstant mūšiams, 1944 m. liepos 26-27 d. „Astros“ spaustuvėje kilo gaisras ir
buvo sunaikintos visos spaudos mašinos, šriftai, kita techninė įranga.
„Titnagas“ beveik nenukentėjo. Veikė linotipas, 2 plokščiosios spausdinimo
mašinos, 2 tiglinės, taip pat buvo kitokio inventoriaus. Deja... 1944 m. rugsėjo mėnesį čia vėl pradėtas spausdinti laikraštis „Raudonoji vėliava“, jau leistas pirmosios
okupacijos metais. Laukė ilgi dešimtmečiai, kai kiekvienas spausdintas žodis bus
cenzūruojamas, „suderinamas“, kai Šiauliai neturės galimybės leisti žurnalų ir knygų. Iki pat Atgimimo, iki vėl atkurtos Nepriklausomybės.
„Titnago“ spaustuvė sovietmečiu (nuo 1945 iki 1989 m.)
Sovietmečiu Šiauliuose veikė vienintelė spaustuvė „Titnagas“, visos kitos
spaustuvės buvo suniokotos ar sunaikintos. „Titnago“ spaustuvėje dirbo vedėjas ir 15
ar 16 žmonių kolektyvas. Nedaug tada buvo spausdinimo mašinų ir tos pačios senos,
gerokai susidėvėjusios. Bet žmonės jau nuo pirmųjų savaičių dirbo entuziastingai,
pasiaukojamai.
1945 m. „Titnago“ spaustuvė buvo perduota Leidyklų ir poligrafijos
pramonės valdybos žinion. Jos direktoriumi 1945 m. vasario 15 d. paskirtas
Leonardas Živolinskas. Po metų jį pakeitė Mykolas Diktanas (1909-1980). Pradėjęs
spaustuvininko kelią kaip paprastas darbininkas, vėliau perėmęs rinkyklą, dirbo
spaustuvės vyriausiuoju inžinieriumi. Jis „Titnago“ spaustuvei vadovavo nuo 1946
m. liepos 26 d. iki 1953 m. gruodžio 1 d. M. Diktanas savo gyvenimo aprašyme
1954 m. rugpjūčio 7 d. apie kelią į spaustuvininko profesiją rašė: „Gimiau 1909
m. rugsėjo 25 d. Latvijoje, Mintaujos mieste. Tėvas buvo vežikas, motina namų
šeimininkė. Kilus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. pasitraukėme į Rusiją,
Varpai 2018 (39)
119
Rostovą prie Dono, kur pragyvenome iki 1918 m. 1918 m. pabaigoje atvažiavome į
Šiaulius, kur pradėjau lankyti mokyklą, vėliau gimnaziją. 1924 m. baigus gimnazijos
3 klases ir tėvui nebeleidžiant toliau mokytis, buvau priverstas ieškotis darbo. Darbo
susiradau spaustuvėje mokiniu-raidžių rinkėju. Ir taip nuo 1924 iki 1940 metų
išdirbau įvairiose Šiaulių spaustuvėse pas privačius spaustuvių savininkus raidžių
rinkėju ar mašinistu. 1940 m. nacionalizavus spaustuves ir mažesnes prijungus prie
didesnių, perėjau dirbti į Butų ūkio valdybą namų valdytoju. 1941 m. perėjau dirbti
į spaustuvę raidžių rinkėju-linotipininku. 1944 m. sudegus spaustuvei „Astra“,
perėjau dirbti į spaustuvę „Titnagas“ raidžių rinkėju, o nuo 1946 m. buvau paskirtas
tos spaustuvės direktoriumi. Šiose pareigose išdirbau iki 1953 m. pabaigos, iš kur
pagal mano prašymą buvau atleistas“95.
Šiame gyvenimo aprašyme M. Diktanas nepaminėjo, kad prieškariu, 1934 m.
buvo „Šiaulių žinių“ laikraščio redaktoriumi ir leidėju, o maždaug nuo 1935 m.
vertėsi fotografo amatu, turėjo privačią fotoateljė, kuri buvo registruota jo namuose,
Pagyžių g. 156 (dabar Vytauto). Sovietinis saugumas, išsiaiškinęs, kad M. Diktanas
1934 m. buvo „Šiaulių žinių“ laikraščio leidėju ir redaktoriumi, 1953 m. pabaigoje
privertė jį išeiti iš direktoriaus pareigų. M. Diktanui teko palikti vadovo postą. Jis
kurį laiką dirbo naujai įsteigtoje knygrišykloje. Apie 1955 m. jį pakvietė grįžti ir
dirbti „Titnage“ tuometinis šios spaustuvės direktorius V. Kiseliovas. M. Diktanas
„Titnage“ dirbo spaustuvininku mašinistu, vėliau inžinieriumi. Tačiau saugumiečiai
nepaliko ramybėje, sekė kiekvieną jo žingsnį, tikrino ryšius, draugus bei pažįstamus.
1946 m. „Titnago“ spaustuvėje dirbo tos pačios, dar prieškariu įsigytos viso
lapo formato, pusės lapo formato spausdinimo mašinos ir aštuntadalio lapo formato
spausdinimo automatas. Priešais dabartinę spaustuvę buvo patalpos, kuriose stovėjo
rotacinė spausdinimo mašina.
1946 m. rugsėjį „Titnago“ spaustuvės rinkyklos skyriuje dirbo E. Korsakas,
mokinė S. Gustaitė mašinų skyriaus mašinistas F. Živolinskas, leidėja O. Juozapaitytė;
spaustuvininkai V. Bilvinas, L. Kasperavičius, J. Steponavičius, V. Uogintas ir kt.
Knygrišyklos skyriuje darbavosi O. Gajauskaitė ir kt.96
1947 m. „Titnagas“ gavo rotacinę mašiną. Blankus ir etiketes 1948 m.
buvo pradėta spausdinti litografine spauda. 1949 m. „Titnage“ buvo įrengtas
naujas litografijos cechas. Paleista galinga litografijos mašina. Praplėstas linotipo
skyrius. Sumontuota antra linotipo mašina. „Titnage“ sėkmingai dirbo litografas
Prancevičius, metronpažas L. Živolinskas, spaustuvininkės Budinienė, Butkevičiūtė,
Domereckienė, senas rinkėjas A. Gruntmejeris ir kt.97
1951–1952 m. buvo gautas trečias linotipas, dvi plokščiosios spausdinimo
mašinos, rekonstruotas rotacinis cechas. Toliau spaustuvė kasmet gaudavo naujų
įrenginių.1953-1955 m. „Titnago“ spaustuvėje likviduota rotacinė mašina. Šiauliuose
leidžiamas laikraštis „Raudonoji vėliava“ buvo spausdinamas tik lietuviškai.
„Titnage“ dažnai keitėsi spaustuvės vadovai. 1953-12-2–1954-09-24 spaustuvei
vadovavo Juozas Gustas, po metų jį pakeitė Edvardas Korsakas ir dirbo spaustuvės
direktoriumi nuo 1954-09-25 iki 1955-07-01. 1955-07-02–1979-05-09 spaustuvei
vadovavo Viktoras Kiseliovas, 1979-05-10 –1981-06-30 - Vladas Zaleckas, 1981-
Varpai 2018 (39)
120
07-01–2000-02-28 - Bernardas Šimkus, nuo 2000 m. kovo 1 d. šias pareigas eina
Edvardas Kukanauskas.
1962 m. „Titnagas“ įsigijo pirmąją ofsetinę laikraščių spausdinimo mašiną.
Ši spaustuvė viena iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo spausdinti laikraščius ofsetiniu
būdu. 1967 m. liepą buvo baigta spaustuvės rekonstrukcija, pastatytas naujas
gamybinis pastatas, išplėstos cechų patalpos, išaugo gamyba. Po poros metų buvo
gauta keturspalvė ofsetinės spaudos mašina „Ultraset“. Nuo 1971 m. sausio 1 d.
ofsetu pradėtas spausdinti miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“. 1973 m. paleista
kita etikečių gamybos ofsetinė mašina PO-I.
1975 m. gruodžio 3 d. prie „Titnago“ prijungtos nedidelės Joniškio, Pakruojo
ir Radviliškio spaustuvės, turinčios skyrių teises, o 1976 m. birželio 29 d. „Titnago“
skyriais tapo Akmenės, Kelmės, Mažeikių spaustuvės.
Įdiegus ofsetinę techniką, 1979 m. „Titnage“ buvo paleista žymiai našesnė
spausdinimo mašina „Zirkon-66“. Ja imta spausdinti tiek Šiaulių miesto ir rajono,
tiek ir aplinkinių rajonų laikraščius. Pasitelkus ofsetinę techniką, pagerėjo spaudos,
ypač iliustracijų, kokybė.
1979 m. „Titnago“ spaustuvės pastato fasadas pasipuošė šriftine reklama:
„Spaustuvė „Titnagas“ (autorius – Stasys Gabalis, dizaineris Vilius Puronas) su
senoviniu „Titnago“ spaustuvės firminiu ženklu ir jos įkūrimo data – 1923.
1980 m. pabaigoje „Titnagas“ įsigijo fotorinkimo kompleksą „Kaskad“.
Įdiegus rekomenduojamą fotorinkimo technologiją, buvo atsisakyta darbuotojų
sveikatai žalingo švino. 1983 m. spaustuvė gavo aparatus, kuriais spausdintiną tekstą
galėjo priimti ryšių kanalais. Sumontavus šią įrangą, pradėti rinkti 4 įmonių (įstaigų)
laikraščiai, o 1984 m. ir Šiaulių rajono laikraštis „Leninietis“ bei du „Raudonosios
vėliavos“ laikraščio puslapiai. 1984 m. „Titnago“ spaustuvė spausdino 11 rajonų,
taip pat Šiaulių miesto ir 4 įmonių laikraščius.
„Titnage“ buvo spausdinami Šiaulių periodiniai leidiniai: „Raudonoji vėliava“
(1944-1988, nuo 1988 m. „Šiaulių naujienos“), savaitraštis „Pedagogas“, satyros ir
humoro žurnalas „Titnagas“ (1989), vienkartiniai ir neperiodiniai laikraščiai, kurių
leidėjai buvo įvairios visuomeninės draugijos ir organizacijos, taip pat miesto įmonės
ir įstaigos.
Spaustuvė atkurtoje Lietuvoje (nuo 1990 m. iki XXI a. pr.)
Maždaug nuo 1990 m. „Titnago“ spaustuvė atsisakė fotorinkimo ir laikraščių
informacijos perdavimo ryšių kanalais. Prasidėjo kompiuterių era. Juos įdiegus,
pagrindiniu spausdinimo būdu pasidarė ofsetas. Nuo to laiko iškilioji spauda vis
mažiau buvo naudojama ir bemaž išstumta iš teikiamų spaudos paslaugų rinkos.
„Titnage“ 1990 m. dirbo 101 darbuotojas.
1991 m. iš valstybinės akcinės „Titnago“ spaustuvės pavaldumo išėjo Akmenės,
Varpai 2018 (39)
121
Joniškio, Kelmės, Mažeikių, Pakruojo ir Radviliškio skyriai.
„Titnago“ spaustuvė 1991 m. pradėta privatizuoti, o 1992 m. privatizuota
ketvirtadalis įmonės kapitalo (iki 1993 m. spalio 3 d. Šiaulių valstybinė spaustuvė
„Titnagas“). 1993 m. dirbo 87 darbuotojai, spausdino knygas, boršiūras, laikraščius,
įvairius blankus, etiketes, bilietus. Knygos ir laikraščiai sudarė daugiau kaip
trečdalį visos spaustuvės produkcijos. Nedidelės apimties knygų, brošiūrų (50-ies
pavadinimų) „Titnago“ spaustuvė išspausdino beveik 400 tūkst. egz. tiražu.
1996 m. spaustuvė tapo akcine bendrove, o 1999 m. gruodžio 24 d. buvo
galutinai privatizuota. Nuo 2000 m. sausio mėnesio „Titnago“ spaustuvė tapo UAB
„Viachema“ antrine įmone. AB spaustuvė „Titnagas“ – Lietuvos spaustuvininkų ir
Šiaulių pramonininkų asociacijos narė, Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų
narė.
Vasario 16-osios g. 52 įsikūrusioje „Titnago“ spaustuvėje veikia kompiuterių
įranga, dvi rotacinės ofsetinės spaudos mašinos („Zirkon-66“ ir „RO-62“), laikraščių
spausdinimo mašina „Newsline 30“, dvi plokščiosios mašinos „Dominant“, tripeilė
bei 3 vienpeilės pjovimo mašinos, iškirtimo presas, knygų įrišimo linija, pakavimo
automatai ir kt. įrenginiai. Spaustuvėje esančios rotacinės spaudos mašinos
„Zirkon-66“ ir „Newsline-30“ gali spausdinti spalvotus laikraščius nuo 2 iki 32
puslapių, formatas A2, A3, A4. Lapinėmis spaudos mašinomis „Dominant 725“
ir „Dominant 745“, rotacine spaudos mašina „RO-62“ spausdinami laikraščiai,
žurnalai, knygos, brošiūros minkštais viršeliais (segamos ir klijuojamos), spalvotos
figūrinės etiketės ant etiketinio, lipnaus ir metalizuoto popieriaus, taip pat bilietai,
talonai, blankai, pakuotės iš lygaus kartono, kalendoriai (sieniniai, stalo), plakatai
(iki A2 formato), lankstinukai, sveikinimai, vizitinės kortelės ir kt. Spaustuvė turi
licenciją spausdinti vertybinius popierius ir valstybės dokumentų blankus.
