Jungtinių Amerikos Valstijų istorija

JAV istorija
Šiaurės Amerikos indėnai
Amerikos kolonizacija:
N. Nyderlandai, N. Švedija, N. Prancūzija, Britų Amerika,
Trylika kolonijų
Nepriklausomybė (1776-1789)
Ekspansija (1789–1849)
Pilietinis karas (1849–1865)
Rekonstrukcija (1865—1890)
Didžioji depresija (1918–1940)
II pasaulinis karas (1940-1945)
Šaltasis karas (1945-1991)
Po Šaltojo karo (nuo 1991)

Jungtinių Amerikos Valstijų kaip valstybės istorija prasideda XVIII a. pabaigoje, kai 1776 m. buvo įkurtos Jungtinės Valstijos, kurios sugebėjo išsikovoti nepriklausomybę nuo Anglijos. Ankstesnė istorija susijusi tik su dabartinių JAV teritorijoje gyvenusiomis tautomis ir valstybiniais dariniais bei kolonijomis.

Prieškolumbinė era

Apytikslis koridorius, kuriuo paleoindėnai atkeliavo į Ameriką, ir numanomos jų gyvenvietės.

Tiksliai nėra žinoma, kaip ir kada amerikiečių čiabuvių protėviai pirmą kartą įsikūrė teritorijoje, kurioje šiuo metu yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Viena iš dominuojančių teorijų teigia, kad Eurazijoje gyvenantys pirmykščiai žmonės per Beringiją, sausumos ruožą, jungiantį Sibirą ir šių dienų Aliaską, Ledynmečio epochos metu atvyko į šias žemes sekdami medžiojamus gyvūnus. Ši migracija prasidėjo ne vėliau nei prieš 30 tūkst. metų ir tęsėsi iki maždaug prieš 10 tūkst. metų, kai dėl tirpstančių ledynų sausumos ruožas buvo pilnai apsemtas vandens. Šie ankstyvieji gyventojai, vadinami paleoindėnais, išsisklaidė į šimtus kultūriškai skirtingų tautų ir genčių.

Ši prieškolumbinė era truko nuo pirmųjų paleoindėnų gyvenviečių vėlyvajame paleolito amžiuje atsiradimo iki pirmųjų europiečių pasirodymo Amerikos kontinente Naujųjų amžių laikotarpyje. Nors šis terminas referuoja į erą prieš Kristupo Kolumbo kelionę 1492 metais, praktikoje šis laikotarpis yra šiame žemyne gyvenusių Amerikos čiabuvių kultūrų istorija iki jų užkariavimo praėjus dešimtmečiams po Kolumbo pirmojo išsilaipinimo. Iki to meto Amerika buvo apgyvendinta eskimų, aleutų ir indėnų, kurie buvo sukūrę gana aukšto lygio civilizacijas. Aukščiausią civilizacinį lygmenį dabartinių JAV teritorijoje buvo pasiekusios irokėzų ir huronų gentys. Šios gentys gyveno Didžiųjų ežerų regione, buvo sukūrusios genčių sąjungas. Kitos stambios genčių grupės (sijai, apačiai, navahai) nebuvo sukūrusios tokių stiprių politinių struktūrų.

Europiečių kolonizacijos pradžia galima laikyti 1002-uosius metus, kai Leifas Eiriksonas kartu su kitais vikingais atrado Amerikos žemyną ir dabartinio Niufaundlendo teritorijoje įkūrė gyvenvietę. Atrastąją žemę jie pavadino Vinlandija. Dėl stipraus vietinių, kurie buvo vadinami skrelingais, pasipriešinimo ir nepalankių klimato sąlygų vikingai rastose žemėse neįsitvirtino, todėl Kristupas Kolumbas laikomas „tikruoju“ Amerikos atradėju.

Europiečių kolonizacija

Europiečių teritorinės pretenzijos Šiaurės Amerikoje 1750 m.

  Prancūzija

  Didžioji Britanija

  Ispanija

Pasibaigus didžiųjų Europos valstybių finansuotiems didiesiems pasaulio tyrinėjimams, pirmoji anglų gyvenvietė buvo sėkmingai įkurta 1607 metais. Europiečiai atsigabeno į Ameriką arklių, galvijų ir šernų, mainais atgal į Europą atsivežė kukurūzus, kalakutus, pomidorus, bulves, tabaką, pupeles ir moliūgus. Daugelis naujojo pasaulio tyrinėtojų ir ankstyvųjų naujakurių mirė dėl naujų ligų, kurios tuo metu buvo būdingos tam kraštui. Tačiau ir kolonistų atsivežtų eurazinių ligų, tokių kaip raupai ir tymai, pasekmės buvo katastrofiškos Amerikos čiabuviams, kurie neturėjo jokio imuniteto šioms ligoms. Didelė dalis čiabuvių mirė nuo atvežtų ligų dar prieš didelio masto europiečių gyvenviečių kūrimosi pradžią.

Pirmosios gyvenvietės

Kontaktas su ispanais

Ispanų užkariautojai buvo pirmieji europiečiai pasiekę teritorijas, kurios sutampa su dabartinės JAV ribomis. Kristupo Kolumbo ekspedicijų, prasidėjusių 1492 m., metu buvo įtvirtinos Ispanijos Vakarų Indijos valdos Karibų jūroje, įskaitant šių dienų JAV teritorijas Puerto Rike, dalyje JAV Mergelių Salų. Chuanas Ponse de Leonas išsilaipino Floridoje (tuomet Ispanų Florida) 1513 metais. Ispanų ekspedicijų dalyviai greitai pasiekė Apalačių kalnus, Misisipės upę, Didijį kanjoną ir Didžiąsias lygumas.

1539 m. Ernandas de Sotas plačiai tyrinėjo teritorijas pietryčiuose, o po metų Fransiskas Vaskesas de Koronadas ieškodamas aukso nukeliavo nuo Arizonos iki centrinio Kanzaso. Ispanų įkurtos mažos gyvenvietės palaipsniui augo ir tapo tokiais svarbiais miestais kaip San Antonijus, Albukerkė, Tuksonas, Los Andželas ir San Franciskas.

Olandų kolonizacija

1609 m. Olandijos Ost Indijos prekybos bendrovė išsiuntė keliautoją Henrį Hadsoną ieškoti Šiaurės vakarų jūrų kelio į Aziją. 1621 metais bendrovė įkūrė Naujųjų Nyderlandų miestą, kad galėtų padidinti savo kapitalą Šiaurės Amerikos kalių prekyboje. Pradžioje kapitalo augimas buvo lėtas dėl nesuvaldytų olandų ir vietinių indėnų konfliktų. Olandams nusipirkus Manhatano salą, ji buvo pavadinta Naujuoju Amsterdamu ir tapo Naujųjų Nyderlandų sostine. Miestas sparčiai plėtėsi ir XVII amžiaus viduryje tapo svarbiu prekybos centru ir uostu. Olandai buvo kalvinai, tačiau jie buvo tolerantiški kitų religijų ir kultūrų atžvilgiu ir prekiavo su irokėzais šiaurėje.

