Kanados geografija

Kanados topografinis žemėlapis

Biogeografinės Kanados zonos

Kanados geografija – Kanados gamtinių sąlygų aprašymas.

Padėtis

Kanada yra didžiausia Amerikos ir antra pagal plotą (po Rusijos) šalis visame pasaulyje. Jos plotas – apie 9 093 507 km². Didelį Kanados plotą (apie 9 %) sudaro salos ir salynai. Kanada užimą šiaurinę Šiaurinės Amerikos žemyno dalį.

Kanados sausumos sienų ilgis – 8891 km. Visa ji – su Jungtinėmis Valstijomis (iš jų 2475 km su Aliaska). Jūrines ribas šalis turi su Grenlandija bei Sen Pjeru ir Mikelonu (Prancūzijos valda).

Šalis yra tarp Ramiojo vandenyno vakaruose, Atlanto vandenyno rytuose ir Arkties vandenyno šiaurėje. Kranto linijos ilgis – 202 080 km. Tai ilgiausia pasaulyje kranto linija (prie to prisideda didelė stambių salų gausa). Neskaitant salų, kranto ilgis – 60 180 km.

Krantai šiaurėje ir kai kur šiaurės rytuose žemi, palyginti mažai vingiuoti, rytuose statūs, daugiausia fjordiniai, vakaruose labai aukšti, fjordiniai. Gausu didelių įlankų: iš šiaurės įsiterpia didžiulė Hadsono įlanka, didelės Amundseno, Butijos įlankos, rytuose didelės Šv. Lauryno, Ungavos įlankos. Tarp Hadsono ir Šv. Lauryno įlankų susidaręs didelis Labradoro pusiasalis.

Ieties kyšulys Niufandlando saloje

Kraštiniai Kanados taškai:

• šiaurėje – Kolumbijos kyšulys, Elsmyro Žemė; žemyne – Merčisino iškyšulys, Nunavutas;
• pietuose – Vidurinė sala Ontarijo ežere; žemyne – Pilio kyšulys, išsišaunantis į Ontarijo ežerą;
• rytuose – Ieties kyšulys, Niufaundlandas; žemyne – Sent Čarlzo kyšulys, Labradoras;
• vakaruose – 187 nr. viršūnė ties Aliaskos ir Jukono siena.
• Kanados centras lokalizuojamas pagal ilgumą Vinipego apylinkėse, o skaičiuojant ilgumų ir platumų sandūrą – netoli Jatkajedo ežero į vakarus nuo Hadsono įlankos (Nunavutas).

Atšiaurus Bafino Žemės kraštovaizdis. Asgardo kalnas

Salos

Kanadoje priskaičiuojama 52 455 salos. Pagal šį rodiklį tai 4 valstybė pasaulyje (po Švedijos, Suomijos ir Norvegijos). Dauguma Kanados salų yra didelės, daugiausia negyvenamos, ledynais padegtos Kanados arktinio salyno salos. Tarp jų yra kelios iš didžiausių pasaulio salų: Bafino Žemė (507 451 km², 5-a pasaulyje), Viktorijos Žemė (217 291 km², 8-a), Elsmyro Žemė (196 236 km², 10-a), Bankso sala (70 028 km², 24-a), Devono sala (55 247 km², 27-a), Akselio Heibergo sala (43 178 km², 32-a), Melvilio sala (42 149 km², 33-a). Didžiausia rytų pakrantės sala – Niufaundlandas (108 860 km², 16-a pasaulyje), taip pat didesnės Keip Bretono, Antikosčio, Princo Edvardo salos. Didžiausia vakarų pakrantės sala – Vankuverio (31 285 km², 43-a pasaulyje), kitos didesnės – Greihamo sala (Haida Gvai salynas), Morsbio sala, Karališkosios Princesės sala.

