Tikslo miražas

Algimantas Lyva TIKSLO MIRAŽAS poezija JIS jo nėra lapų duobėje troleibuse restorane mieste jis žaidžia slėpynių laksto dviračiu stogais juodas varnų riksmas neapkartina jo svajonių nukritęs iš debesų jis vėl lipa ant stogo ir geria alų jo galvoje sukasi mirtinas sūkurys slidus Anapilio džiaugsmas jis žiūri į kapines ir negalvoja apie mirtį jis stato oro pilis ir deklamuoja vėjo eiles jam nereikia barokinių židinių puošnių kambarių ir žvakių jis visada gali pasiekti dangų ESU sunkiai it surūdijusią vandens čiaupo rankenėlę į baltą siena atsuku sustingusią galvą skyla suniokotas veido tinkas blunka vingiuoti chiromantų prakeiksmai delnuose ryškėja tiesūs metaliniai bėgiai aiškus kelias į tamsą GARLAIVIS senu garlaiviu išplauksiu iš karvių pliažo surūdijusiu bortu apgavęs bangas girgžda atšipusios denio kniedės senos virvės verkia mazgais urzgia benzinas plaukiu į kitą pusę nepažinęs dangaus nesukūręs naujo pasaulio aklą tikėjimą pakeitęs ilga kelione į paslaptį SNIEGAS tuščia žvaigždžių taurė beribis sidabras pažvelgiu į tamsą viduje šviesa METALAS slysta sienos temsta lubos betonas skverbiasi į smegenis sunki nakties valandų pilnatvė stiklinė kaukolės tamsa gaudžia šlifuoti akordai garsų poslinkiai dermės į judrią veido mozaiką smogia parketo zigzagas ryškėja aukšti galios taškai nėra kur slėptis už lango ilgas kranas velka asfaltuotą gatvę ilgą juodą baržą balta sienų tyla graužia senus sportbačius svyra tuščia stiklinė link veidrodžio rieda pamušta akis sunku pažvelgti į save ir nieko neišmokti ATRADIMAS pusnys šaltu vėju jaukia liūdnas mintis tirpstu lauko akmenyse piliakalnio šlaite upelio lede dega debesų stogai ugnimi nusėda snaigės slėpdamos laumių sidabrą GATVĖ prie surūdijusios sienos sniego krūva sudužęs butelis alaus svyruoja elektros lemputė dega užnuodyti namai amžina sekluma kelio ženklai neteko galios galiu nusiirti tik iki supuvusios tvoros KLAJŪNAS tarsi dykumos smėlį pusto vėjas snaiges dyla mėnulio batai į miestą grįžta sniegas KOPOS gėlas miražų troškulys neįmanoma paskęsti dangus lašas gyvo vandens švilpia vėjas piligrimas oro vandenynu plaukia smėlis regiu pušį augančią tiesiai į dangų sunku atplėšti akis prie duobės krašto mediniai turėklai trukdo šokti aukštyn NARVAS grotos belangiai debesys slidus aludžių parketas girti pakilimo takai sukasi palubių propeleriai putoja ąsočių turbinos skrenda cigarų sparnai tuščios viltys sužvėrėti pasprukti iš zoologijos sodo MEKSIKA virš prarajos kabo smėlio kokteilis blunka noras sudaužyti veidą į aštrią akmens nugarą trasoje ankstus rytas gaivos apgaulė krepšys pilnas nuodingų grybų nepaliauja rėkti ilgas asfalto liežuvis dykumoje greitai šimpa peiliai ir tenka duoną rankomis laužti pusiau sekina karštis tekila užkimęs gitarų cypimas sombrerų apgultis kol girtas gidas remontuoja autobusą lūžęs tysai be piramidės stogo ant pažliugusio veido debesų kopėčios lietaus bala puotauja blaivūs moskitai KARJERA vakare prinoksta veidas vis sunkiau sutilpti į dangoraižio rėmus ir niekas jau nebeprimena kad rožiniai saulėlydžiai dalijami veltui kad lipant laiptais aukštyn