Algimantas Lyva SPĄSTAI ŽAIBAMS 1 po šviesaus mėnulio smūgio pasibaigė šventė apvirto debesys ir balų veidrodžiai neteko ryškumo ilgomis laiptų rankovėmis nutįso šaligatvis be burių balomis plaukia automobiliai laukiu varnų skrendančių į pietus pametęs klevų atspindžius stogų šešėlius brendu ketaus žole nereikia irkluoti batais akėju asfalto dirvonus vis sunkiau pataikyti į dviratininkų taką pavyti skrendančius lapus išjungti minčių variklį pamiršti tvoras pavargęs ieškau troleibuso bet atrandu tik kiosko duris užkaltas vinimi pageltusia nuo vėjo 2 tarsi smaugianti virvė prailgo ilga diena sudrausminti šaligatviai stabdo žingsnius apsiblausė įkalinti pastatų žvilgsniai 1 namai mato tik namus o pušys lieka nepastebėtos 3 be jokios magijos iki degtukų dėžutės dydžio sumažinsime namus ir nepasiekiamai nutolsime nuo miesto 4 ir kai iš kortų malkos vėjas ištrauks tuščią kortą į vazą pamerkę nuvytusias gėles lauksime kada kiškiai nupieš mėnulį tikrą nesumeluotą 5 ir kai po šalto lietaus suskambės žvaigždės išvysime lange paskendusį mėnulį 6 įkalinti sienose verkia elektros laidai 7 2 snaigės atvers langų akis ir sienos išpūstos vėjo panirs į debesis sutaupę kelias dienas senatvei lauksime sidabrinės kulkos 8 atšalo žarijų pėdos be sausų šakų smilksta laužas medžių viršūnių jau nepasiekia dūmai kibire šąla vanduo žolėje skęsta batai aušta nesvarbi naktis 9 nuo lentynos nukrito linksmas kalnų autobusas žaisliukas kažkada veždavęs į snieguotas viršukalnes 10 nesulaukę troleibuso į šiukšlių dėžę išmeskime batus tik basi aplenksime dviračius ir kai sulėtės žingsniai pastebėsime metalinį kioską šalia slampinėjantį lietų čia atrandama galia su apuokais gerti balų vandenį 3 šnekėti apie varles nesudrumstą žolės ramybę 11 atplaukė žaibai aukštesni už haliucinogeninius grybus ir elektriniame rūke pasislėpė išsigandusi varna 12 sninga saldainiais laukiu antro minties šūvio nes pirmas nepataikė į galvą 13 sniegas užklojo stogus miestą pagrobė balta vienatvė neranda gatvių asfaltas ir tik troleibusai vis dar ieško paklydusių varnų 14 kai pasibaigs lietus iš debesų nukris stiklinė dangoraižio galva 4 15 spygliuotais pušų laiptais įkopę į debesų kalnus rasime užburtą pilį ir suakmenėjusį slibino skeletą 16 pasprukę iš šalto troleibuso pametę juokdario kepurę lauksime kol tris kartus sukosės kaminai ir grius namai nupiešti ant sniego 17 kanda vėjas kol pamėlsta nosis aplenkdamos ilgas gatves krenta snaigės į pakalnę rieda batai atokiau stotelių cukrumi patvino gatvė saldus ir baltas plaukia stogo paltas 18 be zuikių leidimo nelipkime į troleibusą 5 19 klaidžiuose girių žvyrkeliuose dar liko laukinių akmenų užburtos pilies statybai 20 įlipkime į seną troleibusą važiuokime ieškoti aukšto stogo ten gyvena vieniša baimė ir laukia drąsaus lunatiko žengiančio į bedugnę mėnulio šviesą 21 šuoliu patikrinama gili duobė ir kai už kelmo užkliūva batai ritamės aukštyn iki debesų atkastų žaibų kastuvais 22 varnos vėjo akrobatės jau nugriovė kaminus baltais dirvonais pavirto stogai tik dūmai beviltiškai į dangų tiesia liepsnojančias rankas 23 apsnigta gatvė 6 tarsi priminimas išblaivėti nesvaigti nuo neono šviesų reklamos 24 ten kur teka pamiršta upė aukštos pušys laukia keltininko keliančio į tą pačią pusę 25 atplaukė audros debesys lietaus bedugnėje paskendo upė 26 karingai riktelėjo varna apginsime beržus išminuosime pievas nuo grybų ir kai žolėti takai pakirs kojas prisėsime šalia kadagio ištiesime sužvarbusias rankas lauksime kada iš debesų nukris šiltas lietaus apsiaustas 27 sužvarbę nuo ežero bangų smaragdinėse pievose ilsisi kirai kai pabos meldų tyla sparnuoti žalčiai pažadins 7 debesų dugne užmigusius žaibus 28 ugniniai žalčiai kursto padangių laužus šėlsta raštuoti debesų toliai liepsnoja vakaro šešėliai 29 kai nutyla pušys ir užgęsta žaltvykslės belieka laukti tik lietaus 30 atviri toliai uždari 31 nugrimzdęs į rūką kabo šaltas lietaus paltas 32 balų upėmis išplauksime į plačias aikštes gerti asfalto sulą atskiestą dangoraižių rūku 33 8 atsirėmę į rūką pasislėpę lietuje lauksime tako grįžtančio iš miško 34 lietų veža žaibais pakinkyti debesys 35 nemiga naktimi pratęsia dieną 36 kai pakviesi vėją ateis tik pušys jos oš po tavo langais kur stovi veidrodinė bala užtvenkusi taką į kalną 37 kai prinoks klevai beržų alėjose paklys migla