Didelių salų yra ir Kanados ežeruose: Manitulinas (2766 km² Hurono ežere, didžiausia pasaulyje sala ežere), Renė Levasjoro sala (2020 km², susidarė užtvenkus Manikuagano tvenkinį). Jatkajedo ežere yra įdomus darinys – jame yra sala, kurioje yra ežeras, jame dar sala, o jame – vėl ežeras. Tame ežerėlyje yra dar maža salelė.

Asiniboino kalnas, Uoliniai kalnai. Alberta

Prerijų kraštovaizdis. Alberta

Paviršius

Kanados didžiąją dalį apima Šiaurės Amerikos platforma, kurios kristalinis pamatas (Kanados skydas) išeina į paviršių šalies vidurinėje ir rytinėje dalyje.

Labiausiai kalnuota yra vakarinė šalies dalis, kuria driekiasi Kordiljerų grandinės: Uoliniai kalnai, Makenzio kalnai, Franklino kalnai, Ričardsono kalnai, Selvino kalnai. Palei Ramiojo vandenyno pakrantę tęsiasi Pakrantės kalnai, kurių dalyje, Šv. Elijo kalnagūbryje stūkso aukščiausia Kanados vieta – Logano kalnas (5959 m).. Kanados šiaurės vakarus užima Jukono plokščiakalnis.

Vidurio ir rytų Kanadoje vyrauja lygumos ir plokščiakalniai (300–1500 m). Apie pusę šalies ploto užima Laurentijos plokščiakalnis, juosiantis Hadsono įlanką, plyti Didžiosios lygumos ir Centrinės lygumos. Hadsono įlankos pietinėse pakrantėse – Hadsono žemuma. Rytuose paviršius taip pat kalnuotas, tik kur kas mažiau, nei vakaruose. Čia siekia šiaurinė Apalačų kalnų dalis (Notr Damo kalnai, Šikšoko masyvas), kyla Naujojo Bransviko ir Naujosios Škotijos aukštumos. Labradoro pusiasalio rytiniu pakraščiu ištįsę Torngato kalnai, Kumajeto ir Kiglapaito kalnai.

Kanados arktinio salyno salos bei daugelis kitų didesnių salų taip pat kalnuotos.

Kanadoje gausu karstinių reljefo formų, yra apie 2000 karstinių urvų (ilgiausias – Kastlgardo, giliausias – Arktomiso; Uoliniuose kalnuose), taip pat ledo urvų.

• Aukščiausi Kanados kalnai: Loganas (5959 m), Šv. Elijo kalnas (5489 m), Lukenija (5260 m), King Pikas (5173 m), Stilo kalnas (5020 m; visi Šv. Elijo kalnuose).

Vakarų Kanadoje fiksuojamas seismiškumas ir vulkanizmas. Ugnikalniai užgesę arba snaudžiantys (paskutinis didesnis išsiveržimas – Siakso Kūgio, XVI–XVIII a.).

Miškai žiemą. Britų Kolumbija

Klimatas

Klimatinės sąlygos šalyje labai skirtingos: didžiuma šalies yra vidutinių platumų ir subarktinio klimato juostose. Šalies vidurinėje dalyje klimatas labai žemyninis ir sausringas, vakarinėse ir rytinėse pakrantėse drėgnesnis.

Į šiaurę nuo 40° šiaurės platumos vasaros dienos trunka nuo 14–15 h (pietuose) iki 5 mėnesių (šiaurėje; poliarinės dienos), žiemos dienos – 9–10 h; poliarinės naktys ties 70° šiaurės platumos trunka 2 mėnesius, šiaurinėje dalyje – iki 5 mėnesių. Atmosferos cirkuliacijai įtakos turi Havajų, Azorų, Arkties, Grenlandijos anticiklonai ir Aleutų bei Islandijos ciklonai; žiemą Didžiosiose Lygumose susidaro Kanados anticiklonas, vasarą į rytus nuo Uolinių kalnų – terminė depresija. Rytinės pakrantės klimatui įtakos turi šaltoji Labradoro srovė, vakarinės pakrantės klimatui – šiltoji Aliaskos srovė. Nuo Uolinių kalnų dažnai pučia činukas.