Olandų kolonija kliudė britų ekspansijai iš Naujosios Anglijos, todėl tarp šalių vyko net keletas karų. 1664 m. Britanijai galiausiai pavyko perimti kolonijos kontrolę ir ji buvo įtraukta į Niujorko provinijos sudėtį, o sostinė pervadinta į Niujorko miestą. Naujieji Nyderlandai padarė ilgalaikę įtaką Amerikos kultūrai ir politiniam gyvenimui, religinei toleracijai, miestų prekybai ir kaimiškajam tradicionalizmui. Žymūs olandų kilmės amerikiečiai yra Martinas Van Burenas, Teodoras Ruzveltas, Franklinas Ruzveltas, Eleonora Ruzvelt.

Švedų gyvenvietės

Švedijos imperijos pradžioje švedų, olandų ir vokiečių prekybininkai suformavo Naujosios Švedijos bendrovę prekiauti kailiais ir tabaku Šiaurės Amerikoje. Bendrovės pirmajai ekspedicijai vadovavo buvęs Naujųjų Nyderlandų gubernatorius Peteris Minoitas. 1638 m. ekspedicija išsilaipino Delavero įlankoje ir įkūrė Fort Kristinos gyvenvietę, kuri iššaugo į šių laikų Vilmingtono miestą, ir sudarė susitarimus su vietinėmis gentimis dėl žemių nuosavybės abejose Delavero upės pusėse. Per septyniolika metų kitos 12 ekspedicijų atgabeno naujakurius iš Švedijos imperijos, ir buvo įkurtos 19 nuolatinių gyvenviečių dabartinėse Merilando, Pensilvanijos ir Naujojo Džersio valstijose. 1655 m. po olandų invazijos Antrojo Šiaurės karo metu Naujoji Švedija buvo prijungta prie Naujųjų Nyderlandų.

Prancūzų ir ispanų konfliktas

Italų keliautojas Džiovanis de Veracanas, išsilaipinęs Šiaurės Karolinoje 1524 metas, tapo pirmuoju europiečiu įplaukusiu į Niujorko uostą ir Naraganseto įlanką. Po dešimtmečio Žakas Kartjė ieškodamas Šiaurės vakarų jūrų kelio atrado Šv. Lauryno upę ir sudarė sąlygas prancūzų kolonizacijai Naujojoje Pracūzijoje. Po pirmosios prancūzų kolonijos šalia Kvebeko žlugimo XVI a. 5 dešimtmetyje, prancūzų hugenotai įsikūrė Fort Karolinoje netoli šių dienų Džeksonvilio Floridoje. 1565 m. ispanų pajėgos, vadovaujamos Pedro Menendezo, sugriovė gyvenvietę ir įkūrė naują nuolatinę europiečių gyvenvietę išlikusią iki šių dienų – Sent Ogastiną.

Po pralaimėjimo prancūzai liko įsikūrę Kvebeke ir Akadijoje, tačiau dėl stiprių prekybos ryšių su Amerikos čiabuviais jiems pavyko išsaugoti sako įtaką. Prancūzų kolonistų ūkininkų bendruomenės mažuose kaimeliuose greta Misisipės ir Ilinojaus upių aprūpindavo Įlankos pakrantės gyvenvietes grūdais. Prancūzai įkūrė plantacijas Luizianoje ir Naujojo Orleano, Mobilo, Biloksio gyvenvietes.

Britų kolonijos

Laivu „Mayflower” (liet. gegužę žydinti gėlė), kuriuo į Naująjį pasaulį persikėlė tėvai-piligrimai. Pirmosios žiemos metu Plimute apie pusė jų mirė.

Pirmoji britų kolonija Šiaurės Amerikoje buvo įkurta Roanoke 1585 metais, bet ji žlugo, ir po to prireikė 20 metų kol buvo bandyta įkurti kitą britų koloniją.

Ankstyvosios britų kolonijos buvo įkurtos privačių pelno siekiančių grupių. Šios kolonijos susidūrė su badu, ligomis ir Šiaurės Amerikos indėnų puldinėjimais. Daugelis imigrantų buvo religinės laisvės siekiantys ar bėgantys nuo politinio persekiojimo žmonės, dėl pramonės revoliucijos išstumti valstiečiai, ir tiesiog nuotykių ar galimybių ieškantys asmenys.

Tam tikrose vietovėse vietiniai indėnai išmokė kolonistus, kaip kultivuoti vietines maistines kultūras, kitose vietovėse – juos užpuldavo. Miškai buvo gausių statybinių medžiagų ir medienos šaltinis. Natūraliai susiformavusios įlankos tapo uostais, palengvinusiais būtinąją prekybą su Europa. Dėl Šiaurės Amerikos indėnų genčių priešinimosi ir nusidriekusių Apalačų kalnų, gyvenvietės buvo kuriamos arti kranto linijos.

Džeimstaunas

Squanto žinomas kaip vienas pirmųjų Šiaurės Amerikos indėnų, padėjusių palaikyti ryšį tarp vietinių Pietų Naujosios Anglijos gyventojų ir laivo „Mayflower” naujakurių.

Pirmąją sėkmingą Anglijos koloniją – Džeimstauną 1607 m. įkūrė Virdžinijos kompanija. Kolonistai užsiėmė aukso paieškomis ir buvo prastai pasirengę gyvenimui Naujajame pasaulyje. Kapitonas Džonas Smitas pirmuosius metus sugebėjo išlaikyti tvarką Džeimstaune, tačiau praėjus dvejiems metams, kai Smitas grįžo atgal į Angliją, kolonijoje įsivyravo anarchija ir ji beveik žlugo. 1612 m. Džonas Rolfas susidomėjo Vakarų Indijų tabaku ir iki 1614 metų pirmoji tabako siunta pasiekė Londoną. Per dešimtmetį tabakas tapo pagrindiniu Virdžinijos pajamų šaltiniu.

1624 m. po ilgus metus trukusių epidemijų ir čiabuvių atakų, įskaitant Džeistauno žudynes, karalius Jokūbas VI atšaukė užsakymus iš Virdžinijos kompanijos ir paskelbė Virdžiniją karališkąja kolonija.

Naujosios Anglijos kolonijos

„Pirmoji padėkos diena Plimute”, 1914 metų paveikslas Piligrimų muziejuje Plimute, Masačiusetso valstijoje

Naujojoje Anglijoje iš pradžių apsigyveno puritonai, bėgę nuo religinio persekiojimo. Tėvai-piligrimai 1620 m. plaukė į Virdžiniją, bet dėl audros išsilaipino Plimute, kuriame jie susitarė dėl socialinio kontrakto taisyklių ir sudarė Mayflower susitarimą. Kaip ir Džeimstaune, Plimute kolonistus persekiojo ligos ir badas, tačiau vietinių vampanoagų indėnų gentis išmokė kolonistus auginti kukurūzus.

1630 m. puritonai įkūrė kitą – Masačusetso įlankos koloniją. Jie išlaikė savivaldos laisvę nuo Anglijos ir išrinko įkūrėją Džoną Vintropą gubernatoriumi. Rodžeris Viljamsas nepritarė Vintropo elgesiui su čiabuviais indėnais ir religinei netolerancijai, todėl religinės tolerancijos pagrindu įkūrė Rod Ailando koloniją. Kiti kolonistai įkūrė gyvenvietes Konektikuto upės slėnyje, ir dabartinių Naujojo Hampšyro ir Meino pakrantėse. Indėnų atakos tęsėsi, svarbiausi kolonistų ir vietinių susidūrimai vyko 1637 m. pekvotų kare ir 1675 m. Karaliaus Filipo kare.