plyšta išeiginiai batai kad šviesūs stiklai nudažo akis blyškia laimės šviesa KALNAI nutilo gatvės pasislėpusios po sunkiomis grindinio plytelėmis po vakarykščiu dangumi neišaušo nauja diena atsitokėjau dar gyvas klasikų prakeiktas atsitiesiau pakylėtas kasdienybės nesulenktas per pusę debesyse vis dar ieškau paklydusių žaibų smuklėje geriu šviesų alų meduoliais šeriu tolerantiškas kates po antro bokalo braška griaučiai pasiilgę aukštikalnių speigo noriu kopti aukščiau ten kur sniego žmonės veltui pilsto ledinį šampaną ir gieda laimingi kalnai UŽAUGAU miške be medžių sapnuoju saldžias musmirių kepures baltus laimės kranus pabudęs be narkozės sulūžusiu liftu kylu į pilnai užasfaltuotą dangų paskutinė viltis vaiski mėnulio šviesa bematis nakties juokas PERFORMANSAS už neperšaunamų stiklų vis dar eksponuojamas vikrus kolekcinis juokas supuvę rojaus obuoliai galiu ilgai stoviniuoti prie muziejaus durų stebėti kaip į vidų eina kiti tarpuvartėje žaisti slėpynių su kate dejuoti apuoku graužti skrybėlę spardyti akmenukus pažinęs svaigų laisvės skonį žvelgiu į tuščias liepų šakas nereikia gydančių žiedų nuo veido krenta stelos šešėlis diena supainiota su balta naktimi tuštėja galerijos nebėra kur slėptis aksominiai vorai išsinešė visus paveikslus galiu nepastebimai griūti ant slidaus parketo paskutinės molberto atramos užkimęs nuo bespalvės tylos žaidžiu ankstyvais saulėlydžiais danguje piešiu grotas neįveikiamai griežia svirpliai debesyse slėpdami mano pėdas atviras oro duobes delsia stogai tik varnos drąsiai tupia ant vejos sunku žaisti smėlio dėžėje nes buldogas prarijęs troleibusą paliko radioaktyvius ekskrementus reikia iš naujo atrasti švarų taką namo INTUICIJA po antros arbatos stiklinės geriu ketvirtą nesulaukęs trečios valandos ryto žolėje ganau laisvą mėnulį VIRSMAS anksti ryte pamėlo dangus prarijęs baltą debesų tabletę atskrido snaigės neišvengęs smūgio į veidą pavirtau baltu lietumi KELIONĖ suklijuotas iš stiklo šukių klimpstu į sienų liūną už lango gaudžia lietaus vamzdis skardinis traukinys į tolimas balas iki dugno išsemta naktis arbatos stiklinėje skandina tyliais valandas mėnulio šešėliais nutysta iki pat sienų delsiu atverti akis keliauti į tamsią žvaigždžių šviesą KONCERTAS padebesiuose erdvi saulės salė į akis krenta visas dangus AGRESYVUS LIETUS stuksena į skardą baloms diktuoja Morzės abėcėlę slenku nejausdamas šaligatvio svorio ištrupėję laiptai pjauna batus girgžda turėklų kojos bijau dangaus nes nematau mėnulio MELAS lietus atmerkia medžiams akis kad pažvelgę į miglą suabejotų mišku augančiam tiesiai nereikia spalvų ir gestų PABUDIMAS pamiršau sapną nes nebuvau pabudęs UŽDRAUSTI GAMTOVAIZDŽIAI kiauru batu tik vieną kartą spyriau į medinę sieną it supuvęs grybas nukrito galva įstrižai įskilo kaukolės tinkas bijau atsimerkti žinau ties bala parimęs verkia nuskriaustas lietus pakėliau kanistrą samanė užpildys tuštumą neišbrendamą išnaktų tamsą džiūsta žolė ir gerklė linksta kelmai patvory šoka ilgakojės varlės raitosi stileivos beržai kiaura armonika tramdau vilko staugimą turiu drąsos miške užkurti laužą it uogas