Sausio mėnesio vidutinė temperatūra vakarinėje pakrantėje (apie Vankuverį) svyruoja apie 0 °C, rytinėje pusėje (Otava, Monrealis, Torontas, Sent Džonsas) – tarp -5 ir -10 °C, centriniuose rajonuose (Vinipegas, Saskatūnas, Edmontonas) – tarp -10 ar -15 ir -20 °C, o šiaurėje dar šalčiau – tarp -20 ir -30 °C (Jelounaifas, Ikaluitas), ir dar žemesnės.

Perkūnija Kvebeke

Liepą oras pietinėje šalies pusėje įšyla nuo 13–15 iki 20–23 °C (pakrantėse) ar 25–28 °C (centrinėse lygumose). Šiaurės vakaruose laikosi 10–20 °C, šiaurėje 4–12 °C, o vietomis arktinėse salose – žemiau 0 °C.

• Aukščiausia užfiksuota temperatūra: +49,6 °C (Litonas, Britų Kolumbija, 2021 m. birželio 29 d.);
• Žemiausia užfiksuota temperatūra: -63,0 °C (Snagas, Jukonas, 1947 m. vasario 3 d.).

Daugiausia kritulių iškrinta Kordiljerų vakariniuose šlaituose (2500 mm, kai kur 6000 mm per metus), mažiausiai – Kanados vidurinėje dalyje (300–500 mm); rytų kryptimi kritulių kiekis didėja iki 1000–1500 mm per metus. Beveik visur žiemą laikosi pastovi sniego danga (pietvakariuose ji išsilaiko apie 2 mėnesius, prerijose 5–6 mėnesius, Elsmyro saloje 10 mėnesių). Sniego padengtose žemumose, pučiant stipriam vėjui, dažnai kyla pūgos. Ramiojo ir Atlanto vandenynų pakrantėse žiemą dažnai tvyro rūkas. Didžiosiose Lygumose nuo gegužės–birželio iki rugpjūčio–rugsėjo būna viesulų. Apie 3/5 Kanados paviršiaus užima daugiametis įšalas.

• Drėgniausia Kanados vieta yra Hučuktliso ežeras (Hucuktlis Lake) pietinėje Vankuverio salos dalyje – ten vidutiniškai per metus iškrinta 6903 mm kritulių (viena drėgniausių vietų žemyne).

Kopermaino upė šiaurės Kanadoje. Nunavutas

Vaizdingas Moreino ežeras. Banfo NP, Alberta

Hidrografija

Vidaus vandenys užima 8,9 % Kanados teritorijos. Kanados upėms tenka ~7 % pasaulio atsinaujinančių vandens išteklių.

Kanadoje išskiriami 5 pagrindiniai baseinai:

• Arkties vandenyno, 40 % (Makenzis, Atabaska, Taikos upė, Vergų upė, Lajardas, Kopermainas, Bekas)
• Ramiojo vandenyno, 11 % (Jukonas, Porkjupainas, Pelis, Stiuartas, Freizeris, Kolumbija, Kutenėjus)
• Hadsono įlankos, 34 % (Čerčilis, Nelsonas, Olbanis, Saskačevanas, Asiniboinas, La Grandė, Telonas, Severnas)
• Šv. Lauryno (Šv. Lauryno upė, Otava, Sagenė, Sen Morisas)
• Atlanto vandenyno, 15 % (Sent Džonas, Čerčilis, Koksoakas)

Ilgiausia upė – Makenzis. Upių tinklas tankus. Upės maitinamos daugiausia sniego (ypač šalies pietuose ir vidurinėje dalyje) ir lietaus. Lygumų upėms būdingi pavasario potvyniai, Kordiljerų upėms – vasaros poplūdžiai. Pietuose upės būna užšalusios 3 mėnesius, šiaurėje iki 9 mėnesių. Upės vandeningos, daug kur slenkstėtos. Gausu krioklių (Niagaros – vandeningiausias, 2407 m³/; Džeimso Briuso – aukščiausias, 840 m; Cerberio – aukščiausias krytis, 475 m; kiti žymesni – Aleksandros, Atabaskos, Virdžinijos, Montmorenso).