Naujoji Anglija tapo verslo ir pramonės centru, nes prasta kalnuota žemė netiko žemdirbystei. Upės buvo išnaudotos grūdams malti ir lentpjūvėms, o daugybė uostų palengvino prekybą. Bostonas tapo vienu svarbiausių Amerikos uostų.

Viduriniosios kolonijos

Indėnai parduoda kailių ryšulius Hadsono įlankos kompanijos prekybos punkte, XIX a.

XVII a. 7-ajame dešimtmetyje vietoje olandų Naujųjų Nyderlandų įkurtos viduriniosios Niujorko, Naujojo Džersio ir Delavero kolonijos pasižymėjo etnine ir religine įvairove. Tuo pat metu, Niujorko irokėzai, susitiprėję po ilgus metus trukusios kailių prekybos su europiečiais, suformavo galingą Irokėzų konfederaciją.

Paskutinioji kolonija šiame regione buvo Pensilvanijos provincija, Viljamo Peno įkurta 1681 metais kaip užuovėja religiniams atskalūnams – kvakeriams, metodistams ir amišams. Kolonijos sostinė Filadelfija po kelių metų tapo vienu iš svarbiausių komercinių centrų. Mieste ir jo apylinkėse apsigyveno daugiausiai kvakeriai, vokiečių bei škotų-airių imigrantai.

Pietinės kolonijos

Džeimstauno skerdynės 1622 m. Gan greitai kolonistai pietuose visus vietinius čiabuvius pradėjo laikyti priešais.

Pietinės kolonijos priešingai nei Naujoji Anglija ir Viduriniosios kolonijos buvo agrarinis kraštas. Po Virdžinijos, antroji britų kolonija Naujojosios Anglijos pietuose buvo Merilandas, 1632 m. įkurtas kaip prieglobstis katalikams. Šių dviejų kolonijų ekonomika buvo paremta tik jomenų vystytu žemės ūkiu ir plantacijomis. Plantatoriai, įsikūrę Virdžinijos Taidvoterio regione, išvystė didžiules plantacijos, kurios rėmėsi vergu darbu.

1670 m. įsikūrė Karolinos provincija, o Čarlstonas tapo šio regiono didžiausiu prekybos uostu. Virdžinijos ekonomika labiausiai rėmėsi tabako prekyba, o Karolinos ekonomika buvo labiau diversifikuota – eksportavo ryžius, indigą ir medieną. 1712 m. Karolina skilo į dvi dalis – Šiaurės ir Pietų Karoliną. Džordžijos provinciją, paskutiniąją iš trylikos kolonijų, 1732 m. įkūrė Džeimsas Olgetorpas kaip sieną su Ispanijos Florida ir priebėgą buvusiems kaliniams ir neturtingiesiems.

Religija

Pokahontos krikštijimas, John Gadsby Chapman paveikslas, eskponuojamas JAV Kapitolijuje.

Gyventojų religingumas žymiai išaugo po pirmojo didžiojo pabudimo – XVIII a. 5-ojo dešimtmečio religinio atgimimo, įkvėpto tokių pamokslininkų kaip Džonatanas Edvardsas ir Džordžas Vaitfyldas. Amerikos evangelikai, paveikti pabudimo, pradėjo labiau praktikuoti savo tikėjimą. Taip pat būta nemažai atsivertusių į tikėjimą žmonių. Ši naujai atgimusi evangelinė krikščionybė buvo būdinga respublikos pradžioje, ir sudarė sąlygas antrajam didžiajam pabudimui to paties amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Evangelikai pietuose – metodistai ir baptistai, skelbdami religinės laisvės ir vergijos panaikinimo idėjas, į tikėjimą atvertė daug vergų.

Valdžia

Kiekviena iš trylikos kolonijų turėjo šiek tiek skirtingą valdžios struktūrą. Įprastai, koloniją valdė britų paskirtas gubernatorius, kuris turėjo vykdomąją valdžią ir pasikliovė išrinktais įstatymų leidėjais. Iki XVIII a. Amerikos kolonijos dėl žemo mirtingumo ir gausių žemės bei maisto resursų labai sparčiai augo. Galiausiai kolonijos tapo turtingesnės nei daugelis nekolonijinių Britanijos dalių, o tai paskatino pastovų imigrantų srautą, ypač paauglių, atvykusių kaip sutartiniai vergai (asmenys, savanoriškai tapę vergais už numanomą gauti atlygį).

Sutartinė tarnystė ir vergija

Daugiau nei pusė visų europiečių imigrantų į kolonijinę Ameriką atvyko kaip sutartiniai vergai. Kadangi tik maža dalis imigrantų turėjo pakankamai lėšų kelionei į Ameriką, ši nelaisvo darbo forma suteikė galimybę imigruoti. Įprastai žmonės pasirašydavo sutartį, kurioje numatytas neapmokamo darbo terminas, paprastai 4-7 metai, ir mainais būdavo pasirūpinama asmens atvykimu į Ameriką ir tarnytės pabaigoje suteikiamas žemės plotas. Kartais laivų kapitonai gaudavo atlygį už migrantų pristatymą, todėl išpūsti pažadai ir netgi žmonių pagrobimai buvo dažni. Virdžinijos kompanija ir Masačusetso įlankos kompanija taip pat naudojosi sutartinių vergų darbu.

1619 m. pirmieji Afrikos vergai buvo atgabenti į Virdžiniją praėjus vos 12 metų po Džeimstauno įkūrimo. Iš pradžių jie laikyti sutartiniais vergais, galinčiais išsipirkti savo laisvę, tačiau vergijos institutas įsitvirtino dėl darbo tabako ir ryžių plantacijose XVII a. 7-ajame dešimtyje paklausos, ir priverstinis darbas tapo neterminuotas, trunkantis visą gyvenimą. Vergija buvo pradėta sieti su juoda odos spalva, „juodųjų rase”, o moterų vergių pagimdyti vaikai tapdavo vergais. Iki XVIII a. 8-ojo dešimtmečio Afrikos vergai sudarė penktadalį visos Amerikos populiacijos.

Kelias į nepriklausomybę

Britų, prancūzų ir ispanų gyvenvietės Šiaurės Amerikoje 1750 m.

Pietų Karolinoje ir Virdžinijoje iškilo turtingi didelių plantacijų, kurios rėmėsi vergų darbu, savininkai. Šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje veikė unikali klasinė sistema – olandų ūkininkai nuomavosi žemę iš itin turtingų olandų žemvaldžių. Kitose kolonijose, pavyzdžiui Pensilvanijoje, vyravo didesnė socialinė lygybė. Iki XVIII a. vidurio Pensilvanijoje gyveno daugiausiai vidurinės klasės atstovai, ir tik labai mažą dalį visuomenės sudarė aukštesnei klasei priklausantys gyventojai.

