Fra Angelico

Fra Andželikas (it. Fra Angelico, apie 1395–1455 m. vasario 18 d.) – italų XV a. ankstyvojo renesanso dailininkas. Gyvenimo metu žinotas dominikonų vienuolio Džovanio iš Fjezolės (Giovanni da Fiesole) vardu. Buvo pramintas „palaimintuoju“ (Beato Angelico) dėl savo sugebėjimų piešti tyras religines scenas. Fra Andželiku (liet. „Angeliškuoju broliu“) buvo pramintas tik po mirties.

1982 m. popiežius Jonas Paulius II oficialiai beatifikavo Fra Andželiką ir 1984 m. paskelbė jį visų katalikiškojo meno kūrėjų globėju. Minėjimo diena – vasario 18.^[1]

Biografija

Fra Andželikas (tikr. Gvidas, Pjetro sūnus, it. Guido di Pietro) gimė 1390–1395 m. laikotarpiu Mudželo miestelyje prie Fjezolės, Toskanoje. Nieko nežinoma apie jo tėvus. Pirmasis įrašas mini Gvido ryšius su karmelitų vienuoliais 1417 m. spalio 17 d. Gvidas jau tuo metu buvo dailininkas, tikriausiai mokėsi pas Lorencą Monaką.^[2] Fra Andželiko stiliaus pėdsakų galima atsekti manuskriptų iliuminacijoje, kurias Lorencas Monakas ruošė Santa Maria degli Angeli vienuolynui. Kiti jo stiliaus kūrybos pėdsakai atsekami 1417 m. dominikonų vienuolio Petruso de Krua piligrimystės į Šventąją Žemę iliustruotame gide. 1418 m. minimas užmokestis už tapybą bažnyčioje (neišlikusi). 1418–1422 m. laikotarpiu Fra Andželikas tapo vienuoliu. 1423 m. jis minimas Fjezolės dominikonų vienuoliu, pakeitusiu vardą į Jono (Džovanio). Dailininkas sukūrė trijų altorių tapybą savo vienuolynui, įskaitant didžiojo altoriaus (vėliau pertapytas kitų dailininkų ir keistas rėmas). Kartu dominikonų vienuoliu buvo jo brolis Benedetas, su kuriuo dailininkas iliustravo religinius manuskriptus.

Greitu laiku Fra Andželikas pradėjo garsėti, pirmieji jo darbai neišlikę. Iki 1436 m. Fra Andželikas sukūrė tapybą Fjezolės vienuolyno susirinkimų salės sienoje pavaizduodamas Kristų su maždaug 250 vienuolių. Šiuo kūrybos periodu Fra Andželiko stilius buvo paveiktas jaunesnio dailininko Mazačo kūrybos. Jo figūros tapo labiau trimatės, naudojama perspektyva. 1436 m. dailininkas persikėlė į Florencijoje naujai įkurtą San Marco (Šv. Morkaus) vienuolyną, globojamą Medičių giminės. Jame jis sukūrė altoriaus paveikslą, kuris tapo vienu žymiausių jo kūrinių (San Marko muziejus). Fra Andželiko naujoviškumas jame pasireiškė eliminuojant arkines nišas, kurios skirdavo madoną ir šventuosius bei patalpinant visą sceną natūralistiniame peizaže su pagal linijinės perspektyvos taisykles išdėstytomis figūromis.

Po Lorenco Monako mirties 1425 m. Fra Andželikas perėmė jo užsakymą Santa Trinità (Šv. Trejybės) bažnyčioje, kuriai 1430-ųjų pradžioje sukūrė altoriaus paveikslą. 1430-ųjų kūrybiniam periodui priklauso „Gerosios Naujienos“ altorinis paveikslas (Prado muziejus) ir Annalena altoriaus paveikslas (San Marko muziejus), kuris laikomas pirmuoju renesanso stiliaus sacra conversazione tipo madonos paveikslu.^[3] Fra Andželikas priklausė Fjezolės priorijai iki 1439 m., kada tapo San Marco priorijos nariu. San Marco vienuolyno vienos salės sienoje nutapė didžiulę „Nukryžiavimo“ freską. San Marco vienuolyne Fra Andželikas ir jo dirbtuvių pagalbininkai ištapė 20 vienuolyno celių sienas iliuzinėmis freskomis bei kūrė freskas kitose vienuolyno sienose. Bent 10 celių tapyboje atpažįstama paties Fra Andželiko ranka. Jo žymiausiu mokiniu buvo Benocas Gocolis.

1445 m. Fra Andželikas buvo pakviestas į Vatikaną atlikti tapybos darbų Šv. Petro bazilikoje, tačiau šie darbai neišliko. 1447 m. Fra Andželikas dirbo Orvjeto katedroje. 1447–1448 m. buvo grįžęs į Fjezolės vienuolyną, kur užėmė prioro pareigas. Po to su mokinių pagalba kūrė freskas Mikalojaus koplyčioje Vatikane. Dailininkas mirė 1455 m. vasario 18 d. Romoje vienuolių dominikonų susirinkimo metu. Palaidotas Romos dominikonų Santa Maria sopra Minerva bažnyčioje. Paskutine dailininko tapyba laikomas altoriaus paveikslas šiai bažnyčiai, kurio išlikę keletas pažeistų ir išsklaidytų po muziejus fragmentų. Pradėtas freskas Orvjeto katedroje vėliau baigė Luka Sinjorelis.

Andželiko pravardės kilmė, matyt, susijusi su Dž. Vazario XVI a. viduryje parašytomis italų dailinininkų biografijomis. Jose Vasari vadina dailinininką „Fra Giovanni Angelico“ ir tikina, kad paveikslas „Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1437–40 m.) sukurtas kaip iš dangaus nužengusio angelo.

Kūryba

Fra Andželiko kūryboje dominuoja išskirtinai krikščioniškosios religijos tematikos darbai. Dailininkas savo darbuose pasiekė figūrų apimties pajautimo ir reto natūralumo pojūčio, dėl ko buvo pramintas il Beato (liet. „palaimintuoju“). Svarbiausia Fra Andželiko darbų kolekcija yra San Marko muziejuje Florencijoje. Fra Andželikas savo gyvenimo metu buvo vienu žymiausių Italijos dailininkų, daugelyje jo altorinių paveikslų naudoti auksas ir ypač brangūs akvamarino mėlynojo dažai.

Darbų galerija

„Marija su Šv. Dominyku ir Tomu Akviniečiu“ (apie 1420, Ermitažas, Sankt Peterburgas)
„Šv. Pranciškaus apraudojimas“ (apie 1429, Berlyno paveikslų galerija)
„Marija su Jėzumi ir šventieji“ (1424–30, San Domenico vienuolynas, Fjezolė)
„Geroji naujiena“ (1430–32, Prado muziejus, Madridas)
„Mergelės Marijos karūnavimas“ (1434–35, Uficių galerija, Florencija)
„Mergelės Marijos karūnavimas“ (1434–45, Luvras, Paryžius)
„Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1437–40, San Marko muziejus, Florencija)
San Marco bažnyčios altorius (1438–40, San Marko muziejus, Florencija)
„Apreiškimas“ (1437–46, San Marko muziejus, Florencija)
„Madona soste“ (apie 1447–46, Nacionalinė Umbrijos galerija, Perudža)
Freskos Mikalojaus koplyčioje (1447–49, Vatikano muziejai)
„Šv. Mikalojus gelbsti laivą“ (1448–49, Vatikano pinakoteka)