Kanadoje yra virš 2 milijonų ežerų, 561 ežeras didesnis, nei 100 km² (žr. Kanados ežerai). Ežerai daugiausia ledyninės kilmės. Didžiausi ežerai: Didieji ežerai (pasienyje su JAV; Hurono ežero dalis 36 000 km² yra didžiausias ežeras šalyje), Didysis Lokių ežeras (31 328 km², didžiausias vien Kanadoje esantis ežeras), Didysis Vergų ežeras, Vinipego ežeras, Atabaskos ežeras, Šiaurės Elnių ežeras, Netilingo ežeras. Kordiljerose gausu upių slėnius užpildžiusių ežerų (Okanagano, Šusvapo, Kvesnelio, Babino). Gausu didelių tvenkinių (Smolvudo tvenkinys, Kaniapisko tvenkinys, Roberto Buraso tvenkinys ir kt.).

Kanadai priklauso daugiausia pasaulyje ledynuose sukaupto vandens. Ledynų plotas – 146 500 km². Dauguma jų slūgso Kanados arktiniame salyne, ypač Elsmyro Žemėje (77 600 km², ledo storis vietomis siekia 2 km). Šiek tiek jų yra Kordiljerose.

Kanadai priklauso ~25 % Žemės pelkių ir šlapynių plotų.

Dirvožemiai

Plačioje spygliuočių miškų zonoje nuo Kanados rytinės pakrantės iki Atabaskos ežero slūgso rūgštūs jauražemiai, šlynžemiai ir durpžemiai, centrinėse prerijose – išplautžemiai ir juodžemiai. Saskačevano provincijos pietuose yra kaštonžemių. Kanados vakaruose vyrauja rudžemiai. Tundroje ir apie Hadsono įlanką iš akmeningų ir smėlingų ledyninių nuogulų bei sudūlėjusių kristalinio pamato uolienų susidarė ledžemiai. Pačioje šiaurėje slūgso akmeningi poliarinių dykumų pradžiažemiai ir kalkžemiai.

Sengirė Makmilano provinciniame parke Vankuverio saloje. Britų Kolumbija

Gyvoji gamta

Kanada yra viena miškingiausių pasaulio valstybių. Joje auga ~9 % pasaulio miškų ir ~18 % pasaulio pirmykščių girių (2020 m.). Bendras šalies miškingumas – 34,1 % (2018 m.). Per visą šalį plačia juosta driekiasi taiga, kur auga baltosios ir juodosios eglės, popieržieviai beržai, amerikiniai maumedžiai, Bankso pušys, balzaminiai kėniai. Pačiuose pietryčiuose, į pietus nuo taigos, yra spygliuočių ir plačialapių miškų zona. Dideli miškų masyvai taip pat auga žemutiniuose Kordiljerų šlaituose. Ramiojo vandenyno pakrantėje auga girios iš didžiųjų pocūgių, sitkinių eglių, didžiųjų kėnių.

Tundros platybės. Ivaviko nacionalinis parkas, Jukonas

Baltasis lokys. Manitoba

Mormonai. Niufaundlandas ir Labradoras

Princo Edvardo salos nacionalinis parkas

Šiaurės Kanadoje plyti dideli tundros plotai, piečiau pereinantys į miškatundrę. Pačioje šiaurėje ir arktinėse salose plyti arktinės dykumos. Centrinę pietų Kanados dalį užima dideli stepių ir miškastepių plotai – Kanados prerijos. Pietuose, kalnų vidinių rajonų slėniuose, – kalnų stepės, aukščiau – kalnų miškastepės. Aukštikalnėse – alpinės pievos, ledynai, akmenynai.