tolima mėnulio ranka pastums brūzgynus ir iš aukštos žolės išnirs aukuro akmuo 9 38 žiūrėkime į audros debesis tapkime barjeru tamsai nes tvorų šešėliai visada tie patys ir mėnulis tas pats 39 stogai lipa aukštyn link nužmoginto mėnulio saulės sušalusios į ledą 40 girgžda mėnulio ratai vėluoja tiltas sustabdę upę plaukime žole į kitą krantą 41 ant pakrantės smėlio piešiame laivus kad paklydęs mėnulis debesų platumose plauktų į kalnus 42 kai prie upės sustojo lietus rūkas aksominiu ledu užkalė 10 nepaskandinamas lankas 43 dabartis tik dar viena tamsos styga skambanti žemiau legendų dugno į praeitį linksta žingsniai iki pamiršto Kirnio vardo (sapne tariamo kasdien) liko tik viena šviesi akimirka 44 ant raudonos musmirės kepurės pieškime baltus taškus laukime kada debesyse blykstelės žaibas ir šlapioje žolėje paslys lietus 45 pagirti žydinčių pienių nudažysime pakrantę geltona smėlio spalva kad mėnulio pilnatis išgirstų upelio maldas 46 kai nusilpsta 11 tolima miško spalva išblunka langų rėmai 47 verta panirti kiek giliau į smaragdinę žolę ataugti šaltomis žaltvykslių liepsnelėmis neono beržais 48 debesyse vasaroja seni garlaiviai 49 negąsdina langų tamsa atrakintos durys sienų nėra sunku išeiti 50 į sieną įkalta vinis pavirsta saulės laikrodžiu valandų šešėliais 51 naktis suvirino 12 iširusio mėnulio siūles piliakalnio šlaitu nudardėjo Grįžulo ratai 52 temsta aukštapelkė nepasiekę piliakalnio aukštumų atradome ilgą beržų koridorių ir įžengėme į nepastebimą lauką aptvertą stikline rūko tvora 53 tiesiu lauko taku sustabdysime miglą išpurentą žuvėdrų numetę sunkius žygio batus skrisime į pievas nuo piktžolių apginti slėnius 54 tarsi nesugrįžome laukas tuščias neradome ežero ir upės už miško pasislėpė ūkanotas piliakalnis 55 13 sutemo žolė vakaras tarsi laužo dūmas sulenktas vėjo lūžo pusiau artėja puota išgėręs rasos taurę nepaskęsi sausoje mėnulio jūroje nesudegsi laužo liepsnose pakilęs virš miško nuplauksi tiesiai į žvaigždes 56 iš girios prie ežero atklydo driežas ir eglių kankorėžiais pažymėjo teritoriją prazvimbė sunerimusi vapsva o debesys braižė naujas schemas kelią link stebuklingos girios 57 meldų stygom ošė pušys įkvėpdamos vėją lietaus pjūčiai 58 laužo dūmai išblaškė varnas aplenkė beržų karavaną 59 14 kai pabosta žiūrėti į pašto ženklus pagelsta į praeitį išsiųstos dienos sunku atsigręžti pirmyn senos vinys jau įkaltos į sieną ir pakabinti nauji paveikslai 60 kažkur paežerėje šalia linksmų pušų besidairančių į debesis link laumžirgių uosto varlės nutiesė grybų tiltą 61 nesigirsime lietumi iki debesų nusviedę mėnulį surinkę kankorėžius krisime ant pievos ji minkšta ir nebijo širšių 62 nebūtina tamsa pakaks ir rūko apgauti šešėlius pažinti sienų tiesumą o kai oras atšals ir pasnigs išliksime balti net šviečiant saulei 15 63 kai vėjas išpūs rūko bures ir atgins paklydusias pušis marių veidrodyje regėsime kopas akmenėlių sklidinas pakrantes 64 naktį ūgteli žolė neramiai banguoja pieva iš sutemų atplaukia piliakalnis sustoję ties mišku lauksime kada į smėlio upę įbris nusekęs ežeras 65 varnų skrydžiai vis tamsėja į debesis neria žaibai artėja pušų audra bet laužas negęsta ir laukia lietaus 66 mėnulio take paklydo rūkas kvatoja nepagaunamos varnos 16 67 metas pelkėmis sulopyti ežerus vėtrungėmis sudominti vėją krūmais paslėpti upes atjausti lietaus išsekintas varles 68 žingsniuojame miško taku regime ne tik beržus pušis egles bet ir šventovę kurios niekas nestatė 69 užburtame slėnyje atkėlę debesų vartus išgirsime tylą nesudrumstą dangaus ramybę 70 nėra nematomo tilto į tolimą žaibų atolą sumaniai paslėptą mėnulio miestą aplenkę žole brendančias pušis atrasime tik skruzdėlių pramintus takus 71 17 šile ilgi šešėliai it laivų šviesos stiebų atšvaistai pušys jau pakėlė bures banguoja audringa žolė paraginti sparnuotų žalčių išplauksime į vieškelių dulkes atradę pelkėtas varlių salas brūzgynuose paskendusias nykštukų trobeles sugrįšime į mėnulio slėnį šviesų piliakalnio uostą 72 pavėlavę į traukinį stebime metalinius bėgius nutįsusius link miško ten beržai ieško lygiagrečių takų garvežio balsu švilpia tranzitinė varna keleiviniams vagonams reikia tik vieno žvyrkelio ir pėsčios kompaso rodyklės 73 subrandinti vyno statinėse apsunkę nuo klevo drožlių mėnulio jūrose mojuosime signalinėmis vėliavėlėmis išbridę iš