Politinė integracija ir autonomija

“Susijunkit arba mirkit” - 1756 metų Bendžamino Franklino sukurta politinė karikatūra ragino kolonijas prisijungti prie Prancūzų ir indėnų karo

Prancūzų ir indėnų karas (1754–1763 m.) – Septynerių metų karo dalis, buvo vienas esminių įvykių, nulėmusių kolonijų politinę plėtrą. Prancūzai ir vietiniai indėnai buvo pagrindiniai Didžiosios Britanijos varžovai kolonijose ir Kanadoje. Dėl tarpusavio karų prancūzų ir indėnų įtaka ženkliai sumažėjo. Dėl šių karų Trylika kolonijų prisijungė daugiau Naujosios Prancūzijos teritorijų, tiek Kanadoje, tie Luizianoje. Padidėjo kolonijų politinė integracija - 1754 m. įvyko kolonijų atstovų Olbanio susirinkimas, simboliškai Bendžaminas Franklinas ragino kolonijas “susijungti arba mirti”. Franklinas buvo termino – Jungtinės Amerikos Valstijos, autorius. Šis terminas išpopuliarėjo 1765 metais, ir buvo įgyvendintas po dešimtmečio.

Apmokestinimas be reprezentavimo

1773 m. Bostono arbatėlė. 1846 m. paveikslas

Gyventojų tankis Trylikoje kolonijų 1775 m.

Britanijai įsigijus Prancūzijos teritorijas Šiaurės Amerikoje, karalius Jurgis III išleido 1763 m. karališkąjį įsakymą, kurio tikslas buvo geriau organizuoti imperijos teritorijas Šiaurės Amerikoje, apsaugoti čiabuvius amerikiečius nuo už Apalačų kalnų esančių žemių kolonizavimo. Tarp kolonistų ir Britanijos karaliaus įsivyravo įtempti santykiai. 1765 m. Didžiosios Britanijos parlamentas be kolonijose esančių įstatymo leidybos valdžios organų pritarimo priėmė įstatymą, nustačiusį kolonijoms mokesčius. Kadangi Amerikos kolonistai neturėjo atstovų Britanijos parlamente, kolonistai atsisakė mokėti mokesčius remdamiesi šūkiu “Nėra reprezentavimo - nėra mokesčių”.

1773 m. vykusi Bostono arbatėlė buvo Bostono aktyvistų protestas prieš naują mokestį įvežamai arbatai. Didžiosios Britanijos Parlamentas kitais metais sureagavo į protestus, atimdamas iš Masačusetso jo istorinę savivaldos teisę ir įvesdamas karinį valdymą. Tai sukėlė pasipiktinimą ir pasipriešinimą visose 13-oje kolonijų. 1774 m. kolonijų lyderiai, siekdami geriau koordinuoti pasipriešinimą Britanijos valdymui, susirinko į pirmąjį kontinentinį kongresą. Kongresas ragino paskelbti prekybos su Britanija boikotą, paskelbė sąrašą teisių ir skriaudų, ir kreipėsi į karalių, kad šios skriaudos būtų ištaisytos. Anglijos karalius į šiuos raginimus nesureagavo, todėl 1775 m. buvo sušauktas antrasis kontinentinis kongresas, kuris sprendė kolonijų gynybos nuo Britanijos kariuomenės klausimus.

Nepriklausomybės karas

Nepriklausomybės karas vyko 1775–1783 m. Karas dar vadinamas JAV revoliucija. Karo priežastys:

1. Kolonijos buvo nepatenkintos tuo, kad karaliaus valdžia apmokestino visus kolonijų prekybinius sandorius (Žyminės rinkliavos įstatymas).
2. Bendžaminas Franklinas ir kiti kolonistai kritikavo valdžią dėl to, kad kolonistai neturėjo savo valdžios parlamente.
3. Anglijos parlamentas įvedė griežtus apribojimus kolonijų pramonei ir prekybai.
4. Po septynerių metų karo (1756–1763 m.) kolonistams buvo uždrausta keltis į vakarus už Apalačų kalnų.
5. Draudė importuoti pramonės techniką.

Karo pretekstas: 1774 m. Anglija panaikino Masačusetso kolonijos savivaldą bei uždraudė prekybą per Bostono uostą (Bostono arbatėlė).

Karo eiga: Karo pradžia buvo nesėkminga kolonistams, nes karalius dalį indėnų patraukė į savo pusę. Be to, kolonistų kariuomenė buvo neprofesionali.

1776 m. liepos 4 dieną 13 kolonijų atstovų Filadelfijoje paskelbė nepriklausomybės deklaraciją, kurioje buvo panaudotos Europos švietėjų idėjos. Deklaracijos autorius buvo Tomas Džefersonas, kuris vėliau tapo trečiuoju JAV prezidentu.

Karo pasekmės:

1. Karą laimėjo kolonistai, nes juos rėmė Prancūzija, Nyderlandai ir Ispanija.
2. Karas sukėlė didelį nepasitenkinimą Anglijoje, nes karas reikalavo daug išlaidų.

1787 m. buvo paskelbta pirmoji pasaulyje konstitucija. Ją 1791 m. papildė Teisių bilis, kuris skelbė žmonių laisves.

Amerikos – Meksikos karas

Mūšis prie Verakruso.

1846–1848 metų karas kilo dėl teritorinių ginčų tarp JAV ir Meksikos po to, kai valstijos aneksavo Teksasą 1845 m. Dar 1836 m. Teksasas buvo paskelbęs savo nepriklausomybę ir ginklu ją apgynęs, tačiau Meksikos vyriausybė jos niekada nepripažino ir Teksasą laikė savo maištaujančia teritorija. Teksaso nepriklausomybę Meksika pripažino tik tada, kai jis faktiškai įėjo į JAV sudėtį, tačiau siekė, kad jis būtų laikomas nepriklausoma valstybe, o ne JAV sudėtine dalimi. Karo priežastimi tapo ginčas dėl teritorijos tarp Neuseso ir Rio Grandės upių – JAV reikalavo, kad ši teritoriją įeitų į jos sudėtį kartu su Teksasu, o Meksika, teigė, kad ši teritorija niekada nebuvo Teksaso dalis, todėl yra ir liks neatskiriama Meksikos dalimi.

Teksaso aneksija ir karas su Meksika sukėlė prieštaringą amerikiečių visuomenės reakciją. Daugelis demokratų JAV palaikė karą, o daugelis vigų jam nepritarė. Meksikoje karas buvo nacionalinės garbės reikalas.

Svarbiausios karo pasekmės – didelės Meksikos teritorijos perleidimas JAV. Buvo atiduotos Viršutinės Kalifornijos ir Naujosios Meksikos teritorijos – dabartinių Kalifornijos, Naujosios Meksikos, Arizonos, Nevados ir Jutos žemės. Amerikos politikai kelerius metus svarstė dėl vergovės statuso naujosiose teritorijose, kol galiausiai ryžosi „1850 metų kompromisui“ (tik Kalifornija buvo pripažinta teritorija be vergovės).

Pilietinis karas

Sąjunga mėlyna, Konfederacija ruda, Pasienio valstijos geltonos, o teritorijos šviesių atspalvių.

XIX a. viduryje baltieji amerikiečiai iš Šiaurės ir Pietų suderino savo skirtumus vyriausybės, ekonomikos, visuomenės ir vergovės atžvilgiu. 1850 m. kompromisas, kurį parengė vigas Henry Clay ir demokratas Stephen Douglas, išsprendė vergovės klausimą naujose teritorijose. Pagal kompromisa Kalifornija tapo valstija be vergovės, o Pabėgusių vergų aktas palengvino pabėgusių vergų sugrąžinimą šeimininkams. 1854 m. Kanzaso-Nebraskos aktas panaikino Misūrio kompromisą, tad dabar kiekviena nauja JAV valstija pati nuspresdavo dėl politikos vergovės atžvilgiu.

