Klemensas VI

Šis straipsnis apie Popiežių Klemensą VI. Apie kitus popiežius vardu Klemensas skaitykite straipsnyje Popiežius Klemensas. Apie asmenis, turinčius vardą Klemensas skaitykite straipsnyje Klemensas.

Klemensas VI lot. Clemens VI
198-asis Popiežius

Gimimo vardas	pranc. Pierre Roger de Beaufort
Gimė	1291 m. Rozjė d'Egletonas, Korezas
Mirė	1352 m. gruodžio 6 d. (~61 metai)
Palaidotas (-a)	La Chaise-Dieu, Aukštutinė Luara
Tautybė	prancūzas


198-asis Popiežius
Išrinktas	1342 m. gegužės 7 d.
Baigė	1352 m. gruodžio 6 d.
Pirmtakas	Benediktas XII
Įpėdinis	Inocentas VI

Vikiteka	Klemensas VI

Klemensas VI (lot. Clemens VI, tikroji pavardė pranc. Pierre Roger de Beaufort, apie 1291 m. Rozjė d’Egletonas, Korezas, Limuzenas – 1352 m. gruodžio 6 d. Avinjonas) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1342 m. gegužės 7 d. iki mirties, ketvirtasis Avinjono popiežius.

biografija

Benediktinas. Studijavo Paryžiuje, 1323 m. teologijos daktaras. 1326 m. Fekano (Žemutinė Normandija) vienuolyno abatas. Nuo 1328 m. Araso vyskupas, nuo 1329 m. Senso (Burgundija), nuo 1330 m. Ruano arkivyskupas. Prancūzijos karalius Pilypas VI jį paskyrė savo kancleriu, vykdė diplomatines misijas Anglijoje ir Avinjone. Nuo 1338 m. Sent Nerio ir Achilėjos kardinolas.^[1]

Nuo pontifikato pradžios rezidavo Avinjone, praktikavo nepotizmą. 1342 m. pakartojo popiežiaus Jono XXII ekskomuniką Liudvikui IV Bavarui. Siekdamas įtvirtinti savo pergalę prieš jį 1346 m. protegavo Liuksemburgų dinastijos atstovo Moravijos markgrafo Karolio (nuo 1355 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis IV Liuksemburgietis) išrinkimą Čekijos karaliumi.

Stiprino Avinjono popiežiškas valdas, apie 1348 m. iš Neapolio karalienės Joanos I nupirko Avinjono grafystę, baigė popiežiaus rūmų statybą. Pasižymėjo bebaimiškumu, netgi 1348–1350 m. Avinjone siaučiant juodojo maro epidemijai, vykdė karitatyvią veiklą, gynė persekiojamus žydus, kurie buvo kaltinami epidemijos sukėlimu. Nepritarė flagelantų fanatizmui. Kai Strasbūre buvo sudeginti apie 900 žydų, išleido dvi bules, kurios, be kita ko, paskatino maro priežasčių tyrimus ir terapiją.

Šimtamečiame kare (1337–1453 m.) rėmė Prancūziją, tai kėlė Anglijos nepasitenkinimą. Siekdamas sustiprinti popiežiaus valdžią Italijoje 1350–1351 m. kariavo su Milano valdovu G. Visconti dėl Bolonijos, bet pralaimėjo. Su Venecija, Kipru ir joanitais buvo sudaręs lygą kovai su turkais. Pontifikato pabaigoje rėmė Romos miestiečio C. di Rienzo kovą su patricijais.

Pritarė Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo siekiams prijungti Lietuvą ir Rusią prie Lenkijos bei apkrikštyti. 1343 m. paskelbė kryžiaus žygį prieš Lietuvą. 1349 m. laiške Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui siūlė krikštytis ir žadėjo karaliaus karūną.^[2]

Globojo mokslą, menus, Romoje suorganizavo klasikinių kalbų studijas.

Nuorodos

Sąrašas:Popiežiai

Šaltiniai

↑ Avinjono popiežiai
↑ Algirdas Jurevičius. Klemensas VI. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 255 psl.

Romos katalikų bažnyčios vadovai
Pirmtakas Popiežius Benediktas XII	Popiežius Klemensas VI 1342-1352	Įpėdinis Popiežius Inocentas VI

[1] Avinjono popiežiai

[2] Algirdas Jurevičius. Klemensas VI. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 255 psl.

[1]

[2]