Location via proxy:   [ UP ]  
[Report a bug]   [Manage cookies]                
Pereiti prie turinio

Evo Morales

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Evo Moralesas
Juan Evo Morales Ayma
Bolivijos prezidentas
E. Morales 2018 m.
Visas vardas Juan Evo Morales Ayma
Gimė 1959 m. spalio 26 d. (65 metai)
Isaljavis, Orinokos kantonas
Tautybė aimaras
Tėvas Dionisio Morales Choque
Motina Maria Mamani
Vaikai Eva Liz Morales Alvarado, Álvaro Morales Paredes
Religija katalikybė/inkų religija
Bolivijos prezidentas
Ėjo pareigas 2006 m. sausio 22 d. – 2019 m. lapkričio 10 d.
Ankstesnis Eduardas Rodrigesas
Vėlesnis Žanin Anjes
Veikla Bolivijos prezidentas
Partija Judėjimas į socializmą
Vikiteka Evo Morales

Evo Moralesas (Juan Evo Morales Ayma; g. 1959 m. spalio 26 d. Oruro departamente) – Bolivijos prezidentas, pirmasis indėnas, tapęs valstybės vadovu nuo pat konkistos laikų.[1] Socialistinio judėjimo (Movimiento al Socialismo) lyderis. Pareigas ėjo nuo 2006 m. sausio 22 d. iki 2019 m., kuomet buvo priverstas atsistatydinti.[2] Vykdė socialistinę, antikapitalistinę, antiamerikietišką politiką.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė mažame Isajavio kaime, Orinokos kantone, Oruro departamente, indėnų aimarų šeimoje.[1][3] Jis buvo vienas iš septynių vaikų Dionisijo Moraleso Čokės ir Marijos Mamani šeimoje,[4] tačiau tik Evo ir dar du pasiekė paauglystę.[5] Gyveno įprastame plaušplyčių name. Būdamas šešerių su tėvu dirbo cukranendrių plantacijose Argentinoje, būdamas 12 su tėvu ganė lamų bandas.[6] Laisvalaikiu subūrė vietinio jaunimo futbolo komandą. Būdamas 16-os išvyko į Orurą, kad galėtų mokytis aukštojoje mokykloje. Ten dirbo statybose, kepykloje bei orkestro trimitininku.[7] Aukštosios mokyklos nebaigė ir buvo paimtas į privalomąją karinę tarnybą, tarnavo La Pase.[8]

Evo Moralesas inauguruoja citrinų fabriką

Evo vėliau su šeima persikėlė į Kočabambos departamentą, vertėsi kokos, vaisių auginimu.[9] Įsijungė į kokos augintojų profesinę sąjungą. Tuo metu valdžia persekiojo kokos augintojus, policininkai taikė jiems įvairias fizines bausmes, todėl Moralesas siekė apginti kokos augintojų interesus. 1985 m. Moralesas tapo generaliniu kokos augintojų sekretoriumi, o tuo metu Bolivijos vyriausybė, bendradarbiaudama su JAV ėmėsi naikinti kokos plantacijas. Tam oponavęs Moralesas 1989 m. buvo uždarytas į kalėjimą ir žiauriai sumuštas pareigūnų. Atgavęs laisvę jis organizavo kokos augintojų maršą iš Kočabambos į La Pasą atkreipti valdžios dėmesį į ūkininkų problemas. Tai rezultatų nedavė, Moralesas ir kiti aktyvistai buvo persekiojami. Vėliau Moralesui pavyko nuvykti į Europą, kur jis bandė įtikinti Europos inteligentiją, kad koka ir kokainas nėra tas pats, kad Andų kokos augintojai neužsiima narkotikų verslu.

1995 m. Moralesas įkūrė Žmonių Suverenumo Asamblėją, tačiau valdžia neregistravo tokios partijos, todėl Moralesas turėjo dalyvauti Jungtinės Kairės sąrašuose (pavaldi Bolivijos Komunistų partijai). 1997 m. Evo Moralesas, sulaukęs 70 % rinkėjų palaikymo savo apygardoje, išrinktas į šalies Kongresą. Po rinkimų Moralesas buvo išmestas iš Žmonių Suverenumo Asamblėjos ir 1998 m. įkūrė partiją „Judėjimas į Socializmą“ (Movimiento al Socialismo). Tačiau konfliktai Čaparės regione tarp kokos augintojų ir JAV remiamų Bolivijos pareigūnų tęsėsi, o Moralesas, už nesutikimą su valdžios politika buvo Kongreso balsavimu atšauktas.

