Harmonija (muzika)

Harmonija muzikoje – tai melodiją lydinčių garsų visuma. Tai faktinis arba numanomas klausos vienalaikiškumo ir akordų naudojimas bei analizė muzikoje. Kartais ji apibūdinama kaip „vertikalioji“ muzikos raiška, o melodija vadinama „horizontaliąja“. Dažnai harmonija yra kontrapunkto, polifonijos, kai kurių melodijos motyvų, grojamų vienąkart, rezultatas, kita vertus, harmonija gali kontroliuoti kontrapunktą. Ji papildo, pasodrina melodijos kuriamą nuotaiką, suteikia jai daug naujų spalvų ir atspalvių, naujų ritmų ir erdvės.

Terminas

Žodis „harmonija“ (gr. ἁρμονία harmonía 'santarvė, darna, proporcingumas') – tai darnus kelių kelių muzikinių tonų sąskambis. Sąvokos ištakos siekia Pitagoro laikus.

Istorinės harmonijos taisyklės

Kai kurios muzikos atlikimo, kompozicijos ir teorijos tradicijos turi konkrečias harmonijos taisykles. Tos taisyklės dažnai paremtos natūraliomis ypatybėmis, kaip Pitagoriškosios intonacijos sveikųjų skaičių santykiai (harmoningumas būdingas proporcijoms – arba numanomas, arba yra pačiose proporcijose) arba harmonikos ir rezonansas (harmoningumas būdingas garso kokybei) su leistinu aukščiu ir harmonija, įnešančiais grožį ir paprastumą šioms ypatybėms. Kitos tradicijos, pvz., lygiagrečios kvintos (angl. parallel fifths), tiesiog buvo skonio reikalas.

Nors harmonija išgaunama, kai dvi ar daugiau natų skamba tuo pat metu, įmanoma sukurti harmoniją ir iš vienos melodinės linijos. Daug kūrinių yra likę iš Baroko laikų styginių instrumentų solo partijoms, pvz., ten, kur akordai reti, bet ne ką prasčiau atskleidžia harmonijos pajautimą.

Daugelyje kūrinių Europos klasikinės muzikos periode buvo tiesiog madinga disonuoti harmoniją, o akordų komponavimas, kurį laikė ekscentrišku viename periode, kitame gali tapti įprastas.

Sandara

Harmoniją sudaro sąskambiai ir akordai. Jie prie melodijos derinami įvairiai. Lietuvių liaudies dainos, ypač aukštaičių ir žemaičių, dažniausiai dainuojamos dviem arba trimis balsais.

Harmonijos tipai

Karlas Dalhauzas (Carl Dahlhaus) (1990) įžvelgė skirtumą tarp lygiosios ir antraeilės harmonijų. Antraeilė harmonija yra hierarchinė tonacija arba geriau žinoma kaip tonali harmonija, tuo tarpu kai lygioji harmonija ankstesniuosiuose Viduramžiuose ir Renesanse yra tonalité ancienne, „terminas vartojamas norint pabrėžti, kad skardūs garsai jungiasi vienas su kitu neduodami pasireikšti numatytam kompozicijos tikslui. Pirmas akordas formuoja „progresą“ kartu su antruoju akordu, o antrasis su trečiuoju. Bet ankstesnioji akordų seka yra nepriklausoma nuo vėliau einančios ir atvirkščiai.“ Lygioji harmonija seka pagal tiesioginius (gretimus) ryšius kitaip nei netiesioginius antraeilėje harmonijoje. Intervalų ratai kuria simetriškas harmonikas, tokias kaip dažniai Albano Bergo (Alben Berg), Džordžo Perlio (George Perle), Arnoldo Šionbergo (Arnold Schoenberg), Belos Bartoko ir Edgaro Varesės Density 21.5 muzikoje.

Harmonija taip pat skirstoma ir į išcentrinę ir įcentrinę – harmoniją, kuri atitinkamai veda į arba nuo tonikos. Pvz., klasikinės eros muzika dažniausiai išcentrinė, o regtaimo judėjime – įcentrinė. (van der Merwe 1989)

Nuorodos

• Harmonijos progresija ir kaip harmonizuoti melodiją
• Pagrindiniai harmonijos principai pagal Alaną Belkiną Archyvuota kopija 2010-09-17 iš Wayback Machine projekto.
• Tonalsoft Garsų Derinimo Enciklopedija
• On - line esė: Harmonijos pagrindai senovinėje muzikoje^{[neveikianti nuoroda]}, -- Archaeo. Musicalis 1988). Seniausios žinomos dainos studijavimas
• Burdono vaidmuo kontrapunkto ir harmonijos evoliucijoje Archyvuota kopija 2006-08-05 iš Wayback Machine projekto.