Apie 1860 m. JAV turėjo 4 mln. vergų, o tai yra beveik 8 kartus daugiau nei 1790 m. Per tą laiką medvilnės gavimas per metus išaugo nuo mažiau nei 1000 tonų iki beveik milijono tonų. Šalyje kilo vergų sukilimai, kuriems vadovavo Gabrielis Proseris (1800 m.), Denmarkas Vesėjus (1822 m.) ir Natas Turneris (1831 m.), bet jie visi nepavyko, o vergai tapo griežčiau prižiūrimi.

Po Abraomo Linkolno pergalės 1860 m. rinkimuose 11 JAV valstijų atsiskyrė nuo sąjungos 1860–1861 m. ir suformavo Amerikos Valstijų Konfederaciją 1861 m. vasario 8 d. Kartu su vakarine Virdžinijos dalimi, kuri tapo atskira Vakarų Virdžinijos valstija, nuo JAV neatsiskyrė 4 iš 5 šiaurinių vergovinių valstijų, kurios tapo žinomos kaip Pasienio valstijos.

Pilietinis karas prasidėjo 1861 m. balandžio 13 d., kai konfederatai užpuolė Samterio fortą Pietų Karolinoje. Balandžio 15 d. Linkolnas kreipėsi į valstijas pareikalavo atsiųsti karių, kurių atvyko 75 tūkst., atgauti fortus, apginti sostinę, „išsaugoti Sąjungą“, kuri jo nuomone vis dar egzistavo nepaisant atsiskyrusių valstijų veiksmų. Pirmas rimtas susidūrimas Bull Run pirmame mūšyje baigėsi netikėtu Sąjungos pralaimėjimu, bet abi pusės suprato, kad karas bus ilgas ir kruvinas.

Karas vyko dviejuose teatruose: Vakarų ir Rytų. Vakaruose sąjungininkai sėkmingai sumušė konfederatus.

Vyriausi vadai: Ulysses S. Grant kairėje, o Robert E. Lee dešinėje.

Rytuose Sąjungai sekėsi prasčiau. 1861 m. vasarą generalui Irvin McDowell įsakyta vienu dideliu mūšiu nugalėti naujai suformuotą Šiaurės Rytų Virdžinijos armiją. Tačiuau pirmasis Bull Run mūšis baigėsi konfederatų pergale ir George B. McClellan tapo nauju sąjungininkų armijų vadu. Po naujos Patomako armijos reorganizacijos jis nesugebėjo užimti konfederatų sostinės Ričmondo Virdžinijoje per Pusiasalio kampaniją ir turėjo trauktis dėl naujai paskirto konfederatų generolo Robert E. Lee spaudimo.

Lee, pasitikėdamas savo armija po antros pergalės Bull Run mūšyje, įsiveržė į Šiaurę, bet buvo sustabdytas kruviname Antietamo mūšyje. Nepaisant pergalės McClellan atsisakė vytis nusilpusią Lee armiją ir buvo nušalintas nuo posto. Naujasis generolas Ambrose Burnside buvo sutriuškintas mažesnės Lee armijos Frederiksburgo mūšyje 1862 m. pabaigoje. Lee vėl laimėjo Šancelorsvilio mūšį 1863 m. gegužę, prarasdamas pagrindinį savo padėjėją Stonewall Jackson. Lee įsiveržė į Pensilvaniją ieškodamas išteklių ir norėdamas nuvarginti Šiaurę. Tačiau jis buvo sumuštas Getisburgo mūšyje 1863 m. liepos 1-3 d. ir vos pabėgo į Virdžiniją.

Tų metų liepos 4 d. Ulysses S. Grant užėmė Misisipės slėnį Viksburgo mūšyje padalindamas Konfederaciją. Linkolnas paskyrė Grantą Sąjungos armijų vyriausiuoju vadu.

Paskutiniai du karo metai buvo nuostolingi abiem pusėms. Grantas norėjo išsekinti Lee armiją. Sekinantis karas buvo padalintas į tris kampanijas. Per Sausumos kampaniją Lee buvo priverstas atsitraukti į Petersburgą, o per Ričmondo-Petersburgo kampaniją Grantas apgulė Petersburgo miestą. Po 10 mėnesių apgulties miestas pasidavė. Bet Grego tvirtovės gynyba leido Lee armijai palikti miestą. Paskutinė Apomatokso kampanija baigėsi, kai Lee pasidavė 1865 m. balandžio 9 d. Po to pasidavė ir kitos konfederatų armijos.

Pagal 1860 m. surašymą per karą mirė 8% JAV baltųjų, kurių amžius 13-43 metai, 6% Šiaurėje ir 18% Pietuose, tad Pilietinis karas buvo nuostolingiausias Amerikos istorijoje. Po karo buvo panaikinta vergovė, atnaujinta Sąjunga ir sustiprintas federalinės vyriausybės vaidmuo.

Rekonstrukcija ir Paauksuotas amžius (1865–1890 m.)

Transkontinentinio geležinkelio užbaigimas (1869 m.), Andrew J. Russell

Rekonstrukcija truko visą dešimtmetį po pilietinio karo. Tuo metu patvirtintos „Rekonstrukcijos pataisos“ turėjo praplėsti juodaodžių civilines teises. Šioms pataisoms priklausė Tryliktoji, kuri uždraudė vergovę ir Keturioliktoji, kuri garantavo pilietybę visiems gimusiems JAV ar naturalizuotiems, Penkioliktoji suteikė teisę balsuoti visiems vyrams nepriklausomai nuo rasės. Nors Pilietinių Teisių aktas (1875 m.) draudė diskriminaciją viešų postų tarnyboje, Juodieji kodeksai, patvirtinti valstijų ir vietiniu lygiu, neleido juodaodžiams naudotis baltųjų privilegijomis.

Kaip atsakas į Rekonstrukciją atsirado Kukluksklanas (KKK) prieš 1870 m. kaip baltųjų viršenybę ginanti organizacija, kuri ribojo juodaodžių laisves. Kongresas išleido Kukluksklano aktą (1870 m.) ir policija uždarė klaną bei paskelbė jį teroristine organizacija. Tačiau 1883 m. Aukščiausiasis Teismas panaikino Pilietinių Teisių aktą (1875 m.) ir taip baigėsi federalinės pastangos nutraukė privačius smurto protrūkius, nukreiptus prieš žmonių teises.

Tuo metu daugelį pietinių JAV sričių valdė kariškiai, kurių dauguma buvo korumpuoti. Rekonstrukcija baigėsi po abejotinų 1876 m. prezidento rinkimų, kuriuose respublikonas Rutherford B. Hayes po ilgos teisinės kovos nugalėjo demokratą Samuel J. Tilden, armija pasitraukė iš Pietų ir jie grįžo į šalies politinę areną.

Paauksuotas amžius yra Mark Twain terminas nusakantis JAV suklestėjimą XIX a. pabaigoje. Amžiaus reformoms priklausė Viešos tarnybos aktas, kuris reikalavo konkurencingo egzamino užimans vyriausybinius postus. Kiti svarbūs įstatymai buvo Tarpvalstinis verslo aktas, kuris užbaigė geležinkelio diskriminacija prieš smulkius siuntėjus, ir Šermano antitrestinis aktas, uždraudęs monopolijas. Tvenas manė, kad šį laikotarpį nuodijo žemės spekuliantai, skandalinga politika ir neetiška verslo praktika.