2002 m. Evo Moralesas dalyvavo prezidento rinkimuose ir buvo gausiai remiamas indėnų bei žemdirbių. Jis surinko 20,9 % ir nusileido tik rinkimus laimėjusiam Nacionalistų Judėjimo atstovui Gonsalui Sančesui de Losadai. Tačiau suirutė šalies politikoje tęsėsi, per kadenciją pasikeitė keli prezidentai, šalyje kilo pilietiniai neramumai, Moralesas taip pat organizavo streikus, kelių blokadas. 2005 m. buvo surengti prezidento rinkimai. Juose „Judėjimo į Socializmą“ atstovas Evo Moralesas bei kairiųjų pažiūrų ekonomistas Alvaras Garsija Linera surinko 53,9 % rinkėjų balsų ir laimėjo rinkimus.

2006 m. Evo Moralesas buvo inauguruotas į prezidentus. Tihuanako šventykloje jis buvo pašventintas „Apu Maljku“ – aimarų valdovu, o jo inauguracijoje dalyvavo įvairių Amerikos indėnų bendruomenių atstovai.

Prezidentavimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moraleso valdymo laikotarpiu nacionalizuoti naftos, dujų telkiniai, kasyklos, komunikacijos. Išplėstas viešojo medicinos aptarnavimo tinklas, šalies rinkoje pradėta proteguoti vietinė produkcija, pradėtos reguliuoti maisto, dujų kainos.

Evo Moraleso vykdoma politika sukėlė turtingesnių rytų departamentų protestą siekiant autonomijos. 2008 m. kilo pilietiniai neramumai, protestai, valdžios ir protestuotojų susirėmimai. Buvo surengtas pasitikėjimo prezidentu referendumas, kuriame Moralesas laimėjo daugumos rinkėjų pasitikėjimą.

Prezidentas Evo Moralesas ir viceprezidentas Linera gatvėje valo vaikų batus

2009 m. buvo paskelbtas referendumas, kuriuo priimta nauja konstitucija. Ja pakeistas šalies pavadinimas į Bolivijos Daugiatautę Valstybę, sostinė oficialiai įtvirtinta Sukrėje, sumažintas Deputatų Rūmų narių skaičius, gamtos resursai tapo išskirtinai šalies žmonių nuosavybe, nustatytas didžiausias privačios žemės plotas. Taip pat buvo surengti nauji rinkimai, kuriuose Moralesas surinkęs 64 % balsų buvo perrinktas naujai kadencijai.

Užsienio politikoje Evo Moralesas bendradarbiauja su Lotynų Amerikos šalių kairiųjų pažiūrų vadovais, taip pat su Rusija, Iranu. Moralesas griežtai pasisako prieš agresyvią JAV užsienio politiką, jos stambiojo kapitalo bendrovių plėtrą trečiojo pasaulio šalyse.

Evo Moralesas taip pat daug dėmesio skiria gamtosaugos klausimams. 2010 m. balandžio 19–22 d. Kočabambos apylinkėse (Tikipajoje) buvo organizuotas alternatyvi Kopenhagos viršūnių susitikimui pasaulinė gamtosaugos konferencija „Pasaulio žmonių konferencija dėl klimato kaitos ir Motinos Žemės teisių“.

2019 m. spalį vykusiame prezidento rinkimų I etape Moralesas, siekdamas ketvirtos kadencijos, surinko 47,1 % balsų. Paskelbus rezultatus šalyje prasidėjo protestai, o tarptautinės organizacijos ėmė skelbti, kad rinkimų rezultatai buvo klastojami. Protestai toliau augo, prie jų prisijungė policija, o armija taip pat neišreiškė paramos Evo Moralesui. Lapkričio 12 d. prezidentas pasitraukė prieglobsčio į Meksiką,[10] o tebesitęsiant neramumams, prezidentės pareigas perėmė senato viceprezidentė Žanin Anjes. Moralesas ir jo šalininkai šiuos įvykius pavadino valstybiniu perversmu.

