Hmongų-mienų kalbos
| Hmongų-mienų kalbos | |
| Paplitimas | Rytų Azija, Pietryčių Azija |
|---|---|
| Kalbų skaičius | 38 |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
| Klasifikacija | hmonginės, mieninės, še |
Hmongų-mienų kalbos, arba Miao-jao kalbos (kin. 苗瑶语系, pinyin: Miáo-Yáo) – kalbų šeima, kurią sudaro apie 38 Pietų Kinijoje ir Pietryčių Azijoje vartojamos kalbos. Pagrindinė šiomis kalbomis kalbančių gyventojų sankaupa yra pietinė Kinija, šiaurės Vietnamas, šiaurės Laosas, šiaurės Tailandas, šiaurės rytų Mianmaras. Nepaisant didelės lingvistinės ir kultūrinės įvairovės, jomis kalbantys žmonės dažniausiai klasifikuojami į tris etnines grupes: jie žinomi kaip hmongai (miao), jao ir še.
Hmongų-mienų kalbomis kalbėję gyventojai buvo vieni seniausių gyventojų Kinijos teritorijoje, susiformavę tikriausiai Jangdzės upės baseine, ir kinų šaltiniuose jie minimi jau nuo II tūkst. pr. m. e. Vėliau, III a. pr. m. e. jų gyvenamas teritorijas įtraukus į Kinijos imperiją, jie buvo masiškai asimiliuojami ir stumiami į kalnuotas vietoves, į pietus. Jų kalbos įtakojo pietinės Kinijos sinitines kalbas: pirmiausia šiangų ir ganių. Dėl geografijos ir gamtos sąlygų įvairumo susiformavo daug smulkių kalbelių. Per pastaruosius 300–400 metų dėl nuolatinių persekiojimų dalis hmongų-mienų migravo į kalnuotas dabartinio Vietnamo, Laoso, Tailando teritorijas.
Savybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip ir dauguma kitų Rytų ir Pietryčių Azijos kalbų, hmong-mienų kalbos yra vienskiemenės. Jų skiemenyje yra išvystytas pradinis priebalsis (gali būti iki 4 priebalsių kartu) ir balsiai-dvibalsiai, tačiau beveik nėra baigiamojo balsio (išskyrus neryškų ng). Kalboms būdingas ypač išvystytas tonalumas: kai kuriose kalbose jis siekia 12 tonų. Yra iškelta hipotezė, kad būtent ši hmongų-mienų kalbų savybė persidavė aplinkinėms kalboms (kai kurioms kinų-tibetiečių, tajų-kadajų, austroazijiečių), kurios senovėje tonų neturėjo.
Kalboms būdinga SVO žodžių tvarka, ir pažymimieji žodžiai dažniausiai eina už daiktavardžio. Kalbose beveik nėra prielinksnių ir polinksnių, o jų funkciją atlieka būdvardžiai ir veiksmažodžiai. Ypač išvystyta skaitinių klasifikatorių įvairovė.
Nors yra išlikę legendų apie senovės rašmenis, iki moderniųjų laikų nė viena hmongų-mienų kalba nebuvo užrašoma. XIX–XX a. joms buvo pradėta kurti ortografija, pagrįsta kinų, vietnamiečių, rusų, tailandiečių raštu. 1959 m. Hmongų dvasinis lyderis Laose sukūrė specifinį raštą Pahau, skirtą hmongų kalboms užrašyti. Dabar dažniausiai hmongų-mienų kalbos užrašomos lotynišku raštu, naudojant 1953 m. sukurtą RPA romanizacijos sistemą.
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Hmongų-mienų kalbų klasifikacija nėra nusistovėjusi, nors aiškiai išskiriamos hmonginės, mieninės kalbos, ir diskutuotinos klasifikacijos še kalba. Pastaruoju metu kalbas yra linkstama skirstyti taip:
- Hmonginės kalbos:
- Bunu kalbos – 4 kalbos, kuriomis kalbama Guangsi provincijoje Kinijoje: bunao, dziongnai, vunai ir jounuo;
- Čuangčiandiano kalbos – 22 kalbos, kuriomis kalbama pietinėje Kinijoje, šiaurės Vietname, Laose ir Tailande.
- Pahng kalba – 1 kalba, kuria kalbama Guidžou provincijoje Kinijoje;
- Čiandongo kalbos – 3 kalbos, kuriomis kalbama Guidžou provincijoje Kinijoje;
- Šiangši kalbos – 2 kalbos, kuriomis kalbama Hunano provincijoje Kinijoje;
- Še kalba – 1 nykstanti kalba, kuria kalbama Guangdongo provincijoje Kinijoje;
- Mieninės kalbos:
- Biao-dziao kalba – 1 kalba, kuria kalbama Guangsi provincijoje Kinijoje;
- Dzaominių kalba – 1 kalba, kuria kalbama Guoangdongo provincijoje Kinijoje;
- Mian-dzinų kalbos – 3 kalbos, kuriomis kalbama pietinėje Kinijoje, Junane, šiaurės Vietname, šiaurės Laose ir šiaurės Tailande;