Amžiaus pabaigoje pagal pramonės produkciją ir pajamas vienam žmogui JAV pasaulyje nusileido tik Didžiajai Britanijai. Dėl didelių skolų ir kritusių sodybų kainų, javų ir medvilnės žemdirbiai prisijungė prie Populistų partijos. Vėliau milžiniška migracijos banga suteikė Amerikai pigios darbo jėgos ir sukūrė įvairias bendruomenes anksčiau neapgyvendintose vietose. 1880–1914 m. buvo migracijos pikas, kai į JAV atvyko apie 22 mln. žmonių. Dėl blogų darbo sąlygų atsirado Darbininkų judėjimas. Svarbios to meto figūros yra John D. Rockefeller ir Andrew Carnegie.

Progresyvizmas, imperializmas ir Pirmasis Pasaulinis karas (1890–1918 m.)

Mulberry gatvė, palei kurią susitelkusi Manheteno Mažoji Italija apie 1900 m. Apie 97% 10 didžiausių Amerikos miestų 1900 m. gyventojai buvo ne ispanų kilmės baltieji.

Viduriniosios klasės nepasitenkinimas politika ir valdžios nesugebėjimas susidoroti su iškilusiomis miesto ir verslo problemomis sukėlė Progresyvizmo judėjimą po 1890 m. Kiekvienam svarbiam mieste, valstijoje ar šalies lygiu progresyvistai reikalavo pasenusių verslo, medicinos ir švietimo institucijų reformų, pašalinti korupciją iš politikos, įvestiefektyvumą kaip algos matą. Svarbūs to meto politikai Theodore Roosevelt, Charles Evans Hughes ir Robert LaFollette Respublikonų partijoje ir demokratas William Jennings Bryan nusprendė imtis progresyvių reformų. Moterys ypač pradėjo siekti rinkimų teisės, prohibicijos, geresnių mokyklų. Svarbiausia jų lyderė buvo Jane Addams iš Čikagos. Progresyvistai įvedė antimonopolinius įstatymus, reguliavo mėsos fasavimą, vaistus ir geležinkelį. Keturios naujos konstitucijos pataisos (Nuo Šešioliktos iki Devynioliktos) atsirado įtakotos judėjimo, tad buvo įvestas federalinis pajamų mokestis, tiesioginis senatorių rinkimas, alkoholio draudimas ir moterų rinkimų teisė. Judėjimo aktyviausias laikotarpis buvo 1900–1918 m.

Užsienio politika

1890 m. JAV iškilo kaip pasaulio ekonominė ir karinė galia. Pagrindinis epizodas buvo Ispanijos-Amerikos karas, prasidėjęs, kai Ispanija atsisakė sušvelninti savo politiką Kuboje, nepaisant Amerikos reikalavimų. „Nuostabų mažą karą“ kaip jį pavadino vienas pareigūnas, sudarė serija amerikiečių pergalių jūroje ir sausumoje. Pagal taikos sutartį JAV gavo Filipinus, Puerto Riką ir Guamą. Kuba tapo nepriklausoma, bet Amerika ją labai globojo. Nors karas buvo populiarus, taikos sutartis daug kam nepatiko. William Jennings Bryan vadovaujami demokratai priešinosi tam, kad Amerika valdytų Filipinus, nes tai laikė imperializmu, netinkančiu Amerikos demokratijai. McKinley atmetė kaltinimus ir jį palaikė daugelis, nes šalyje grįžo klestėjimas, o amerikiečiai triumfavo kare. McKinley lengvai nugalėjo Bryan 1900 m. prezitento rinkimuose. Nugalėjusi filipiniečių patriotų sukilimą, Amerika pradėjo plataus masto programą modernizuoti Filipinų ekonomiką, drastiškai pakelti medicinos paslaugų lygį šalyje. Apie 1908 m. amerikiečiai prarado susidomėjimą imperija ir nukreipė dėmesį į Karibus, ypač Panamos kanalo statymą. Kanalas buvo atidarytas 1914 m. ir pagyvėjo prekyba su Japonija ir Tolimaisiais Rytais. Pagrindinė naujovė buvo Atvirų durų politika, pagal kurią visos imperialistinės jėgos turėjo vienodas teises dalyvauti Kinijos politikoje, bet nė viena negalėjo jos užgrobti.

Prezidentas Woodrow Wilson 1917 m. balandį paskelbė, kad Amerika įsitraukia į Pirmąjį Pasaulinį karą po metus trukusio neutraliteto. Prieš tai JAV rodė susidomėjimą pasauline taika dalyvaudama Hagos konferencijose. Amerikos dalyvavymas kare nulėmė Sąjungininkų pergalę. Vilsonas taip pat sukūrė pasiūlymą, vadinamą Keturiolika punktų, bet jie buvo atmesti Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. Izolianistinės tendencijos, vyravusios po karo, taip pat sutrukdė JAV dalyvauti Tautų lyga|Tautų lygoje, kuri buvo Versalio sutarties svarbi pasekmė.

Tarpukaris ir Didžioji Depresija (1918–1940 m.)

Po Pirmojo Pasaulinio karo JAV toliau augo kariniu ir ekonominiu atžvilgiu. JAV neratifikavo Versalio sutarties, šalyje dominavo unilateralizmas, netgi izoliacionizmas. Po Spalio revoliucijos amerikiečiai pradėjo bijoti komunistų, kilo trejus metus trukusi Raudonųjų baimė. 1918 m. Amerika prarado 675 tūkst. žmonių dėl Ispaniško gripo pandemijos.

Prohibicijos biuro agentai naikina statines su alkoholiu Čikagoje 1921 m.

1920 m. JAV Konstitucijos Aštuonioliktoji pataisa uždraudė alkoholio prekybą, gamybą, eksportą ir importą. Todėl atsirado nelegalios aludės, vadinamosios spykyzy užeigos, o prekeiviai pelnydavosi nelegaliai parduodami alkoholį. Prohibicija panaikinta 1933 m. pripažinus nesėkmę. Be to, tą dešimtmetį reformavosi Kuklusklanas – apie 1924 m. turėjo maždaug 4,5 mln. narių. 1924 m. Imigracijos aktas apribojo užsieniečių atvykimą į JAV. Tas dešimtmetis vadinamas Triukšmingais dvidešimtaisiais dėl ekonominio klestėjimo. Jaunuoliai pamėgo džiazą, tad kartais tas laikotarpis vadinamas Džiazo amžiumi.

Tuo metu JAV vyko nesubalansuotas klestėjimas: sodybų kaina ir užmokestis krito, o pramonė ir iš jos gaunamas pelnas kilo. Burbulą išpūtė akcijų birža, kuri žlugo 1929 m. lapkričio 29 d. Tai ir kiti ekonominiai faktoriai sukėlė Didžiąją depresiją. JAV patyrė degliaciją, nedarbas nuo 3% 1929 m. išaugo iki 25% 1933 m., trečdaliu smuko pramonės gamyba.