Asmeninis gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Evo Moralesas pasižymi paprastumu ir atvirumu, priešingai nei ilgus metus Boliviją valdę prezidentai ir diktatoriai. Tapęs prezidentu jis 57 % susimažino savo algą, atsisako bet kokios prabangos ir prašmatnumo (pavyzdžiui, beveik niekad nevilki kostiumo ar kitų dalykinių drabužių, o paprastą megztinį arba tradicinius indėnų rūbus).[11] Moralesas yra futbolo entuziastas ir dažnai žaidžia vietinėse komandose.[12][13]

E. Moralesas nevedęs, bet turi du vaikus. Pirmąja šalies ponia buvo Moraleso sesuo Ester Morales Aima.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Blackwell, Benjamin (2002 m. lapkričio 11 d). „From Coca To Congress“. The Ecologist. Suarchyvuotas originalas January 5, 2016. Nuoroda tikrinta 2016 m. sausio 5 d.
  • Gutsch, Jochen-Martin (2006 m. vasario 5 d). „Indian, Coca Farmer, Bolivian President“. Der Spiegel. Germany: SPIEGEL-Verlag.
  • Harten, Sven (2011). The Rise of Evo Morales and the MAS. London and New York: Zed Books. ISBN 978-1-84813-523-9.
  • Sivak, Martín (2010). Evo Morales: The Extraordinary Rise of the First Indigenous President of Bolivia. New York: Palgrave MacMillan. ISBN 978-0-230-62305-7.
  • Webber, Jeffrey R. (2011). From Rebellion to Reform in Bolivia: Class Struggle, Indigenous Liberation, and the Politics of Evo Morales. Haymarket Books. ISBN 978-1608461066.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 „Evo Morales: Bolivian leader wants five more years in power“. BBC News. 2019-10-17. Suarchyvuota iš originalo 2019-10-14. Nuoroda tikrinta 2019-10-25.
  2. ↑ „Boliviens Präsident Morales tritt zurück“. tagesschau.de. ARD. 2019-11-11. Nuoroda tikrinta 2019-11-11.
  3. ↑ Harten 2011, p. 35; Webber 2011, p. 62.
  4. ↑ „Evo entrega modulo educativo "Maria Ayma" y dice que nunca influyó en nombramiento de obras - Diario Pagina Siete“. Suarchyvuota iš originalo 2018-09-04. Nuoroda tikrinta 2018-01-26.
  5. ↑ Gutsch 2006; Sivak 2010, p. 32; Harten 2011, p. 35.
  6. ↑ Sivak 2010, p. 32; Harten 2011, p. 35.
  7. ↑ Sivak 2010, pp. 34–35; Harten 2011, p. 37; Webber 2011, p. 63.
  8. ↑ Blackwell 2002; Sivak 2010, p. 35; Harten 2011, p. 37.
  9. ↑ Sivak 2010, p. 36; Harten 2011, p. 39.
  10. ↑ Morales bekommt Asyl in Mexiko, Tagesschau.de, 2019-11-12.
  11. ↑ „'Evo Fashion' arrives in Bolivia“. BBC News. 2006-01-20. Suarchyvuotas originalas 2008-03-15. Nuoroda tikrinta 2007-02-01.
  12. ↑ „Footballing president breaks nose“. BBC News. 2006-07-31. Suarchyvuota iš originalo 2006-08-16. Nuoroda tikrinta 2006-07-31.
  13. ↑ „La fiesta de gala de los 15 años de Eva Liz Morales“. El Día (ispanų). 2009-11-27. Suarchyvuota iš originalo 2011-07-06. Nuoroda tikrinta 2010-09-25.
Prieš tai:
Eduardas Rodriegesas 		Bolivijos prezidentas
2006–2019 		Po to:
Žanin Anjes
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Evo_Morales&oldid=6614832"