Kalvinizmas

Kalvinizmas – krikščioniškosios teologijos sistema bei požiūris į krikščioniškąjį gyvenimą, suformuluotas XVI a. protestanto Jono Kalvino ir jo bei Kalvino Šventojo Rašto interpretacijos šalininkų ir pasekėjų. Tai doktrininis evangelikų reformatų bažnyčių pagrindas.

Krypties išpažinėjai teigia, kad žmogaus pomirtinis gyvenimas esąs nulemtas iš anksto, neatsižvelgiant į jo darbus. Iš sakramentų pripažįsta krikštą ir komuniją, jie suprantami simboliškai. Manoma, kad dėl specifinės darbo etikos ženkliai prisidėjo prie pramoninės revoliucijos. Griežta kalvinistinė etika tapo puritoniškos civilizacijos šaltiniu. J. Kalvinas neleistinu laikė šventųjų vaizdavimą paveiksluose, neleido naudoti krucifikso, tik paprastą kryžių.

Tikima, kad savo valiai įgyvendinti Dievas pasitelkia išrinktuosius, jų užduotis – Dievo valiai palenkti pasaulį, esant reikalui, priimtinos ir griežtos priemonės.

Pamaldų tvarka išleista 1542 m. Ženevoje.

1618–1619 m. vykęs Dordrechto sinodas suformulavo 5 punktus, nusakančius ortodoksinį kalvinizmo mokymą: apie absoliutų žmogaus sugedimą; Dievo išrinkimą be jokių sąlygų; ribotą atpirkimą (Jėzus Kristus ant kryžiaus mirė tik už išrinktuosius); neatmetamą malonę; šventųjų išlaikymą tikėjime.

Jonas Kalvinas

Sąvoka pirmąsyk pavartota XVI a. kito reformatoriaus M. Liuterio sekėjų. Jie su U. Cvinglio ir J. Kalvino pasekėjais nesutarė dėl Šventosios Vakarienės ir kristologijos. Evangelikų reformatų mokymą po 1564 m. susistemino T. Beza (rėmėsi Aristotelio filosofija), taip padėdamas pamatus kalvinistinei scholastikai. Paskui Šveicarijoje ją išvystė F. Turrettin (1623–1687 m.), o Nyderlanduose – F. Gomarus (1563–1641 m.) bei G. Voetius (1588–1676 m.).

Kalvinizmas Lietuvą pasiekė XVI a. – vieni pirmųjų kalvinistų įsikūrė Rykantuose.^{[reikalingas šaltinis]}