avietynų 18 stebėsime kaip į žvaigždes krenta alkanos uogos 74 rūku užgesinę žydinčias liepas kvėpuosime šaltu medumi pakaks dirvonų sapnams aštrūs pušų spygliai jau siuva nematomą debesų kepurę 75 nepasiekę juodo asfalto bėgame laukais iki pat tvorų slepiančių tiesius kelius čia galima aplenkti laiką sugrįžti atgal į pievas stebėti drugelius ieškoti beržų pasislėpusių užburtose giriose 76 lietus vėjo užtvanka kiauro stogo riba skysti debesys užglaistė čerpių duobes teks atrištomis akimis (it senų plytų krūvą) ratu apeiti kaminą 19 surasti skardinį lėktuvą ir skristi prie upės skardžio kur bebrai stato pilis vilkams 77 perone pūškuoja garvežys laukdamas kada varnos pakeis seną besparnį tvarkaraštį 78 dar neprasidėjus kelionei užburti bėgiai pakeri traukinius imituodamas garlaivio sireną džiugiai subaubė garvežys supurtė šalta perono akustiką 79 ilgėja kelias iki namų kiekvienas rato apsisukimas paverčia automobilį laikrodžiu numestu ant šaligatvio sustosime ties aklavietės bedugne ir sename žemėlapyje užkasime kelio duobes 80 paskutinis traukinys rieda į tuščius vartus alkani keleiviai gaudo greitą peizažą 20 ir trokšta suvalgyti tingiai besiganančias karves (suvyniotas į plačius varnalėšų lapus) 81 migla nukando pusę tilto kojas pakirto rūkas jei atsigręši atgal išvysi tik piktą žolę sunkius akmenis ir nuodingus grybus 82 vis dar nemokamai sninga 83 vakarėja dar langus neužkalė tamsa galime pasiekti kaminus ir kartu su dūmais pakilti virš stogo iki debesų 84 į galvą kala snaigės ant batų krenta varvekliai tikrindami asfalto kietumą 85 negrįžta vaikystės traukiniai 21 lietaus vagonai veža debesis skubėkime į pamirštą peroną ten mėnulis gano mieguistas pušis stebi žvaigždžių plūdes skęstančias balose 86 prieš sutemas nepastebimai atplaukė rūkas ir ties upės vingiu sustingo meldai ieškodami paklydusių šermukšnių atrasime slaptus nykštukų takus reliktinį paparčio žiedą 87 sunkūs debesys užkalė dangų aplenkdama žaibus lietaus tvora paslėpė mišką 88 elegantiškai plaukia grybų stogai vėjas it sniegą pusto baltus musmirių taškus artėja varlių paradas 89 horizontas prarandamas dar jo nepasiekus 22 sunku pavyti vėją išaugti iki eglių viršūnių 90 dar neprasidėjus kelionei užburti bėgiai pakeri traukinius imituodamas garlaivio sireną džiugiai subaubė garvežys ir visi keleiviai nubėgo link upės 91 migla nukando pusę tilto kojas pakirto rūkas jei atsigręši atgal išvysi tik piktą žolę sunkius akmenis nuodingus grybus 92 temsta aukštapelkė nepasiekę piliakalnio aukštumų atradome ilgą beržų koridorių ir įžengėme į asiūklių lauką aptvertą stikline rūko tvora 93 vis lėčiau skrenda lėktuvai automobiliai nepaveja sraigių perone pūškuoja traukinys 23 laukdamas kada varnos sulips į vagonus ir pajudės magiškas lokomotyvas 94 iš mirtino sapno pažadins antroji mėnulio šviesa tamsa nušvies taką į pradžią 95 įstrigę voratinklių kampe žiūrime į lubas jau pakankamai šviesu nemiega kėdės stalas ir laisvos šlepetės nepaskęsime paprastame kambario ore be valties išplauksime į kiemą kur varnos asteroidais bombarduoja automobilius 96 debesys pražiopsojo lietų ir liūdni pabėgo į mišką 97 apsidairykime šaltame mieste nerasime nė vieno pamesto namo 24 98 nenugriausime sienų neišversime tvorų nesurasime žvyrkelio vedančio link užburto tilto (jis vis dar statomas romantikų) neteks keltis į kitą krantą kur auga palmės noksta bananai 99 atskris varnos sparnuoti draugai paaiškins neverta keliauti į tolimas girias mieste daug maisto tik reikia būti atsargiam ir neįkliūti 100 upėje skęsta lietinga naktis grūmoja debesys atšipęs vėjo dalgis šienauja bangas po grybų kepurėmis slepiasi išsigandusios pušys 101 negaila ant asfalto numestų monetų 25 dosniai sumokėta už paprastą lietų ir vėją iki pat troleibusų stotelės slinksime paskui varnas nes gimnazija neišmokė skristi ir nepadovanojo garsą lenkiančių batų 102 be šuolio atsitrenkę į lubas išrankiomis plytomis užlopę sienas grąžinsime arbatai pirminį skonį ir kai užges tamsa prisiminsime jungiklį paslėptą degtukų dėžutėje 103 atsirėmę į sieną stebime gatvę laukiame paskutinio troleibuso gal atvažiuos senas draugas bet užsitrenkia durys ir šaligatviu nuslenka prisiminimai į tamsą 104 svyruoja žvyru užgaląsta tvora trumpėja dienos neskubėdami atslenka ilgi vakarai kiaurais batais šlifuojame šaligatvius judame