1932 m. demokratų kandidatas į prezidentus Franklin D. Roosevelt pažadėjo „naują sandėrį amerikiečiams“. Ši frazė prilipo jo vadovaujamai administracijai ir jos pasiekimams ekonomikoje. Prasta ekonominė padėtis ir bei demokratų pergalė 1932 m. rinkimuose suteikė Ruzveltui neįprastą įtaką Kongresui per pirmas 100 dienų jam būnant prezidentu. Jis pasinaudojo tuo, kad greitai būtų priimtos priemonės įgyvendinti gyvenimo kokybės gerinimo programos, sustiprinta bankų ir akcijų biržos, ekonomikos, žemės ūkio, pramonės kontrolė, kad būtų užbaigta depresija ir reformuota ekonomika. Atsigavimas buvo greitas visose srityse išskyrus nedarbą, kuris išliko gan aukštas iki 1940 m.

Antrasis Pasaulinis karas (1941–1945 m.)

Kaip ir Pirmojo Pasaulinio karo metu, Amerika iš pradžių buvo neutrali. Pirma JAV parama Sąjungininkams buvo tai, kad ji nutraukė naftos ir kitų žaliavų tiekimą Japonijai, kurių jai reikėjo Kinijos užgrobimui. Kita pagalba buvo 1940 m. rugsėjį Lendlizo forma.

1941 m. gruodžio 7 d. Japonija netikėtai užpuolė Perl Harborą, teisindamasi Amerikos jai uždėtu embargu. Franklin D. Roosevelt kitą dieną paskelbė karą Japonijai, teigdamas, kad gruodžio 7 d. yra „data, kuri gyvuos gėdoje“. Gruodžio 11 d. Trečiasis Reichas paskelbė karą JAV.

Karas su Vokietija

Įstojusi į karą Amerika ir sąjungininkai nusprendė iš pradžių nugalėti Hitlerį Europoje, o kovoje su Japoniją Ramiajame vandenyne laikytis gynybinės pozicijos iki pergalės prieš Vokietiją. Pirmas JAV žingsnis buvo įkurti milžinišką oro bazę Anglijoje iš kur būtų galima bombarduoti Vokietiją. Amerikos oro pajėgos pasitikėjo B-17 Skraidančia tvirtove kaip pagrindiniu sunkiuoju bombonešiu. Britanija nutraukė bombardavimus dienos metu, nes Luftwaffe padarė milžiniškus nuostolius. Amerikiečiai irgi smarkiai nukentėjo, kol neatsirado P-51 Mustangas, ilgo nuotolio karinis lėktuvas, kuris lydėdavo bombonešius.

Išsilaipinimas Normandijoje, Robert F. Sargent nuotrauka. Per karą mūšiuose ir nuo kitų priežasčių žuvo 416 837 amerikiečių kariai.

Pirmi amerikiečių kariniai veiksmai sausumoje buvo kartu su Britanija, Naująja Zelandija ir Australija Šiaurės Afrikoje. 1943 m. gegužes mėn. Britų 8 armija išvijo vokiečius iš Afrikos ir Sąjungininkai kontroliavo regioną iki karo pabaigos. Amerikos laivynas saugojo laivus, kurie per Atlantą gabeno krovinius į Britaniją. Nuo 1943 m. Sąjungininkai kovojo iš Anglijos su nenutrūkstančiu tiekimu, o vokiečiams pradėjo atsiliepti nuolatiniai bombardavimai.

1944 m. pradžioje buvo planuojama invazija į Vakarų Europą. 1944 m. birželio 6 d. Sąjungininkai išsilaipino Normandijoje. Po to JAV smarkiai prisidėjo prie pergalės prieš Nacistinę Vokietiją, ypač per Ardėnų puolimą, kurio Hitleris ėmėsi karo pabaigoje.

Karas brangiai kainavo Amerikai, vien per Ardėnų puolimą (Bulgės mūšis) ji neteko 19 tūkst. žmonių. Po išsilaipinimo Normandijoje dar labiau sustiprėjo Vokietijos bombardavimas, apie 70% visų bombų numestų ant Vokietijos buvo panaudotos tuo metu. 1945 m. balandžio 30 d. Berlyną užėmė sovietai, o Adolfas Hitleris nusižudė. Gegužės 8 d. Vokietija pasidavė.

Karas su Japonija

Dėl karo Europoje, JAV laivynas užėmė gyvybinę poziciją prieš Japoniją ir neleido jai dominuoti viso vandenyno. Iš pradžių Japonija greitai laimėjo keletą pergalių ir įkūrė karines bazes Guame, Tailande, Malajoje, Honkonge, Indonezijoje ir Birmoje. Tai buvo atlikta beveik be pasipriešinimo ir greičiau nei Blickrygas Europoje. Tai buvo svarbu Japonijai, nes jos pramonės pajėgumas sudarė tik 10% JAV.

Douglas MacArthur išsilaipina per Leyte mūšį

Lemiamas momentas kare buvo Midvėjaus mūšis 1942 m. birželį. Po to amerikiečiai kovėsi dėl kelio į Kiniją, kad iš ten galėtų bombarduoti Japoniją su bombonešiais. JAV pradėjo nuo mažesnių, silpniau ginamų salų ir iš pradžių nelietė japonų tvirtovių.

Ramiojo vandenyno karas tapo didžiausiu jūrų mūšiu per žmonijos istoriją. Amerikiečių laivynas laimėjo, nors vienu momentu buvo arti žlugimo. JAV ketino įsiveržti į Japoniją ir priversti ją pasiduoti. 1945 m. balandžio 12 d. mirė prezidentas Franklin D. Roosevelt ir viceprezidentas Harry S. Truman tapo 33-iuoju JAV prezidentu. Po to buvo leista panaudoti atominį ginklą prieš Japoniją.

Sprendimas panaudoti atominį ginklą sukėlė daug ginčų. Šalininkai teigia, kad tokiu būdu buvo išsaugota daug gyvybių, o priešininkai sako, kad neteisinga žudyti nekaltus civilius. Pirma bomba buvo numesta ant Hirošima|Hirošimos 1945 m. rugpjūčio 6 d., o antroji ant Nagasakio rugpjūčio 9 d. Japonija besalygiškai pasidavė 1945 m. rugpjūčio 15 d. užbaigdama karą. Ramiajame vandenyne žuvo daugiau nei 100 tūkst. JAV kareivių.

Šaltasis karas

Šaltojo karo pradžia 1945–1964 m.

Po karo JAV, siekdamos viešpatavimo pasaulyje, turėjo puikias starto sąlygas (flying start). Gamyba nenukentėjo nuo karo, žmonės turėjo pinigų ir didžiulį pirkimo troškulį. Visa tai ir sumažinti mokesčiai spartino ekonomikos kilimą.

Prezidentas Haris Trumenas pasiūlė, kad teisę į darbą visiems garantuotų įstatymas. Kongresas nesutiko. Tada Trumenas pateikė programą „Teisingas kursas“ (Fair Deal), kurioje buvo siūlomos socialinės reformos, siekiančios dar toliau negu Ruzvelto „Naujasis kursas“ (New Deal) 4-ame dešimtmetyje. Valstybė turėjo remti gyvenamųjų namų statybą ir įvesti naujas pašalpas. Tačiau kongresas ir vėl atsisakė dar ir dėl to, kad šaltasis karas reikalavo pinigų ginklavimuisi.