skinti baltus musmirių taškus griovyje gieda laukinės gėlės kandi ikebanos rauda ropoju šalin nuo skruzdėlyno kvėpuoju rūgščiomis slėnių atodangomis debesimis atverstais laimingai dienai LIETAUS IMPERIJA jau nebereikia debesų šviesios atminties vienodos laiko duobės senu batu semiu upės vandenį šaltas lietaus svajas įkalęs alaus stabdau krantus smėlyje dėlioju sudegusius degtukus būsimo skeleto vitražą padaugintas iš nulio pavirstu miglotu kvadratu vaiduoklių pilimi kaukiu mediniu vilku pranašauju sąvartynus dangoraižius barakus ŽVAIGŽDŽIŲ KARAI sukrešėjo ant baltų marškinių išlieta kava svyruoju prie durų žinau iš baro išmeta be parašiuto kojomis į priekį numestas guliu baloje purvinoje duobėje nuo humanoidų keršto slepiu tobulą skeletą nepasiduodu iš stiklo šukių šlapių nuorūkų alaus kamštelių ant asfalto konstruoju geometrines figūras koduoju ateiviams žinią iš tolimos galaktikos laukiu gelbėtojų erdvėlaivio pakaktų galios ir be kosmoso pagalbos pakilt ant kojų neskubu nes tik tolimoje scenoje bus uždegta ryški rampos šviesa ištrinta nyki atmintis toleruoju seną gyvenimą eretikas laikas šventus inkvizitorius atleido iš darbo galiu kliedėti į valias lietus be skausmo nukirto kvailas mintis vienu žingsniu sutrumpino kelią iki naujos aludės po girto maratono iki dugno išgersiu falsifikuotą kokteilį paspringsiu bulvės medaliu neliks planetų ir orbitų tik iki paskutinio evoliucijos sriegio atsukta galva TUŠČIOS VILTYS apsnigtomis pievomis bėga teisingi žmonės nešdami kibirus karšto vandens pusnynais dega ežerai sunku nugalėti žiemą užgesinti ledą APEIGA kai troleibusams nukirs ūsus išstenėsime tik girtą riksmą pavėluotos brandos pigių rūbų krautuvėlėje nupirksime senus vagonus į vakarus ištremsime civilizuotas viltis godžiai pražiodę akis be skausmo išrovę klibančius vaikystės peizažus puotai atridensime statinę lietaus alkani sugrįšime prie klajoklių laužų šamanų kliedesys paskatins šokti raguotą suktinį regėti protėvių laukus beribius medžioklės slėnius KAI RYTE iš laimės džiūsta gerklė tarpai tarp grindų lentų ištinsta iki pėdos ilgio nutysta bėgiais į sienas atrieda balta stotelė tyli išgąsdinti svirpliai apsimetęs voru sprunku lubomis dėkingos musės sufleruoja kelio ženklus stiprėja debesų trauka skubu pakeisti kojas inkilais kad neišskrisčiau pro atvirą langą LAIKAS pro atviras duris stebiu apšviestą kiemą ramu kol saulė nusileis galiu apsnigtas užmigti dar yra laiko svajonėms BAŽNYČIA aštrus bokštas balta debesų kepurė BARDAS stoviu prie bankrutavusio banko prekiauju lietumi į kaulus sulindo purvinas šaligatvis liūdesį praskiedė daina žinau jau nebus dangaus pragerto už vieną litą miestas paralyžiavo kojas negaliu išvykti groju gitara svetur AUKSAS gaudžia žolė ąžuolai sveria vėją žaibai kavai renka giles šniokščia lietus auksu kvepia audringa naktis kasu smėlį į molį grimzta batai trokštu tauraus metalo akyse gili duobė balose ištirpęs dangus LAISVĖ vakarėja rūkas užtvindęs miestą neišbrendama migla dainuoju varnoms apie Europą pažangą viltis svyra monolitai plaukiu konteinerio gondola irkluoju batais už borto išmetu save MIRAŽAS