kartu su elektros stulpais 26 105 gatvės pabaigoje prisiminimų šaligatvis slenka neužbaigta praeitis ties paskutiniu laipteliu pakeičiami kelio ženklai ir debesų sienoje nerasime pieštuku pažymėtų atvykimo taškų 106 kaip izoliuoti laidai prailgsta dienos sugrįžtame kur teka arbatos upė ir samanoja pyragai neužkliudžiusi elektros lemputės standartine orbita praskriejo musė ir pakvipo degėsiais 107 išbridę iš smaragdinės žolės aplenkę pakelės beržus pastebėsime šiltais megztiniais aprengtus grybus 108 žolės pataluose užmigo vaikystės takai tik prie parko vartų 27 vis dar lūkuriuoja šviesi pušis laukdama kada varnos suras išmestą radijo imtuvą ir tolimos stotys išgirs skambų upelio čiurlenimą 109 šalia šaltos jūros praradę rudenį tiesiai iš termoso geriame karštą arbatą varnos neskrenda į pietus nes kompaso rodyklė pakeista vėtrungės strėle 110 tobulėjame tik žiemą kai siaučia pūga ir norisi apversti troleibusą 111 turi pakakti dviejų žingsnių vienas pirmyn kitas atgal turi pakakti dviejų taurių viena prieš užkandą kita po turi pakati dviejų gyvenimų 28 vienas prieš gimimą kitas po mirties laikas tik nemokamas spektaklis 112 nedžiugina atviri langai gurkšnis arbatos išgertas iš stiklinės vidurio 113 kai siaus pūga ir vėjas diriguos snaigių orkestrui varnų kalba paskelbsime žiemai bankrotą 114 skubame atrakinti duris ten koridorius batai ir paltai aplenkdami kabančius paveikslus slenkame apgraibomis ir ieškome laimingo kambario kuris žiūri pro langus ir negali pabėgti 115 apriboti atvirais langais 29 užrakintomis durimis it paklydę lunatikai sustoję ties stogo praraja ilgai žiūrime į apačią nes tik asfaltas gali pastumti debesis ir paslėpti saulę 116 supančioti minčių žaibais apgauti svajonių rūko į sieną nukreipę žvilgsnį kalsime iš galvos lendančias vinis 117 į kalną lipa sustirusios dilgėlės ošia apytamsės pušys jei nepagausime vėjo genančio į lygumas batus patvory neliks vietos nakties šokiui 118 permainų vėjas pučia į visas puses ir suka laikrodžio rodykles į priešingas kryptis tuoj neliks nei valandų nei minučių tik ilgas skaičių takas 30 119 nemokamai sninga vakarėja dar akių neužkalė tamsa galime pažvelgti į kaminus ir kartu su dūmais pakilti iki debesų 120 vėjas supa mieguistas pušis stebi žvaigždžių plūdes skęstančias balose 121 tarsi saulė šviečia mėnulis skamba begarsis akmenų juokas sunkūs kankorėžiai it poliariniai mandarinai sveria eglių šakas 122 neskęsta lietumi patvinę langai 123 iš tuščio butelio išgėrę orą nepajusime vakuumo galios 124 31 jau pilnai sukomplektuotos grindys nėra kur trauktis teks apibėgti stalą ratu ir pamesti galvą 125 dangoraižiai lipa ant stogo pamatų duobėmis alsuoja metalo griaučiai stiklas ne tavo namai 126 veidrodis tik slenkstis atvira stiklo akvarelė laisvė keliauti 127 žaidimui pasibaigus žvilgsniu patvirtinę lubų baltumą senuose žemėlapiuose atrasime atsarginį svajotojų suolelį 128 dar neišaušus artėjame prie lango 32 šlubuoja grindys lėtėja žingsniai užplūsta šaltis į veidą žiūri kiemo praraja tamsu vis dar esame išjungti 129 tamsa paskutinis smūgis į nugarą ties stogo kraštu nėra kelio atgal iki nulio sutrumpinę žingsnį magišku gestu iškelsime kaminų bures ir skrisime į mėnulio jūras 130 spindi lėkštas stalo lakas apie nepasiekiamas lubas postringauja kėdės atšipęs bokalas neįkerta medinių durų paslapties dar neatvertos sienos neatkimštas mėnulio vynas apsvaikime be vėjo su debesų kulka galvoje 131 dėžutėje 33 įstrigo ilgi degtukai tamsu negelbsti balta lubų dozė 132 atviras duris užtvindė sienos arbatoje paskendo radijo banga 133 nepaskiepyti tamsa suspausti rūko ištirpo kaminai patvory lengva pašaukti lietų nušvisti be mėnulio tiesos 134 svyruoja senos pušys ragindamos pakelti aštrias spyglių bures pasiekti sausą mėnulio jūrą nematomą svajonės pusę 135 varveklių vargonais groja tvora bugi vugi šoka senis besmegenis atriedėjo balta džiaugsmo banga 34 ir sniego miline apklojo sušalusį miestą 136 kiek toliau nuo kranto melduose skęsta valtis prie pat lietaus krašto bangos jau kelia galvas svyruoja rūškani irklai rūke gaudome stiklines žuvis už borto gelmė marių galia 137 kai žvirbliai paslėpė beržo batus kartu su rudeniu atėjo naktis ir apklojo žolę auksiniais klevo lapais užkimęs varnos riksmas paragino kopti į piliakalnį panirti į nakties dugną laukti kada nukris