Heike Kamerlingh Onnes
Heikė Kamerlingas Onesas ol. Heike Kamerlingh-Onnes, | |
---|---|
Gimė | 1853 m. rugsėjo 21 d. Groningenas |
Mirė | 1926 m. vasario 21 d. (72 metai) Leidenas |
Tautybė | olandas |
Veikla | olandų fizikas |
Sritis | medžiagos savybės esant labai žemai temperatūrai |
Žymūs apdovanojimai | |
Nobelio fizikos premija (1913) | |
Vikiteka | Heike Kamerlingh Onnes |
Heikė Kamerlingas Onesas (ol. Heike Kamerlingh-Onnes, 1853 m. rugsėjo 21 d. Groningenas – 1926 m. vasario 21 d. Leidenas) – Nyderlandų fizikas.[1] 1913 m. Nobelio fizikos premijos laureatas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1878 m. baigė Groningeno universitetą. 1878-1882 dirbo Delfto politechnikos mokykloje, 1880-1882 m. joje dėstė. 1882-1923 m. Leideno universiteto profesorius. 1894 m. šiame universitete įkūrė kriogeninę laboratoriją.
Nuo 1883 m. Nyderlandų mokslų akademijos ir daugelio užsienio šalių mokslų akademijų narys.
Mokslinių tyrimų svarbiausia sritis – medžiagos savybės esant labai žemai temperatūrai. 1908 m. pirmasis 0,9 °K temperatūroje suskystino helį. 1911 m. tirdamas grynųjų metalų (gyvsidabris, alavas, švinas, talis) elektrinę varžą labai žemoje temperatūroje atrado superlaidumą.
1913 m. už medžiagų žemose temperatūrose tyrinėjimus, vedusius prie helio suskystinimo, įvertintas Nobelio fizikos premija.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Heike Kamerlingh Onnes. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-09-15).