Abdelaziz Bouteflika
| Abdelaziz Bouteflika | |
|---|---|
| Alžyro prezidentas | |
.jpeg)
| |
| A. Buteflika 2006 m. | |
| Gimė | 1937 m. kovo 2 d. Udžda, Prancūzijos Marokas |
| Mirė | 2021 m. rugsėjo 17 d. (84 metai) Zeralda, Alžyras |
| Religija | Islam |
| Alžyro prezidentas | |
| Kelintas | 7 |
| Ėjo pareigas | 1999 m. balandžio 28 d. – 2019 m. balandžio 2 d. |
| Ankstesnis | Liaminas Zerualis |
| Vėlesnis | Abdelkaderas Bensalachas |
| Partija | Nacionalinio Išlaisvinimo frontas |
 Vikiteka |
Abdelaziz Bouteflika |
Abdelazizas Buteflika (arab. عبد العزيز بوتفليقة; g. 1937 m. kovo 2 d. Udždoje, Prancūzijos Maroke – m. 2021 m. rugsėjo 17 d. Zeraldoje, Alžyre[1]) – Alžyro prezidentas 1999–2019 m.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išsilavinimą įgijo Maroke. Alžyro karo metu dalyvavo Nacionalinio Išlaisvinimo Fronto (FLN) veikloje, greitai kilo pareigose. Jis įgijo karo vado Chuario Bumedjeno pasitikėjimą ir 1957 m. buvo paskirtas provincijos administracijos sekretoriumi. 1962 m. Alžyrui iškovojus nepriklausomybę nuo Prancūzijos A. Buteflika paskirtas jaunimo, sporto ir turizmo ministru. 1963 m. jis tapo užsienio reikalų ministru, jauniausiu pasaulyje. 1967 m. po Šešių dienų karo tarp Izraelio ir arabų valstybių A. Buteflika nutraukė diplomatinius ryšius su Izraelio pusę rėmusiomis JAV. 1974 m. jis užėmė JT generalinės asamblėjos prezidento postą ir pakvietė pirmą kartą palestiniečių lyderį Jasirą Arafatą pasisakyti oficialiai Jungtinėse Tautose.
1978 m. mirus jo rėmėjui, prezidentui Chuariui Bumedjenui, A. Buteflika pradėjo prarasti pasitikėjimą, buvo kaltinamas korupcija. 1981 m. jis pasitraukė į Šveicariją ir vėliau į JAE. Po 9-ojo dešimtmečio viduryje kritusių naftos kainų Alžyro valdžia liberalizavo politiką, Islamiško Išsigelbėjimo Frontas (FIS) pradėjo įgauti įtaką šalyje. 1987 m. grįžęs į Alžyrą A. Buteflika buvo priimtas atgal į Nacionalinio Išlaisvinimo Fronto (FLN) centrinio komiteto narius. 1991 m. kariškiai užgrobė centrinę valdžią, prasidėjo pilietinės kovos. A. Buteflikai 1994 m. buvo siūlyta tapti Alžyro prezidentu, bet jis atsisakė dėl per didelės kariškių įtakos valdyme. Po 5-erių metų, 1999 m. jis sutiko kandidatuoti į prezidento postą rinkimuose ir lengvai juos laimėjo surinkęs 74 % balsų. Pirmuoju jo uždaviniu buvo sustabdyti pilietines kovas, kas įgyvendinta 2005 m. Taikos ir Nacionalinio Susitaikymo susitarimu, kuriuo buvo suteikta amnestija įvairioms ginkluotoms grupėms. 2004–2014 m. vyravusios aukštos naftos kainos leido jam atgaivinti ekonomiką, įgyvendinti stambių infrastruktūros projektų ir pradėti statyti didžiausią Afrikos mečetę. Tačiau tai netenkino didelės dalies alžyriečių lūkesčių, jis buvo kaltinamas asmeninių interesų siekimu ir vis labiau diktatorišku valdymu. 2008 m. A. Buteflika organizavo konstitucijos perrašymą, leidusį jam būti prezidentu trečią kadenciją.
2011 m. prasidėjus arabų neramumams, kurie nuvertė gretimų Tuniso ir Libijos ilgamečius prezidentus, A. Buteflika naudojo iš naftos sukauptus turtus dosnioms išmokoms siekdamas nuraminti nepatenkintuosius Alžyre. 2012 m. jis žadėjo trauktis iš prezidento pareigų, tačiau 2014 m. vėl kandidatavo ketvirtai kadencijai nepaisydamas prieš tai patirto širdies smūgio. 2019 m. vasario 22 d. jis paskelbė, kad kandidatuos penktajai kadencijai, kas sukėlė didžiulius visuomenės protestus. Jie nesiliovė. Buteflikai atšaukus savo siekį ir 2019 m. balandžio 2 d. jis paskelbė apie savo atsistatydinimą iš prezidento pareigų.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Zerdoumi, Amir Jalal; Gall, Carlotta (2021-09-18). „Abdelaziz Bouteflika, Algeria’s Longest-Serving President, Dies at 84“. The New York Times (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2021-09-18.
- ↑ Al Jazeera TV