realus gyvenimas ne išeitis pokštauja vaiduokliai GALERIJA reikia tikėti ryškia dažų spalva plačiu teptuko mostu natiurmortai gyvi į tuščius rėmus žiūri rafinuoti skeletai MIGLA kai nakčia pakyla rūkas geriu arbatą kviečiu medžius į puotą neskuba pušys ateina tik mintys kuriomis negaliu patikėti VIRSMAS trečioji Mėnulio spalva purpurinis Marsas saulės vėjas išpūtė debesų bures juodas kostiumas pavirto raudonu skafandru tapau bespalvis galiu pasiekti tolimas žvaigždes AUKA lubos parketo dangus į užkaltas duris beldžiasi medžiai atveriu langą lietaus vamzdžiu sliuogiu ant stogo liftui paaukojęs laiptus ATLYDIS verkia tirpstančios snaigės pakaustytas ašarom šuoliuoja laisvas lietus SUGRĮŽIMAI I lauko akmenis saugo nepakeliama lemtis tarsi nėra kliūčių tik šlapias takas į tolį žvelgia atšipęs bažnyčios bokštas sugrįžtu nežinia kur II į lango stiklą beldžia paklydę kranai į debesis skrenda sutraiškyta vaizduotė atviri stogai tiesia rankas trupa sienų tinkas iš kiauro lietaus vamzdžio laša sausas vynas temsta akys grįžta šviesa III tiriu sutemas danguje slepiu kelius slapti troškimai ryja šviesias mintis ieškau aksominio asfalto aštrios žolės blyškia tolima laime mirga nepasiekiamos žvaigždės TYLA geriu arbatą dažau mėnulį žaliai atrandu spalvotus sapnus REQUIEM ELEKTROS STULPAMS apkarto į švitrinį popierių suvyniotas slibino liežuvis šviesioje palatoje kruvina auklė ant mano veido tepa vyšnių uogienę apsalęs iš laimės giedu lopšinę elektros stulpams STOGAS IR GROGAS dūmais patvino kaminai dūsta taikios varnos stabdau žvilgsnį bet batai rieda kiaurai pramušdami oro duobes nebus vyno ir helouvyno teks save pažinti be kaukės OPEROS VAIDUOKLIS mirtis smeigia dalgį žemiau juostos nepalikdama vietos aistrai jausmams GURU pelėkautais smaugia tamsios tarpuvartės kanalizacijos šuliniai gręžia duobes juodi skeletai maukia šviesų alų kiauru batu gesinu smilkstančią nuorūką nereikia šaligatviams šviesos MEDITACIJA į prašmatnią vazą pamerkiau duris galvoje slidu nejudu iš vietos šalta sienų erdvė kita laisvės pakopa raktas į neįžvelgiamą tylą HAMLETAS atėjęs į parką krisiu ant suolelio užmigsiu sapnuosiu lygų nesužalotą veidą smėlį pražilusį nuo vėjo užkalti langai kviečia į varnų puotą nežinau būti ar busti atstumas tarp dviejų minčių lygus nuliui NOSTALGIJA kaip ir vaikystėje laukiu vėjo noriu šnekėtis su žole MAGAS esu scenos įkaitas bedugnis dugnas dangaus autografas bebaimė palaima žeriu komplimentus mirčiai dinozauro skeletui linkiu labos nakties nes kai nustosiu žaisti pavirsiu į vorą BARDAS kreiva gatvė įtempė gitaros stygas varnos riksmas nulaužė pirmą akordą į šipulius sudužo daina į veidą pučia šaltas vėjas girgžda žvairas troleibusas kosėja juodas nikotinas stoviu baltame minčių posūkio taške egzistencija tik našta kitiems POTVYNIS sunku stebėti vandenį į krantus netelpa statiškas upės skeletas KŪLGRINDA aidi žingsniai riedulių laužaviečių duobių į vandenį prieš laiko srovę brenda pamiršti akmenys ryškėja slaptos tiesės galios taškai ardantys juodus debesis Žalčio ženkle gęsta kruvini saulėtekiai aušta neišsipildžiusi aušra NAMO miestas