mažytė žvaigždutė ar atriedės laumės paspirtas mėnulio akmuo 138 lengvas vėjas piešia debesų kalnus ir supa pušų spyglius pavėsinėje linksta obuolių stalas klevai meta geltonus batus 35 ir basi sprunka į pievas deklamuoti baltas eiles 139 be malkų sudegė ankstyvo ryto valanda liko tik tos pačios sienos jau galima išdalinti stalo kampams saldainius po lygiai išpilstyti arbatą į keturias stiklines 140 pabudo gatvių šviestuvai atšalo langų stiklas nelauktai pasibaigė vasara šaligatviais į kiemus pabėgo pageltę klevai sušilti 141 nuotraukose esame tikresni nes ten mūsų nėra 142 surūdijusiu kibiru baloje pasėmę vandens atsitrenksime į debesis bet lietus išties rankas 36 neleis nukristi ant žemės 143 veidrodžių balos išmargino lauką žvaigždėmis ir lengvai paskandino išsvajotą dangų 144 danguje nuo vėjo pasislėpė pušis 145 neblėsta siekis aplenkti varles panerti į rūką padalinti mišką pusiau 146 maištaujanti pušis kartoja lapuočių maldas 147 kai trūksta pagarbos asfaltui mauroja karvių nesuėsta žolė 148 sunku 37 sustabdyti bėgančią duobę 149 upėje vandens tiek kiek reikia krantams atsigerti 150 kai smėlis pavirs jūros miražu pamiršę audringas minčių bangas pakrantėje užkasime valtis ir su kormoranais sugrįšime į tolimas salas svajoti 151 negelbės bevalis šuolis į tamsą ties bala išseko saldainių atsargos ir šokoladinės varnos nugriovė dūmus taupančius kaminus 152 kai remontuojamas likimo kelias ieškokime šviesių buldozerių brėžiančių gyvenimo tiesę 153 38 prislėgti betono ieškosime stiklinių dangoraižių skardinių troleibusų svaigsime nuo reklamos kol apsisuks galva 154 vis dar tamsu galima ištiesinti sulenktą mėnulį nukirsti nuodingą musmirės galvą pagal uodų zyzimą suderinti gitarą 155 parke ant lunatikų suolelio pasitikime aušrą išvydę saulę nuolankiai pasvirkime it beržai sulenkti vėjo 156 jau šviesu dingo žvaigždės ir kosmosas neteko prasmės 157 kai migla rūku apklos miestą ir po skrybėle neliks vietos galvai pasislėpkime už metalinio kiosko jau atplaukia troleibusas ryklys praryti neapdairų keleivį 39 158 kai sunkias plyteles skaičiuoja šaligatviai ir katės laka drumstą balų vandenį seklu spoksoti į balandžius ieškoti paskendusių laivų 159 ieškodami teatro surasime tik sceną ieškodami prasmės išvysime spektaklį įtaigiai suvaidintą gyvenimą 160 langai užkalti stiklu kad neįkvėpę gryno oro pamirštum atvirus tolius 161 lunatikai prie stogo krašto stabdo pilnatį jei nukris pabudę neras mėnulio 162 paprastas pakelės akmenukas tarsi smėlio laikrodis pamiršęs valandas 163 40 įbridę į klevo lapų pusnynus nepaskęsime kartu su vėlyvu rudeniu ir greitai pasieksime baltą žiemos krantą 164 naktį bibliotekoje slibinas skaito eiles žavisi nerimuotais posmais bet aušros išvengti nepavyks užvertęs poezijos tomelį atvirsta liūdnu varnu už skaityklos sienų bus sunku gyventi bet dar liko jėgų atverti langą ir nuskristi į gęstančią tamsą 165 kai tamsiame tujų koridoriuje karvės atrajojo liepsną atbėgo žaibai ir debesyse paskandino mėnulį upėje neliko vietos net salai tik kiaura lietaus valtis laimingai pasiekė krantą 166 čerpėmis užlopę kiaurus debesis šlapiu asfaltu slysta nepaskandinami troleibusai 41 167 ties durimis sustojo išsigandęs voras lengva vėjo ranka patraukė užuolaidas nušvito atviru langu išmatuota siena į tuščią kambarį pažvelgė mėnulis iki slenksčio patvino rankenos šešėlis nukrito sunki kuprinė gal brangenybių o gal tik maisto 168 šviesiau kai tamsoje dega baltos eilės 169 teatrališkai nugriuvus ant šaligatvio verta žavėtis architektūra šokoladiniu asfaltu 170 išderinti it seni rojaliai paklustame kiaurai laiko tėkmei jau neveža suvažinėti horizontai neįkvepia stogų aplamdyti debesys išgąsdinti asfalto duobių žavimės lygiu stalo paviršiumi svajojame apie varlės šuolį į mėnulį 42 atogrąžose ieškome poliarinės išminties per pusę perlaužę žodį (it karališkieji pingvinai) prabylame arktiniu slengu nepajudėję iš vietos užgesime lyg seni gatvių žibintai miesto gatvėms pakaks vitrinų šviesos 171 pasitikėkime varnomis negraužkime šokoladinių čerpių negerkime nealkoholinio lietaus 172 akvareliniais dažais pagirdę bites nekursime laužų debesyse nepalikta vietos žarijoms ir lietus jau negali sukurti naujo miražo 173 trokštame kad vėjas gintų į pievas žvaigždes kur žolėje klaidžioja varnos 174 akustiniu požemio dirvonu rieda