XXI a. pr. „Titnage“ išplėstas knygų spausdinimo baras, įsigyta reikiamos
technikos, išplėtota paslaugų sfera. Įdiegtos naujos spaudos technologijos leidžia
gaminti produkciją ant metalizuoto, lipnaus popieriaus, auksuoti ir pan. Spaustuvė
įsigijo naują laikraščių spausdinimo mašiną „Newsline-30“, tripeilę pjovimo mašiną,
iškirtimo presą, knygų įrišimo liniją, pakavimo automatų ir kt. Įsigyta apdirbamosios
technikos: lankstymo, brošiūravimo, kalendorių įrišimo ir spaudos mašinų. Dar –
skaitmeninės įrangos smulkiems darbams atlikti.
Paskutinįjį dešimtmetį spaustuvės veikla labai išsiplėtė – dabar spausdinama
grožinė, mokslinė literatūra, reklaminė spauda, kalendoriai, etiketės, įvairūs
blankai. Kasdien spaustuvėje spausdinama apie 30 laikraščių. Per mėnesį „Titnage“
išspausdinamos 5-6 knygos. Apie 15 proc. produkcijos, dažniausiai žurnalų,
spausdinama Latvijos ir Estijos užsakovams. Taip pat keli žurnalai Lenkijai.
Bendradarbiaujama su lietuviais užsakovais, dirbančiais Didžiojoje Britanijoje98.
Dr. J. Šliūpo iniciatyva Šiauliuose įkurta pirmoji lietuviško kapitalo „Titnago“
spaustuvė išaugo, išsiplėtė. Atlaikiusi laiko išbandymus, tapo modernia spaustuve,
kuri savo spausdinimo darbais žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse.
„Titnagas“ yra ilgiausiai veikianti ir dirbanti spaustuvė ne tik Šiauliuose, bet ir visoje
Šiaurės Lietuvoje.
Varpai 2018 (39)
122
Bibliografija ir literatūra
1. Lietuvninkaitė N. Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843-1918 metais. Vilnius: „Versus Aureus“, 2006, p.
55-56, 62.
2. Nekrašius J. Dr. Jonas Šliūpas ir „Titnago“ spaustuvė Šiauliuose // Acta Humanitarica Universitatis Saulensis.
Mokslo darbai. T. 12 (2011). Nuo atgimimo iki valstybingumo: sociokultūriniai aspektai (sud. Džiuljeta
Maskuliūnienė, Simonas Strelcovas). – Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2011, p. 259–275.
5. Kauno apskrities archyvas ( toliau – KAA), f. J-50, ap. 1, b. 20554, lp. 27; b. 20878, lp. 24, f. J-50, ap. 1, b.
21493, lp. 12, 29.
6. Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915. Iš: Iš Lietuvos kultūros istorijos. T. 7, Spauda ir spaustuvės.
Vilnius: „Mintis“, 1972, p. 168–169.
7. Lietuvninkaitė N. Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843-1918 metais, p.71.
8. 1889 m. spalio 2 d. Šiaulių ispravniko raportas Nr. 2013 Kauno gubernatoriui, KAA, f. J-50, ap. 1, b. 22609,
lp. 15–-16.
9. 1889 m. spalio 2 d. Šiaulių ispravniko raportas Nr. 2013 Kauno gubernatoriui, KAA, f.. J-50, ap. 1, b. L. 22609,
lp. 16.
10. Užtupas V. Lietuvos spaustuvės 1522–1997. Vilnius-Kaunas: XXVII knygos mėgėjai. Viliaus Užtupo leidykla,
1998, p. 310.
11. KAA, f. 50, ap. 1, b. 22823, lp. 1–2; Merkys, Vytautas. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915, p. 181.
12. Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915, p. 180-181.
13. Lietuvninkaitė N. Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843-1918 metais, p. 74.
14. Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915, p. 180.
15. Lietuvos TSR bibliografija (LTSR Knygų rūmai ir kt.). Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 2: 1862–1904, p.
129, 401.
16. Bugailiškis P. Tėvynės dirvonų arimuose [Vilnius]. [1957-1963]. LLTIB rankraštynas, f. 11-137, lp. 44.
17. Sziauliai. „Vienybė lietuvninkų“, 1901, nr. 20, p. 234.
18. I. L. Gaivalas. Naminė spaustuvė. „Tėvynės sargas“, 1903, nr. 2B, p. 29-30.
19. Šiauliai. Spaustuvininkai teisme. „Šiaulietis“, 1926 sausio 1, p. 3.
20. Glosienė A. Poligrafijos įmonės Lietuvoje 1918-1940 metais. Knygotyra, 1991, t. 15 (25), p. 54; Merkys V.
Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915, p. 180; Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 19051944 m. pavyzdžiu. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2014, p. 373.
21. Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915, p.180; Senieji Šiauliai atvirukuose 1902-1944: katalogas.
Sudarė Almantas Šlivinskas ir kt. Šiauliai, 2006, p. 28; Zavadskytė-Zakarauskienė Ž. Isakas Brevda. „Knygotyra“,
2008, t. 51, p. 239.
22. Prėskienis B. Šiaulių krašto literatūros panorama, Šiauliai: leidykla „Šiaurės Lietuva“, 2003, p. 199, 207;
Černiauskaitė V. Lietuviškoji knyga nepriklausomos valstybės atkūrimo išvakarėse 1905-1917 metais. Iš: Lietuvos
bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba T. 3, 1905-1917. Vilnius, 2006, kn. 1-2. Knygos ir autoriniai smulkieji
spaudiniai A-L. Vilnius, 2006, p. 29, įr. 1426, 1531, 1594, 1632, 1634, 2985, 3599, 4608, 4895.
23. Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915, p. 180; Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių
kalba. T. 3, 1905-1917. Vilnius, 2006, kn. 1-2, įr. 695, 2892.
24. Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915, p. 180-181; Užtupas, V. Lietuvos spaustuvės 1522-1997, p.
302; Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 372.
25. Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915, p. 180; Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių
kalba. T. 3, 1905-1917. Vilnius, 2006, kn. 1, įr. 1424.
26. Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915, p. 180–181.
27. Parašas: GK, Šiaulių spauda (1919-1927 m. apžvalga), „Bibliografinės žinios“, 1928 m., kovo-balandžio mėn.,
nr. 2, p. 33.
28. Bugailiškis P. Šiaulių spauda. „Šiaulių naujienos“, 1924, sausio 18 (nr. 3), p. 1. Parašas: Sf.; Bugailiškis P. Iš I
pasaulinio karo užrašų: 1915-1918 m. Vokiečių okupacijos kronika. Vilnius, 1961. LMAVB RS, f. 87-157, lp. 34.
29. Spaudos įstatymas. „Laikinosios Vyriausybės žinios“, 1919 gruodžio 17, nr. 17, p. 5–6.
30. Drupaitė E. Šiaulių periodinė spauda, p. 67. Rankraštis saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
31. Žeimantas V. Apie Šiaulių ir Klaipėdos slaptas komunistines spaustuves 1920-1940 metais. Lietuvos TSR
Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, XIV (1), 1974. Vilnius: leidykla „Mintis“, 1974, p. 17-19.
32. Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 191.
33. Šiauliai. Šiauliuose spaudos darbininkų streikas. „Spaustuvininkas“, 1924, nr. 3, p. 7; Šiauliuose spaudos
darbininkai streiką laimėjo. „Spaustuvininkas“, 1924, nr. 5, p. 8.
34. Spaustuvės. „Šiaulių naujienos“, 1926 rugpjūčio 22, nr. 35, p. 3.
Varpai 2018 (39)
123
35. Operatyvinės žinios apie Buniną Fridmaną. Šiauliai, 1923 balandžio 20. LCVA, f. 412, ap. 9, b. 183, lp. 8.
36. „Sietynas“, 1920 nr. 1-2.
37. Skelbimas. „Sietynas“, 1920 liepos 24, nr. 13-14, p. 27.
38. Sąrašas spaustuvių ir tolygių joms įstaigų Šiaulių apskr., veikusių 1921 metais. Šiauliai, 1922. LCVA, f. 412, ap.
9, b. 141, lp. 18; „Sietynas“, 1920 spalio 15, Nr. 18.
39. Glosienė A. Poligrafijos įmonės Lietuvoje 1918-1940 metais. „Knygotyra“, 1991, t. 18 (25), p. 54; Papaurėlytė
A. Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.) knygos įstaigos. Priedas 19. Sąrašas spaustuvių ir tolygių joms įstaigų,
veikusių 1921 m. Šiaulių apskrityje (1922.III.24). „Knygotyra“, 2001, t. 37, p. 282; Petreikis T. Regioninės knygos
kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 158.
40. Lietuvos komunistų partijos spauda, 1917-1940; bibliografija. D. 2, Periodiniai leidiniai. Vilnius, 1985, p. 100,
196, 221; Knygos lietuvių kalba 1918-1940: kontrolinis sąrašas. T. 2, Smulkūs spaudiniai: A-J. Vilnius, 2005, p.
132 (įr. 1367); Knygos lietuvių kalba 1918-1940: kontrolinis sąrašas. T. 2, Smulkūs spaudiniai: P-Š. Vilnius, 2010,
p. 117, 125 (įr. 8450, 8576).
41. Spaustuvininkas Bunimas Fridmanas, sako, jau Vilniuje. „Šiaurės Lietuva“, 1932 vasario 21, p. 2; Juozo
Steponavičiaus, Mejero Kurcmano, Karolio Rusino, Stasio Stungurio ir Lejos Vitkinaitės byla su Buninu Fridmanu.
1932-1933. LCVA, f. 632, ap. 1, b. 6453, lp. nenumeruoti; Šiaulių kronika. „Lietuvos žinios“, 1934, balandžio 17
(nr. 87), p. 8.
42. „Vyr. žinios“, II dalis, 1935 kovo 15, Nr. 367, p. 8.
43. LCVA, f. 391, ap. 2, b. 2118, lp. 92; Šiaulių apskrities viršininko leidimas Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio
spaustuvei laikyti chromolitografijos skyrių. Šiauliai, 1923, spalio 15. LCVA, f. 412, ap. 9, b. 183, lap. 69.
44. Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio spaustuvė ir litografija. 1927. LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 824, lp. 5-7; Vaseris A.
Šiaulių spaustuvės. Diplominis darbas. Vilniaus universitetas. Šiauliai [i. E. Vilnius], 1969. VUB RS, f. 85-140, lp.
54, 55, 57.
45. Glosienė A. Poligrafijos įmonės Lietuvoje 1918-1940 metais. „Knygotyra“, 1991, t. 18 (25), p. 54; Papaurėlytė
A. Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) knygos įstaigos. „Knygotyra“, 2001, t. 37, p. 282; Užtupas V. Lietuvos
spaustuvės, 1522-1997. Vilnius; Kaunas, 1998, p. 301; Vaseris A. Šiaulių spaustuvės, lp. 15, 17, 54, 55, 57; LCVA.
F. 388, ap. 2a, b. 49, 824.
46. Skelbimas. Varžytynės. „Naujos Šiaulių naujienos“, 1927 liepos 3, p. 3.
47. Skelbimas. „Šiaulietis“, 1927 gruodžio 25, p. 8.
48. Joffė, Izraelis; Kaplanas, Rafaelis. Prašymas Šiaulių miesto ir apskrities viršininkui. Šiauliai, 1927, gruodžio 27.
LCVA, f. 412, ap. 9, b. 383, lp. 37.
49. Įgaliojimas byloms vesti suteiktas Šolomui Savičiui. Šiauliai, 1930, gruodžio 12. LCVA, f. 632, ap. 1, b. 5755,
lap. 21; Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 193.
50. Areštuotas spaustuvininkas Šolomas Savičius. „Šiaulietis“, 1928 liepos 1, p. 2.
51. [Žinios apie „Grafikos“ spaustuvę]. 1932. LCVA, f. 412, ap. 9, b. 493, lap. 5-7.
52. Registro A Nr. 1535, įrašo eilės Nr. 1, byl. Nr. 1377, „Vyriausybės žinios“, 1938 liepos 23 d., II dalis, Nr. 536,
p. 12.
53. Skelbimas. Savičio ir Šumkauskio spaustuvė (...). „Sietynas“, 1921 spalio 1, nr. 16.
54. Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 375-376.
55. Ežerskis K. Sutikome laikraštį su džiaugsmu. „Raudonoji vėliava“, 1967 birželio 25, p. 3.
56. Vaseris A. Šiaulių spaustuvės, lp. 54-55, 57.
57. Užtupas V. Lietuvos spaustuvės 1522–1997, p. 303.
58. „Įdomus mūsų momentas“, 1935 gegužės 5, p. 1.
59. Glosienė A. Poligrafijos įmonės lietuvoje 1918-1940 metais. „Knygotyra“, 1991, t. 18 (25), p. 54; Petreikis T.
Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 376-377.
60. Užtupas V. Lietuvos spaustuvės 1522–1997, p. 303, 304–305; LCVA, f. 377, ap. 10, b. 302, lp. 1, 4; LCVA, f.
R-741, ap. 2a, b. 626; Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 372.
61. Papaurėlytė A. Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) knygos įstaigos. „Knygotyra“, 2001, t. 37, p. 282;
LCVA, f. 412, ap. 9, b. 45, lp. 5.
62. Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 374.
63. LCVA, f. 402, ap. 8, b. 595, lp. 2, 3.
64. „Vilties“ spaustuvės atidarymas, „Šiaurės Lietuva“, 1932 kovo 20 d., p. 1; Knygos lietuvių kalba 1918-1940:
kontrolinis sąrašas. T. 2, Smulkus spaudiniai: T-Ž. Vilnius, 2013, p. 87 (įr. 12275).
65. 1935 m. rugsėjo 30 d. „Vilties“ spaustuvės išrašytos sąskaitos Nr. 529 originalas saugomas šiauliečio kolekcininko
Česlovo Galkaus rinkinyje.
66. Spaustuvės „Viltis“ žinių lapas. 1932, vasario 29. LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 1743, lp. 23.
