Ugo Tognazzi
| Ugo Tognazzi | |
|---|---|
| |
| Tikras vardas | Ottavio Tognazzi |
| Gimė | 1922 m. kovo 23 d. Kremona, Italija |
| Mirė | 1990 m. spalio 27 d. (68 metai) Roma, Italija |
| Šalis |  Italija
|
| Apdovanojimai | |
| Kanų kino festivalis geriausias aktorius (1981 m.) | |
Ugo Tonjacis (it. Ugo Tognazzi) (1922 m. kovo 23 d. – 1990 m. spalio 27 d.) buvo italų aktorius, scenarijų autorius ir režisierius.
Biografija
Ugo gimė šiaurės Italijoje ir vaikystėje daug keliavo dėl savo tėvo, kuris buvo draudimo kompanijos darbuotojas, darbo. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tarnavo kariuomenėje, iš kurios buvo paleistas 1943 m. rugsėjį, pasiekus paliaubas su sąjungininkais. Karui pasibaigus, jis keletą mėnesių praleido kalėjime kaltinant bendradarbiavus su fašistiniu režimu.[1]
Pirmą kartą scenoje Ugo pasirodė būdamas 4, vėliau jo polinkis vaidinti pasireiškė ir tarnaujant kariuomenėje, kur jis taip pat rengdavo pasirodymus. 1945 m. jis persikėlė į Milaną, kur ėmė lankyti žymios to meto atlikėjos Wandos Osiris teatro grupę, o vėliau įkūrė savo paties.
1950 m. Ugo debiutavo kine, o po metų susipažino su Raimondo Vianello, su kuriuo net 6 metus rodė sėkmingą komišką šou neseniai įkurtoje RAI televizijoje.
7 dešimtmetyje jis tapo vienu populiariausiu komedijų (commedia all'Italiana) aktoriumi. Dėl plataus amplua Ugo vaidino daugelio žymiausių to meto režisierių filmuose – Roger Vadim, Bernardo Bertolucci, Mario Monicelli, Pier Paolo Pasolini, Ettore Scola, - o 1981 m. Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas kaip geriausias aktorius. 1978 m. jis vaidino juostoje „La Cage aux Folles“, kuri tapo tuo laiku pelningiausiu užsienio filmu, rodytu JAV.
Aktorius buvo vedęs 2 kartus ir susilaukė 3 vaikų: sūnų Ricky Tognazzi (g. 1955, aktorius) ir Gianmarco Tognazzi (g. 1967, aktorius) bei dukters Maria Sole Tognazzi (g. 1971, režisierė). Jis taip pat yra norvegų režisieriaus ir prodiuserio Thomas Robsahm (g. 1964) tėvas.
Ugo mirė Romoje nuo patirto insulto, sulaukęs 68.
Dalinė filmografija
- Žygis į Romą (1962)
- Trumpiausia diena (1962)
- Šiandien, rytoj, poryt (1965)
- Barbarela (1968)
- Nužudyk mane bučiniais (1968)
- Komisaras Pepe (1969)
- Italijos liaudies vardu (1971)
- Tautinis romanas (1974)
- Antis apelsinų padaže (1975)
- Blogos mintys (1976)
- Baltas telefonas (1976)
- Tegyvuoja Italija! (1977)
- Namelis (1977)
- Nene (1977)
- Vyskupo miegamasis (1977)
- Spūstis (1979)
Apdovanojimai ir nominacijos
- Berlyno kino festivalis (nominacija) – Auksinis lokys (1967)
- Auksinis gaublys (nominacija) – geriausias aktorius (1968)
- Kanų kino festivalis – geriausias aktorius (1981)
- David di Donatello – geriausias aktorius (1967, 1971 ir 1976)
- Globo d'oro – geriausias aktorius (1971)
- Auksinė taurė – geriausias aktorius (1964 ir 1967)
- Nastro d'Argento – apdovanojimai (1964, 1966, 1969 ir 1982) ir nominacijos (1968, 1970, 1975, 1976 ir 1977)
- Taorminos kino festivalis – karjeros apdovanojimas (1990)