vinilo plokštelė traškesiais draskydama ausis tarsi butelio stiklas 43 paruoštas dūžiui įtikinamai kliuksi atkimštas vakaras 175 sugrįžkime (iš bet kur) į žemuogių pievas ten mūsų niekas nepažins ir drąsiai prabilkime pamiršta medžių kalba 176 pakartoti ne vieną kartą ties koridoriaus posūkiu ieškokime trumpo tako į naujas erdves 177 jau balos transliuoja varlių eiles ir ragina pailgą dangų sapnuoti košmarus pakaks vilčių ataugti kelmais (pažymėtais apvaliais loterijų skaičiais) kelionė tik akimirka neiškastos duobės šešėlis atviras horizontas beprotnamio langai 178 44 neverta skubėti žingsnis į tą pačią upę gali būti pastebėtas ne tik varnų išbalę it vasaros sniegas atsirėmę į gyvą tvorą lauksime beržų jie visada sugrįžta nes nepajuda iš vietos 179 temsta debesų metalas vis sunkiau patikėti magišku scenos rūku pasiekti miglotus pamirštų dainų tolius 180 karjere gausiai dera akmenys sutvirtėsime atsirėmę į birų žvyro mūrą 181 vakare kai uždaromi langai liūdni prisiminimai gali suplėšyti tylą 182 45 išplauksime į tolimas lankas kur smaragdinėje žolėje ilsisi paskendę svajonių laivai ir neaprėpiamas debesų bures vis dar siuva žuvėdros 183 kai sustos smėlio laikrodis apvertę tuščią arbatos stiklinę atrasime dugną dangaus ir pradėsime skaičiuoti valandas iš naujo 184 ties stogo kraštu dėkingas kaminkrėtys suderins skardinį fortepijoną bedugniais akordais pastumsime dangoraižį ir neliks artimo asfalto (tikras meistriškumas reikalauja aukštos scenos) 185 kai suduš svajonės pakaks tuščių sienų mėnulio portreto lange 186 saldžios abejonės nudažė dangų juodai 46 negaivina atšalusi arbata neįtikina įstiklinta mėnulio šviesa 187 arbatos stiklinė pasiruošė skilti pusiau beviltiška šauktis pagalbos nakties tikėtis žvaigždžių malonės tik ilgai spoksodami į plytų sieną įžvelkime laimės kontūrus 188 sunkiu atodūsiu nubaidykime musę apginkime nežinia kur skrendantį lėktuvą 189 sudužo stiklinė kilimas išgėrė arbatą į lygų peleninės paviršių užgesinsiu neuždegtą cigaretę ir po stalu ieškosiu durų į laisvę 190 pavargome stebėti debesis kur keliauti už durų tuščias dirvonas 47 vieniša pušis vingiuotas žvyrkelis 191 kai vėjas aplenks dar vieną naktį užmigsime pievose ir šalia grybų pamiršime namus 192 sunku įbristi į aukštą žolę nesulinkti nuo debesų naštos įveikti grybų tiltą įžengti į kitą krantą kur šoka oranžinės varlės ir oro balionais skraido drambliai 193 įstrigę gatvėje parkuojame žvilgsnį į save kad nereikėtų lipti ant stogo 194 išbalę it vasaros sniegas atsirėmę į gyvą tvorą lauksime beržų jie visada sugrįžta nes nepajuda iš vietos 48 195 pasnigo vis dar ieškome laužo skubame nes žarijų vaišės greitai atšals ir nuodėguliai pavirs beskone velėna 196 dar nevėlu grasinti varnoms karu 197 kai nurims asfalto bangos plauksime dirvonais žaibų laukais ties atmestu dangumi aplenkę varpines šventyklų stulpus ir bokštus prisiminsime klaidžias legendas ir iškirtę abejojančius alksnius išvysime sniego ežerus 198 nelauktai patekėjusi saulė prie upės sustabdė pušis ir kai akvareliniam rūke ištirps pakrantė 49 išvysime lemtingą posūkį išnirusį iš miško sienos 199 apuokų šventėje neverta gerti su pelėdomis šampaną šokti be batų nes pokyliui pasibaigus teks pamiršti slides ir skaudžiai riedėti į pakalnę 200 į žygio kuprinę telpa visos kelio duobės 201 sumeluokime dar vieną dieną išsaugokime nakčiai sapnus 202 koncerte reikia laužų dinozauro šešėlio geležinių stygų iki pat nuvažiavusio stogo 203 sunku dainuoti troleibuse 50 kai atsidaro durys ir išlipa visi keleiviai 204 neramina tolimas upės gerumas pagauti vėjo nepakilsime tik sudušime nublokšti į plytų sieną 205 už ežero gili pieva besivejanti liūną kalva pušų tiltas keliantis į tą patį krantą nepakilsime žiūrėdami į mėnulį nes batai traukia žemyn ir vis sunkiau skristi be ratų 206 pasibaigus varnų koncertui dingo noras gatvėje žaisti slėpynių gaudyti elektros stulpus žongliruoti konteineriais šiukšlių dėžėmis 207 šalia gulbių ežero kaktomuša 51 susitrenkia uodai 208 virš stogo palaimingai snaudžia kaminkrėčių garbinamas mėnulis 209 esam ant dangoraižių sienų nupiešti akvareliniais dažais ir kai ateis lietus liks tik skaidrus stiklas 210 pilnatis neišgėrė rūko nesutrumpino lauko takų nesulaukusi lietaus pagelto žolė piliakalnyje liko tik laiptai į debesis 211 po varnų rečitalio sunku