67. Pirmoji rotacinė spausdinama mašina Šiauliuose. „Mūsų kraštas“, 1935 balandžio 14, p. 7.
68. „Mūsų kraštas“, 1935 gruodžio 31; Lietuvos tautininkų sąjungos spaustuvė „Viltis“. „Lietuvos aidas“, 1936
Varpai 2018 (39)
124
birželio 27; Užtupas V. Lietuvos spaustuvės, 1522-1997. Vilnius; Kaunas, 1998, p. 309; Knygos lietuvių kalba
1918-1940: kontrolinis sąrašas. T. 2, Smulkūs spaudiniai: T-Ž. Vilnius, 2013, p. 87 (įr. 12275); Petreikis T.
Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 378-379.
69. [Šiauliai], 1940. LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 1814, lp. 1-3.
70. Glosienė A. Poligrafijos įmonės Lietuvoje 1918-1940 metais. „Knygotyra“, 1991, t. 18 (25), p. 54; Užtupas V.
Lietuvos spaustuvės, 1522-1997. Vilnius; Kaunas, 1998, p. 304; Šiaulių spaustuvės 1875–2005. Parodos katalogas
(sud. R. Baristaitė R.). Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 2005, p. 2–3; Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos
knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 372-373; LCVA. F. 388, ap. 2a, b. 1814.
71. „Vyriausybės žinios“, II dalis, 1933 sausio 5, Nr. 256, p. 11.
72. Šiaulių pramonė ir amatai. „Lietuvos aidas“, 1933 gruodžio 2, nr. 274, p. 6.
74. „Bibliografinės žinios“, 1938, p. 158.
75. Bugailiškis P. Spauda, Šiaulių metraštis 1938, Šiauliai: Šiaulių kraštotyros draugija, 1938, p. 50.
76. Kurkime savo spaustuvę. „Sietynas“, 1920 vasario 8 d., nr. 3, p. 1–2. Pasirašo K. B–nis.
77. Būtėnas J. Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas, Vilnius: „Žara“, 2004, p. 203–204.
78. LCVA, f. 391, ap. 2, b. 2118, lp. 92; Baristaitė R. Centrinės Šiaulių miesto dalies gatvių ir jų pavadinimų raida.
// Šiaulių „Aušros“ muziejaus metraštis 1992–2004, Šiauliai „Aušros“ muziejus, 2008, p. 54–55.
80. LCVA. F. 388, ap. 2a, b. 301.
81. Naudžiūnas B. Laiko uždangą praskleidus. Iš atsiminimų. „Raudonoji vėliava“, 1970 rugsėjo 26, p. 2, 4.
82. Šiauliai: „Titnago“ [leid. ir] sp., 28 lp. Tekstas vienoje lapo pusėje.
83. Šiaulių universiteto bibliotekos (toliau – ŠUB) Retų leidinių skyrius. Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvas.
84. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 1994, p. 306.
86. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 1994, p. 306.
87. ŠAM saugomos civilinės bylos Nr. 602, 607, 712, 713, 714, 716. Bugailiškio P. segtuvas 125b.
88. Dr. Šliūpas grįžo į Šiaulius. „Naujos Šiaulių naujienos“, 1927 gegužės 15, p. 1.
89. „Vyriausybės žinios“, 1934 liepos 6 d., II dalis, Nr. 332, p. 4; Dr. J. Šliūpo spaustuvė „Titnagas“ iš varžytynių už
Lietuvos Prekybos ir pramonės banko skolas. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 rugpjūčio 5, p. 1.
90. „Vyriausybės žinios“, 1935 sausio 4 d., II dalis, Nr. 357, p. 12.
91. Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 377-378.
92. Sąrašas pramonės įmonių, esančių Šiaulių I apyl. mokesčių inspekcijos ribose 1940 m. Šiaulių regioninis valstybės
archyvas. Įmonių ir įstaigų sąrašas, F. 269, aprašas Nr. 1a, bylos Nr. 13.
93. LVA, f. 1655, ap. 1, b. 107, l. 66 (LCB 1943 rugsėjo 25 d . raštas F. Kiršai ir S. Miglino prierašas-atsakymas).
94. Krivickas J. Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1991-1996). Šiauliai: „Saulės delta“, 1997, p. 9;
Petreikis T. Regioninė knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu, p. 370.
95. Diktanas M. Gyvenimo aprašymas. 1954 rugpjūčio 7 d. rankraštis. Kopija saugoma autoriaus archyve.
96. Spaustuvės „Titnagas“ spartuoliai. „Raudonoji vėliava“, 1945 rugsėjo 12, p. 1.
97. Plečiama „Titnago“ spaustuvė. „Raudonoji vėliava“, 1949 lapkričio 19, p. 1.
98. Karklelienė E. Spaustuvės įrenginimai nenutyla jau 90 metų. „Šiaulių kraštas“, 2013 rugsėjo 25, p. 1, 7.
Jonas NEKRAŠIUS
Varpai 2018 (39)
125
MINDAUGAS PELECKIS
RELIGINIų PRAKTIKų
ĮVAIROVĖ INDONEZIJOS BALIO
IR JAVOS SALOSE: LYGINAMOJI
ANALIZĖ
Šįkart rubrikoje, skirtoje pažinti kitoms
kultūroms, kad geriau pažintume
savąją, - mokslinis straipsnis, parengtas
remiantis ne tik teorine medžiaga, bet ir
autoriaus kelionėmis.
Indonezija vadinama didžiausia musulmoniška valstybe pasaulyje, tačiau taip
yra greičiau dėl absoliutaus musulmonų skaičiaus Indonezijos Respublikoje (220 iš
252 mln. gyventojų, arba 87 proc.), bet jokiu būdu ne dėl to, kad islamas Indonezijoje yra vienintelis tikėjimas. Šalies Konstitucijoje, garantuojančioje bet kurios religijos laisvę, ir iš hinduizmo atkeliavusiame Penkių principų (Pancasila) įstatyme
numatyta, kad valstybinės religijos yra šešios: islamas, protestantiškoji krikščionybė, katalikiškoji krikščionybė, hinduizmas, budizmas ir konfucianizmas. Indonezijos Respublikos piliečiai savo asmens tapatybės dokumente turi teisę nerašyti, kokį
tikėjimą išpažįsta, vis dėlto šioje šalyje viešas pasiskelbimas ateistu ar agnostiku gali
pelnyti kelerius metus kalėjimo dėl įstatymo, draudžiančio šventvagystę.
Varpai 2018 (39)
126
23 metų Dievo Višnaus skulptūra Garudos Višnaus Kenčianos kultūriniame parke Ungasane (Balis).
Indonezijoje gausu įvairių religinių praktikų, kurios nėra valstybinės religijos,
šios praktikos nėra draudžiamos, nors dominuojanti javiečių tautos (42 proc. gyventojų) ir musulmonų religijos (87 proc.) dalis į praktikuojančius senuosius tikėjimus
šalies gyventojus kartais žiūri kiek pašaipiai ir atlaidžiai juos vadina „primityviais
žmonėmis“.
Mūsų lyginamojoje analizėje pasitelksime dvi kardinaliai priešingas, tačiau istoriškai glaudžiausiai susijusias Indonezijos salas: Javą ir Balį. Balis – indonezietiškojo
hinduizmo, sumišusio su senaisiais tikėjimais ir budizmu, citadelė. Java – valdžios
aparato, islamo tvirtovė, tačiau šias dvi salas sieja unikalios ir iki šiol gyvos religinės
praktikos, senovinės šventyklos (candi), piligrimystės vietos ir didžiulę sanskrito įtaką
patyrusios javiečių ir baliečių kalbos. Vandens (brastos) religija (agama tirta), praktikuojama Balyje, ir prie Bromo kalno Javoje gyvenančių tengerų hinduizmas, susipynęs su animizmu, puikiai dera Indonezijos religinių praktikų paletėje.
Varpai 2018 (39)
127
Religinių praktikų įvairovė Indonezijos salyne
Prieš analizuodami religinių praktikų įvairovę Javos ir Balio salose, privalome
suvokti, kokia sudėtinga yra religinių praktikų įvairovė visoje Indonezijoje, arba Nusantaroje (indonez. „Salynas“).
Indonezijos centrinio statistikos biuro duomenimis[1], 2010 m. Indonezijoje
islamą išpažino 87,18 proc. gyventojų, krikščionybę – 9,87 proc., hinduizmą – 1,69
proc., budizmą – 0,72 proc., „kitas religijas“ – 0,56 proc.
„Kitos religijos“ – tai 245 tikėjimai (tiek jų nustatė Indonezijos Religijos ir
Taikos konferencija, ICRP[2]), kuriuos politikai artimiausiu metu ketina pripažinti
lygiateisiais šešioms valstybinėms religijoms[3].
ICRP teigimu, Indonezijos laukia ypatinga religijų laisvė[4].
Kol politikai ginčijasi tarpusavyje, pagrindinis šalies filosofinis principas (Dasar
Negara) Pancasila nurodo „tikėjimą vienu, vieninteliu Dievu“ (Ketuhanan Yang
Maha Esa), „teisingą, civilizuotą visuomenę“ (Kemanusiaan Yang Adil dan Beradab),
„Indonezijos vienybę“ (Persatuan Indonesia), „demokratiją, kuriamą vadovaujantis
vidine išmintimi, atsirandančia vienbalsiai tam pritarus atstovų apsvarstymams“
(Kerakyatan Yang Dipimpin oleh Hikmat Kebijaksanaan, Dalam Permusyawaratan
dan Perwakilan) ir „socialinį teisingumą visiems Indonezijos žmonėms“ (Keadilan
Sosial bagi seluruh Rakyat Indonesia).
Pancasila Indonezijoje įsigaliojo 1945 m. birželio 1 d. Jį sukūrė (Smith, Roger
M (ed) (1974). Southeast Asia. Documents of Political Development and Change. Ithaca
and London. pp. 174–183.) būsimasis pirmasis Indonezijos Respublikos prezidentas Sukarno (1901–1970). Tai buvo sunkūs laikai Indonezijai, tuo metu kovojusiai
su kolonistais olandais ir japonais. Japonams pasidavus, 1945 m. rugpjūčio 17 d.
paskelbta Indonezijos nepriklausomybė, tais pačiais metais įsigaliojo ir Pancasila bei
Indonezijos Konstitucija (Undang-Undang Dasar Negara Republik Indonesia Tahun
1945 arba UUD’45[5])
XI Indonezijos Konstitucijos skirsnis (Bab XI. Agama) vadinasi „Religija“. Tai
– vienas, 29-asis, Konstitucijos straipsnis (pasal), sudarytas iš dviejų dalių: „1) Valstybė paremta tikėjimu Vienu ir Vieninteliu Dievu; 2) Valstybė garantuoja visiems
žmonėms religijos ar tikėjimo laisvę“. [(1) Negara berdasar atas Ketuhanan Yang Maha
Esa. (2) Negara menjamin kemerdekaan tiap-tiap penduduk untuk memeluk agamanya
masing-masing dan untuk beribadat menurut agamanya dan kepercayaan itu.[6]]
Įdomu tai, kad žodis Dievas Indonezijos Konstitucijoje minimas tris kartus:
Preambulėje, 9 („Prezidento ir viceprezidento priesaika“) ir 29 straipsniuose. Indoneziečių kalba (Bahasa Indonesia) Dievas įvardijamas kaip Ketuhanan („dieviškumas, Dievas“), šis terminas papildė Islamo išpažinėjų norą Konstitucijoje rašyti vien
tik žodį Allah, kadangi tai galimai įžeistų kitų tikėjimų Indonezijos gyventojus. Vis
dėlto Preambulėje ir 9 straipsnyje, reglamentuojančiame prezidento ir viceprezidento
priesaiką, minimi abu terminai – Ketuhanan ir Allah.
Sukarno pasiūlytas, vadinamojo Devynių komiteto (Panitia Sembila) kiek patobulintas penkialypis principas iki šiol veikia, yra gerbiamas Indonezijoje, todėl šią
Varpai 2018 (39)
128
Budos statula Balyje; jis gerbiamas ne mažiau nei senieji bei hinduizmo dievai.
šalį paverčia unikalia savo neįprastu socializmo, nacionalizmo ir monoteizmo deriniu. Pancasila simbolis – iš hinduizmo atkeliavęs Višnaus palydovas, mitinis paukštis
Garuda (Garuda Pancasila), laikantis Indonezijos nacionalinį devizą senąja javiečių
kalba: Bhinnêka tunggal ika („Skirtybių vienybė“, pažodžiui: „Skirtinga viena ji, jos
dharma nedvejina“). Ši frazė – iš XIV a. Mpu Tantularo parašyto eilėraščio „Kakawin
Sutasoma“ („Eilėraštis apie Bodhisatvą“):
Rwāneka dhātu winuwus Buddha Wiswa,
Bhinnêki rakwa ring apan kena parwanosen,
Mangka ng Jinatwa kalawan Śiwatatwa tunggal,
Bhinnêka tunggal ika tan hana dharma mangrwa.
Sutarimą tarp hinduistų (ypač Šivos garbintojų) ir budistų propaguojantis eilėraštis gali būti verčiamas maždaug taip:
Du elementai, pasakyta, [yra] Buddha [ir] Wiswa [Wiswa – ėjimo aplink
švenyklą ritualas, kai kartojama mantra, skirta Šivai],
Varpai 2018 (39)
129
Skirtinga šitai, bet patiria susidvigubinimą,
Jie išties skirtingi, tačiau kaip tas skirtybes galima atpažinti iš pirmo žvilgsnio,
Jeigu Džinystė [Budizmas] ir Šivystė – viena,
Skirtinga tai [ar] viena tai, nėra dharmos, kuri dvejinasi.