Kontrkultūrinė revoliucija ir Šaltojo karo atšilimas (1964–1988 m.)

Per Šaltąjį karą Amerika įsivėlė į Vietnamo karą, kurio nepopuliarumas maitino jau buvusius visuomeninius judėjimus, buvusius tarp moterų, mažumų ir jaunimo. Presidento Lyndon B. Johnson Didžios visuomenės programos ir Vareno (Earl Warren) teisinis aktyvumas prisidėjo prie visuomenės permainų septintame ir aštuntame dešimtmetyje. Feminizmas ir aplinkosaugos judėjimai tapo politinėmis galiomis, pamažu visi amerikiečiai galėjo naudotis pilietinėmis teisėmis. Tuo metu įvyko Kontrkultūrinė revoliucija suskaldžiusi ir taip priešišką visuomenę, bet atnešusi liberalesnes pažiūras.

1968 m. buvo neramūs metai JAV. Pirmiausia buvo nužudytas Martinas Liuteris Kingas, rinkimų kompanijos metu buvo nušautas demokratų kandidatas į prezidentus Robertas Kenedis.

Šaltojo karo pabaiga (1980–1991 m.)

Reiganas prie Branderburgo vartų ragina nugriauti Berlyno sieną.

Ronaldo Reigano dvi prezidento kadencijos 1980–1988 m. atnešė daug permainų. Dėl jo ekonominės politikos pajamų mokestis sumažėjo nuo 70% iki 28% per 7 metus. Jis toliau mažino valstybės reguliavimą ir mokesčius. 1982 m. JAV patyrė recesiją, bet padėtis greitai pagerėjo: infliacija sumažėjo nuo 11% iki 2%, nedarbas nuo 1982 m. gruodžio mėn. 10,8% nukrito iki 7,5% 1984 m. lapkritį, o ekonomikos augimas nuo 4,5% pakilo iki 7,2%.

Reiganas padidino karines išlaidas, sukurdamas didelį biudžeto deficitą. Jis pristatė sudėtingą raketų gynybos sistemą, pavadintą Strateginės gynybos iniciatyva, kurios dėka JAV teoriškai galėtų kosmose nušauti raketas lazeriais. Nors sistema nebuvo sukurta ar panaudota, sovietus neramino galimybės, atsivėrusios amerikiečiams, o iniciatyvos technologijos paklojo pagrindus dabartinėms antibalistinėms sistemoms.

Reigano vyriausybė taip pat rėmė antikomunistus visame pasaulyje. Jo įsikišimas į Grenadą ir Libiją buvo populiarūs šalyje, bet su Iranu susijusi kontrų afera buvo sutikta nepalankiai. Dėl ginklai-už-įkaitus skandalo buvo nuteisti Oliveris Nortas ir Džonas Poindeksteris.

Reiganas keturis kartus susitiko su Michailu Gorbačiovu, kuris atėjo į valdžią 1985 m. ir jis sutarė dėl dalinio branduolinio nusiginklavimo. Gorbačiovas bandė apsaugoti komunizmą nutraukdamas ginklavimosi varžybas su Amerika ir atsisakydamas Rytų Europos imperijos, bet 1991 m. Tarybų Sąjunga žlugo užbaigdama Šaltąjį karą.

Pasaulio supergalia (1991 m.–dabar)

Po Bilo Klintono tapimo prezidentu 1992 m. Amerikoje prasidėjo viena iš ilgiausiai trukusių ekonominių plėtrų, kurią sukėlė skaitmeninė revoliucija ir atsivėrusios verslo galimybės internete. Su respublikonų kongresu jis priėmė pirmą subalansuotą federalinį biudžetą per 30 metų. 1998 m. Atstovų rūmai apkaltino Klintoną, nes šis melavo apie savo seksualinius santykius su Baltųjų rūmų stažuotoja Monica Lewinsky. Dėl nepavykusios apkaltos ir demokratų pergalės 1998 m. rinkimuose atsistatydino spikeris respublikonas Newt Gingrich.

2000 metų JAV prezidento rinkimuose Džordžas V. Bušas per plauką nugalėjo Alą Gorą. Ypač artimas rezultatas buvo Floridos valstijoje, kuri nulėmė rinkimų baigtį.

Po rugsėjo 11 d.

Niujorkas per rugsėjo 11 d. atakas.

JAV vėl užpuolė Al-Qaeda teroristai 2001 m. rugsėjo 11 dieną, nužudydami 3000 žmonių. Prezidentas Džordžas V. Bušas paskelbė „karą terorizmui“. JAV ir NATO įsiveržė į Afganistaną, kad nuverstų Talibaną, kuris slėpė Al-Qaeda įkūrėją Osamą bin Ladeną. Federalinė vyriausybė ėmėsi priemonių užkirsti kelią galimoms atakoms. Daug ginčų sukėlęs JAV patriotinis aktas suteikė didesnę galią vyriausybei sekti komunikacijas ir panaikino apribojimus federalinės teisėsaugos organams ir žvalgybos tarnyboms keistis informacija. Buvo sukurtas Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo departamentas koordinuoti federalinius antiteroristinius veiksmus. Kai kurie iš šių veiksmų ir JAV elgesys su Gvantanamo įlankos kaleimo sulaikytaisiais sukėlė įtarimų, kad Amerika pažeidinėja žmonių teises.

2003 m. JAV įsiveržė į Iraką, nuvertė jo vyriausybę, sugavo diktatorių Sadamą Huseiną. Bušas teigė, kad karo priežastys yra demokratijos plėtimas ir noras sunaikinti Irako masinio naikinimo ginklus bei išlaisvinti irakiečius. Invazija ir užsitęsęs Irako karas sukėlė tarptautinį nepasitenkinimą. Sumažėjo demokratinių jėgų parama Amerikai, nepaisant pradinės sėkmės. 2007 m. Bušas į Iraką permetė daugiau karių. Tai sumažino mirčių skaičių, bet nepadidino stabilumo šalyje.

Dėl Bušo ir Irako karo nepopuliarumo, 2008 m. finansinės krizė 2008 m. prezidentu buvo išrinktas pirmasis afroamerikietis Barack Obama. Jis palaipsniui pradėjo mažinti Amerikos karių skaičių Irake, tikėdamasis, kad iki 2011 m. gruodžio 31 d. 50 tūkst. amerikiečių sugebės paruošti irakiečių pajėgas tvarkai palaikyti. Obama permetė 30 tūkst. karių į Afganistaną, tikėdamasis po to palaipsniui mažinti jų skaičių. 2011 m. gegužę po dešimtmečio slapstymosi Abotabade buvo nužudytas Osama bin Ladenas.

Dabartiniai įvykiai

2007 m. gruodį Amerikoje ir beveik visoje Europoje prasidėjo ilgiausia po Antrojo pasaulinio karo recesija, dėl kurios išaugo nedarbas ir kilo finansinė krizė. Aukščiausias krizės taškas buvo 2008 m. rugsėjis, kai bankrutavo Lehman Brothers bankas ir kitos finansinės institucijos. JAV vyriausybė turėjo išpirkti nuostolingai dirbusius General Motors ir Chrysler Group koncernus, kurių laikina savininke tapo vyriausybė. Recesija oficialiai baigėsi 2009 m. birželį, bet nedarbas iki 2011 m. vis dar siekia 9% ir daugiau.