išgirsti kaip aukštapelkėje pragertu balsu gieda tritonas griežia žiogai mmm 212 52 debesyse neradę paslėpto lobio oro duobėse lūžta metaliniai kastuvai 213 rūke rieda tik akmenys todėl nepajuntame kaip debesys užkloja dangų 214 nesulaukę pavasario nudažysime sniegą žaliai 215 sutemus vėlu po pagalve slėpti mėnulį 216 džiūsta neįvertintos balos tarsi kopėčios į debesis 217 kai apsvaigsta pieva paaiškėja kad verta bristi į tą pačią upę ten nėra nei piranijų nei krokodilų 53 pavojus kitur žymiai paprastesnis pasislėpęs už lengvos laiko bangos 218 debesys neįtikino dangaus svarba ir kai ilgi žaibai pavaišins elektriniais saldainiais iš naujo suskaičiuokime ant stogo tupinčias varnas 219 duobė nebus iškasta tik pušies šešėlis išmatuos baimės gylį 220 pametęs raktą ant sienos nupieški duris ir drąsiai ženki į vidų 221 į ploną lango stiklą atsitrenkė sunkus pušies spyglys ir nesudužo 222 nuobodžiauja vėjas 54 supdamas laukines gėles skardus varnos riksmas pastūmė vakarą pakabintą ant baltos rūko virvės 223 kai visi medžiai sugrįš į miškus mieste neliks parko 224 patikėti šalto vakaro gerumu netrukdė nei vėjas nei lietus pramušę tamsius abejonių debesis plaukia šviesūs padangių laivai 225 kai sugrįš vasara paragavę šviežio medaus pašnekinsime bites 226 po žaibo smūgio krentame ant debesų pagalvės ir užmiegame iškart 227 išmesti 55 į gatvės krantą gintariniai šaligatviai nėra kur plaukti nors balose daug vietos palikta batams 228 vėjas ištrynė žvaigždes išblėso naktis nuo stogo krenta lašai netikime lietumi kambaryje stovime sausi 229 kosmosas balų dugne astronautės varlės neria į žvaigždžių tamsą atspindėtą nakties 230 už kapinių paskutinis posūkis link statybų triukšmo augančių dangoraižių ten stogo viršus debesų valdžia 231 dangus juodas 56 galima piešti žvaigždes 232 artėja naktis mieguistas dangus bėga stogais į sapno pakalnę 233 atšalo arbata nejuda grindys sustojo naktis 234 kai rūkas užburs medžius ir grybų debesys užpustys auksinius kelmus gidė varlė nuves iki raganos trobelės ten akmeninėje krosnyje sudeginsime liūdnas mintis paleisime dūmais nuoskaudas 235 po ilgų abejonių nuodingos savigraužos ateina akimirka kada supranti kad niekada nebuvai suklydęs kad visi tavo poelgiai buvo teisingi tada tu pabundi 236 57 kai visas tris akis užmerks šviesoforas pamatysime tikrą judėjimo kryptį 237 stovime ties bedugnės kraštu dugno nėra krentama tik aukštyn tiesiai į debesis 238 naktis uždegė mėnulį ir sudegino ant sienų nupieštas gatves 239 apvertę sklidiną statinę atrasime dugną dangaus 240 neišsigąstame kai sustoja laikrodis ir atsėlina vakaras (be padalų ir skaičių) 241 saugiu grybų ratu bėga balti kiškiai nes pilki vilkai ant skruzdžių takų 58 braižo susikertančias tieses kur nusileidžia laumžirgiai pakrauti bruknių konservais 242 vanilinis dangus saugo XX a. atvirutes baisoka peržengti svajonių slenkstį pakilti kartu su dangoraižiu pagauti debesų ritmą ir skristi iki horizonto 243 kai žolė nustelbs medžius ir migla nutapys mišką iškeliausime į tolimas pievas liks tik pasvirusi tvora mediniais dantimis įsikibusi į žolę 244 ant stogo sutikę lunatiką nesigirkime paaukštinimu darbe geru atlyginimu palankiu banko kreditu asfaltas pigus ir lengvai pasiekiamas 245 kai žolė nustelbs medžius ir migla nutapys mišką 59 prašnekę varnų kalba kartu su balomis pakilsime į debesis 246 lauko akmenys skina saulės gėles kad ties bedugne pavytų rugius 247 pušų bangose skęsta mėnulis kartu su vėju įkopsime į piliakalnį aukštumą virš upės ir lauksime kada aštri aušra nuskins prinokusias žvaigždes 248 kai neišvengiamai sutems stogus paguos baltos snaigių žarijos 249 tik lietus gali išgerti ežerą iki dugno 250 60 balti beržai nepastebimai šokdina pušis kad neišgąsdintų miegančių žuvėdrų 251 karšta šiaudinę skrybėlę sapnuoja šiferio stogas įdegusios varlės laukia kada provincijos dviratininkai iš didmiesčių parveš nemokamą lietų 252 kai rūku užkalti toliai aplenks horizontą ir debesų skrybėlėje neliks vietos net mėnulio galvai išdrįskime priminti varnoms aukštą eglių paskirtį 253 po sunkiu debesimi tamsu įveikę rūko sienas į akligatvio pakalnę bėgsime kaip į kalną su lietumi kilsime žemyn 254 kai lyja 61 netirpsta paprastas smėlis neužverda laužo žarijos 255 dangus oro skulptūra paminklas rūke pasislėpusiems dinozaurams 256 kiauras tvoros