Garuda Pancasila kaip nacionalinis simbolis, reprezentuojantis Pancasila ideologiją, įsigaliojo 1950 m. vasario 11 d. Simbolyje – skydas, sudarytas iš penkių dalių:
herbo su nacionalinėmis spalvomis, plonytės juodos linijos (simbolizuoja ekvatorių,
dalijantį Indonezijos archipelagą); bantengo (javietiškojo laukinio buliaus, simbolizuojančio ketvirtąjį principą, draugiškumą, bendrai, be ginčų priimamus sprendimus; bantengas – ramus, draugiškas gyvūnas); banjano medžio (trečiasis principas,
Indonezijos vienybė, nes banjanas, arba bengalinis fikusas, žinomas kaip didžiules
šaknis ir šakas turintis medis); ryžių ir medvilnės varpų (penktasis principas, socialinis teisingumas); auksinės grandinėlės iš keturkampių ir apvalių grandžių (antrasis
principas, simbolizuojantis nuoseklias žmonių kartas; apvali grandis – tai moteris,
kvadratinė – vyras). Juodame skyde esanti penkiakampė (tai simbolizuoja Islamą,
krikščionybę, hinduizmą, budizmą ir socializmą) žvaigždė – tikėjimo Dievu simbolis. Juoda spalva reiškia Muhammadą, Islamo Pranašą. Garuda kojomis suspaudęs
popieriaus ritinį su minėtu nacionaliniu devizu. Ant kiekvieno Garudos sparno – po
17 plunksnų, 8 – ant uodegos, 19 – ant uodegos pagrindo, 45 – ant kaklo (tai simbolizuoja „17/8/45“ – Indonezijos nepriklausomybės dieną).
Indonezietiškame Pancasila susipina kelių religijų konceptai: hinduistinis Tat
Twam Asi (sanskr. तत् त्वम् असि „tai tu esi“); islamiškasis Fardu Kifaaya (arab. fard
– „priedermė“, kifaaya – „pakankamumas“; kolektyvinės, bendruomeninės Priedermės konceptas, skirtingas nuo asmeninės priedermės Fard ayn, – pagal islamiškąją
sampratą Fardu Kifayah reiškia priedermę, kuri tokia yra tik tada, jei jos niekas iš
bendruomenės neįvykdo, – tada nusideda visi bendruomenės nariai, kitaip sakant,
tai reiškia kolektyvinę priedermę, kažką panašaus į indonezietišką gotong royong,
abipusio bendradarbiavimo, sampratą, kai dirbama kartu, kad būtų pasiektas norimas rezultatas); krikščioniškasis Heb Uw naasten lief gelijk U zelve, God boven alle
(oland. „Turėk savo artimą mylimą kaip pats save, Dievas virš visko“) ir javietiškasis
mesianistinis Ratu Adil (Satria Piningit, „Teisingasis (-oji) karalius / karalienė“), implikavęs socialinio teisingumo (Keadilan sosial) konceptą. Ypač svarbi Indonezijoje
javiečių tradicinės religijos ir mitologijos įtaka. Ratu Adil – tai mesijas (lytis neapibrėžta, indoneziečių kalboje giminių nėra, tad ir etimologiškai nėra aišku, ar Ratu
– karalius, ar karalienė), tas, kuris ateis ir atneš visam pasauliui tvarką. Pranašystės
apie Ratu Adil, parašytos legendinio karaliaus ir pranašo Džajabajos (Džojobojos),
gyvenusio XII a.[7], paplito, kai Indoneziją užkariavo olandai. Džajabaja savo pranašysčių knygoje Prelambang Joyoboyo rašė, kad baltieji Javą valdys 300 metų, o dar
vieno žmogaus gyvenimo trukmės laikotarpį valdys „geltonieji nykštukai“, kol grįš
Ratu Adil. Kai Japonija 1942 m. pradžioje okupavo Nyderlandų Istindiją, daugybė
indoneziečių šoko gatvėse, manydami, kad Japonijos armijos atėjimas simbolizuoja
Varpai 2018 (39)
130
Senovės baliečių dievybė.
mesijo atėjimo artėjimą. Todėl daugeliui javiečių japonai buvo ne okupantai, o išlaisvintojai (R. B. Cribb, Audrey Kahin: 2004. Historical dictionary of Indonesia: Volume
51 of Historical dictionaries of Asia, Oceania, and the Middle East. Scarecrow Press,
2004). Japonai išlaisvino indoneziečių nacionalistus iš olandų kalėjimų, pasamdė
juos dirbti civiliais tarnautojais, administratoriais. Po to, kai 1944 m. tapo aišku,
kad Japonija karo nelaimės, 1945 m. rugpjūčio 9 d. Japonija suteikė Indonezijai
nepriklausomybę. Daugelis mano, kad Ratu Adil atvyks tada, kaip teigiama Džajabajos pranašystėje, kai „geležinės gurguolės be arklių ir laivai plaukios dangumi“. Tada,
pasak Džajabajos, ateis Indonezijos aukso amžius. Būta įvairių versijų, kas galėtų būti
paslaptingasis Ratu Adil: tarp kandidatų buvo Javos princas Diponegoro (arba Dipanegara, 1785–1855), antrasis Indonezijos viceprezidentas ir devintasis Džogdžakartos sultonas Hamengkubuwono IX (1912–1988), pirmasis prezidentas Sukarno.
Antrasis Indonezijos prezidentas Suharto (1921–2008) 1982 m. liepą savo
kalboje pareiškė[8], kad tobulo gyvenimo raktas (ilmu kasampurnaning hurip) yra
Pancasila, tačiau būtina atkreipti dėmesį ne tik į iš svetur atkeliavusias religijas hinduizmą ir Islamą, bet ir į senovės javiečių tikėjimus, vadinamus Kejawèn (arba Kebatinan, Agama Jawa, Kepercayaan). Kejawèn – unikali Javos religinė praktika, kurioje susipina animizmas, budizmas, Islamas (ypač sufijų mokymai).
Varpai 2018 (39)
131
Nors Indonezijos musulmonai bijojo, kad Pancasila gali virsti kvazireliginiu
kultu, Suharto nurodymu 1983 m. Indonezijos parlamentas priėmė rezoliuciją Tap
MPR No 11/1983, kuri liepė visoms Indonezijos organizacijoms vadovautis Pancasila.
Indonezietiškąjį penkialypį principą sukritikavo Tarptautinė humanistų ir
etikų sąjunga (IHEU), teigusi, kad Pancasila pažeidžia ateistų teises. Galbūt todėl
Indonezijos baudžiamajame kodekse atsirado straipsnis, leidžiantis išpažinti bet
kurią religiją, išskyrus ateizmą, kurio viešas propagavimas gali baigtis keleriais metais
kalėjimo[9]. Nepaisant to, nuo 2008 m. spalio egzistuoja organizacija „Indonesian
Atheists“[10]. Jos nariai yra surengę kelis viešus susitikimus Džakartoje ir kituose
Indonezijos miestuose, tačiau dažniausiai bendrauja per feisbuką ir tviterį.
2010 m. „Pew Research Center“ atlikta apklausa parodė, kad 30 proc. Indonezijos gyventojų neprieštarautų, jei Islamo atsisakiusieji būtų baudžiami mirties
bausme[11].
Daugelis Indonezijos tikėjimų, kurie bent kol kas dar nėra pripažinti valstybiniais, tačiau jokiu būdu nedraudžiami (greičiau – skatinami), galėtų būti priskirti
animizmui ir protėvių garbinimui. Tokie būtų, pvz., šie tikėjimai: sundaniečių Sunda
Wiwitan, dajakų Kaharingan, batakų Parmalin arba Malim, toradžių Aluk To Dolo
(„Protėvių kelias“), baliečių ir javiečių Agama Tirta („šventojo vandens religija“),
sinkretiškas osingų ir javiečių Abangan (Islamo, hinduizmo, budizmo, animizmo ir
Kejawèn mišinys; jav. abang „raudonas“), minangkabau tautos Adat Perpatih, sasakų
Wetu Telu arba Bodha ir daugybė kitų Kalimantano, Sulavesio, Papua regionų religijų.
Pasaulinių tradicinių religijų hinduizmo, Islamo, budizmo indonezietiškosios
atmainos taip pat yra gerokai nutolusios nuo jų religinių praktikų tuose kraštuose,
iš kurių yra kilusios. Istoriškai taip susiklostė, kad Indonezijoje yra daugybė įvairių
religijų sluoksnių. Pasaulinės religinės tradicijos į milžinišką Indonezijos salyną atkeliavo iš Indijos, Kinijos, Portugalijos, arabų kraštų, Nyderlandų. Pirmieji Indoneziją
(tiksliau, Sumatrą, Javą ir Sulavesį) pasiekė hinduistai ir budistai II–IV a. V a. Javoje
pradėjo vystytis Šivos garbintojų atšakos hinduizmas, taip pat ir budizmas. Įkurtos
hinduistų ir budistų valdytos Kutajaus, Sailendros, Srividžajos, Madžapahitų karalystės (350–1527). Didžiausias pasaulyje budistinis Borobuduro monumentas (825)
pastatytas maždaug tuo pat metu, kaip milžiniška hinduistinė Prambanano šventykla
(850). Abi jos yra netoli viena kitos Javos saloje. Auksiniu Indonezijos istorijos amžiumi vadinama milžiniška Madžapahitų imperija (jav. Karaton Mojopahit, indonez.
Kerajaan Majapahit, 1293–1527), kurioje išpažintas hinduizmas, budizmas ir, žinoma, nacionalinis javiečių tikėjimas Kejawèn. Tuo metu klestėjo senoji javiečių, taip
pat daug skolinių iš sanskrito turinti kawi kalba.
Islamas į Indoneziją atkeliavo dar XI a., o paplito XIII–XIV a. Pirmasis valdovas, atsisakęs hinduizmo ir 1136 m. priėmęs Islamą, buvo netoli Tailando esančios
Kedaho karalystės karalius Phra Ong Mahawangsa (titulas Phra Ong – tajiškas, jį
galima būtų versti Jos Karališkoji Eminencija Princas), tapęs pirmuoju Kedaho sultonato sultonu Mudzafaru Šahu I.
Apie Islamą Sumatroje 1292 m. rašė Marco Polo. Manoma, kad pirmieji mu-
Varpai 2018 (39)
132
Baliečių šventyklos garsėja gausybe ornamentų.
sulmonai į Indoneziją atkeliavo iš Gudžarato Indijoje, jie paplito Sumatros vakaruose ir Javos rytinėje dalyje. XV a. pab. Indonezijoje buvo jau 20 musulmoniškų
karalysčių, ėmusių dominuoti regione.
Tuomet scenoje pasirodė portugalai, atnešę katalikybę į Floreso ir Timoro
salas, bei olandai, pasidalinę protestantizmu.
1965–1966 m. taikus religijų sugyvenimas Indonezijoje nutrūko – buvo bandyta nuversti valdžią, išžudyta daugiau kaip 0,5 mln. žmonių, per milijoną įkalinti.
Pagrindinis kaltinimas indoneziečiams – neva jie priklausė Indonezijos komunistų
partijai (PKI). Ji uždrausta, pirmajam prezidentui Sukarno, propagavusiam Nasakom (indonez. NASionalisme, Agama, KOMunisme – „nacionalizmas, religija, komunizmas“) doktriną, teko pasitraukti, jo vietą užėmė antrasis prezidentas Suharto,
už kurio stovėjo armija ir politinis Islamo sparnas. Minėtosios žudynės daugelyje
Indonezijos istorijos vadovėlių neminimos, apie jas šalyje kalbama nenoriai, pasaulyje taip pat apsimesta, kad jų nebuvo. Vienoje išslaptintų JAV Centrinės žvalgybos
valdybos ataskaitų teigiama, kad 1965–1966 m. žudynės Indonezijoje – „vienos baisiausių masinių skerdynių XX a. kartu su sovietų nusikaltimais 4-ajame dešimtmetyje, nacių žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metu bei 6-ojo dešimtmečio maoistų
siautėjimu Kinijoje“[12].
Varpai 2018 (39)
133
Šiuo metu Indonezijoje religijų praktika demokratiškai stabili, išskyrus minėtą
dievoneigą. Tarp musulmonų vyrauja šafitų teisės mokyklą propaguojantys sunitai,
o šariatą propaguojanti Pusmėnulio partija 2009 m. rinkimuose teužėmė dešimtąją
vietą. Nepaisant kelių skaudžių incidentų Balyje ir Javoje, dėl kurių atsakomybę
prisiėmė indoneziečių ekstremistai, šalyje vyrauja itin nuosaikus Islamas.
Krikščionys Indonezijoje griežtai atskiriami į dvi „atskiras“ religijas – katalikybę ir protestantizmą. Sulavesyje 17 proc. gyventojų – protestantai, tą patį galima
pasakyti apie 65 toradžių, nemažą dalį batakų. Nemažą dalį protestantų sudaro Indonezijos kinai. Kai kuriuose šalies regionuose ištisi kaimai priklauso vienai denominacijai, pvz., adventistams, liuteronams, presbiterionams, Gelbėjimo Armijai, Keturkampės Evangelijos bažnyčiai. Protestantų daugiausia galima rasti Papua ir Šiaurės
Sulavesyje (atitinkamai – 60 ir 64 proc. gyventojų). Neretai įvairiuose Indonezijos
kampeliuose galima sutikti baltai apsirengusias vienuoles iš Papua, kurios labai gerbiamos.
Katalikybė buvo portugalų „mainai“ už prekybą prieskoniais. 1534 m. Molukuose žengtas pirmasis katalikybės skleidimo žingsnis, o jau 1547 m. pirmasis katalikų misionierius, jėzuitas šv. Pranciškus Ksaveras apkrikštijo kelis tūkstančius indoneziečių, vėliau jis iškeliavo į Japoniją ir Kiniją. Olandai labai nemėgo katalikų,
todėl, įgavę valdžią Indonezijoje, į kalėjimus sodindavo katalikų kunigus ir juos pakeisdavo savais šventikais. Apie 1800 m. olandų katalikai dominavo Indonezijoje iki
pat jos nepriklausomybės. Didžioji katalikų dalis Indonezijoje dabar gyvena Vakarų
Kalimantane, Papua ir Rytų Nusa Tengaroje (ypač Floreso ir Vakarų Timoro salose).