užbaigė peizažą asfaltas pašalino kliūtis kiauri batai grąžino tuščius žingsnius liko tik nepramušamas minčių ledas atsigręžiau į debesis dūžiui MĄSTYTOJAS kasdien aplanko įkyrios mintys ant kietų medinių lentynų noksta dulkėtos knygos sunku išbristi turiu tik dabartį kurios negaliu paneigti KASKADININKAS skaudžiai atsitrenkęs į stogo skardą bijau nukristi žinau nebūtis visada šalia anapus atviros durys tamsi bedugnė siūlo skaudų nemokamą finalą OPTIMISTAS po tiltu laisvė teskęsta upė prigersiu migloje TAMSA beprasmiškai šviečia aukšti gatvių žibintai GATVĖ varnos nubaidė liūdnas mintis šypseną patikslino medžiai galiu įkvėpti gurkšnį benzino ŽVILGSNIS Į DANGŲ kai lyja dangus piešia baloms akis FIASKO pralošęs gyvenimą paguosk save nebuvo kortų kazino po kompiuterio stalu nulūžo kvailos dienos kurorte išvirė galva RUDUO dega klevai svyruoja dangus šviesu ir tuščia nematau žvaigždžių pasitraukė burtų naktis nejučia miestą užgrobė šviesa KELIONĖ nuplaukė debesys nušvito žvaigždės sustojo mintys mėnulis nutiesė kelią į dangų PASAKA tamsi diena beveik naktis Šventaragio slėnyje į erdvų kamuolį susirangė žaltys migloje paskendo miestas rūke ieškau žalvario girių sakalo sparnų pilies --skamba vėjo varpeliai anapus bekraštė lyguma SAULĖLYDIS tiesi horizonto linija į svetimą pasaulį be posūkio į šviesą LENKTYNĖS basi debesys išprotėjęs lietus uždusęs bėgu stogais vejuosi mėnulį PALAIMA upė mėnulio pilnaties pavargusių bangų --atviri vėjo sapnai šalti palaimos vartai BALA beviltišką skenduolį gelbsti snaigės šalta lietaus tyla AKIMIRKA tik saulės prieplauka nerimo banga klaidi regimybė raktas į užmaršties pabaigą SPINDULYS ryte nepašaukta sugrįžo naktis iš sutemų išniro miestas atplaukė saldus miegas KELIAS bemiegę naktį atrask save sapne ir nebijok nukristi į dangų ATSAKYMAS skaidri naktis beribė tyla pažvelki į dangų žvaigždės pažįsta tave NE AŠ esu šešėlis nejudu iš vietos siena prarijo veidą batus RAMYBĖ sninga tirpsta dangus tyla pakvimpa miškas PAŠAUKIMAS išvargintas debesų svorio saugau lauko akmenis ir neskinu miško gėlių nėra mirties tik sąmokslas dangaus GALERIJOJE mediniai rėmai galanda dantis ir graužia pabodusias drobes MEISTRAS tinku malkoms jaučiu ugnies dvelksmą kūryba atsarginis miškas AUKŠTIS debesys pasiekiami ranka negaliu skristi į dangų augu žole DRAUGAS nutilo varnalėšų riksmas patvory užgeso diena šalčiu alsuoja vėjas ant kelmo sėdi stiklinis mėnulis ir laukia kada įpilsiu alaus VIRSTU AUKURO ŠEŠĖLIU nesuprastas brendu nukirstais rugiais aukai rinkdamas auksines varpas šypsosi stiklinis mėnulis šelmiškai mirksi sidabrinės žvaigždės šaukiu ledinę vėtrą ji stovi šalia balta it nuotaka ir laukia vėjo puotos naktis dovanoja tamsą ir šaltį te neišaušta diena te saulė skrieja tolyn paukščių taku speigas krištoliniu dalgiu šienauja žolę ataugusią vilko dantimis staugia pasmerktas miškas žaibai ramina išsigandusį upelį bangas nuplaudami šermukšnio krauju pametęs krantus svyruoja girtas rūkas migloje skęsta samanoti akmenys ir užburtas slėnis atradęs voratinklio kilpą pasikorė pasiklydęs dangus geriu gyvą alų skanauju šunvyšnių uogas