Apeninai
| Apeninai | |
|---|---|
| |
| Šalis |  Italija,  San Marinas
|
| Aukščiausi kalnai | Korno Grandė (2912 m) |
| Kalnagūbriai | Šiaurės Apeininai, Vidurio Apeninai, Pietų Apeninai |
| Upių ištakos | Tibras, Arnas ir kr. |
| Ežerai | |
| Uolienos | klintis, skalūnai, smiltainis |
| Ilgis | ~1200 km |
Apeninai arba Apeninų kalnai (it. Appennini) – kalnų grandinė, besitęsianti nuo Italijos šiaurės iki pietų palei rytinę pakrantę. Šie kalnai „paskolino“ savo pavadinimą ir Apeninų pusiasaliui, kuris užima daugiausiai Italijos teritorijos.[1] Apeninuose yra piečiausias ledynas Europoje Kalderono ledynas.[2]
2023 m. Šiaurės Apeninų karstai ir urvai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kalnai nusidriekę per 1200 km.[3] Ašinė kalnų dalis sudaryta daugiausia iš klinties, skalūnų ir smiltainio, o pakraščiai – iš nuosėdinių uolienų. Pietvakarinėje dalyje vyksta vulkaniniai reiškiniai.
Klimatas subtropinis, Viduržemio jūros tipo. Vakariniuose, pavėjiniuose šlaituose iškrenta 1000–2000 mm per metus (Ligūrijos Apeninuose – iki 3000 mm), rytiniuose šlaituose ir tarpukalnių įdubose – 600–800 mm per metus. Kalnuose prasideda Tibro, Arno ir kt. upės.
Iki 300–500 m aukščio šiaurėje ir 600–800 m pietuose, auga sodai, parkai, vynuogynai, alyvmedžių giraitės, yra natūralios augmenijos (subtropinių krūmynų, miškų) ruožų. Iki 900 m šiaurėje ir 1000–1200 m aukščio pietuose, auga mišrieji miškai (ąžuolai, pušys, kaštonai), krūmynai, pievos; aukščiau auga bukų ir spygliuočių (kėnių, pušų) miškai, o aukščiausiuose kalnagūbriuose yra subalpinių bei alpinių pievų[4].
Skirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiuolaikiniai geografai Apeninus dalija į tris dalis: šiaurinę, vidurio ir pietinę.
Šiauriniai Apeninai pasižymi švelniomis formomis, neaukštais kalnais. Šie kalnai dar skirstomi į kitas tris dalis – Ligūrijos, Toskanos ir Umbrijos Apeninus.
Vidurio Apeninuose plyti aukščiausios visų Apeninų viršukalnės. Čia yra ir Gran Saso kalnų masyvas su aukščiausia Apeninų viršukalne Korno Grandė (2912 m).
Aukščiausios pietų Apeninų viršukalnės yra šios – Mileto (2050 m) ir Polino (2248 m).
Aukščiausios Apeninų viršukalnės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] |
 |
 |
| Viršūnė | Aukštis |
|---|---|
| Korno Grandė | 2912 m |
| Nerone | 1525 m |
| Katrija | 1701 m |
| Madžijas | 1853 m |
| Peninas | 1560 m |
| Sibila | 2173 m |
| Vetorė | 2476 m |
| Pico di Sevas | 2419 m |
| Terminilas | 2217 m |
| Velinas | 2486 m |
Istorinis pažymėjimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Šiaurės Apeninų karstai ir urvai | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
 | |
| Apeninų kalnai Emilijoje-Romanijoje | |
| Tipas | Gamtinis |
| Kriterijus | VIII |
 Nuoroda
|
(angl.) (pranc.): 1692 |
| Regionas** | Europa ir Šiaurės Amerika |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 2023 m. (45-oji sesija) |
 Vikiteka: |
Apeninai |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
II pasaulinio karo pabaigoje Italijos kampanijos metu Ašies pajėgos Apeninus panaudojo kaip gynybinę sieną, geriau žinomą Gotų linijos vardu. Priešinga pusė (Sąjungininkai) nesėkmingai atakavo gynybos liniją 1940 m. rugsėjį.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lake 1911, p. 161.
- ↑ Pedrotti & Gafta 2003, p. 75
- ↑ Apeninai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-09-24.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 32–33
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lake, Philip (1911). "Apennines". In Chisholm, Hugh (ed.). Encyclopædia Britannica. Vol. 2 (11th ed.). Cambridge University Press. pp. 161–163.
- Pedrotti, F.; Gafta, D. (2003). „The High Mountain Flora and Vegetation of the Apennines and the Italian Alps“. In Nagy, László; Grabherr, G.; Körner, Ch.; Thompson, D.B.A. (eds.). Alpine biodiversity in Europe. Ecological studies, 167. Berlin, Heidelberg [u.a.]: Springer-Verlag. pp. 73–84..