Hinduizmas (Agama Hindu Dharma) Indonezijoje vertas atskiros analizės,
kadangi jis nesunkiai inkorporavo austroneziškuosius elementus: tikėjimą protėvių
vėlėmis hyang, šventojo vandens religiją agama tirta. Hinduistų epai „Mahabharata“
ir „Ramajana“ tapo neatskiriama Indonezijos kultūros dalimi – pagal juos kuriami unikalūs pasaulyje šokiai, wayang lėlių teatro vaidinimai. Beveik bet kur Balyje
ir Rytų Javoje galima pamatyti Krišnos (Kresna) ir Ardžunos (Arjuna) skulptūras.
Balietiškas hinduizmas ritualą pirmiausia sieja su menu, o ne šventraščiais ir įstatymais. Tri Hita Karana principas liepia žmogui harmoningai sugyventi su Dievu,
gamta ir kitais žmonėmis. Tri Hita Karana (bal. „trys gerovės priežastys“) yra Balio
salos gyventojų filosofijos kvintesencija. Ji liepia rūpintis salos aplinkosauga, žmonių
socialine gerove, nacionaline drėkinimo sistema subak. Apie Tri Hita Karana APEC
viršūnių susirinkime 2013 m. kalbėjo Indonezijos Prezidentas Susilo Bambangas
Yudhoyono.
Indonezijoje gyvena daugiau kaip 10 mln. (kitais duomenimis – apie 18 mln.)
hinduistų; tai ketvirta pagal dydį hinduistinė šalis pasaulyje. 93 proc. Indonezijos
hinduistų gyvena Balio saloje, taip pat Javoje, Sumatroje, Lomboke, Kalimantane,
Sulavesyje. Kadangi oficialiai sikhizmas kol kas nėra pripažintas valstybine religija, jis
priskiriamas prie hinduizmo.
Indonezietiškajame hinduizme didžiulį vaidmenį atliekančios protėvių vėlės
hyang – nematomos, tačiau turinčios antgamtinių galių. Kai kurios šių vėlių gali būti
ne tik protėviai, bet ir dvasinės būtybės. Hyangʼai gyvena pasaulyje, vadinamame
Varpai 2018 (39)
134
Skulptūra Tirtha Empul vandens šventykloje Balyje.
kahyangan, tai maždaug atitinka rojų (indonez. svarga). Hyangʼų koncepto šaknys
– senovės Indonezija, į kurią dar nebuvo įžengusi hinduisto, budisto, musulmono
ar krikščionio koja. Protėvių garbinimas svarbus ir nehinduistiniuose nijasų, dajakų,
toradžių, papuasų bei daugybės kitų etninių Indonezijos grupių tikėjimuose. Tikima,
kad senosios dieviškosios dvasios hyang gyvena kalnuose, ypač vulkanuose, taip pat
dideliuose medžiuose, akmenyse, miškuose (džiunglėse). Kalnai vadinami šventais.
Žodžio hyang etimologija – sundaniečių kalbos žodis nga-hyang, reiškiantis „išnykimą, nematomumą“ (plg. indonez. hilang – „išnykti“).
Hyangʼai gyvena ir balietiškose šventyklose purose, kurios įkurtos kalnuose
(pura parahyangan). Prie jūros pastatytos nuo blogų dvasių apsaugančios pura segara.
Balyje tikima, kad hyangʼai juda tiesiomis linijomis, todėl tradiciniame
baliečių name prie pat durų yra kreiva siena aling-aling, neleidžianti į namus patekti
dvasioms. Panašus į hyangʼų konceptas yra japonų šintoizmo religijoje (kami), Filipinuose (diwata), Britanijoje (corpse road, lychgate) ir kitur.
Pirmoji hinduistinė karalystė – sundaniečių Tarumanagara Vakarų Javoje
– gyvavo 358–669 m. Archeologų duomenimis, joje pirmuosius įrašus akmenyje
(tokie akmenys vadinami prasasti) sanskrito kalba (Vengi raštu) paliko karalius Purnawarman (valdė 395–434 m.), garbinęs Višnų. „Mahabharatoje“ ir kituose šalti-
Varpai 2018 (39)
135
niuose apie Javą ir kitas Indonezijos šalis užsimenama dar I a. XIV a. indoneziečių
pasakų rinkinyje „Tantu Pangelaran“ vartojama daug sanskritiškų žodžių, hinduizmo
dievybių vardų, iš Indijos kilusių religinių konceptų. Senovinės šventyklos candi,
atkastos Javoje, patvirtina, kad V a. jose garbintas Šivos lingamas, Parvatė, Višnus,
Brahma, Ardžuna. Baliečiai ir javiečiai iš hinduizmo perėmė Om simbolį, jis rašomas
baliečių ir javiečių rašmenimis. Om tat sat ekam eva advitiyam („Om, tai yra viena,
begalinė, nedalijama esatis“), – rašoma 1958 m. birželio 14 d. Balio hinduistų peticijoje, kuri pareikalavo leisti praktikuoti hinduizmą. Kadangi peticijos reikalavimas
sutapo su Indonezijos Konstitucijos reikalavimu garbinti Vieną Dievą, baliečiams Indonezijos Religijos ministerija leido oficialiai garbinti „nedalijamąjį vienį, absoliutų
dieviškąjį kosminį įstatymą, dieviškąjį visatos valdovą“ Ida Sanghyang Widhi Wasa,
dar vadinamą Acintya (sanskr. „tas, kurio neįmanoma įsivaizduoti“), Tunggal (bal.
„vienybė“). Tai – hinduistinio Brahmano ekvivalentas.
Hinduizmas oficialia Indonezijos religija tapo 1962-aisiais, penktasis sąraše.
Netrukus hinduistais viešai pasiskelbė ne tik Balio, bet ir Rytų Javos, Pietų Sulavesio,
Šiaurės Sumatros, Centrinio ir Pietų Kalimantano gyventojai. Buvo įkurta hinduizmo plėtra besirūpinanti organizacija Parisada Hindu Dharma (P.H.D.).
Indonezietiškajame hinduizme Vieno Dievo manifestacijos yra Brahma (kūrėjas), Wisnu (saugotojas), Siva (griovėjas). Pagrindiniai indonezietiškojo hinduizmo
tekstai – Vedos ir Upanišados, taip pat Puranos, „Mahabharata“ ir „Ramajana“.
Indonezijos hinduistai pripažįsta keturlypį dvasingumo kelią Catur Mārga, sudarytą iš bhakti mārga (atsidavimas dievybėms, jų garbinimas; tai – populiariausias
Balyje dvasingumo kelias), jnana mārga (žinojimo kelias), karma mārga (darbų kelias) ir raja mārga (meditacijos kelias).
Galutinis Indonezijos tikinčiųjų tikslas – moksha, savęs suvokimas ir išsilaisvinimas.
Balietiškasis hinduizmas turi savo išskirtinę atmainą agama tirta, kuri turi
nemažai paralelių su baltiškaisiais tikėjimais[13].
Balio saloje yra daugiau kaip 20 tūkst. šventyklų – pura. Kiekvienuose namuose galima aptikti nedidelę „namų šventyklėlę“, o šeimynos turi savo dievybę, Kula
dewa. Baliečiai gyvena pagal savo 210 dienų pawukon kalendorių, sudarytą ne iš mėnesių, o iš 10 savaičių, kuriose yra skirtingas skaičius dienų (nuo 1 iki 10). Savaitės,
kuriose yra po 5, 7 ir 10 dienų, yra rituališkai svarbios (urip). Ypatingomis laikomos
ir penkių bei septynių dienų savaitės pancawara ir saptawara.
Balyje naudojamas ir dar vienas kalendorius, paremtas ne Saule, o Mėnuliu
ir vadinamas saka. Jis paremtas Mėnulio fazėmis ir yra maždaug tokios pat trukmės
kaip grigališkieji metai. Saka kalendoriuje – 12 mėnesių (sasih) po 30 dienų, jis
trunka 354–355 dienas. Mėnesių pavadinimai (pvz., kasa, karo, katiga, kapat, kalima
ir kt.) kilę iš senovės baliečių ir sanskrito kalbų skaičių pavadinimų. Saka kalendorius
pradedamas unikalia Nyepi švente, tiksliau, Tylos diena, kurios metu draudžiama
kalbėti, nieko netransliuoja radijas ir televizija, išjungiamas internetas ir mobilieji
telefonai, gatvėse nėra nė gyvos dvasios, žmonės niekur neina iš namų, negamina,
apskritai nieko nedirba. Turistams neleidžiama išeiti iš viešbučių. (Tyliai) dirba tik
Varpai 2018 (39)
136
Candhi Sukuh šventykla Centrinėje Javoje.
specialiosios tarnybos (ypač greitoji). Tylos šventė Hari Raya Nyepi yra balietiškojo
saka kalendoriaus naujieji metai, tai didžiausia hinduistinė šventė Balyje ir visur
Indonezijoje, kur praktikuojamas hinduizmas. Naujųjų metų išvakarėse kaimai
išvalomi, dvi dienas gaminamas maistas, o vakare stengiamasi sukelti kuo daugiau
triukšmo, kad būtų išvaikytos piktosios dvasios. Paprastai Nyepi vyksta kovo ar
balandžio mėnesį. Ši svarbi šventė suvienija visą Balį.
Dar viena svarbi šventė – Hari Raya Galungan, trunkanti 10 dienų ir vykstanti
kas 210 dienų. Ji simbolizuoja dievų ir senųjų žemės dvasių sugrįžimą į savo ainių
namus.
Rengiama ir žinijos, mokslo, literatūros deivės Saraswati šventė Hari Raya
Saraswati. Balio hinduistai tiki, kad žinojimas – svarbiausias mediumas, padėsiantis
žmogui pasiekti savo gyvenimo tikslus. Saraswati šventės metu jai aukojamos aukos,
sudedamos ant palmių lapų manuskriptų lontar. Saraswati diena švenčiama kartą per
metus, tai pirmoji pawukon kalendoriaus diena. Tądien visose šventyklose ir mokymo įstaigose Balyje nuo ryto iki vakaro meldžiamasi. Vaikai tradicinius pyragėlius ir
vaisius neša iš mokyklų į šventyklas.
Javiečiai turi 1633 m. sultono Agungo sukurtą savą kalendorių, naudojamą
kartu su grigališkuoju ir islamiškuoju. Iki jo Javoje naudotas Saka kalendorius,
skaičiuojamas nuo 78 m.
Varpai 2018 (39)
137
Šventyklos sargybinis Bhairava, Šivos įsikūnijimas, Balyje.
Balio hinduistai turi daug ritualų, tiksliau, esminiai įvykiai – vaiko gimimas,
lytinis subrendimas, vestuvės, laidotuvės (kremacija), net oficialiai nelegalios gaidžių
peštynės, gyvūnų kraujo nuleidimas caru, gyvūnų žudymas, skirtas žemės dvasioms
buta kala, – yra griežtai ritualizuoti ir vyksta tik tam tikromis „geromis“ dienomis.
Vieni svarbiausių ritualų susiję su menu, ypač šokiu, kuriame dalyvauja ragana
Rangda (ji simbolizuoja adharmą, chaosą) ir dvasia liūto arba tigro (labiau panašaus
į tibetietišką jaką) kauke Barongas (dharma, kosmosas, tvarka). Barongo ir kito svarbaus – ugnies arba kecak – šokio metu transą patiria ne tik jo dalyviai, bet ir žiūrovai.
Šių šokių esmė – amžina gėrio ir blogio, esančio kiekviename mūsų, kova. Paprastai
šokiai baigiasi be aiškaus happy endʼo, – nelaimi nė viena pusė, nes minėtoji kova yra
amžina.
Balyje žmonės istoriškai skirstomi į keturias kastas catur wangsa: šventikus
(brahmana), karius (satriya arba Deva), prekeivius (waisya) ir žemdirbius, amatininkus bei nekilmingus žmones (sudra). Neliečiamųjų kastos Balyje ir Javoje nėra. Iš
tikro dabar kastų sistema yra beveik išnykusi, wangsos, ypač kaimuose (desa), esančiuose Balio aukštikalnėse, beveik neegzistuoja, o santuokos nėra endogaminės. Istoriniai įrašai rodo, kad Balio karaliai ir kaimų vadai buvo kilę iš įvairių visuomenės
sluoksnių.
Vandens religija agama tirta, turinti nemažai panašumų su baltiškaisiais ri-
Varpai 2018 (39)
138
Senovės baliečių dievybė, kurios vardo neatmena ir vietiniai gyventojai.
tualais, yra vadinamųjų agamiškųjų, arba tantrinių, religijų sudedamoji dalis. Agamų
kilmė ir chronologija nėra tiksliai žinomos. Egzistuoja 28 šivaistinės, 77 šaktistinės ir
215 višnaistinių agamų bei nemažai antrinių agamų, vadinamųjų upagamų[14]. Tai
ne tik religinės, tantrinės, šventyklų kūrimo, meditacijos, jogos praktikos, bet ir filosofinės doktrinos. Manoma, kad agamos atsirado dar iki sukuriant Vedas[15], iš jų
išsivystė tantrinių elementų turinčios religijos hinduizmas, budizmas ir džainizmas.
Agamiškosios religijos antipodas – nigama. Šiuolaikinis hinduizmas – agamos ir nigamos amalgama.
Dar viena įdomi Indonezijos hinduizmo atšaka – tengerizmas, praktikuojamas
tengerų tautelės, gyvenančios Rytų Javoje, Bromo kalno (ind. Gunung Bromo, 2329
m; pavadinimas kilęs iš javietiško hinduistų Dievo kūrėjo Brahmos vardo) papėdėje.