Iš viso Kanadoje išskiriama 15 bioregionų: Arktinės Kordiljeros (arktinių salų kalnai), Šiaurinė Arktika (žemesnė arktinių salų ir žemyno dalis), Pietinė Arktika (tundros juosta), lygumų taiga (Makenzio baseinas), skydo taiga (taigos miškai ant Kanados skydo), skydo spygliuočių miškai (ant Kanados skydo augantys įvairūs spygliuočių miškai piečiau Hadsono įlankos), Atlanto pajūrio zona (patys pietryčiai), lygumų mišrieji miškai (pačiuose pietuose), lygumų spygliuočių miškai (pietvakariuose), prerijos, Kordiljerų taiga (taigos plotai Jukono baseine), Kordiljerų spygliuočių miškai, Ramiojo vandenyno pajūrio zona, kalnuotoji Kordljera (daugiausia Uoliniai kalnai), Hadsono lygumos.

Gyvūnija

Kanadoje gausi gyvūnijos įvairovė: šalies šiaurėje sutinkami baltieji lokiai, ruoniai, vėpliai, šiauriniai elniai, avijaučiai, poliarinės lapės, baltieji kiškiai, lemingai. Taigos gyvūnai: briedžiai, vapičiai, bizonai, rudieji lokiai (grizliai), kanadinės lūšys, vilkai, rudosios lapės, kanadiniai bebrai. Mišriuosiuose miškuose veisiasi elniai, meškėnai, pilkosios voverės, pietiniuose nemiškinguose rajonuose – šakotaragės antilopės, kojotai. Būdingiausi Kordiljerų gyvūnai: snieginiai ir kalnų avinai, švilpikai, baribalai, pumos. Didžiosiose Lygumose veisiasi goferinių šeimos žinduoliai.

Arktinėse jūrose gyvena nykštukiniai tikrieji banginiai, narvalai.

Gausu migruojančių paukščių. Peri įvairios žąsys, kanadinės gervės, poliarinės žuvėdros, baltieji tetervinai, baltosios pelėdos, snieginės žąsys, lediniai narai, rausiančiosios pelėdos, amerikiniai kalakutai.

Vandenys labai žuvingi: jūrose plaukioja juodadėmės, Atlanto, ledjūrio menkės, plekšnės, jūrinės vėgėlės, jūrinės lydekos, Atlanto ir juodieji otai, jūriniai ešeriai, atlantinės lašišos, krabai, krevetės, amerikinės austrės, jūrų ežiai, vidaus vandenyse – arktinės palijos, Šiaurės Amerikos ežerų ir vaivorykštiniai upėtakiai, kanadiniai sterkai, amerikiniai upiniai unguriai.

Iš viso Kanadoje skaičiuojama ~200 žinduolių, 460 paukščių, virš 40 varliagyvių, virš 40 roplių, virš 1200 žuvų rūšių.

Gamtosauga

Apie pusė Kanados teritorijos tiesiogiai nepaveikta žmogaus. Saugomos teritorijos apima 11,4 % šalies ploto. 2019 m. buvo 38 nacionaliniai parkai, 10 nacionalinių parkų-rezervatų ir 1 urbanistinis nacionalinis parkas (bendras plotas 328 198 km², 3,3 % šalies ploto). Seniausias – Banfo nacionalinis parkas, įsteigtas 1885 m. Didžiausi: Vud Bafalo (44 972 km², su rezervatu), Kutinirpako (37 775), Nahanio (30 000).

Taip pat įsteigti provincijų parkai (žymesni – Dinozaurų parkas, Algonkino provincinis parkas), nacionalinės laukinės gamtos teritorijos, migruojančių paukščių rezervatai, jūrų laukinės gamtos teritorijos, UNESCO biosferos rezervatai.

10 gamtinių UNESCO pasaulio paveldo objektų (žr. Sąrašas:UNESCO pasaulio paveldo objektai Amerikoje ir Karibuose).

Pagrindinės ekologinės problemos: metalų lydimas ir nuotekos, transporto tarša, miškų kirtimas, oro tarša ir jos keliami rūgštieji lietūs, vandenyno tarša.