Juozas Mikuckis (1891)
| Juozas Mikuckis | |
|---|---|
| Gimė | 1891 m. rugsėjo 20 d. Zauniškiai, Vilkijos valsčius |
| Mirė | 1970 m. spalio 13 d. (79 metai) Kaunas |
| Sutuoktinis (-ė) | Paulina |
| Vaikai | Jurgis Mikuckis |
| Veikla | karininkas, KGB agentas, poetas |
Juozas Mikuckis (1891 m. rugsėjo 20 d. Zauniškiai, Vilkijos valsčius – 1970 m. spalio 13 d. Kaunas) – Lietuvos karininkas, sovietinis KGB agentas, poetas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1915 m. mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, 1916 m. baigė Gatčinos karo mokyklą, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. Valkoje su kitais suorganizavo Lietuvių dragūnų divizioną ir jam vadovavo. Su divizionu pateko į vokiečių nelaisvę.
Grįžęs į Lietuvą, nuo 1918 m. gruodžio 30 d. Lietuvos kariuomenės savanoris, paskirtas 2-ojo pėstininkų pulko ūkio viršininku. 1919 m. sausio 5 d. – 1920 m. rugsėjo mėn. Kauno miesto ir apskrities karo komendantas, antrasis Kauno apskrities viršininkas.[1] 1919 m. rugpjūčio mėn. padėjo likviduoti Lenkų karinės organizacijos (POW) Kaune rengtą perversmą. 1919 m. kapitonas.
1920 m. spalio 14 d. – 1921 m. kovo mėn. Ketvirtosios pėstininkų divizijos štabo viršininkas. 1921–1922 m. tarnavo Generaliniame štabe. Už kriminalinį nusikaltimą (iš pavydo nušovė karo valdininką A. Dirsę) pašalintas iš kariuomenės atimant karinį laipsnį. 1921 m. balandžio mėn. nubaustas 4 m. tvirtovės kalėjimo, prezidento Aleksandro Stulginskio iki 2 m. sušvelninta bausmė atidėta.
1921 m. rugpjūčio 11 d. paskirtas Generalinio štabo žvalgybos skyriaus XI žvalgų punkto vyr. žvalgu. 1922 m. pradžioje perkeltas į Šaulių sąjungos konspiracinį skyrių. 1922–1924 m. tarnavo VRM žinyboje bei organizavo pasienio policijos dalinius neutraliose Širvintų ir Giedraičių apylinkėse, paskirtas šių apylinkių policijos vadu. 1923 m. birželio 1 d. Kaišiadoryse įsteigė pasienio policijos mokyklą, jos viršininkas.[2]
1924 m. liepos mėn. – 1927 m. gegužės mėn. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininkas. Nuo 1928 m. birželio mėn. Kauno apskrities policijos vadas. 1929 m. prezidentas Antanas Smetona grąžino karininko laipsnį. 1932 m. išėjo į pensiją, gyveno savo ūkyje Zauniškiuose. 1939 m. mobilizuotas ir paskirtas Vilkaviškio intendantu.
1928 m. apdovanotas Nepriklausomybės, 1932 m. Savanorių medaliais.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 30 d. NKVD suimtas, kalėjime Aleksandras Gudaitis-Guzevičius jį užverbavo, tapo KGB agentu (agentūrinis slapyvardis Tuvimas). Po dviejų mėnesių čekistų patartas nutraukė santuoką ir fiktyviai susituokė su vokiečių kilmės piliete. 1941 m. kovo 25 d. kaip repatriantas išvyko į Vokietiją, apsigyveno Braunšveige.
Po karo tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Vykdomosios tarybos įgaliotiniu anglų okupacinėje zonoje Vakarų Vokietijoje, vykdė KGB užduotis. Jam vadovaujant turėjo būti likviduoti Povilas Plechavičius ir kiti Lietuvos karininkai.[3]
1949 m. čekistų padedamas emigravo į JAV. 1953–1959 m. Baltimorėje sekė lietuvių išeivių veiklą, teikė žinias sovietų ambasadai. 1968 m. grįžo į okupuotą Lietuvą ir tapo poetu.[4][5]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Poezijoje vyrauja gamtos, meilės, socialinė protesto motyvai, plėtojamas romanso žanras, žymu simbolizmo poveikis. Po mirties be šeimos žinios išleista atsiminimų knyga „Šioje ir anoje pusėje“ apie jo, kaip sovietinio žvalgo, veiklą Vakaruose 1945–1968 m.[6]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pirmosios dainos, 1911 m.
- Auštant, 1912 m.
- Aušros rasos, 1920 m.
- Vakaro kaukės, 1924 m.
- Laukuose, 1927 m.
- Dienų grandys, 1932 m.
- Lyrikos kraitis, 1954 m.
- Derliaus vainikas, rinktinė, 1964 m.
- Šioje ir anoje pusėje, 1974 m.
- Lyrika, Vilnius, 1975 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://www.archyvai.lt/exhibitions/kaunas/p41.htm[neveikianti nuoroda]
- ↑ Lietuvos milicijos-policijos istorijos atspindžiai (1918-1940 metai)[neveikianti nuoroda]
- ↑ Generolas P.Plechavičius papiktino A.Hitlerį // Kauno diena, 2010 m. sausio 30 d.
- ↑ Ričardas Čekutis. Apdovanoti Lietuvos niekšai ir nusikaltėliai // Atgimimas, 2007 m. sausio 11 d.[neveikianti nuoroda]
- ↑ J.Mikuckio laiškas - prašymas J.Paleckiui // XXI amžius, Nr. 84 (1385), 2005 m. lapkričio 9 d.
- ↑ Kazimieras Tamašauskas. Juozas Mikuckis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 119 psl.