Aplink Bromo kalną – didžiulė Smėlio jūra (jav. Segara Wedi, ind. Lautan Pasir), o
joje – unikali šventykla Pura Luhur Poten. Jos saugotojai – šventikų kastai priklausantys tengerai (Wong Tengger), Madžapahitų dinastijos princesės Roro Anteng ir jos
vyro šventiko (brahmino) Jaka Seger palikuonys, kurių šaknys siekia XV a. Apie 600
tūkst. tengerų gyvena maždaug trisdešimtyje kaimų Bromo Tengero Semeru nacionaliniame parke, kuriame yra beveik vien veikiantys vulkanai: Bromo, Semeru, Batokas (vienintelis nebeveikiantis vulkanas), Kursi, Watanganas, Widodarenas. Tengerai
Varpai 2018 (39)
139
kalba senosios javiečių kalbos Madžapahitų laikų tarme, rašo kawi raštu, supranta
sanskritą, praktikuoja savitą hinduizmo atšaką. Į minėtus vulkanus atvažiuoja piligrimai iš Javos ir Balio salų. Vulkanų saugotojai tengerai prižiūri juos, aprodo, jei
pasiseks – parodo ceremonijas, šventyklą. Pura Luhur Poten – pagrindinė tengerų
šventykla, kurioje garbinamas Dievas Ida Sang Hyang Widi Wasa, jo emanacijos Siva,
Brahma, Wisnu, taip pat Buddha. Visa erdvė prie Pura Luhur Poten, esanti Smėlio
jūroje, laikoma šventa. Šventyklos kompozicija ypatinga, keliuose pastatuose atviroje
erdvėje prasmingai mandalų (zonų) principu tartum išdėliota visata. Tengerai taip
pat garbina dvasias cikal bakal (kaimo įkūrėjus), roh bahurekso (kaimo saugotojus) ir
roh leluhur (protėvių dvasias). Ritualus, skirtus pamaloninti šioms dvasioms, atlieka
šventikai Dukun arba Resi Pujangga, turintys dvasinių žinių ilmu (arab. ‘ilm – žinojimas). Jie naudoja lėlytes, simbolizuojančias dvasias, aprengtas batiku, šios lėlytės
„girdomos“ ir „valgydinamos“. Manoma, kad dvasios šiose ceremonijose dalyvauja.
Tengerams Bromo ugnikalnis – viena švenčiausių vietų. Kai jis išsiveržia, tai reiškia,
kad Dievas yra labai supykęs. Bromo ugnikalnis per pastarąjį dešimtmetį buvo išsiveržęs net tris kartus – 2004, 2010 ir 2011 m. Kad to nenutiktų, šventikai aukas
(jas dažniausiai sudaro mėsos, ryžių ir bananų gabaliukai, suvynioti į lapus) padeda
„nelaimę nešančiose“ vietose: kapinėse, ant tiltų, prie kelių susijungimų. Kiekvienas
kaimas turi bent vieną šventiką, kuris žinias paveldi iš savo tėvo, o šventikas apeigose į pagalbą pasitelkia tris žmones – Legen, Sepuhan ir Dandan. Tengerus nelabai
sėkmingai bandyta atversti į Islamą ir krikščionybę, tačiau net ir atsivertėliai toliau
praktikuoja senąjį tikėjimą. Tengerų gyvenimo būdas – žemdirbių, klajoklių kerdžių.
Pagrindinė tengerų šventė – Yadnya Kasada, trunkanti apie mėnesį. Keturioliktosios
šios šventės dienos metu tengerai eina į Pura Luhur Poten, kur prašo pagrindinės
dievybės Hyang Widi Wasa ir Semeru kalno dievo palaiminimų.
Indonezijos budizmas, atsiradęs šalyje VI a., artimai susijęs su hinduizmo istorija, prekybos Šilko keliu tarp Indonezijos ir Indijos suaktyvėjimu. Tradicija moko,
kad budizmą į Indoneziją atnešė kinų vienuolis, atvykęs į Srividžajos imperiją, gyvavusią Sumatroje. Indonezijos budistų organizacijos Perbuddhi įkūrėjas Bhikku Ashin Jinarakkhita XX a. įrodė šalies valdžiai, kad budizmas – monoteistinė religija,
garbinanti vienintelę aukščiausiąją dievybę Sang Hyang Adi Buddha. Vadžrajanos
budizme ši dievybė vaizduojama tamsiai mėlyna spalva ir vadinama Adi-Buddha (plg.
tib. Dang-po’i sangs-rgyas), „Pirmapradžiu Buda“, atsirandančiu iš savęs, egzistavusiu prieš visa kita (tai primena Šlovingojo Korano 112-ąją sūrą, kurioje Dievas vadinamas lam yalid wa lam yūlad, arba „nepradėtas ir nepagimdytas, be pradžios“).
Adi-Buddha, arba Dharmakāya, konceptas išties yra artimiausias monoteizmui tarp
visų budizmo formų. Sang Hyang Adi Buddha galima lyginti su tokiais konceptais
kaip indų Bráhman ब्रह्मन्, žydų Ayn Sof ףוס ןיא, Anaksimandro Arche ἀρχή, kitaip
tariant, Dievu, kuris nėra nusakomas žodžiais, nes jis (Tai) nėra asmuo. Sang Hyang
Adi Buddha – emanacionistinė dievybė, rodanti fenomenų tarpusavio susietumą,
santykinai ją galima vadinti kūrėju, tačiau jo sukurta visata santykyje su kūrėju yra
amžina, besitęsianti, o ne linijinė, neduali tarp noumeno (individo proto) ir fenomeno (kosmoso), kurie tarpusavyje susiję.
Varpai 2018 (39)
140
Unikali, Bromo ugnikalnio (Rytų Java) papėdėje esanti, tengerų šventikų prižiūrima šventykla
Pura Luhur Poten, pastatyta iš juodųjų akmenų, susidariusių iš vulkaninių pelenų.
Varpai 2018 (39)
141
Budistų gausu Vakarų Kalimantane, šiame regione yra nemažai ir konfucianistų bei taoistų, kurie vis dar nėra priskiriami oficialiosioms Indonezijos religijoms.
Konfucianizmas iš Kinijos į Indoneziją buvo atgabentas pirklių dar III a. Konfucianizmas, būdamas labiau elgesio kodeksu, o ne religine praktika su tikslia teologija, iš
pradžių buvo tiesiog socialinis judėjimas. Tačiau XX a. pr. konfucianistai Batavijoje
(dab. Džakarta) įkūrė organizaciją THHK (Tiong Hoa Hwee Koan), o 1961 m. jos
idėjų tęsėja organizacija PKCHI (Association of Khung Chiao Hui Indonesia) paskelbė,
kad konfucianizmas yra religija, o Konfucijus – jų garbinamas pranašas. Tokiu būdu
1965 m. savo dekretu prezidentas Sukarno konfucianizmą pripažino šeštąja valstybine religija. Tačiau konfucianistams lengva nebuvo – vos po dvejų metų prezidentas
Suharto kinų kultūros propagavimą visomis įmanomomis formomis uždraudė. Vis
dėlto antrasis prezidentas žinojo, kad nors Indonezijos kinai (Tionghoa) sudaro tik 3
proc. šalies gyventojų, tai turtingi ir įtakingi žmonės. Todėl 1969 m. ir vėl buvo patvirtintas šešių valstybinių religijų „paketas“, nors kinų bėdos Indonezijoje nesibaigė
– juos vertė tapti krikščionimis, budistais, bet tik ne konfucianistais. Kai 1998 m.
baigėsi Suharto era, naujasis, ketvirtasis, šalies prezidentas Abdurrahmanas Wahidas
anuliavo 1967 m. Suharto pasirašytą draudimą, ir konfucianizmas galutinai tapo
valstybine šalies religija.
Dar viena gana gerai pasaulyje žinoma iš Indonezijos kilusi, tačiau joje valstybine kol kas netapusi religija – Subud. Subudas – dvasinis judėjimas, įkurtas, kai
1932 m. viziją patyrė javietis Muhammadas Subuh Sumohadiwidjojo (1901–1987).
Jis teigė suvokęs, kaip indoneziečiams ir kitiems žmonėms galima perduoti dvasinę
energiją latihan kejiwaan. 1956 m. pagarbiai „tėvuku“ (Bapak) vadinamas M. S.
Sumohadiwidjojo atvyko į Angliją, kur subudu susidomėjo nemažai vakariečių. Bapakas ėmė keliauti po pasaulį ir skleisti savo žinią. Pasaulyje dabar yra apie 10 tūkst.
subudo išpažinėjų. Jų esama ir Lietuvoje[16]. Latihan kejiwaan moterys ir vyrai turi
atlikti atskirai, kad susisiektų su Dievu. Subudui gali priklausyti žmonės nuo 17
metų. Panorėję įstoti į šią organizaciją, turi palaukti tris mėnesius, kol atsivers. Taip
suteikiama galimybė laisvai apsispręsti, ar tikrai norima praktikuoti latihan kejiwaan.
Subud – sanskrito žodžių santrumpa: susila, budhi, dharma, kitaip tariant, „galimybė
žmonėms eiti teisingu gyvenimo keliu“. Subudo simbolis – septyni ratai, kuriuos
kerta septyni stipinai. Tai simbolizuoja įvairius gyvenimo energijos lygius ir egzistencijos planus visatoje. Lietuviai į „Subud“ įstojo 2001 m. Šiam judėjimui priklauso
nedidelė grupė (apie 30) žmonių iš Vilniaus ir Kauno. 2003 m. judėjimas registruotas
Teisingumo ministerijoje kaip Lietuvos visuomeninė organizacija (asociacija) „Susila
Budhi Dharma“. Jos nariai reguliariai atlieka latihan kejiwaan pratimą. Subudiečių
tikslas – kad bet kokio tikėjimo žmonės atrastų save. 2005 m. Lietuvos subudiečiai
išleido pirmąją knygą apie subudą lietuvių kalba – Varindros Tarzie Vittachi „Subudo
reporterį“[17].
Pabaigoje – apie tai, kas sąlyginai gali būti vadinama animizmu (Sunda Wiwitan, Aluk To Dolo, Malim, Kaharingan ir kt.). Šios religijos Indonezijoje kol kas
nepripažįstamos valstybinėmis, nes nerandama įrodymų, kad jose tikima Dievą.
Todėl Indonezijos vyriausybė įvairių tautų ir tautelių tikėjimus priskiria ne religijos
Varpai 2018 (39)
142
(agama), o papročių (adat) kategorijai. Daugelis minėtų „animistų“ oficialiai save
laiko hinduistais, kad išvengtų spaudimo atsiversti į Islamą ar krikščionybę. Nors
nuo hinduizmo „animistai“ gerokai nutolę, vis dėlto jie tikriausiai yra arčiausiai jo
nei kitų religijų.
Išvados
Nors Indonezija atvira, demokratiška visoms religijoms ir religinėms praktikoms, ką ji įrodė per ilgą istorijos laikmetį, tai bene vienintelė šalis pasaulyje, kur
greta mums gana gerai pažįstamų pasaulinių religijų ir jų šventyklų iki šiol galima
aptikti įvairių gentinių tikėjimų, klestinčių nė kiek ne prasčiau nei hinduizmas, Islamas, budizmas, krikščionybė ar konfucianizmas. Šamanizmas (animizmas) paplitęs
visoje Indonezijoje ir netoliese esančioje Malaizijoje, Filipinuose. Indoneziečių šamanai yra kelių kategorijų – Dukun, Pawang (Pawing), Bomoh. Šių žmonių bijoma, jie
gerbiami, todėl monoteizmo (bet kuria forma) kova su senaisiais, toteminiais tikėjimais yra išties beprasmiška. Indonezija – puikus pavyzdys, kaip įmanoma taikiai
(su labai retomis išimtimis, tačiau iš istorijos klaidų sparčiai mokomasi) sugyventi
visiškai skirtingoms tikėjimo formoms.
Nusantara – šalis, kurią galima tyrinėti visą gyvenimą, ir vargu ar pavyks suprasti bent pusę to, kodėl tam tikros religinės praktikos puikiai dera vienos su kitomis.
Griežtai vertinantieji religines praktikas Indonezijoje turėtų pakeisti savo požiūrį matydami, kaip, besimaišant seniausioms religinėms praktikoms, gimsta naujos, kaip,
tarkime, hinduizmas puikiai dera su budizmu ir „animizmu“, o visuomenė šią eklektiką vertina teigiamai. Užkeikimai (jampi) Nusantaroje dera su mantromis, islamiška
malda Vienam Dievui – su nacionalinių didvyrių, ritualinės savižudybės puputan ir
sakralinio durklo kriso (ngoko jav. kêrìs, krama jav. wangkingan) kultu.
Varpai 2018 (39)
143
Literatūra
Bali & Lombok. Eyewitness Travel. London: Dorling Kindersley, 2013.
Bangli, I.B. Putu. Agama Tirtha dan Upekara. Surabaya: Pāramita, 2004.
Hendra Prayitna, M. Abi Tofani. Buku Pinter Basa Jawa Pepak. Surabaya: Karya Utama, 2000.
Herusaloto, Budiono. Mitologi Jawa. Depok: Oncor, 2011.
Filsafat Indonesia. http://indonesianphilosophy.blogspot.com. Žiūrėta 2014 11 17.
I Gusti Made Sutjaja. Kamus Pelajar Dasar – Menengah Bali – Indonesia. Lotus: Widya Suari, 2005.
I Ketut Donder. Viratvidyā. Kosmologi Hindu. Penciptaan, Pemeliharaan, dan Peleburan Serta Penciptaan Kembali Alam Semesta. Surabaya: Pāramita, 2007.
I Njoman Djendra. Kamus Ideal Bahasa Bali: 100.000 Bali – Indonesia. Denpasar: Dharma Pura,
2012.
