Karavanas

Kupranugarių karavanas Sacharoje (Nigeris, 1985 m.)

Arklių karavanas Tibete (1938 m.)

Karavanas arba vilkstinė (pers. كاروان = Kārwān) – žmonių grupė, keliaujanti drauge dėl prekybinių, religinių tikslų, susibūrusi dėl bendros pagalbos sunkiame kelyje, apsaugos nuo plėšikų. Paprastai keliaujama kupranugariais, arkliais, mulais, asilais.

Pagrindine savo reikšme karavanas susijęs su Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos, Vidurinės Azijos tradiciniu keliavimo būdu per nesvetingas dykumas, stepes, kalnus. Nuo senovės laikų prekybiniai karavanų keliai driekėsi per Sacharą (transsacharinė prekyba), Vidurinę Aziją (šilko kelias), pietų Arabiją (smilkalų kelias) ir kitur. Karavanų keliai jungė oazes, miestus, religinius centrus, per juos plisdavo naujos kultūrines, religinės idėjos, vyko prekių mainai. Svarbiuose karavanų keliuose būdavo statomi nakvynės namai, vadinami karavansarajais. Karavanine prekyba dažniausiai vertėsi klajokliškos tautos – arabai beduinai, tuaregai, tubai, tiurkai, hujai ir kt. Nuo viduramžių didelių nuotolių karavaninė prekyba ėmė menkti, nes suklestėjo prekyba jūromis (500 kupranugarių karavanas galėdavo pergabenti tik apie trečdalį krovinių, telpančių į Bizantijos prekybinį laivą). XIX–XX a. pr. karavanai naudoti krovinių gabenimui po sausringas JAV, Australijos vietas. XX a. pr. Turkestane karavaną sudarydavo paprastai apie 150 kupranugarių, surikiuotų į 8 gretas. Kiekvienai gretai vadovaudavo po vieną varovą, be to, dar būdavo viso karavano vedlys – senas, patyręs keliautojas. Taip pat būdavo keli virėjai ir karavano vadas, kuriam visi privalėjo paklusti. Karavanas taip pat galėdavo gabenti ir keleivių už užmokestį.

Vėliau paspartėjęs geležinkelių ir kelių tiesimas prekybą karavanais padarė nepelningą. Dabar karavanais prekės dar tebėra gabenamos kai kuriuose atokiuose Afrikos ir Azijos kraštuose.