akyse neužges laužo liepsna gyventi teks ilgai virstu aukuro šešėliu ŽAIBŲ ATOLAS dangus ne veidrodis žiūriu nematau savęs beldžiu į griūvančią sieną negirdžiu kaip lauko žolė ardo akmenis --aukštelėje vėsu nyku pečius slegia drėgnas rūkas vis dar ieškau galios taškų šventyklos kurios niekas nestatė --sugrįšiu kai sutems kai vidurnaktį sudegs visos žvaigždės ir debesys taps slidūs įkritęs į oro duobę pakilsiu iki pat žaibų atolo --- guliu ant žolės nenoriu pabusti nes nieko nereikia išmokti sapne girdžiu kaip džiugiai kvarkia varlės kaip ošia senos pušys kaip beržas stiebiasi į dangų ir mokosi matyti esu ne vienas turiu daug tikrų draugų --pažadino šviesus apuoko riksmas iš nosies laša švinas tuščiu šūviu nugalėjau save matau tik pusę miško drumzliną tiltą ribotą asfaltą --pavargau skaityti gatvių vardus reikia trauktis iš kelio ant stogo lipa piktas mėnulis neveikia oro paštas alaus statinės be pašto ženklų grįžtu neišgėręs nė lašo palubyje supasi elektros lemputė girgžda betono armatūra galvoje sukasi mirtinas sūkurys gyvenu be tikslo stumiu dienas naktis tikrovė priklauso kažkam kitam --ant kilimo auga spygliuota viela prie durų aukšta tvora už lango elektrinis vaiduoklis skleidžia neono šviesą nėra aiškaus gyvenimo siužeto trijų veiksmo slenksčių palaikančių turėklų tik pasirinkimo laisvė ARBATOS GĖRIMO CEREMONIJA artėja neįveikiama diena slepiu sparnus dar tamsu dar nėra dangaus --rankų pirštais skaičiuoju ant pečių tik viena galva o buvo dvi gal ir trys nepamenu --valio skrendu į laisvę arbata grąžino mėnulio kraterius skenduolio batus pragertas dienas --ant parketo liepsnoja išleistuvių laužai vazonuose dega aštrūs kaktusai raitosi ugninės gyvatės šoka dėkingi numirėliai --jau nebesmaugia roko kilpa prinokęs metalas ilgos ugniagesių kopėčios atvėrė langus nebijau nukristi lengvai dūžta tik minkštos šlepetės --atplaukiau laukine delčia nurimo į širdį įbestas geometrinis laužtuvas neliko vietos skausmui --siauru koridoriumi skrieja kulka švininė musės apgaulė dreba skeletas gyslomis sruvena elektra krenta atominiai batai --arbatos stiklinė be gimtadienio be garbingo jubiliejaus neegzistuoju esu gyvas ir tiek --virš galvos kabo suodina padangė gėlių ugnimi kvepia baldų griuvėsiai ant stalo garuoja arbata į atvirą stiklinę brenda cukrus sudegė durys nepabėgs šviesa --palėpėje tirpsta džinas sunku mesti butelį į sieną prarasti ramybę --mintis valdo orbitinė mechanika ant seno teksto rašau naujas raides --prakiuro stogas kamino periskopu stebiu debesis tolumoje kosėja geležinkelio bėgiai neverta keliauti vienodi kvailysčių atstumai --neturiu siekių neslepiu dangaus stiklinėje daug laisvos vietos į svečius skuba voras --žolė aštri siena ji arti ir skamba kaip įtempta styga stiklinėje pušų sakai uogų guolis raudoni rojaus obuoliai --riaumoja sužeista tamsa mieste džiūsta sausi žmonės geriu deginančią juodą arbatą saugus stiklo storis palaima išorėje ir viduje --ikebana dangiškas rugiagėlių stalas apvali molio šventykla moko vienatvės --slidi keramika iš aukštos vazos išlipo žalia varlė ir auksas atvirto švinu Vilnius, 2012 - 2013 m.