Introduction to Indonesian Philosophy. http://en.wikibooks.org/wiki/Introduction_to_Indonesian_Philosophy. Žiūrėta 2014 11 17.
Jero Mangku Ketut Sedana, S.Ag. Mukjihat Tīrtha. Surabaya: Pāramita, 2010.
Jero Mangku Made Buda. Tirta Yatra ke Nusa Penida. Perjalanan Suci Mencari Tirta Kawitan (Tirta
Amertha). Denpasar: Pāramita, 2012.
Kamus Besar Bahasa Indonesia Pusat Bahasa. Edisi Keempat. Jakarta: Gramedia, 2014.
Mangku I Ketut Narwadha. Sareng Mapauruk Aksara Bali. Surabaya: Pāramita, 2006.
M. Nasroen. Falsafah Indonesia. Jakarta: Bulan Bintang, 1967.
Online Encyclopedia of Indonesian Philosophy. https://sites.google.com/site/filsafatindonesia/
Home. Žiūrėta 2014 11 17,
Pandom Excellent Dictionary. English – Indonesian. Indonesian – English. New Edition. Jakarta: Pandom Media Nusantara, 2013.
Paritta Suci. Kumpulan Wacana Pāli untuk Upacara dan Pūjā. Jakarta: Yayasan Saṅgha Theravāda,
2005.
Saputra, Alice. Kamus Lengkap Ingrris – Indonesia. Tangerang Selatan: Karisma, 2014.
Soewardi Haryono, B.A. Buku Pepak Basa Jawa. Yogyakarta: Pustaka Widyatama, 2014.
Sri Reshi Anandakusuma. Kamus Bahasa Bali. Bali – Indonesia. Indonesia – Bali. CV. Kayumas Agung,
1986.
Sudarmanto. Kamus Lengkap Jawa: Jawa – Indonesia. Indonesia – Jawa. Semarang: Widya Karya,
2011.
Suwardi Endraswara, M. Hum. Ilmu Jiwa Jawa. Yogyakarta: Narasi, 2012.
Tri Maya Yulianingsih. Jelajah Wisata Nusantara. Beragam Pilihan Tujuan Wisata di 33 Provinsi. Yogyakarta: Media Pressindo, 2010.
Wayan Budha Gautama. Kamus Bahasa Bali (Bali – Indonesia). Surabaya: Pāramita, 2009.
Wojowasito S. Kamus Umum Lengkap. Inggeris – Indonesia. Indonesia – Inggeris. Bandung: Pengarang, 1982.
Zuhri, H. Mohammad. Terjemah Juz ‘Amma. Jakarta: Pustaka Amani, 2007.
[1] http://sp2010.bps.go.id/index.php/site/tabel?tid=321&wid=0. Žiūrėta 2014 11 14.
[2] http://icrp-online.org/en. Žiūrėta 2014 11 14.
[3]
http://www.thejakartapost.com/news/2014/11/07/government-recognize-minority-faiths.
html. Žiūrėta 2014 11 14.
[4] http://icrp-online.org/2014/09/20/masa-depan-kebebasan-beragama-di-indonesia. Žiūrėta
2014 11 14.
[5] http://www.ilo.org/wcmsp5/groups/public/---ed_protect/---protrav/---ilo_aids/documents/
legaldocument/wcms_174556.pdf. Žiūrėta 2014 11 14.
[6]
http://id.wikisource.org/wiki/Undang-Undang_Dasar_Negara_Republik_Indonesia_Tahun_1945. Žiūrėta 2014 11 14.
[7] http://www.minidvd.nl/extras/Meditation/FdeBruijn-Djajabaja%20legende.pdf. Žiūrėta 2014
Varpai 2018 (39)
144
11 14.
[8] http://press.anu.edu.au//apps/bookworm/view/Soeharto%E2%80%99s+New+Order+and+i
ts+Legacy:+Essays+in+honour+of+Harold+Crouch/5331/ch02.xhtml#toc-anchor. Žiūrėta 2014
11 14.
[9] http://www.nytimes.com/2014/05/04/world/asia/indonesian-who-embraced-atheism-landed-in-prison.html?_r=0. Žiūrėta 2014 11 14.
[10] http://www.sea-atheists.org/indonesia, https://www.facebook.com/ateis.menjawab2, https://
www.facebook.com/groups/indonesianatheists – uždara feisbuko grupė. Žiūrėta 2014 11 14.
[11] http://www.pewglobal.org/files/2010/12/Pew-Global-Attitudes-Muslim-Report-FINAL-December-2-2010.pdf. Žiūrėta 2014 11 14.
[12] David A. Blumenthal and Timothy L. H. McCormack (2007). The Legacy of Nuremberg: Civilising Influence or Institutionalised Vengeance? (International Humanitarian Law). Martinus
Nijhoff Publishers, p. 80-81, http://books.google.lt/books?id=dg0hWswKgTIC&lpg=PP1&pg=PA81&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false. Žiūrėta 2014 11 14.
[13] Peleckis, Mindaugas. Žalčiava. Mitologijos studija. Šiauliai: Neoprintas, 2018.
[14] Nagalingam, Pathmarajah (2009). The Religion of the Agamas. Siddhanta Publications. http://www.
siddha.com.my/forum/religionoftheagamas/chapter1.html. Žiūrėta 2014 11 14.
[15] Nagalingam, Pathmarajah (2009). The Religion of the Agamas. Siddhanta Publications. http://
www.siddha.com.my/forum/religionoftheagamas/chapter3.html. Žiūrėta 2014 11 14.
[16] http://www.radikaliai.lt/radikaliai/1819-religija-lietuvoje-tradicijos-ir-modernumas-monografija. Žiūrėta 2014 11 14.
[17] Vittachi V. T. Subudo reporteris. Vilnius: Lietuvos visuomeninė organizacija „Susila Budhi Dharma“ (SUBUD), 2005.
Mindaugas PELECKIS
Varpai 2018 (39)
145
PAGERBTI
LIETUVOS
ŠVIESUOLIAI
Kovo 30 d. Panevėžyje Juozo Miltinio dramos teatre LR Seimo Pirmininkas
Viktoras Pranckietis įteikė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalius „Tarnaukite Lietuvai“. Šiuo apdovanojimu siekiama
skatinti Lietuvos visuomenę dirbti valstybės
labui ir jos gerovei, reikšti ir įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės
pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį
sąmoningumą. Laureatus pristatė J. Miltinio
dramos teatro aktorius Albinas Keleris.
16 laureatų iš 42 kandidatų 2018 m.
vasario 12 d. slaptu balsavimu išrinko LR
Seime veikianti vertinimo komisija, kurios
pirmininkas – rašytojas Stasys Kašauskas.
„Džiaugiuosi matydamas jus susirinkusius į iškilmingą medalių „Tarnaukite Lietuvai“ įteikimo ceremoniją. Minint Lietuvos
valstybingumo atkūrimo šimtmetį simboliška ir prasminga prisiminti Bitę – rašytoją, filantropę, iškilią visuomenės ir politikos
veikėją, palikusią gilų pėdsaką atsikuriančios
demokratinės valstybės aušroje. Šiandien
čia apdovanosime žmones, kurių darbai –
tai gražus ir prasmingas jos veiklos tęsinys.
Mielieji, jūsų dėka Bitės puoselėtos idėjos
ir vertybės gyvena toliau“, - sveikindamas
laureatus sakė Panevėžio miesto meras Rytis
Mykolas Račkauskas.
Už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą apdovanoti Julius Beinortas, Elena
Bradūnaitė-Aglinskienė, Romas Kaunietis,
Algirdas Svidinskas. Už filantropinę veiklą,
ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir
rėmimą laureatais tapo Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, Ruslanas Linevas, Karolina Masiulytė-Paliulienė, Justinas Stonys. Už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje medaliai įteikti
Daivai Nakrošienei, Algimantui Stalilioniui,
Linai Rimkevičienei, Teresei Ūksienei. Už
visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdan-
Olgos POSAŠKOVOS nuotraukoje: Bendra laureatų ir iškilmių organizatorių nuotrauka.
Varpai 2018 (39)
146
Gedimino KARTANO nuotraukoje: Tarp sveikintojų – „Varpų“ redakcijos kolegijos narys akademikas
Vytautas Martinkus su dukromis (dešinėje), Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji
specialistė Žydronė Tamutienė (ketvirtoji iš dešinės), ankstesnių metų premijos laureatai Izolina Natalija
Lingienė ir Kazys Alminas (kairėje), ,,Varpų” redaktorė Silvija Peleckienė (viduryje).
čią tautiškumą ir dvasines vertybes laureatais
pripažinti Jūratė Katinaitė, Jolanta Kryževičienė, Leonas Peleckis-Kaktavičius, Aldona
Vladislova Vasiliauskienė.
Įteikus apdovanojimą, „Varpų“ vyriausiasis redaktorius rašytojas L. Peleckis-Kaktavičius padėkos žodyje pažymėjo: „Gabrielės
Petkevičaitės-Bitės asmenybe giliau domėtis
pradėjau rinkdamas medžiagą knygai apie
legendinę Venclauskių šeimą. Sovietmečiu
tai buvo nepopuliari tema, gerus porą dešimtmečių teko rašyti „į stalčių“. Dabar jau
visi žino, kad pirmojo lietuviško spektaklio
– Keturakio „Amerika pirtyje“, suvaidinto
1899 metais Palangoje, režisierės – pirmoji
lietuvių aktorė profesionalė Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė ir rašytoja Gabrielė
Petkevičaitė-Bitė. Rašytoja apie tą istorinę
Varpai 2018 (39)
dieną yra papasakojusi savo „Krisluose“.
Tuose atsiminimuose ypač daug vietos skirta Stanislavai Jakševičiūtei. Ir kad ji vienintelė buvo jau patyrusi vaidintoja, nes lankė
specialią mokyklą Peterburge, ir kad vaidino
rusų trupėje, bet iš jos išėjo, nes buvo tikra
lietuvė patriotė. Tos dvi ypatingos, išskirtinės
asmenybės ir vėliau visą save stengėsi atiduoti
Lietuvai, visų pirma, kad ji taptų nepriklausoma, o kai tokia tapo, - kad stiprėtų. Nors
tų dviejų moterų kasdienybė skyrėsi, tačiau
nelabai. Viena jų visą laiką buvo apsupta pamestinukų, beglobių, našlaičių, kuriems ne
tik dovanodavo auksinę savo širdies šilumą,
bet ir mokė muzikos, pratino prie scenos
meno. Rašytoja gi taipogi mažiausiai galvojo apie save. Viskas, ką darė, buvo skiriama
visuomenės labui. Tai, kad esu apdovanotas
147
tokios asmenybės kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė atminimo medaliu, sugrąžino į tuos
laikus, kai rašiau savo pirmąją knygą. Ačiū,
kad pastebėjote, kad įvertinot.“
Parengta pagal LR Seimo Ryšių su
visuomene skyriaus ir Panevėžio miesto
savivaldybės 2018 m. kovo 30 d. pranešimus žiniasklaidai.
APIE RATILUS,
DEŠINĘ-KAIRĘ IR
SAULĖTUS „VARPŲ“
VAKARUS
Gegužės 3 d. Lietuvos rašytojų sąjungos klube Vilniuje pažymėtas almana-
cho atnaujinimo 30-tis, pristatyti du naujausi „Varpų“ numeriai ir knyga „ALGIMANTAS BALTAKIS: gyvenimas – meno
kūrinys“, pagerbti 2018 m. literatūrinės
„Varpų“ premijos laureatai.
Pradėdamas tradicinį „Varpų“ vakarą,
vyr. redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius
pažymėjo: „Kai prieš 30 metų buvo priimtas sprendimas atnaujinti „Varpų“ leidybą,
turbūt niekas nebūtų galėjęs prognozuoti,
kiek almanacho tomų pavyks išleisti. Iki
Kovo 11-osios dar buvo likę pusantrų metų.
Nors viskas keitėsi labai sparčiai ir vis labiau
netikėtai, būta kuriozų net leidžiant pirmąjį atnaujintų „Varpų“ numerį. Tuomet dar
priklausėme nuo dabar jau primirštos „Periodikos“ leidyklos, kurios vyriausiasis redaktorius, šiaip jau geranoriškas naujiesiems
varpininkams, vieną griežtą ne, perskaitęs
almanachui pasiūlytą Kazio Jankausko apsakymą, kuriame negražiai paminėtas pirmasis
proletariato vadas, vis dėlto pasakė. O po
kurio laiko ir apie Leniną sužinojome tokių
Vakaro vedėjas Leonas Peleckis-Kaktavičius (antras iš dešinės) trijų buvusių Lietuvos rašytojų sąjungos
pirmininkų draugėje. Iš kairės: Valentinas Sventickas, Jonas Liniauskas, Vytautas Martinkus.
Varpai 2018 (39)
148
Ištrauką iš knygos skaito aktorius Perlis Vaisieta.
dalykų, kurie buvo nepalyginami su tais keliais sakiniais, užrašytais pirmojo „Varpų“
redaktoriaus.“
Redaktorius pasidžiaugė, kad tuos jau
ganėtinai nutolusius laikus primena ir 37ojo „Varpų“ numerio svečias buvęs Sąjūdžio
tribūnas Arvydas Juozaitis, neįsivaizdavęs savęs jokioje partijoje, jokioje valdžioje. Į dar
tolesnę praeitį, į skaudantį laiką pakvietė
Raimondas Kašauskas. Jo apsakymų ciklas
susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.
Naujausius leidinius aptaria „Varpų“ redakcijos
kolegijos narys akademikas Vytautas Martinkus.
Varpai 2018 (39)
Vienintelis priekaištas redakcijai – pernelyg
smulkus šriftas, kuriuo surinkta toji proza.