šonas džiūgauja varnos patvory šoka apgirtę grybai voliojasi nutrenkta musmirės galva 257 baloje gieda nepaskandinamos varlės 258 stiklinės dugne apkartęs dangus užrakintos durys 259 gerai kad yra naktis 62 gerai kad yra tamsa gerai kad viduje negęsta šviesa 260 nušvitęs mėnulis nepagailėjo nakties ir suplėšė juodus debesis 261 nesuakmenėsime lipdami mediniais laiptais 262 supratę snaigių kalbą pabelsime į debesų duris 263 ieškodami geležinių vilkų surasime tik aukštus piliakalnius ir be juodų akinių išvysime kaip prarastame mėnulyje žydi neliečiami paparčiai 264 lemties take rinksime laimės šukes žavėsimės varlių paradais 63 265 kai žemi stogai supa gatves užplūsta duobėtas asfalto liūdesys 266 tarsi sukapotus elektros laidus lengvai skaičiuojame nepakeliamus varveklius 267 vėtra neskuba gelbėti į balą įkritusio mėnulio 268 nuvirto priemiesčio tvora ir iš pamiršto sodo pabėgo paskutinė obelis 269 sustiprinti vėjo klajonių atrandame debesis ir pakylame laipteliu aukščiau 270 64 į tinką beviltiškai smūgiuoja kvailos musės tik išmintingos vinys saugo ore kabančius paveikslus atviras sienų akis 271 ant stogo išsvajota asfalto aukštuma galima kristi ar skristi nėra pasirinkimo 272 sunku debesyse įrėminti svajas nupiešti oro duobes 273 horizontas prarandamas dar jo nepasiekus 274 vargonų koncerte liksime gyvi klaviatūra ilga ir vamzdžiai minta 65 tik oru 275 slinkome pažeme laukdami kada žaibai uždegs klevo lapus 276 link miegančio piliakalnio nušvito žaltvykslių takai bedugnės legendų upės 277 kaminai gano alkanus stogus ir graužia čerpes 278 nereikia parafino žvakių gimtadienio proga dega elektros lemputės 279 atsitrenkus į nuostabos sieną nereikia pasukti atgal 280 66 pabusime giedodami juodvarniams lopšines 281 nežiūrėkime į duobę tik į dangų į nepasakytą tiesą saugančią apvalias mėnulio akis 282 pastumti vanago sparnų apvirto debesys ir mėnulyje pradėjo lyti 283 begalę kartų apsukti ilga rodykle apie tą patį tašką (kuriame stovi visi) laukiame kada išbluks skaičiai 284 kai naktis nuties ilgą rūko tiltą 67 bėgsime į pievas ieškoti medinės oro pilies 285 esame patikimai užburti todėl nepastebime kaip auga žolė ir medžiai 286 įkvėpę laužo dūmų pajusime svaigų žolės dvelksmą vėjo šuolį link tolimos girios 287 apsigaubę nakties aksomu pasieksime žvaigždes ir išliksime paprasti kol kris baltas lietus 288 delsia pabusti aušra iš sienų jau skverbiasi šviesa gyvas sapno vanduo 68 289 įžeminti namai augina aukštus čerpių stogus iškilusius virš gatvių 290 griuvėsių pamatais į dirvonus sugrįžta akmenys 291 išgirdę juodą varno riksmą abejokime aukštais kaminais pakylėtais oro balionais 292 pro skaidrų lango stiklą pamatysime ne dinozaurą bet šiukšlių mašiną godžiai ryjančią polietileno maišus 293 interneto platybėse beribė vakuumo pilnatvė 69 294 neverta ieškoti dangoraižio suraskime troleibusą snaudžiantį stiklinėje stotelėje ir lipkime ant stogo miegoti 295 stiklinė išgerta iki dugno bet troškulys nepaskendo arbatoje 296 kiek toliau nuo vieškelio į debesų upę įbrido mėnulis ir paskendo lietuje 297 liūdna svaigti be arbatos užgesti be vėjo užmigti be lietaus 298 kasdien lyja reikia dykumų vandenyno be lašo vandens alkos miražo 70 lunatikų mieste 299 mėnulis it stiklo šukė nukrito ant nepraminto ežero tako metas sugrįžti į bedugnį svajonių uostą 300 apgirsime be klevų ošimo rudens šventėje bus atkimšti kelmai tekės svaigi sula atmiešta samanų kvapu 301 ilgai spoksant į debesis nutils vėjas pavargusi saulė prisės ant parko suolelio ir be garso atplauks tyla 302 girgžda stiklinė galva įkritusi į aštrią minčių duobę 303 alkani troleibusai ganosi gatvėse 71 paspruko varna neužkliudžiusi aukšto stulpo 304 nereikia pyragų košmaro sapnų parduotuvės prekiauja tik paprasta duona 305 surinkę varinius klevų lapus kopsime mediniais piliakalnio laiptais kol pasieksime užgesusio aukuro dugną 306 aukščiau pakelkime galvas kad vakaro tamsa uždegtų akių žibintus ir ant laisvų takų kristų lengva šviesa 307 vasara pasibaigs staiga sukaustyti ledu įbrisime į neužšalusį ežerą 308 72 neverta gaudyti kormoranų atskridusių lesti šlepečių 309 nuo debesų gaisro šlapdribos saugokime tuščią degtukų dėžutę 310 parke slepiasi atvira gervės pėda pamesta šalia išsigandusios tvoros 311 debesys pražiopsojo lietų ir liūdni pabėgo į mišką Vilnius, 2021 m. 73