Teko prieš skaitytojus teisintis, tačiau, anot
redaktoriaus, labai norėjosi, kad visi trys
apsakymai liktų vienoje draugėje, jų tikrai nebuvo galima išskirti, ir šiandien dėl
to nėra abejonių. Atskiro dėmesio susilaukė
dr. Vaclovas Bagdonavičius, plačiai pristatęs
Vydūną. Pagiriamojo žodžio nusipelnė Arvydas Valionis, kurio dėka atsirado galimybė
iš arčiau susipažinti su latvių literatūros klasiku Zigmundu Skujiniu. Nemažai publikacijų „Varpai“ paskyrė jubiliejiniams Lietuvos
Respublikai metams. Atkreiptas dėmesys ir
į su Šiauliais susijusias publikacijas. „Šitokių
temų nepamiršime ir ateityje, juk „Varpai“
gimė ir atgimė Šiauliuose“, - pažymėjo vyr.
redaktorius.
Deja, redaktoriški pastebėjimai užbaigti liūdnoka gaida – šiems metams Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Varpams“ paskyrė vos 2000 eurų, t. y. pustrečio
karto mažiau kaip anksčiau. „Bandysime nepasiduoti net ir tokiomis sąlygomis, - kalbėjo
almanacho leidėjas. - Tačiau sunku suvokti,
Žodis – LATGA-A direktoriui poetui Jonui
Liniauskui, vienam pirmųjų turėjusiam galimybę
susipažinti su naujausiais „Varpų“ leidiniais.
149
kodėl tiems patiems metams komercinei žiniasklaidai, pavyzdžiui, vienam apskrities
dienraščiui paskiriama šešis kartus didesnė
suma, nors jų kartą per mėnesį išleidžiamus
kultūros ir meno puslapius sudėjus į vieną
leidinį nesusidarytų net vienas „Varpų“ tomas.“
Sutiktuves pratęsė aktorius Perlis Vaisieta, perskaitęs ištrauką iš L. Peleckio-Kaktavičiaus esė, pokalbių, atklastų knygos
„ALGIMANTAS BALTAKIS: gyvenimas –
meno kūrinys“.
Redakcijos kolegijos narys Vytautas
Martinkus plačiai aptarė visus tris į Vilnių
atvežtus leidinius. Šįkart apie „Varpus“ akademikas kalbėjo ne kaip apie karilioną. Prisiminęs vaikystėje mėgtą žaidimą – į upę mėtyti akmenėlius ir stebėti, kaip sklinda ratilai,
ir naujausius almanacho numerius pabandė
įsivaizduoti, kaip tuos vandens ratilus. „Tų
ratilų arba koncentrų visokiausių yra. Ir jų
nebūtinai turim dairytis pačiuose Šiauliuose,
bet ir aplink. Jie sklinda įvairiose vietovėse,
suskaičiavau bent šešis“, - sakė kalbėtojas,
pirmajam ratui priskirdamas karo metų autorius, kurie vis pacituojami. – Ir naujausiame numeryje – Alfonso Keliuočio eilėraštis
„Gegužio sodai“. „Imi just, kad gyveni“. Sena
eilutė, prieš daug metų parašyta, o dabar pakartota primena: taip, dar gyveni.“ Akademikas pažymėjo, kad labai dažnai tarp autorių
sutinkame patį „Varpų“ redaktorių, kuris vis
būna kibus klausinėtojas ar kitaip netikėtas.
Kai kurie autoriai per tuos tris dešimtmečius
į almanacho puslapius sugrįžo keletą kartų,
įdomiausia, kad vis kitokie. „Štai šįkart Vladas Kalvaitis nustebino. Dar tokio nebuvau
skaitęs. Vis apie barakus, apie gulagus rašė, o
dabar šviežiai, savaip apie mūsų dienų gyvenimą parašė. Man pasirodė labai įdomu, visai
kitoks pasakojimas... Kai tarp senų akmenėlių įkrenta naujas, viskas atsinaujina.“ Kaip
išskirtinis tekstas įvardinta esė „Quo vadis?“
Kalba literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
(„porą kartų perskaičiau“), „labai stiprus
Vydūno epicentras, labai įdomūs 1991 m.
Gražvydo Kirvaičio prisiminimai iš Londono, įspūdinga Liberto Klimkos esė, paslaptingas ir nenuspėjamas Valentinas Sventickas
su savo guriniais.“ V. Martinkų ypač nustebino Alfredas Guščius savo įžvalgomis apie
Petro Dirgėlos kūrybą: „Galvojau, kad aš
daugiausia apie tai išmanau, pasirodo, kad
Prie mikrofono – „Naujosios Romuvos“ vyriausiasis redaktorius dr. Andrius Konickis.
Varpai 2018 (39)
150
ne. Tai labai drąsios prielaidos. Guščius išanalizavo „Joldijos jūrą“ ir kitus istorinius romanus, kuriais Dirgėla tarsi parengė prieigą
„Karalystei“, pagrindiniam savo romanui.“
Akademikas gerai įvertino ir A. Baltakio gyvenimui ir kūrybai skirtą knygą.
Kadangi dr. A. Juozaitis negalėjo dalyvauti vakare, su jo pastebėjimais ir vertinimais
supažindino „Naujosios Romuvos“ vyriausiasis redaktorius dr. Andrius Konickis. Visų
pirma, Arvydas pažymėjo, jog „pirmaisiais
Atgimimo metais L. Peleckis-Kaktavičius
pasišovė atkurti Antrojo pasaulinio karo metais Šiauliuose leistą „Varpų“ almanachą, tuo
žingsniu galutinai nulemdamas savo kūrybos
kelią ir net likimą.“ Plačiai aptarta naujausioji knyga: „Ne vienas tyrėjas bandė perprasti
ir aprašyti gyvą kaip sidabras A. Baltakio
būdą, tačiau retam šitai pavyksta. L. Peleckiui-Kaktavičiui pavyko. Vaizdžiai tariant, jis
griebė „už ragų“ ne klasiką, o žmogų. Beskaitydamas knygą gana greitai supranti, kad
turi reikalo ne su poeto eilėraščiais, o su juos
kuriančiu žmogumi. Knygos autoriaus pasakojimas meistriškai supintas su A. Baltakio
„Varpų“ premijos laureatas prof. Libertas Klimka.
Varpai 2018 (39)
draugų, jo poezijos gerbėjų, skaitytojų ir liudininkų pasakojimais. Šiame kūrinyje matai,
kaip pulsuoja žmogaus energija, kaip ji virsta kultūros žodžiu, kaip skleidžiasi žmogaus
pasaulėžiūra. Visa tai – stipri lietuviška prigimtis, nenuspėjamas poeto charakteris. Tuo
būdu dešimtmečius formuota literatūrinė
ikona – „Algimantas Baltakis“ – tampa Šančių vaikiu, įžengusiu į Lietuvos kultūrą dar
Stalino laikais ir tebeaudrinančiu mus XXI
amžiaus vandenyne.“
Po ilgesnės pertraukos į „Varpų“ puslapius su naujais eilėraščiais sugrįžęs Jonas
Liniauskas teigiamai įvertino almanacho leidėjų pastangas.
Ir knygos autoriui, ir susirinkusiems
buvo nemaža intriga išgirsti, kaip ją įvertins
dar sovietmečiu A. Baltakio gyvenimui ir
kūrybai paskyręs monografiją V. Sventickas.
Naujojoje knygoje anuos laikus prisimenant
yra ir aštresnių puslapių. „Daugelis knygos
puslapių – aktualūs ir vertingi visiems, galvojantiems apie A. Baltakio kartos gyvenimą
ir kūrybą. Knygos paantraštė – esė, pokalbiai, atklastai – įteisina kaip teksto vaizdų
koliažą“, - pažymėjo literatūros kritikas, atkreipdamas dėmesį į pasakojimą apie poetą
įterptus A. Juozaičio ir R. Stankevičiaus pastebėjimus („pasako tikrai svarbių dalykų“),
pokalbį su S. Baltakiene („autoriaus gebėjimas prašnekinti Sigitą savaime svarbus. Lyg
ir žinomi poeto bruožai, bet kai jie pasakomi
iš intymesnės aplinkos ar kitokiais žodžiais,
savaime skleidžia kitokią šviesą, tam tikrą
nuotaiką kuria“). „Kaip jau supratot iš anksčiau kalbėjusio J. Liniausko, pretekstas rašyti
šią knygą arba svarbi aplinkybė buvo autoriaus bendravimas su Baltakiais Nidoje, Urbo
kalne tarp 2002-2011 metų. Taip knygoje
atsirado pasakojimai apie Baltakį kaip apie
legendinę literatūros pasaulio figūrą – rimti, anekdotiški, malonūs ir nelabai malonūs.
Kadangi tokių pasakojimų drovioje lietuvių
151
„Varpų“ premijos laureatas prozininkas
Raimondas Kašauskas.
„Varpų“ premijos laureatas vertėjas ir poetas
Arvydas Valionis.
literatūroje nėra, tai skaitytojams tikriausiai
patiks. Juolab, kad net į komiškus epizodus,
tarp negirdėtų arba mažai kam girdėtų faktų, realijų įterpiama paliudijimų, svarbių
detalių, nebūtinai apie Baltakį“, - kalbėjo V.
Sventickas. Keli smagesni sakiniai: „Sudavęs
keletą smūgių iš dešinės, L. Peleckis-Kaktavičius gal pamiršo, kad Baltakis jaunystėje
boksavosi.“; „Įsižiūrėjus į nuotrauką knygos
viršelyje atidžiau, ar man tik taip atrodo, ar
iš tikrųjų Baltakis kyštelėjęs liežuvį ir pakėlęs
kairiąją ranką.“ Ir labai rimtas įvertinimas:
„Apskritai Baltakis vaizduojamas palankiai,
supratingai, pagarbiai, su simpatija. Pamatęs
save tarp kitų rašytojų, kuriuos savo knygose yra vaizdavęs L. Peleckis-Kaktavičius, t. y.
tarp K. Barėno, J. Jankaus, V. Alanto, Bern.
Brazdžionio, Baltakis negalėtų skųstis, turėtų
jaustis gerai, pakliuvęs į šitą kompaniją.“
Pagerbus 2018 m. literatūrinės „Varpų“ premijos laureatus, žodį tarė R. Kašauskas („Leono ranka stipri, kieta kaip geležinė.
Su tokia ranka ir su tokia išmintinga galva,
su mokėjimu prikalbinti autorius galima labai ilgai ir labai toli eiti“), L. Klimka („Varpai“ savo kilme fantastiškas leidinys. Ir Šiauliai ypatingi. Lietuvybės šaltinis kur buvo
prieš šimtą metų? Taigi Šiauliuose. Šiandien,
vartydamas savo etnografinius užrašus, radau
tokį žemaičių tikėjimą: kai lieja varpus, būtinai reikia paskleisti žinią, tada varpai bus
labai skambūs. Naujus „Varpų“ numerius
ruošiant tesklinda garsas apie juos kuo toliau. Jie reikšmingi mūsų kultūrai“), A. Valionis („Kai Vilniuje vyksta „Varpų“ sutiktuvės, būna tik saulėtos dienos. Linkiu, kad ir
ateityje „Varpų“ leidėjus lydėtų tik saulėtos
dienos“).
Silvija PELECKIENĖ
Varpai 2018 (39)
152
Varpai-2018 (39): Literatūros almanachas / Vyr. red. L. Peleckis-Kaktavičius.
Leidžiamas nuo 1943. Leidimas atnaujintas 1989.
2018. – 152 p.: 56 iliustr. Bibliogr. išnašose.
ISSN 1392-0669
Nuotraukos ir reprodukcijos:
Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS (18, 20),
iš CLANDESTINUS (Sergejaus ISAJEVO) asmeninio archyvo (49),
Onutės GAIDAMAVIČIŪTĖS (38, 40, 42, 44, 147, 148 (3), 149 (2), 150, 151 (2),
Arvydo JUOZAIČIO (19),
iš Petro KAMINSKO rinkinio (105-108),
Gedimino KARTANO (146),
iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų (17),
iš Jono NEKRAŠIAUS rinkinio (100, 101, 104, 110),
Stasio PAŠKEVIČIAUS (28),
iš Leono PELECKIO-KAKTAVIČIAUS asmeninio archyvo (58, 59),
Mindaugo PELECKIO (126, 128, 130, 132, 134, 136-138, 140),
Juozo Olinardo PENČYLOS (112),
Olgos POSAŠKOVOS (146),
iš Romo SADAUSKO asmeninio archyvo (7),
Romualdo STRUOGOS (110),
Kęstučio SVĖRIO (22-25, 27, 29, 30),
iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų (90-93),
Ričardo ŠILEIKOS (26),
iš Česlovo VAUPŠO asmeninio archyvo (85),
Andriaus ZAVADSKIO (22).
Maketavo Liudas NEKROŠIUS.
Pirmajame viršelyje – Leonardas GUTAUSKAS. Akiniuotas poetas. Mišri technika. 21x30.
2000.
Ketvirtajame viršelyje – Algirdas DOVYDĖNAS. Žiemos peizažas. Vitražas. 54x42. 1997.
F. 70x100 1/16. 9,5 sp.l. T. 800. Išleido Literatūros almanacho „Varpai“ redakcija. Rankraščių,
pasiūlymų, atsiliepimų laukiame adresu: Dainų g. 98-45, LT-78270 Šiauliai. Tel. 8-41 45
41 71. El. p.: varpai@splius.lt Internetinis psl.: www.radikaliai.lt/varpai Autorių nuomonė
nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone. Už savo teiginius atsako autorius. Spausdino
UAB „Neoprintas“, Šarūno g. 12, Šiauliai. Už spausdinimo kokybę atsako spaustuvė.
VARPAI-2018 (39). Literary almanac in Lithuanian appearing since 1943. Editor-in-chief
Leonas Peleckis-Kaktavičius.
Varpai 2018 (39)